Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32013R1408

    2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1408/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje

    OL L 352, 2013 12 24, p. 9–17 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

    Legal status of the document In force: This act has been changed. Current consolidated version: 25/10/2023

    ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2013/1408/oj

    24.12.2013   

    LT

    Europos Sąjungos oficialusis leidinys

    L 352/9


    KOMISIJOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 1408/2013

    2013 m. gruodžio 18 d.

    dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio sektoriuje

    EUROPOS KOMISIJA,

    atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 108 straipsnio 4 dalį,

    atsižvelgdama į 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 994/98 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (1),

    paskelbusi šio reglamento projektą (2),

    pasikonsultavusi su Valstybės pagalbos patariamuoju komitetu,

    kadangi:

    (1)

    Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus atitinkantis valstybės teikiamas finansavimas yra valstybės pagalba, apie kurią pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį turi būti pranešta Komisijai. Tačiau pagal Sutarties 109 straipsnį Taryba gali nustatyti pagalbos rūšis, kurioms šis pranešimo reikalavimas netaikomas. Pagal Sutarties 108 straipsnio 4 dalį Komisija gali priimti reglamentus, susijusius su tomis valstybės pagalbos kategorijomis. Laikydamasi Sutarties 109 straipsnio pagal Reglamentą (EB) Nr. 994/98 Taryba nusprendė, kad viena iš tokių kategorijų gali būti de minimis pagalba. Todėl nelaikoma, kad de minimis pagalba, kuri yra neviršijant tam tikros nustatytos sumos per tam tikrą laikotarpį vienai įmonei suteikta pagalba, atitinka visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir dėl to pranešimo tvarka jai netaikoma;

    (2)

    daugelyje sprendimų Komisija išaiškino pagalbos pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį sąvoką. Savo politiką dėl de minimis viršutinės ribos, už kurią mažesnei pagalbai Sutarties 107 straipsnio 1 dalis netaikoma, Komisija taip pat yra pirmiausia išdėsčiusi pranešime apie de minimis taisyklę valstybės pagalbai (3), o vėliau – Komisijos reglamentuose (EB) Nr. 69/2001 (4) ir (EB) Nr. 1998/2006 (5). Atsižvelgiant į specialias taisykles, taikomas žemės ūkio sektoriuje, ir į riziką, kad net ir nedidelė pagalba galėtų atitikti Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, tie reglamentai žemės ūkio sektoriui arba jo dalims netaikomi. Komisija jau priėmė kelis reglamentus, kuriais nustatomos žemės ūkio sektoriuje teikiamos de minimis pagalbos taisyklės; naujausias iš jų yra Reglamentas (EB) Nr. 1535/2007 (6). Atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 taikymo patirtį, tikslinga peržiūrėti kai kurias tame reglamente nustatytas sąlygas ir jį pakeisti nauju;

    (3)

    atsižvelgiant į Komisijos patirtį taikant Reglamentą (EB) Nr. 1535/2007, didžiausia pagalbos suma vienai įmonei per trejus metus turėtų būti padidinta iki 15 000 EUR, o metinės produkcijos nacionalinė riba – iki 1 %. Tomis naujomis viršutinėmis ribomis bus toliau užtikrinama, kad priemonės, kurioms taikomas šis reglamentas, galėtų būti laikomos nedarančiomis poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipančiomis konkurencijos arba nekeliančiomis tokios grėsmės;

    (4)

