11.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 326/1

(1)

Tarybos direktyvoje 90/314/EEB (3) nustatyta keletas svarbių vartotojų teisių, susijusių su kelionės paketais, visų pirma kiek tai susiję su reikalavimu pateikti informaciją, prekiautojų atsakomybe už paketo įgyvendinimą ir apsauga organizatoriaus ar agento nemokumo atveju. Vis dėlto būtina pritaikyti teisės aktų sistemą prie pokyčių rinkoje, kad ji geriau tiktų vidaus rinkai, būtų pašalinti neaiškumai ir teisės aktų spragos;

(2)

turizmas Sąjungos ekonomikoje atlieka svarbų vaidmenį, o kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketai (toliau – paketai) sudaro didelę kelionių rinkos dalį. Toje rinkoje nuo Direktyvos 90/314/EEB priėmimo įvyko didelių pokyčių. Šalia įprastinių platinimo grandinių internetas tapo vis svarbesne priemone, kuria siūlomos ar parduodamos kelionės paslaugos. Kelionės paslaugos ne tik sujungiamos į įprastinius iš anksto parengtus paketus, bet ir neretai susiejamos jas pritaikant individualiam vartotojui. Dauguma tų kelionės paslaugų derinių yra teisinėje „pilkojoje zonoje“ arba akivaizdžiai nepatenka į Direktyvos 90/314/EEB taikymo sritį. Šia direktyva siekiama pritaikyti apsaugos aprėptį atsižvelgiant į tuos pokyčius, padidinti skaidrumą ir keliautojų bei prekiautojų teisinį tikrumą;

(3)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 169 straipsnio 1 dalyje ir 169 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad Sąjunga prisideda prie aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo priimdama priemones pagal SESV 114 straipsnį;

(4)

Direktyva 90/314/EEB valstybėms narėms suteikiama didelė veiksmų laisvė jos perkėlimo į nacionalinę teisę atžvilgiu. Todėl tarp valstybių narių teisės aktų tebėra didelių skirtumų. Dėl teisinio nenuoseklumo verslininkai patiria didesnių išlaidų ir kyla kliūčių tiems, kurie nori vykdyti tarpvalstybinę veiklą, o dėl to apribojamos vartotojų pasirinkimo galimybės;

(5)

pagal SESV 26 straipsnio 2 dalį ir 49 straipsnį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių ir paslaugų judėjimas ir įsisteigimo laisvė. Būtina suderinti teises ir pareigas, kylančias iš sutarčių, susijusių su kelionės paslaugų paketais ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniais, kad toje srityje būtų galima sukurti tikrą vartotojų vidaus rinką, užtikrinant tinkamą aukšto lygio vartotojų apsaugos ir verslininkų konkurencingumo pusiausvyrą;

(6)

tarpvalstybinis kelionės paslaugų paketų rinkos potencialas Sąjungoje šiuo metu nėra visapusiškai išnaudojamas. Keliautojų apsaugos taisyklių skirtumai skirtingose valstybėse narėse neskatina vienos valstybės narės keliautojų įsigyti kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių kitoje valstybėje narėje ir – analogiškai – neskatina vienos valstybės narės organizatorių ir agentų pardavinėti tokių paslaugų kitoje valstybėje narėje. Kad keliautojai ir prekiautojai galėtų gauti visapusiškos naudos iš vidaus rinkos, kartu visoje Sąjungoje užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą, būtina toliau derinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su paketais ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniais;

(7)

dauguma paketus arba susijusius kelionės paslaugų rinkinius įsigyjančių asmenų yra vartotojai Sąjungos vartotojų teisės aktų prasme. Tuo pačiu metu ne visada lengva atskirti vartotojus nuo nedidelių įmonių atstovų ar specialistų, užsakančių su savo verslu ar profesija susijusias keliones tais pačiais užsakymo kanalais, kaip ir vartotojai. Tokiems keliautojams dažnai reikia panašaus apsaugos lygio. Priešingai, yra bendrovių ar organizacijų, kurios organizuoja savo verslo keliones bendrojo susitarimo, kuris dažnai sudaromas dėl didelio kelionės paslaugų skaičiaus konkrečiam laikotarpiui, pavyzdžiui, su kelionių agentūra, pagrindu. Pastarojo pobūdžio kelionės paslaugų atveju nereikalaujama užtikrinti vartotojams numatyto apsaugos lygio. Todėl ši direktyva turėtų būti taikoma verslo reikalais keliaujantiems asmenims, įskaitant laisvųjų profesijų narius, ar savarankiškai dirbančius asmenis arba kitus fizinius asmenis, kai jie neorganizuoja verslo kelionės bendrojo susitarimo pagrindu. Kad būtų išvengta painiavos su kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamu terminu „vartotojas“, asmenys, kurių apsauga nustatoma pagal šią direktyvą, turėtų būti vadinami „keliautojais“;

(8)

kadangi kelionės paslaugas galima derinti daugeliu įvairių būdų, paketais tikslinga laikyti visus kelionės paslaugų derinius, turinčius ypatumų, kuriuos keliautojai paprastai sieja su paketais, visų pirma tada, kai atskiros kelionės paslaugos susiejamos į vieną kelionės produktą, už kurio tinkamą vykdymą atsakomybę prisiima organizatorius. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (4) neturėtų būti daromas skirtumas, ar kelionės paslaugos susiejamos prieš susisiekiant su keliautoju, ar jos susiejamos keliautojo prašymu ar atsižvelgiant į jo pasirinkimą. Tie patys principai turėtų būti taikomi nepriklausomai nuo to, ar paslaugų užsakymas atliktas per prekiautoją, prekiaujantį biure, ar internetu;

(9)

siekiant skaidrumo, paketus reikėtų aiškiai atskirti nuo susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kai prekiautojai, prekiaujantys internetu ar biure, keliautojams padeda įsigyti kelionės paslaugas ir dėl to keliautojai sudaro sutartis su skirtingais kelionės paslaugų teikėjais, be kita ko, per susietąsias užsakymo sistemas; tokie rinkiniai neturi paketo ypatumų ir jų atžvilgiu nebūtų tikslinga taikyti visų pareigų, kurios taikomos paketams;