    taikant Sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, įmonė yra bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdų (7). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad visi to paties subjekto (teisiškai ar de facto) kontroliuojami subjektai turėtų būti laikomi viena įmone (8). Teisinio tikrumo ir administracinės naštos mažinimo sumetimais šiame reglamente reikėtų pateikti baigtinį aiškių kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, kada dvi ar daugiau įmonių toje pačioje valstybėje narėje turi būti laikomos viena įmone, sąrašą. Iš nustatytų kriterijų, pagal kuriuos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (9) ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 800/2008 (10) I priede apibrėžiant mažąsias arba vidutines įmones (MVĮ) apibrėžtos susijusios įmonės, Komisija atrinko tuos kriterijus, kurie atitinka šio reglamento paskirtį. Kriterijai jau žinomi valdžios institucijoms ir, turint omenyje šio reglamento taikymo sritį, turėtų būti taikomi ir MVĮ, ir didelėms įmonėms. Tais kriterijais turėtų būti užtikrinta, kad, taikant de minimis taisyklę, susijusių įmonių grupė būtų laikoma viena įmone, bet įmonės, kurių vienintelis tarpusavio ryšys yra kiekvienos iš jų tiesioginė sąsaja su ta pačia viešąja įstaiga arba įstaigomis, nebūtų laikomos tarpusavyje susijusiomis. Todėl atsižvelgiama į specifinę įmonių, kurias kontroliuoja ta pati viešoji įstaiga arba įstaigos ir kurios gali turėti nepriklausomą sprendimų priėmimo galią, padėtį. Tais kriterijais taip pat turėtų būti užtikrinta, kad atskiri juridinio asmens arba fizinių ar juridinių asmenų grupės nariai vien dėl tos priežasties nebūtų laikomi susijusiomis įmonėmis tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje yra numatyta, kad tokių atskirų narių teisės ir pareigos yra sulyginamos su atskirų ūkininkų, turinčių valdos vadovo statusą – visų pirma ekonominiu, socialiniu ir mokestiniu požiūriu,– teisėmis ir pareigomis, ir kai tie atskiri nariai prisidėjo stiprinant atitinkamų juridinių asmenų arba grupių žemės ūkio struktūras;

    (5)

    atsižvelgiant į žemės ūkio ir ne žemės ūkio produktų perdirbimo ir prekybos jais panašumus, žemės ūkio produktų perdirbimas ir prekyba priskiriami Komisijos reglamento (ES) Nr. 1407/2013 (11) taikymo sričiai;

    (6)

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad kai Sąjunga teisės aktais įteisino bendrą atitinkamo žemės ūkio sektoriaus rinkos organizavimą, valstybės narės buvo įpareigotos nesiimti jokių priemonių, galinčių jam pakenkti arba nuo jo nukrypti (12). Dėl tos priežasties šio reglamento nuostatų nereikėtų taikyti pagalbai, kurios dydis nustatomas pagal rinkai pateiktų arba joje įsigytų produktų kainą arba kiekį. Reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas pagalbai, kuri būtų susieta su prievole ją dalytis su pirminiais gamintojais;

    (7)

    šis reglamentas neturėtų būti taikomas eksporto pagalbai arba pagalbai, kuri priklauso nuo to, ar naudojama daugiau vietinių nei importuotų produktų. Visų pirma reglamentas neturėtų būti taikomas pagalbai, naudojamai platinimo tinklų kūrimui ir veikimui kitose valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse finansuoti. Pagalba, skirta padengti išlaidoms, susijusioms su dalyvavimu prekybos mugėse arba su tyrimais ar konsultavimo paslaugomis, kurių reikia pateikiant naują arba esamą produktą į naują rinką kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, paprastai nelaikoma eksporto pagalba;

    (8)

    trejų metų laikotarpį, į kurį reikia atsižvelgti taikant šį reglamentą, reikėtų vertinti etapais, kad, kiekvieną kartą teikiant naują de minimis pagalbą, būtų atsižvelgiama į bendrą per atitinkamus finansinius metus ir per praėjusius dvejus finansinius metus suteiktos de minimis pagalbos sumą;

    (9)

    jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir taip pat kituose sektoriuose arba veiklos srityse, kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013, to reglamento nuostatos turėtų būti taikomos pagalbai, skirtai tiems kitiems sektoriams arba veiklos sritims, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą;

    (10)

    jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir taip pat žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje, Komisijos reglamentas (EB) Nr. 875/2007 (13) turėtų būti taikomas pagalbai, skirtai pastarajam sektoriui, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą;

    (11)

    šiuo reglamentu reikėtų nustatyti taisykles, kuriomis užtikrinama, kad nebūtų įmanoma nesilaikyti konkrečiuose reglamentuose arba Komisijos sprendimuose nustatytų didžiausių pagalbos intensyvumo dydžių. Juo taip pat reikėtų numatyti aiškias ir lengvai taikomas pagalbos sumavimo taisykles;

    (12)

    taikant šį reglamentą neatmetama galimybė, kad priemonė gali būti nelaikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, remiantis kitu pagrindu, negu nurodyta šiame reglamente, pavyzdžiui, dėl to, kad tokia priemonė priimta laikantis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio veiklos vykdytojo principo, arba dėl to, kad tokia priemonė nesusijusi su valstybės išteklių perdavimu. Visų pirma Sąjungos finansavimas, kurį centralizuotai valdo Komisija ir kurio tiesiogiai arba netiesiogiai valstybė narė nekontroliuoja, nėra valstybės pagalba ir į jį neturėtų būti atsižvelgiama nustatant, ar laikomasi atitinkamos viršutinės ribos arba nacionalinės ribos;

    (13)

    siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir veiksmingą stebėseną, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik de minimis pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą galima tiksliai ex ante apskaičiuoti neatlikus rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai). Tiksliai apskaičiuoti galima, pavyzdžiui, dotacijas, palūkanų subsidijas, apribotą atleidimą nuo mokesčių ar kitas priemones, kuriomis numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta. Numatoma riba reiškia, kad kol tiksli pagalbos suma nežinoma arba dar nežinoma, valstybė narė turi daryti prielaidą, kad ta suma lygi ribos sumai, siekiant užtikrinti, kad kelios pagalbos priemonės kartu neviršytų šiame reglamente nustatytos viršutinės ribos, ir taikyti pagalbos sumavimo taisykles;

    (14)

    siekiant užtikrinti skaidrumą, vienodas sąlygas ir teisingą de minimis viršutinės ribos taikymą, reikėtų, kad visos valstybės narės taikytų tą patį skaičiavimo metodą. Norint palengvinti šį skaičiavimą reikėtų, kad pagalbos sumos, kurios teikiamos ne piniginių dotacijų forma, būtų konvertuojamos į bendrąjį subsidijos ekvivalentą. Apskaičiuojant skaidrių pagalbos formų (išskyrus dotacijas ir dalimis mokamą pagalbą) bendrąjį subsidijos ekvivalentą reikia remtis tokios pagalbos teikimo metu rinkoje galiojančiomis palūkanų normomis. Siekiant, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklės būtų taikomos vienodai, skaidriai ir paprastai, įgyvendinant šį reglamentą taikytinos rinkos normos turėtų būti orientacinės normos, nustatytos Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (14);

    (15)

    pagalba, kurią sudaro paskolos, įskaitant paskolų forma teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu rinkoje galiojusių palūkanų normomis. Siekiant supaprastinti nedidelių trumpalaikių paskolų vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią būtų lengva taikyti ir kuria būtų atsižvelgiama tiek į paskolos sumą, tiek į jos trukmę. Remiantis Komisijos patirtimi, galima laikyti, kad paskolų, kurios užtikrintos ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir kurios neviršija 75 000 EUR ir penkerių metų trukmės arba 37 500 EUR ir dešimties metų trukmės, bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su pagalbos, suteiktos įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos, bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė turėtų būti netaikoma tokioms įmonėms;

    (16)

    pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai visa valstybės injekcijos suma neviršija de minimis viršutinės ribos. Pagalba, kurią sudaro rizikos finansų priemonės, kurios gali būti investicijos į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, kaip nurodyta Rizikos finansų gairėse (15), neturėtų būti laikoma skaidria de minimis pagalba, išskyrus tuos atvejus, kai pagal susijusią priemonę numatomas kapitalas neviršija de minimis viršutinės ribos;

    (17)