(10)

atsižvelgiant į pokyčius rinkoje, tikslinga toliau plėtoti paketų apibrėžtį remiantis alternatyviais objektyviais kriterijais, kurie daugiausia susiję su tuo, kaip kelionės paslaugos yra pristatomos ar įsigyjamos ir kai keliautojai gali pagrįstai tikėtis apsaugos pagal šią direktyvą. Taip yra tuo atveju, kai, pavyzdžiui, tai pačiai kelionei ar atostogoms vienoje pardavimo vietoje perkamos skirtingos kelionės paslaugų rūšys ir tos paslaugos pasirenkamos prieš keliautojui sutinkant mokėti, t. y. kai tokios paslaugos užsakomos to paties užsakymo metu, siūlomos ar parduodamos už bendrą ar galutinę kainą arba joms tokia kaina nustatoma, taip pat, kai tokios paslaugos reklamuojamos arba parduodamos jas vadinant„paketu“ arba panašiu terminu, nurodančiu glaudų atitinkamų kelionės paslaugų ryšį. Tokie panašūs terminai galėtų būti, pavyzdžiui, „kompleksinis pasiūlymas“, „viskas įskaičiuota“ arba „rinkinys, į kurį viskas įskaičiuota“;

(11)

reikėtų paaiškinti, kad kelionės paslaugos, kurios susiejamos po sutarties, pagal kurią prekiautojas suteikia teisę keliautojui pasirinkti kelionės paslaugas iš skirtingų kelionės paslaugų rūšių, kaip antai kelionių paketo dovanų atveju, laikomos paketu. Be to, kelionės paslaugų derinys laikomas paketu, kai prekiautojai perduoda vieni kitiems keliautojo vardą bei pavardę, informaciją apie mokėjimą ir elektroninį adresą ir kai kita sutartis yra sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionės paslaugos užsakymo patvirtinimo;

(12)

tuo pačiu metu susijusių kelionės paslaugų rinkinius reikėtų atskirti nuo kelionės paslaugų, kurias keliautojai užsisako savarankiškai, dažnai skirtingu metu, net jei šios paslaugos užsakomos tai pačiai kelionei ar atostogoms. Internetu įsigyjami susijusių kelionės paslaugų rinkiniai taip pat turėtų būti atskirti nuo susijusių interneto svetainių, kuriomis nesiekiama sudaryti sutarties su keliautoju, ir nuo saitų, kuriais keliautojai paprasčiausiai informuojami apie kitas kelionės paslaugas, pavyzdžiui, kai viešbutis arba renginio organizatorius savo interneto svetainėje pateikia visų transporto iki viešbučio ar renginio vietos paslaugas teikiančių subjektų sąrašą, nepriklausomai nuo to, ar paslaugos užsisakomos, arba kai interneto svetainėse reklama talpinama naudojantis „slapukais“ arba metaduomenimis;

(13)

reikėtų nustatyti specifines taisykles, skirtas prekiautojams, prekiaujantiems biure, ir prekiautojams, prekiaujantiems internetu, kurie per vieną apsilankymą ar susisiekimą su jų pačių pardavimo vieta padeda keliautojams sudaryti atskiras sutartis su pavieniais paslaugų teikėjais, ir internetu prekiaujantiems prekiautojams, kurie, pavyzdžiui, naudodamiesi susietosiomis internetinėmis užsakymo sistemomis, tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą kelionės paslaugą iš kito prekiautojo, kai sutartis sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionės paslaugos užsakymo patvirtinimo. Tokia pagalba dažnai bus grindžiama prekiautojo, kuris padeda įsigyti papildomų kelionės paslaugų, ir kito prekiautojo komerciniu ryšiu, kuris apima atlygį, nepriklausomai nuo tokio atlygio apskaičiavimo metodo, kuris gali būti grindžiamas, pavyzdžiui, spustelėjimų skaičiumi arba apyvarta. Tos taisyklės būtų taikomos, pavyzdžiui, kai kartu su pirmosios kelionės paslaugos (kaip antai skrydžio ar kelionės traukiniu) užsakymo patvirtinimu keliautojas gauna kvietimą užsisakyti papildomų kelionės paslaugų, teikiamų pasirinktoje kelionės tikslo vietoje, pavyzdžiui, apgyvendinimą viešbutyje, drauge pateikiant saitą į kito paslaugų teikėjo ar tarpininko užsakymų interneto svetainę. Nors tos paslaugos neturėtų sudaryti paketų šios direktyvos prasme, pagal kurią vienas organizatorius atsako už tinkamą visų kelionės paslaugų teikimą, tokie susiję kelionės paslaugų rinkiniai yra alternatyvus verslo modelis, neretai glaudžiai konkuruojantis su paketų modeliu;

(14)

siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir apsaugoti keliautojus, pareigą pateikti pakankamą garantijos, kad nemokumo atveju sumokėtos sumos bus grąžintos ir keliautojai bus repatrijuoti, įrodymą reikėtų taikyti ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių atveju;

(15)

savarankiškos kelionės paslaugos kaip pavienės kelionės paslaugos įsigijimas neturėtų būti laikomas nei paketu, nei susijusių kelionės paslaugų rinkiniu;

(16)

kad keliautojams būtų aiškiau ir kad jie galėtų priimti informacija pagrįstus sprendimus dėl siūlomų įvairių kelionės paslaugų rūšių prieš keliautojui sutinkant mokėti, turėtų būti reikalaujama, kad prekiautojai aiškiai ir pastebimai nurodytų, ar jie siūlo paketą, ar susijusių kelionės paslaugų rinkinį, ir pateiktų informaciją apie atitinkamą apsaugos lygį. Prekiautojo deklaracija dėl parduodamo kelionės produkto teisinio pobūdžio turėtų atitikti tikrąjį atitinkamo produkto teisinį pobūdį. Kai prekiautojai nepateikia keliautojams tikslios informacijos, atitinkamos vykdymo priežiūros institucijos turėtų imtis veiksmų;