    pagalba, kurią sudaro garantijos, įskaitant garantijų forma teikiamą de minimis rizikos finansų pagalbą, turėtų būti laikoma skaidria, jei bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis saugumo garanto priemokomis, nustatytomis Komisijos pranešime, skirtame atitinkamoms įmonėms (16). Siekiant supaprastinti trumpalaikių garantijų, kuriomis užtikrinama iki 80 % sąlyginai nedidelės paskolos sumos, vertinimą, šiame reglamente reikėtų numatyti aiškią taisyklę, kurią lengva taikyti ir kuria atsižvelgiama tiek į pagrindinės paskolos sumą, tiek į garantijos trukmę. Ši taisyklė neturėtų būti taikoma tokioms pagrindinių sandorių, kurie nėra paskolos, garantijoms kaip kapitalo sandorių garantijos. Kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 112 500 EUR ir garantijos trukmė neviršija penkerių metų, galima laikyti, kad garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos. Tas pats galioja, kai garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos, garantuojama suma neviršija 56 250 EUR ir garantijos trukmė neviršija dešimties metų. Be to, valstybės narės garantijų bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimui gali naudoti metodiką, apie kurią Komisijai buvo pranešta pagal kitą tuo metu taikytą Komisijos reglamentą valstybės pagalbos srityje ir kurį Komisija patvirtino kaip atitinkantį Garantijų pranešimą arba kitą vėliau priimtą pranešimą, su sąlyga, jei patvirtintoje metodikoje aiškiai apibrėžta garantijų rūšis ir pagrindinių sandorių rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą. Atsižvelgiant į sunkumus, susijusius su pagalbos, suteiktos įmonėms, kurios gali būti nepajėgios grąžinti paskolos, bendrojo subsidijos ekvivalento nustatymu, ši taisyklė turėtų būti netaikoma tokioms įmonėms;

    (18)

    kai de minimis pagalbos schema įgyvendinama per finansinius tarpininkus, reikėtų užtikrinti, kad pastarieji negautų jokios valstybės pagalbos. Tai gali būti padaryta, pavyzdžiui, reikalaujant, kad finansiniai tarpininkai, kurie naudojasi valstybės garantija, mokėtų rinkos principus atitinkančią priemoką arba pranašumus visiškai perduotų galutiniams gavėjams, arba laikantis de minimis viršutinės ribos ir kitų šio reglamento sąlygų ir tarpininkų lygmeniu;

    (19)

    gavusi pranešimą iš valstybės narės, Komisija gali nagrinėti, ar priemonės, kurios nesudaro dotacija, paskola, garantija, kapitalo injekcija arba rizikos finansų priemonė, kuri gali būti investicija į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, bendrosios subsidijos ekvivalentas neviršija de minimis viršutinės ribos ir todėl jai galėtų būti taikomas šis reglamentas;

    (20)

    Komisija privalo užtikrinti, kad valstybės pagalbos teikimo taisyklių būtų laikomasi, ir remdamosi Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nurodytu bendradarbiavimo principu valstybės narės turėtų palengvinti šios užduoties įgyvendinimą ir tam sukurti reikalingas priemones, kuriomis būtų užtikrinta, kad bendra de minimis pagalbos suma, suteikta vienai įmonei pagal de minimis pagalbos taisyklę, neviršytų bendros leidžiamos viršutinės ribos. Todėl teikdamos de minimis pagalbą, valstybės narės turėtų informuoti atitinkamą įmonę apie suteiktos de minimis pagalbos sumą ir tai, kad pagalba yra de minimis, ir padaryti aiškią nuorodą į šį reglamentą. Turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės vykdytų suteiktos pagalbos stebėseną, kad būtų neviršytos viršutinės ribos ir būtų laikomasi pagalbos sumavimo taisyklių. Be to, siekdama įvykdyti tą pareigą, prieš teikdama tokią pagalbą atitinkama valstybė narė turėtų gauti iš įmonės deklaraciją apie kitą per einamuosius ir dvejus ankstesnius finansinius metus pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus gautą de minimis pagalbą. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę įsteigti centrinį registrą, kuriame būtų išsami informacija apie suteiktą de minimis pagalbą, ir tikrinti, ar bet kokia naujai suteikta pagalba neviršija atitinkamos viršutinės ribos;

    (21)

    prieš teikdama naują de minimis pagalbą, kiekviena valstybė narė turėtų patikrinti, kad naujoji de minimis pagalba neviršytų de minimis viršutinės ribos ir nacionalinės ribos toje valstybėje narėje ir kad būtų laikomasi kitų šio reglamento sąlygų;