(17)

siekiant nustatyti, ar tai paketas, ar susijusių kelionės paslaugų rinkinys, turėtų būti svarstomi tik skirtingų kelionės paslaugų rūšių, kaip antai apgyvendinimas, keleivių vežimas autobusu, traukiniu, vandens ar oro transportu, taip pat motorinių transporto priemonių ar tam tikrų motociklų nuoma, deriniai. Apgyvendinimas nuolatinio gyvenimo tikslais, įskaitant ilgalaikių kalbos mokymosi kursų tikslais, neturėtų būti laikomas apgyvendinimu šios direktyvos prasme. Finansinės paslaugos, kaip antai kelionės draudimas, neturėtų būti laikomos kelionės paslaugomis. Be to, paslaugos, kurios yra neatsiejama kitos kelionės paslaugos dalis, pačios savaime neturėtų būti laikomos kelionės paslaugomis. Tai yra, pavyzdžiui, bagažo pervežimas, atliekamas kaip keleivių vežimo paslaugos dalis, nedidelės transporto paslaugos, pavyzdžiui, keleivių pervežimas kaip ekskursijos su gidu dalis arba pervežimai tarp viešbučio ir oro uosto arba geležinkelio stoties, maistas, gėrimai ir valymo paslaugos, teikiami kaip apgyvendinimo paslaugos dalis, arba viešbučio svečiams suteikiama galimybė naudotis vietoje esančia infrastruktūra, kaip antai plaukimo baseinu, sauna, sveikatingumo centru ar sporto sale. Tai taip pat reiškia, kad tais atvejais, kai, skirtingai nei kruizo atveju, apgyvendinimas su nakvyne suteikiamas kaip keleivių vežimo kelių, geležinkelių, vandens ar oro transportu paslaugos dalis, savaime apgyvendinimas neturėtų būti laikomas kelionės paslauga, jei aišku, kad pagrindinė sudėtinė dalis yra transportas;

(18)

kitos turizmo paslaugos, kurios nėra neatsiejama keleivių vežimo, apgyvendinimo arba motorinių transporto priemonių ar tam tikrų motociklų nuomos paslaugos dalis, gali būti, pavyzdžiui, bilietai į koncertus, sporto renginius, ekskursijas ar pramogų parkus, ekskursijos su gidu, slidinėjimo keltuvų abonementai ir sporto įrangos, kaip antai slidinėjimo įranga, nuoma ar sveikatingumo procedūros. Vis dėlto, jeigu tokios paslaugos sujungiamos tik su viena kitos rūšies kelionės paslauga, pavyzdžiui, apgyvendinimu, paketas ar susijusių kelionės paslaugų rinkinys turėtų būti sukuriamas tik tuo atveju, jeigu jos sudaro didelę paketo arba susijusių kelionės paslaugų rinkinio vertės dalį arba yra reklamuojamos kaip svarbi kelionės ar atostogų dalis, arba yra kitais atžvilgiais svarbi kelionės ar atostogų dalis. Jeigu kitos turizmo paslaugos sudaro 25 % arba daugiau derinio vertės, tos paslaugos turėtų būti laikomos didele paketo arba susijusių kelionės paslaugų rinkinio vertės dalimi. Reikėtų paaiškinti, kad kai kitos turizmo paslaugos yra pridedamos, pavyzdžiui, prie apgyvendinimo viešbutyje, užsakant jas kaip savarankišką paslaugą keliautojui atvykus į viešbutį, tai neturėtų būti laikoma paketu. Tuo neturėtų būti naudojamasi siekiant išvengti šios direktyvos taikymo, kai organizatoriai ar agentai siūlo keliautojui iš anksto pasirinkti papildomų turizmo paslaugų ir tada siūlo sudaryti sutartį dėl tų paslaugų tik po to, kai pirma kelionės paslauga jau buvo pradėta vykdyti;

(19)

kadangi būtinybė apsaugoti į trumpas keliones vykstančius keliautojus nėra tokia didelė ir siekiant išvengti nereikalingos naštos prekiautojams, ši direktyva neturėtų būti taikoma mažiau nei 24 valandas trunkančioms kelionėms, kurios neapima apgyvendinimo, taip pat paketams arba susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, kuriuos siūloma arba padedama įsigyti retkarčiais ir ne pelno tikslais bei tik ribotai keliautojų grupei. Pastaroji išimtis gali būti susijusi, pavyzdžiui, su kelionėmis, kurias ne dažniau nei kelis kartus per metus rengia savo nariams labdaros organizacijos, sporto klubai arba mokyklos, ir kurios nėra siūlomos plačiajai visuomenei. Siekiant užtikrinti, kad prekiautojai ir keliautojai būtų tinkamai informuojami apie tai, kad tiems paketams arba susijusių kelionės paslaugų rinkiniams ši direktyva nėra taikoma, atitinkama informacija apie tą išimtį turėtų būti viešai prieinama;

(20)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis tiems nacionalinės sutarčių teisės aspektams, kurių ši direktyva nereglamentuoja;

(21)

valstybėms narėms turėtų būti palikta kompetencija, laikantis Sąjungos teisės aktų, taikyti šios direktyvos nuostatas į jos taikymo sritį nepatenkantiems klausimams. Tokiu būdu valstybės narės gali palikti galioti šios direktyvos nuostatas ar tam tikras jos nuostatas atitinkančius nacionalinės teisės aktus arba priimti naujus teisės aktus dėl sandorių, kuriems netaikoma ši direktyva. Pavyzdžiui, valstybės narės gali palikti galioti arba priimti atitinkamas nuostatas dėl tam tikrų savarankiškų sutarčių dėl pavienių kelionės paslaugų (kaip antai atostogų būstų nuoma) arba nuostatas dėl ne pelno tikslais retkarčiais ribotai keliautojų grupei siūlomų arba padedamų įsigyti paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių arba nuostatas dėl paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, apimančių trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį ir nenumatančių apgyvendinimo;

(22)

pagrindinis paketo ypatumas yra tas, kad už tinkamą viso paketo vykdymą kaip organizatorius atsako vienas prekiautojas. Tik tais atvejais, kai kitas prekiautojas veikia kaip paketo organizatorius, prekiautojas – paprastai kelionių agentūra arba internetinė kelionių agentūra – turėtų galėti veikti vien kaip agentas arba tarpininkas ir nebūtų atsakingas kaip organizatorius. Tai, ar prekiautojas veikia kaip konkretaus paketo organizatorius, turėtų priklausyti nuo to, kokiu mastu tas prekiautojas dalyvauja paketo kūrimo veikloje, o ne nuo to, kaip tas prekiautojas yra apibūdinęs savo verslą. Sprendžiant, ar prekiautojas yra organizatorius ar agentas, neturėtų būti svarbu, ar prekiautojas veikia kaip tiekėjas ar prisistato kaip agentas, veikiantis keliautojo vardu;

(23)

pagal Direktyvą 90/314/EEB valstybėms narėms buvo suteikta diskrecija pačioms nustatyti, ar agentai, organizatoriai ar ir agentai, ir organizatoriai yra atsakingi už tinkamą paketo vykdymą. Dėl tos lanksčios galimybės kai kuriose valstybėse narėse kilo neaiškumų dėl to, kuris prekiautojas atsako už atitinkamų kelionės paslaugų teikimą. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti paaiškinta, kad už į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktų kelionės paslaugų teikimą atsako organizatoriai, nebent pagal nacionalinę teisę būtų numatyta, kad atsako ir organizatorius, ir agentas;

(24)

kalbant apie paketus, už ikisutartinės informacijos teikimą turėtų kartu atsakyti agentai ir organizatorius. Siekiant palengvinti komunikaciją, visų pirma tarpvalstybiniais atvejais, keliautojai turėtų galėti susisiekti su organizatoriumi ir per agentą, iš kurio jie įsigijo paketą;

(25)

prieš keliautojui įsigyjant paketą, jam turėtų būti suteikta visa būtina informacija, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu – nuotolinio ryšio, agentūroje ar kitais platinimo kanalais – parduodamas paketas. Teikdamas tą informaciją prekiautojas turėtų atsižvelgti į specialiuosius keliautojų, kurie yra ypač pažeidžiami dėl savo amžiaus ar fizinės negalios, poreikius, kuriuos prekiautojas galėtų pagrįstai numatyti;

(26)

pagrindinė informacija, pavyzdžiui, informacija apie pagrindinius kelionės paslaugų ypatumus ar kainas, nurodyta reklaminėje medžiagoje, organizatoriaus interneto svetainėje ar brošiūrose kaip ikisutartinės informacijos dalis, turėtų būti laikoma privaloma, nebent organizatorius yra pasilikęs teisę keisti tą informaciją ir kai apie tuos pakeitimus keliautojas aiškiai, suprantamai ir pastebimai informuojamas prieš sudarant kelionės paslaugų paketo sutartį. Vis dėlto, atsižvelgiant į naujas ryšių technologijas, kurias naudojant galima lengvai atnaujinti informaciją, nebėra poreikio nustatyti specialias taisykles dėl brošiūrų, bet tikslinga užtikrinti, kad keliautojui būtų pranešta apie ikisutartinės informacijos pakeitimus. Visais atvejais turėtų būti įmanoma keisti ikisutartinę informaciją, kai abi kelionės paslaugų paketo sutarties šalys aiškiai dėl to susitaria;

(27)

šioje direktyvoje nustatyti informacijos teikimo reikalavimai yra išsamūs, tačiau neturėtų daryti poveikio informacijos teikimo reikalavimams, nustatytiems kituose taikytinuose Sąjungos teisės aktuose (5);

(28)

organizatoriai turėtų suteikti bendro pobūdžio informaciją apie kelionės šalies vizos reikalavimus. Informacija apie apytikslę vizų išdavimo proceso trukmę gali būti suteikiama pateikiant nuorodą į oficialią kelionės šalies informaciją;

(29)

atsižvelgiant į kelionės paslaugų paketų sutarčių ypatumus, turėtų būti nustatytos susitariančiųjų šalių teisės ir pareigos laikotarpiui iki ir po paketo pradžios, visų pirma jei paketas nėra tinkamai vykdomas arba jei pasikeičia tam tikros aplinkybės;

(30)

kadangi dažnai paketai įsigyjami likus daug laiko iki jų vykdymo, gali įvykti nenumatytų įvykių. Todėl keliautojui turėtų būti suteikiama teisė tam tikromis sąlygomis perleisti kelionės paslaugų paketo sutartį kitam keliautojui. Tokiais atvejais organizatorius turėtų turėti teisę į patirtų išlaidų atlyginimą, pavyzdžiui, jei subrangovas reikalauja sumokėti už keliautojo vardo ir pavardės pakeitimą arba už transporto bilieto atšaukimą ir naujo bilieto išdavimą;

(31)

keliautojai taip pat turėtų galėti bet kuriuo metu iki paketo pradžios nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį sumokant tinkamą ir pagrįstą sutarties nutraukimo mokestį, atsižvelgiant į numatomą išlaidų sumažėjimą bei pajamas, kurias numatoma gauti iš alternatyvaus kelionės paslaugų panaudojimo. Jie taip pat turėtų turėti teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį nemokant jokio sutarties nutraukimo mokesčio, jeigu atsiranda neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių, kurios darys didelį poveikį paketo vykdymui. Tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, karas, kitos rimtos saugumo problemos, pavyzdžiui, terorizmas, didelė rizika žmonių sveikatai, pavyzdžiui, rimtos ligos protrūkis kelionės tikslo vietoje, arba gaivalinės nelaimės, pavyzdžiui, potvyniai ar žemės drebėjimai, arba meteorologinės sąlygos, dėl kurių tampa neįmanoma į kelionės tikslo vietą keliauti saugiai, kaip buvo susitarta kelionės paslaugų paketo sutartyje;

(32)

konkrečiomis situacijomis organizatoriui taip pat turėtų būti suteikiama teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį iki paketo pradžios neatlyginant žalos, pavyzdžiui, jeigu nesurenkamas minimalus dalyvių skaičius ir kai ta galimybė buvo numatyta sutartyje. Tuo atveju organizatorius turėtų grąžinti visus mokėjimus už paketą;