    (22)

    atsižvelgiant į Komisijos patirtį, ypač į tai, kad dažnai reikia peržiūrėti valstybės pagalbos politiką, šio reglamento galiojimo laiką reikėtų apriboti. Jeigu šio reglamento galiojimo laikotarpis pasibaigtų jo nepratęsus, valstybėms narėms turėtų būti suteikiamas šešių mėnesių tikslinimo laikotarpis dėl de minimis pagalbos, kuriai buvo taikomas šis reglamentas,

    PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

    1 straipsnis

    Taikymo sritis

    1.   Šis reglamentas taikomas pagalbai, teikiamai įmonėms, vykdančioms veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje, išskyrus:

    a)

    pagalbą, kurios dydis nustatytas remiantis rinkai tiekiamų produktų kaina arba kiekiu;

    b)

    pagalbą su eksportu susijusiai veiklai trečiosiose šalyse arba valstybėse narėse, t. y. pagalbą, tiesiogiai susijusią su eksportuojamais kiekiais, platinimo tinklo kūrimu bei veikla, arba kitomis einamosiomis išlaidomis, susijusiomis su eksporto veikla;

    c)

    pagalbą, kuri priklauso nuo to, ar daugiau vartojama vietinių nei importuotų prekių.

    2.   Jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir taip pat viename ar keliuose sektoriuose arba kitose veiklos srityse, kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013, tas reglamentas taikomas pagalbai, skirtai pastariesiems sektoriams arba veiklos sritims, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, kaip antai atskirdama veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą.

    3.   Jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje, Komisijos reglamento (EB) Nr. 875/2007 nuostatos taikomos pagalbai, skirtai pastarajam sektoriui, su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė tinkamomis priemonėmis, kaip antai atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal tą reglamentą.

    2 straipsnis

    Apibrėžtys

    1.   Šiame reglamente žemės ūkio produktai – produktai, išvardyti Sutarties I priede, išskyrus žuvininkystės ir akvakultūros produktus, kuriems taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 (17);

    2.   Taikant šį reglamentą, „viena įmonė“ apima visas įmones, kurių tarpusavio santykiai yra bent vienos rūšies iš toliau išvardytų:

    a)

    viena įmonė turi kitos įmonės akcininkų arba narių balsų daugumą;

    b)

    viena įmonė turi teisę paskirti arba atleisti daugumą kitos įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros organo narių;

    c)

    pagal sutartį arba vadovaujantis steigimo sutarties ar įstatų nuostata vienai įmonei suteikiama teisė daryti kitai įmonei lemiamą įtaką;

    d)

    viena įmonė, būdama kitos įmonės akcininkė arba narė, vadovaudamasi su tos įmonės kitais akcininkais ar nariais sudaryta sutartimi, viena kontroliuoja tos kitos įmonės akcininkų arba narių balsavimo teisių daugumą.

    Įmonės, kurios pirmos pastraipos a–d punktuose nurodytais santykiais yra susijusios per vieną ar daugiau kitų įmonių, taip pat laikomos viena įmone.

    3 straipsnis

    De minimis pagalba

    1.   Pagalbos priemonės, kurios atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas, nėra laikomos atitinkančiomis visus Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijus ir todėl joms netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje numatytas pranešimo reikalavimas.

    2.   Bendra vienai įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje neviršija 15 000 EUR per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį.

    3.   Bendra pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje veiklą vykdančioms įmonėms skiriamos de minimis pagalbos suma kiekvienoje valstybėje narėje per bet kurį trejų finansinių metų laikotarpį neviršija priede nurodytos nacionalinės ribos.

    4.   De minimis pagalba laikoma suteikta tuo momentu, kai įmonė pagal taikomą nacionalinį teisinį režimą įgyja juridinę teisę tokią pagalbą gauti, nepriklausomai nuo de minimis pagalbos išmokėjimo įmonei datos.

    5.   2 dalyje nustatyta viršutinė riba ir 3 dalyje nurodyta nacionalinė riba taikomos neatsižvelgiant į de minimis pagalbos formą ar siekiamą tikslą ir į tai, ar valstybės narės suteikta pagalba visa arba iš dalies finansuojama Sąjungos kilmės ištekliais. Trejų finansinių metų laikotarpis nustatomas vertinant tuos finansinius metus, kuriuos vertina atitinkamos valstybės narės įmonė.