(33)

tam tikrais atvejais organizatoriams turėtų būti leidžiama vienašališkai keisti kelionės paslaugų paketo sutartį. Vis dėlto keliautojams turėtų būti suteikiama teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį, jei pakeitimais iš esmės pakeičiami pagrindiniai kelionės paslaugų ypatumai. Pavyzdžiui, taip gali būti, jeigu suprastėja kelionės paslaugų kokybė ar sumažėja jų vertė. Kelionės paslaugų paketo sutartyje nurodyto išvykimo ar atvykimo laiko pakeitimai turėtų būti laikomi esminiais tada, kai, pavyzdžiui, dėl jų keliautojas patirtų didelių nepatogumų ar papildomų išlaidų, pavyzdžiui, turėtų iš naujo užsakyti transportą ar apgyvendinimą. Kainų padidinimai turėtų būti galimi tik tais atvejais, jeigu pasikeitė keleivių vežimo kaina dėl kuro ar kitų energijos šaltinių kainos, pasikeitė mokesčiai ar rinkliavos, kuriuos taiko trečioji šalis, tiesiogiai nedalyvaujanti teikiant į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktas kelionės paslaugas, arba pasikeitė su paketu susijusios valiutos keitimo kursas ir tik jeigu tokia kainos didinimo galimybė aiškiai įtraukta į sutartį ir joje nurodyta, kad keliautojas turi teisę į kainos sumažinimą, kuris atitinka tų išlaidų sumažinimą. Jeigu organizatorius pasiūlo padidinti kainą daugiau nei 8 % nuo galutinės kainos, keliautojas turėtų turėti teisę nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį nemokėdamas sutarties nutraukimo mokesčio;

(34)

tikslinga nustatyti konkrečias taisykles, susijusias su teisių gynimo priemonėmis tuo atveju, kai vykdant kelionės paslaugų paketo sutartį neužtikrinama pakankama atitiktis. Keliautojas turėtų turėti teisę reikalauti, kad jo problemos būtų išspręstos, o tais atvejais, kai didelė į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktų kelionės paslaugų dalis negali būti suteikta, keliautojui turėtų būti pasiūlyta tinkamų alternatyvų. Jeigu organizatorius neištaiso nepakankamos atitikties per pagrįstą keliautojo nustatytą laikotarpį, keliautojas turėtų turėti galimybę tai padaryti pats ir pareikalauti padengti būtinąsias išlaidas. Tam tikrais atvejais neturėtų būti reikalinga nurodyti laikotarpį, visų pirma jei nepakankamą atitiktį būtina ištaisyti nedelsiant. Tai būtų taikoma, pavyzdžiui, kai, vėluojant organizatoriaus parūpintam autobusui, keliautojas turėtų išsikviesti taksi, kad laiku spėtų į savo skrydį. Keliautojams taip pat turėtų būti suteikta teisė į kainos sumažinimą, teisė nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį ir (arba) į patirtos žalos atlyginimą. Žalos atlyginimas turėtų apimti ir neturtinę žalą, kaip antai žalą už galimybės pasimėgauti kelione ar atostogomis netekimą dėl didelių problemų vykdant atitinkamas kelionės paslaugas. Turėtų būti reikalaujama, kad keliautojas be nepagrįsto delsimo, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, praneštų organizatoriui apie jo pastebėtą nepakankamą atitiktį į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktos kelionės paslaugos vykdymo metu. Jam to nepadarius, nustatant atitinkamą kainos sumažinimą ar žalos atlyginimą gali būti atsižvelgiama į tokį nepranešimą, jei pranešus apie nepakankamą atitiktį būtų pavykę išvengti žalos arba ją sumažinti;

(35)

siekiant užtikrinti nuoseklumą, tikslinga suderinti šios direktyvos nuostatas su kelionės paslaugas reglamentuojančiomis tarptautinėmis konvencijomis ir su Sąjungos teisės aktais dėl keleivių teisių. Kai organizatorius atsako už kelionės paslaugų paketo sutartyje numatytų kelionės paslaugų nesuteikimą arba netinkamą suteikimą, organizatoriui turėtų būti suteikta galimybė remtis paslaugų teikėjų atsakomybės apribojimais, kaip nustatyta tokiose tarptautinėse konvencijose, kaip antai 1999 m. Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (6), 1980 m. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) (7) ir 1974 m. Atėnų konvencija dėl keleivių ir jų bagažo vežimo jūra (8). Kai dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių neįmanoma užtikrinti keliautojo sugrįžimo į išvykimo vietą laiku, organizatorius turėtų padengti keliautojų būtino apgyvendinimo išlaidas, ne ilgesniam kaip trijų nakvynių laikotarpiui vienam keliautojui, nebent esamuose ar būsimuose Sąjungos keliautojų teises reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų numatyti ilgesni laikotarpiai;

(36)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis keliautojų teisėms reikšti pretenzijas tiek pagal šią direktyvą, tiek pagal kitus susijusius Sąjungos teisės aktus arba tarptautines konvencijas, kad keliautojai ir toliau turėtų galimybę reikšti pretenzijas organizatoriui, vežėjui ar bet kuriai kitai atsakingai šaliai arba, tam tikrais atvejais, daugiau nei vienai šaliai. Reikėtų patikslinti, kad pagal šią direktyvą atlyginta žala arba suteiktas kainos sumažinimas ir pagal kitus susijusius Sąjungos teisės aktus arba tarptautines konvencijas atlyginta žala arba suteiktas kainos sumažinimas turėtų būti išskaitomi vienas iš kito, kad būtų išvengta permokų. Organizatoriaus atsakomybė neturėtų daryti poveikio teisei išieškoti žalą iš trečiųjų šalių, įskaitant paslaugų teikėjus;

(37)

jei keliautojui kelionėje ar atostogaujant kyla problemų, organizatorius turėtų privalėti suteikti tinkamą pagalbą be nepagrįsto delsimo. Tokią pagalbą iš esmės turėtų sudaryti informacijos, kai tinkama apie tokius aspektus, kaip antai sveikatos priežiūros paslaugos, vietos valdžios institucijos ir konsulinė pagalba, teikimas ir praktinė pagalba, pavyzdžiui, susijusi su nuotoliniu ryšiu ir alternatyviomis kelionės paslaugomis;

(38)

2013 m. kovo 18 d. komunikate „Keleivių apsauga oro transporto bendrovės nemokumo atveju“ Komisija nustatė priemones, skirtas gerinti keliautojų apsaugą oro transporto bendrovės nemokumo atveju, be kita ko, tinkamiau vykdant Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 261/2004 (9) ir Reglamentą (EB) Nr. 1008/2008, ir įtraukiant pramonės sektoriaus suinteresuotuosius subjektus, o joms nepasiteisinus, būtų galima svarstyti galimybę imtis teisėkūros priemonės. Tas komunikatas susijęs su atskiros sudedamosios dalies – būtent oro transporto paslaugų – įsigijimu, todėl jame neaptariamas paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių apsaugos nemokumo atveju klausimas;

(39)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad keliautojai, kurie įsigyja paketą, būtų visiškai apsaugoti nuo organizatoriaus nemokumo. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai, turėtų užtikrinti, kad jie suteiktų visų sumų, kurias sumokėjo keliautojai arba kurios buvo sumokėtos jų vardu, grąžinimo garantiją ir, jei į paketą įtrauktas keleivių vežimas, keliautojų repatrijavimo organizatoriaus nemokumo atveju garantiją. Vis dėlto turėtų būti galima pasiūlyti keliautojams tęsti paketą. Nors valstybėms narėms paliekama veiksmų laisvė dėl to, kaip užtikrinti apsaugą nemokumo atveju, jos turėtų užtikrinti, kad apsauga būtų veiksminga. Veiksminga apsauga reiškia, kad ji turėtų būti prieinama iš karto, kai dėl organizatoriaus likvidumo problemų nustojama vykdyti kelionės paslaugas, numatoma jų nebevykdyti arba vykdyti tik iš dalies arba kai paslaugų teikėjai reikalauja, kad keliautojai už šias paslaugas sumokėtų. Valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad organizatoriai pateiktų keliautojams pažymėjimą, kuriuo patvirtinama teisė tiesiogiai kreiptis į apsaugos nemokumo atveju teikėją;

(40)

tam, kad apsauga nemokumo atveju būtų veiksminga, ji turėtų būti taikoma numatomų mokėjimų sumoms, kurioms organizatoriaus nemokumas daro poveikį, ir, kai taikytina, numatomoms repatrijavimo išlaidoms. Tai reiškia, kad apsauga turi būti pakankama, jog padengtų visus numatomus keliautojų arba jų vardu už paketus sumokėtus mokėjimus didžiausios paklausos sezono metu, atsižvelgiant į laikotarpį nuo tada, kai buvo gauti tokie mokėjimai, iki kelionės ar atostogų pabaigos, ir, kai taikytina, numatomas repatrijavimo išlaidas. Paprastai tai reiškia, kad garantija turi apimti pakankamai didelę organizatoriaus apyvartos paketų atžvilgiu procentinę dalį ir gali priklausyti nuo tokių veiksnių, kaip antai parduotų paketų rūšys, įskaitant transporto rūšį, kelionės tikslas ir bet kokie teisiniai apribojimai ar organizatoriaus įsipareigojimai, susiję su išankstinių mokėjimų sumomis, kurias organizatorius gali priimti, ir su tuo, kiek laiko likus iki paketo pradžios tokios sumos priimamos. Nors būtinai padengiama suma gali būti apskaičiuojama remiantis naujausiais verslo duomenimis, pavyzdžiui, paskutiniais finansiniais metais pasiekta apyvarta, padidėjusios rizikos atveju, įskaitant didelį paketų pardavimo padidėjimą, organizatoriai turėtų būti įpareigoti pritaikyti apsaugą nemokumo atveju. Vis dėlto veiksmingos apsaugos nemokumo atveju tikslais neturėtų būti reikalaujama atsižvelgti į mažai tikėtiną riziką, pavyzdžiui, kelių didžiausių organizatorių nemokumą tuo pačiu metu, jeigu atsižvelgiant į tokią riziką būtų daromas neproporcingas poveikis apsaugai skirtoms išlaidoms ir taip būtų trukdoma užtikrinti jos veiksmingumą. Tokiais atvejais sumokėtų sumų grąžinimo garantija gali būti apribota;

(41)

atsižvelgiant į skirtumus nacionalinės teisės aktuose ir praktikoje, susijusius su kelionės paslaugų paketo sutarties šalimis ir keliautojų arba jų vardu padarytų mokėjimų priėmimu, valstybėms narėms turėtų būti suteikiama galimybė reikalauti, kad ir agentai teiktų apsaugą nemokumo atveju;

(42)

vadovaujantis Direktyva 2006/123/EB, tikslinga nustatyti taisykles siekiant užkirsti kelią tam, kad apsaugos nemokumo atveju pareigos trukdytų laisvam paslaugų judėjimui ir įsisteigimo laisvei. Todėl valstybės narės turėtų būti įpareigotos pripažinti pagal įsisteigimo valstybės narės teisę suteikiamą apsaugą nemokumo atveju. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas administraciniam bendradarbiavimui ir skirtingose valstybėse narėse veikiančių organizatorių ir, kai taikoma, agentų priežiūrai, susijusiai su apsauga nemokumo atveju, valstybės narės turėtų būti įpareigotos paskirti pagrindinius kontaktinius centrus;

(43)

prekiautojai, kurie padeda įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, turėtų būti įpareigoti informuoti keliautojus, kad jie perka ne paketą, ir kad tik pavieniai kelionės paslaugų teikėjai atsako už tinkamą savo sutarčių vykdymą. Be to, prekiautojai, kurie padeda įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, turėtų būti įpareigoti teikti apsaugą nemokumo atveju grąžindami gautas sumas ir, tais atvejais, kai jie atsako už keleivių vežimą, repatrijuoti keliautojus, ir turėtų apie tai atitinkamai informuoti keliautojus. Prekiautojams, kurie atsako už pavienių sutarčių, įeinančių į susijusių kelionės paslaugų rinkinį, vykdymą, taikomi bendrieji Sąjungos vartotojų apsaugos teisės aktai ir konkretiems sektoriams skirti Sąjungos teisės aktai;

(44)

nustatant taisykles dėl apsaugos nemokumo atveju mechanizmų, susijusių su paketais ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniais, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama atsižvelgti į ypatingą mažesnių bendrovių padėtį, kartu užtikrinant tokio paties lygio keliautojų apsaugą;