    6.   Laikantis 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos ir 3 dalyje nurodytos nacionalinės ribos, pagalba išreiškiama kaip piniginė dotacija. Visi naudojami skaičiai yra bruto, t. y. prieš mokesčių ar kitokios rinkliavos atskaitymą. Jeigu pagalba teikiama ne dotacijos forma, pagalbos suma atitinka pagalbos bendrąjį subsidijos ekvivalentą.

    Jeigu pagalba išmokama dalimis, jos vertė yra diskontuojama suteikimo metu. Palūkanų norma, naudojama diskontuojant, yra pagalbos suteikimo metu galiojusi diskonto norma.

    7.   Jeigu suteikus naują de minimis pagalbą būtų viršyta 2 dalyje nustatyta de minimis viršutinė riba arba 3 dalyje nurodyta nacionalinė riba, tai naujai pagalbai šis reglamentas negali būti taikomas.

    8.   Jei dvi įmonės susijungia arba viena įsigyja kitą, apskaičiuojant, ar nauja de minimis pagalba naujajai arba įsigyjančiajai įmonei viršija viršutinę ribą arba nacionalinę ribą, atsižvelgiama į visą ankstesnę de minimis pagalbą, suteiktą bet kuriai iš susijungiančių įmonių. De minimis pagalba, kuri teisėtai suteikta prieš susijungimą arba įsigijimą, tebėra teisėta.

    9.   Jei viena įmonė suskaidoma į dvi ar daugiau atskirų įmonių, iki suskaidymo suteikta de minimis pagalba priskiriama įmonei, kuri ja pasinaudojo, o tai iš principo yra įmonė, perimanti veiklą, kuriai vykdyti de minimis pagalba panaudota. Jei toks priskyrimas neįmanomas, de minimis pagalba proporcingai paskirstoma remiantis naujųjų įmonių nuosavo kapitalo balansine verte suskaidymo įsigaliojimo dieną.

    4 straipsnis

    Bendrojo subsidijos ekvivalento apskaičiavimas

    1.   Šis reglamentas taikomas tik pagalbai, kurios bendrąjį subsidijos ekvivalentą įmanoma tiksliai ex ante apskaičiuoti neatliekant rizikos vertinimo (skaidriai pagalbai).

    2.   Pagalba, kurią sudaro dotacijos arba palūkanų subsidijos, laikoma skaidria de minimis pagalba.

    3.   Pagalba, kurią sudaro paskolos, laikoma skaidria de minimis pagalba, jei:

    a)

    pagalbos gavėjui netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jis neatitinka nacionalinės teisės kriterijų, pagal kuriuos kreditorių prašymu jam būtų taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra. Kai pagalbos gavėjas yra didelė įmonė, jos padėtis turi prilygti bent jau B kredito reitingui, ir

    b)

    paskola yra užtikrinta ne mažiau kaip 50 % paskolos vertės užstatu ir paskola yra pirmuoju atveju: 75 000 EUR per penkerius metus, arba antruoju atveju: 37 500 EUR per dešimt metų; jeigu paskola sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos paskolos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos dalis, arba

    c)

    bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis pagalbos suteikimo metu galiojusia orientacine norma.

    4.   Pagalba, kurią sudaro kapitalo injekcijos, laikoma skaidria de minimis pagalba tik tuomet, jei visa valstybės injekcijos suma neviršija de minimis viršutinės ribos.

    5.   Pagalba, kurią sudaro rizikos finansų priemonės, kurios gali būti investicijos į nuosavą kapitalą ar į kvazinuosavą kapitalą, laikoma skaidria de minimis pagalba tik tuomet, jei vienai įmonei skiriamas kapitalas neviršija de minimis viršutinės ribos.

    6.   Pagalba, kurią sudaro garantijos, laikoma skaidria de minimis pagalba, jei:

    a)

    pagalbos gavėjui netaikoma kolektyvinė nemokumo procedūra ir jis neatitinka nacionalinės teisės kriterijų, pagal kuriuos kreditorių prašymu jam būtų taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra. Kai pagalbos gavėjas yra didelė įmonė, jos padėtis turi prilygti bent jau B kredito reitingui, ir

    b)

    garantija neviršija 80 % pagrindinės paskolos sumos ir garantuojama suma yra pirmuoju atveju: 112 500 EUR, o garantijos trukmė yra penkeri metai, arba antruoju atveju: 56 250 EUR, o garantijos trukmė yra dešimt metų; jeigu garantuojama suma sudaro mažesnę tų sumų dalį ir (arba) garantija suteikiama trumpesniam negu atitinkamai penkerių arba dešimties metų laikotarpiui, tos garantijos bendrasis subsidijos ekvivalentas apskaičiuojamas kaip atitinkama 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos dalis, arba

    c)

    bendrasis subsidijos ekvivalentas buvo apskaičiuotas remiantis Komisijos pranešime nustatytomis saugumo garanto priemokomis (tame Komisijos pranešime – „saugaus uosto“ priemokos), arba

    d)

    iki įgyvendinimo:

    i)

    apie garantijos bendrajam subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti naudotą metodiką buvo pranešta Komisijai pagal kitą tuo metu taikytą Komisijos priimtą reglamentą valstybės pagalbos srityje ir tą metodiką Komisija patvirtino kaip atitinkančią Garantijų pranešimą ar vėliau priimtą pranešimą, ir

    ii)

    toje metodikoje aiškiai apibrėžta garantijų rūšis ir pagrindinių sandorių rūšis atsižvelgiant į šio reglamento taikymą.

    7.   Pagalba, kurią sudaro kitos priemonės, laikoma skaidria de minimis pagalba, jei tokia priemone numatoma riba, kuria užtikrinama, kad atitinkama viršutinė riba nebūtų viršyta.

    5 straipsnis

    Pagalbos sumavimas

    1.   Jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir viename ar keliuose sektoriuose arba kitose veiklos srityse, kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1407/2013, galima sumuoti pagal šį reglamentą teikiamą de minimis pagalbą veiklai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje vykdyti ir de minimis pagalbą veiklai pastarajame (-uosiuose) sektoriuje (-iuose) arba veiklos srityse vykdyti, neviršijant Reglamento (ES) Nr. 1407/2013 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos, jeigu valstybės narės tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal Reglamentą (ES) Nr. 1407/2013.

    2.   Jeigu įmonė vykdo veiklą pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje ir žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje, galima sumuoti pagal šį reglamentą teikiamą de minimis pagalbą veiklai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje vykdyti ir pagal Reglamentą (EB) Nr. 875/2007 teikiamą de minimis pagalbą veiklai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje vykdyti, neviršijant tame reglamente nustatytos viršutinės ribos, jeigu valstybės narės tinkamomis priemonėmis, pavyzdžiui, atskirdamos veiklos sritis ar sąnaudas, užtikrina, kad pirminės žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus veiklai vykdyti nebūtų skiriama de minimis pagalba, suteikta pagal Reglamentą (EB) Nr. 857/2007.

    3.   De minimis pagalba nesumuojama su valstybės pagalba, skiriama toms pačioms tinkamoms finansuoti sąnaudoms, arba su valstybės pagalba, susijusia su ta pačia rizikos finansų priemone, jeigu dėl tokio pagalbos sumavimo būtų viršytas bendrosios išimties reglamente arba Komisijos priimtame sprendime nustatytas didžiausias atitinkamas pagalbos intensyvumas arba kiekvienu atveju atskirai nustatyta pagalbos suma. De minimis pagalba, kuri nėra teikiama arba priskiriama konkrečioms tinkamoms finansuoti sąnaudoms, gali būti sumuojama su kita valstybės pagalba, suteikta pagal bendrosios išimties reglamentą arba Komisijos priimtą sprendimą.