(45)

keliautojai turėtų būti apsaugoti tais atvejais, kai paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių užsakymo proceso metu padaroma klaidų;

(46)

turėtų būti patvirtinta, kad keliautojai negali atsisakyti šia direktyva suteikiamų teisių, o organizatoriai ar prekiautojai, padedantys įsigyti susijusių kelionės paslaugų rinkinius, negali išvengti atsakomybės teigdami, kad jie paprasčiausiai veikia kaip kelionės paslaugų teikėjai, tarpininkai ar atlieka bet kurias kitas funkcijas;

(47)

valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl sankcijų už nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimus ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Tos sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasomos;

(48)

priėmus šią direktyvą reikės pritaikyti tam tikrus Sąjungos vartotojų apsaugos teisėkūros aktus. Visų pirma, reikėtų paaiškinti, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) 2006/2004 (10) taikomas šios direktyvos pažeidimams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES (11) dabartinė redakcija netaikoma sutartims, kurioms taikoma Direktyva 90/314/EEB, būtina iš dalies pakeisti Direktyvą 2011/83/ES, siekiant užtikrinti, kad ji ir toliau būtų taikoma pavienėms kelionės paslaugoms, įeinančioms į susijusių kelionės paslaugų rinkinį, tiek, kiek toms pavienėms paslaugoms kitu būdu netaikoma Direktyvos 2011/83/ES taikymo išimtis, ir kad tam tikros toje direktyvoje nustatytos vartotojų teisės būtų taikomos ir paketams;

(49)

šia direktyva nedaromas poveikis asmens duomenų apsaugos taisyklėms, įtvirtintoms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB (12), ir Sąjungos taisyklėms dėl tarptautinės privatinės teisės, įskaitant Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (13);

(50)

turėtų būti paaiškinta, kad šioje direktyvoje nustatyti reguliavimo reikalavimai, susiję su apsauga nemokumo atveju ir informacija dėl susijusių kelionės paslaugų rinkinių, taip pat turėtų būti taikomi prekiautojams, įsisteigusiems ne valstybėje narėje, kurie bet kokiu būdu savo veiklą nukreipia į vieną ar daugiau valstybių narių Reglamento (EB) Nr. 593/2008 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (14) prasme;

(51)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti aukšto lygio ir kuo vienodesnę vartotojų apsaugą, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina tam tikslui pasiekti;

(52)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma šioje direktyvoje gerbiama Chartijos 16 straipsnyje nustatyta laisvė užsiimti verslu, kartu užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą Sąjungoje, kaip nustatyta Chartijos 38 straipsnyje;

(53)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (15) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(54)

todėl Direktyva 90/314/EEB turėtų būti panaikinta,

a)

paketams ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, apimantiems trumpesnį nei 24 valandų trukmės laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai įtraukiama nakvynė;

b)

paketams arba susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, kuriuos siūloma arba padedama įsigyti retkarčiais ir ne pelno tikslais bei tik ribotai keliautojų grupei;

c)

paketams ir susijusių kelionės paslaugų rinkiniams, įsigytiems pagal bendrąjį susitarimą dėl verslo kelionės organizavimo, sudarytą tarp prekiautojo ir kito fizinio ar juridinio asmens, veikiančio su jo prekyba, verslu, amatu ar profesija susijusiais tikslais.

a)

keleivių vežimas;

b)

apgyvendinimas, kuris nėra neatsiejama keleivių vežimo dalis, ir kuris skirtas kitiems nei nuolatinio gyvenimo tikslams;

c)

automobilių, kitų motorinių transporto priemonių Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB (16) 3 straipsnio 11 dalies prasme ar motociklų, kuriems vairuoti pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB (17) 4 straipsnio 3 dalies c punktą būtinas A kategorijos vairuotojo pažymėjimas, nuoma;

d)

bet kokia kita turizmo paslauga, kuri nėra neatsiejama kelionės paslaugos dalis a, b ar c punkto prasme;

a)

tas paslaugas sujungia vienas prekiautojas, be kita ko, keliautojo prašymu arba atsižvelgiant į jo pasirinkimą, prieš sudarant vieną sutartį dėl visų paslaugų, arba

b)

nepriklausomai nuo to, ar su pavieniais kelionės paslaugų teikėjais yra sudaromos atskiros sutartys, tos paslaugos:

Kelionės paslaugų derinys, kurį sudaro ne daugiau kaip vienos rūšies kelionės paslauga, nurodyta 1 punkto a, b ar c papunkčiuose, sujungta su viena ar daugiau turizmo paslaugų, nurodytų 1 punkto d papunktyje, nėra paketas, jeigu pastarosios paslaugos:

a)

per vieną apsilankymą ar susisiekimą su jo pardavimo vieta padeda keliautojams atskirai pasirinkti kiekvieną kelionės paslaugą ir atskirai už jas sumokėti, arba

b)

tikslingai padeda įsigyti bent vieną papildomą kelionės paslaugą iš kito prekiautojo, kai sutartis su tokiu kitu prekiautoju sudaroma ne vėliau kaip per 24 valandas po pirmosios kelionės paslaugos užsakymo patvirtinimo.

a)

informaciją apie pagrindinius kelionės paslaugų ypatumus:

b)

organizatoriaus ir, kai taikytina, agento vardą ir pavardę ar pavadinimą ir geografinį adresą, taip pat jų telefono numerius ir, atitinkamais atvejais, el. pašto adresą;

c)

galutinę paketo kainą, įskaičiuojant mokesčius, ir, kai taikytina, visas papildomas įmokas, rinkliavas ir kitas išlaidas, arba – kai tos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos prieš sudarant sutartį – nurodoma papildomų išlaidų, kurias keliautojas vis dar gali patirti, rūšis;

d)

apmokėjimo tvarką, įskaitant bet kokią sumą ar kainos procentinę dalį, kuri turi būti sumokėta kaip pradinė įmoka, ir likusios sumos mokėjimo grafiką, arba finansines garantijas, kurias keliautojas turi sumokėti arba suteikti;

e)

minimalų dalyvių skaičių, kurio reikia, kad būtų galima įvykdyti paketą, ir terminą, nurodytą 12 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris turi būti iki paketo pradžios, per kurį galima nutraukti sutartį, jei tas skaičius nesusidaro;

f)

bendro pobūdžio informaciją apie kelionės šalies paso ir vizos reikalavimus, įskaitant apytikslę vizos išdavimo proceso trukmę, ir informaciją apie su sveikata susijusius formalumus;

g)

informaciją, kad keliautojas, vadovaujantis 12 straipsnio 1 dalimi, gali nutraukti sutartį bet kuriuo metu iki paketo pradžios sumokėdamas tinkamą sutarties nutraukimo mokestį arba, kai taikytina, standartinius sutarties nutraukimo mokesčius, kuriuos prašo sumokėti organizatorius;

h)

informaciją apie neprivalomą arba privalomą draudimą išlaidoms, atsirandančioms keliautojui nutraukus sutartį, arba pagalbos, įskaitant repatrijavimą, išlaidoms nelaimingo atsitikimo, ligos ar mirties atveju padengti.

a)

specialius keliautojo reikalavimus, kuriuos organizatorius sutiko patenkinti;

b)

informaciją, kad organizatorius:

c)

įstaigos, atsakingos už apsaugą nemokumo atveju, pavadinimą ir jos kontaktinius duomenis, įskaitant jos geografinį adresą, ir, kai taikoma, kompetentingos institucijos, kurią tam tikslui paskyrė valstybė narė, pavadinimą ir jos kontaktinius duomens;

d)

organizatoriaus vietos atstovo, kontaktinio centro ar kitos tarnybos, kurie suteikia keliautojui galimybę greitai susisiekti su organizatoriumi ir veiksmingai su juo bendrauti, kreiptis pagalbos keliautojui susidūrus su sunkumais arba pateikti skundą dėl nepakankamos atitikties, pastebėtos paketo vykdymo metu, vardą ir pavardę arba pavadinimą, adresą, telefono numerį, el. pašto adresą ir, kai taikytina, fakso numerį;

e)

informaciją, kad keliautojas privalo pranešti apie bet kokį nepakankamos atitikties atvejį, jo pastebėtą paketo vykdymo metu pagal 13 straipsnio 2 dalį;

f)

kai remiantis kelionės paslaugų paketo sutartimi, į kurią įtraukta apgyvendinimo paslauga, keliauja nepilnametis, kurio nelydi vienas iš tėvų arba kitas leidimą turintis asmuo, – informaciją, kuri suteikia galimybę tiesiogiai susisiekti su nepilnamečiu arba su už nepilnametį atsakingu asmeniu nepilnamečio buvimo vietoje;

g)

informaciją apie esamą vidinę skundų nagrinėjimo tvarką ir apie alternatyvaus ginčų sprendimo (toliau – AGS) mechanizmus pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/11/ES (18), kurie taikomi prekiautojui, ir, kai taikytina, AGS subjektą, nagrinėjantį su prekiautoju susijusius ginčus, ir informaciją apie elektroninio ginčų sprendimo platformą pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 524/2013 (19);

h)

informaciją apie keliautojo teisę perleisti sutartį kitam keliautojui pagal 9 straipsnį.

a)

pasikeitusi keleivių vežimo kaina dėl kuro ar kitų energijos šaltinių išlaidų;

b)

pasikeitęs su į sutartį įtrauktomis kelionės paslaugomis susijusių mokesčių ar rinkliavų, kurias taiko vykdant paketą tiesiogiai nedalyvaujančios trečiosios šalys, įskaitant turizmo mokesčius, nutūpimo rinkliavas, įlaipinimo ar išlaipinimo rinkliavas uostuose ir oro uostuose, dydis, arba

c)

pasikeitęs su paketu susijusios valiutos keitimo kursas.

a)

organizatorius yra pasilikęs tą teisę sutartyje;

b)

pakeitimai yra mažareikšmiai ir

c)

organizatorius patvariojoje laikmenoje aiškiai, suprantamai ir pastebimai informuoja keliautoją apie pakeitimus.

a)

sutikti su siūlomais pakeitimais arba

b)

nutraukti sutartį nemokant sutarties nutraukimo mokesčio.

a)

siūlomus 2 dalyje nurodytus pakeitimus ir tam tikrais atvejais, vadovaujantis 4 dalimi, jų įtaką paketo kainai;

b)

pagrįstą laikotarpį, per kurį keliautojas turi informuoti organizatorių apie savo sprendimą pagal 2 dalį;

c)

pasekmes, jei keliautojas neatsakytų per b punkte nurodytą laikotarpį pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, ir

d)

kai taikytina, pasiūlytą pakaitinį paketą ir jo kainą.

a)

paketą įsigijusių asmenų skaičius yra mažesnis nei sutartyje nurodytas minimalus skaičius ir organizatorius praneša keliautojui apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą laikotarpį, bet ne vėliau kaip:

arba

b)

dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių organizatorius negali įvykdyti sutarties ir jis be nepagrįsto delsimo iki paketo pradžios praneša keliautojui apie sutarties nutraukimą.

a)

tai yra neįmanoma arba

b)

tai sukeltų neproporcingų išlaidų, atsižvelgiant į nepakankamos atitikties mastą ir į kelionės paslaugų, kurioms padarytas poveikis, vertę.

a)

keliautojo kaltės;

b)

trečiosios šalies, nesusijusios su į kelionės paslaugų paketo sutartį įtrauktų kelionės paslaugų teikimu, kaltės, ir todėl nebuvo įmanoma jos numatyti arba išvengti, arba

c)

neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių.

a)

suteiktų atitinkamos informacijos apie sveikatos priežiūros paslaugas, vietos valdžios institucijas bei konsulinę pagalbą ir

b)

padėtų keliautojui pasinaudoti nuotolinio ryšio priemonėmis bei padėtų keliautojui rasti alternatyvias kelionės paslaugas.

a)

nebus suteiktos jokios teisės, kurios pagal šią direktyvą taikomos tik paketui, ir kad kiekvienas paslaugų teikėjas bus atsakingas tik už savo paslaugų tinkamą suteikimą pagal sutartį ir

b)

bus suteikta apsauga nemokumo atveju pagal 1 dalį.