    6 straipsnis

    Stebėsena

    1.   Jeigu valstybė narė ketina įmonei skirti de minimis pagalbą pagal šį reglamentą, ji raštu informuoja įmonę apie numatytą skiriamos pagalbos sumą, išreikštą bendruoju subsidijos ekvivalentu, ir tai, kad pagalba yra de minimis, pateikdama aiškią nuorodą į šį reglamentą ir nurodydama jo pavadinimą bei skelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje numerį. Jeigu de minimis pagalba pagal šį reglamentą schemos pagrindu teikiama skirtingoms įmonėms ir pagal schemą toms įmonėms teikiamos skirtingos individualios pagalbos sumos, atitinkama valstybė narė gali nuspręsti laikytis šio įsipareigojimo pranešdama įmonėms apie fiksuoto dydžio sumą, prilygstančią pagal tą schemą teikiamai didžiausiai pagalbos sumai. Tokiu atveju fiksuoto dydžio suma bus remiamasi sprendžiant, ar pasiekta 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta viršutinė riba ir neviršyta 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta nacionalinė riba. Prieš teikiant pagalbą, iš atitinkamos įmonės valstybė narė gauna raštišką arba elektroninę deklaraciją apie bet kokią kitą de minimis pagalbą, gautą pagal šį reglamentą arba kitus de minimis reglamentus per dvejus ankstesnius ir einamuosius finansinius metus.

    2.   Jeigu valstybė narė įsteigė centrinį de minimis pagalbos registrą, kuriame kaupiama išsami informacija apie visų tos valstybės narės institucijų suteiktą de minimis pagalbą, 1 dalis netaikoma nuo momento, kai registre sukaupiama trejų finansinių metų informacija.

    3.   Valstybė narė suteikia naują de minimis pagalbą pagal šį reglamentą tik patikrinusi, ar dėl jos bendra atitinkamai įmonei suteiktos de minimis pagalbos suma neviršys 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos viršutinės ribos ir 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos nacionalinės ribos ir ar laikomasi visų šiame reglamente nustatytų sąlygų.

    4.   Valstybės narės registruoja ir renka visą informaciją apie šio reglamento taikymą. Saugoma visa informacija, reikalinga įrodyti, kad laikomasi šiame reglamente nustatytų sąlygų. Duomenys apie individualiai suteiktą de minimis pagalbą saugomi 10 finansinių metų nuo pagalbos suteikimo datos. Duomenys apie de minimis pagalbos schemą saugomi 10 finansinių metų nuo datos, kada paskutinį kartą pagal tokią schemą buvo suteikta individuali pagalba.

    5.   Komisijai raštu paprašius, atitinkama valstybė narė per 20 darbo dienų arba per ilgesnį prašyme nurodytą laikotarpį pateikia Komisijai visą informaciją, kurią Komisija mano esant reikalingą siekiant įvertinti, ar laikomasi šiame reglamente nustatytų sąlygų, ypač bendros de minimis pagalbos sumos, kaip apibrėžta šiame reglamente ir kituose de minimis reglamentuose, kurią gavo bet kuri įmonė.

    7 straipsnis

    Pereinamojo laikotarpio nuostatos

    1.   Šis reglamentas taikomas iki jo įsigaliojimo suteiktai pagalbai, jei ta pagalba atitinka šiame reglamente nustatytas sąlygas. Tų sąlygų neatitinkančią pagalbą Komisija vertins pagal atitinkamas pagrindų taisykles, gaires, komunikatus ir pranešimus.

    2.   Nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. suteikta bet kokia individuali de minimis pagalba, atitinkanti Reglamento (EB) Nr. 1860/2004 sąlygas, laikoma neatitinkančia visų Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijų ir dėl to jai netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalies pranešimo reikalavimas.

    3.   Nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. suteikta bet kokia individuali de minimis pagalba, atitinkanti Reglamento (EB) Nr. 1535/2007 sąlygas, laikoma neatitinkančia visų Sutarties 107 straipsnio 1 dalies kriterijų ir dėl to jai netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalies pranešimo reikalavimas.

    4.   Pasibaigus šio reglamento galiojimo laikui, bet kokiai de minimis pagalbos schemai, atitinkančiai šio reglamento sąlygas, šis reglamentas toliau taikomas dar šešis mėnesius.

    8 straipsnis

    Įsigaliojimas ir taikymo laikotarpis

    Šis reglamentas įsigalioja 2014 m. sausio 1 d.

    Jis taikomas iki 2020 m. gruodžio 31 d.

    Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

    Priimta Briuselyje 2013 m. gruodžio 18 d.

    Komisijos vardu

    Pirmininkas

    José Manuel BARROSO


    (1)  OL L 142, 1998 5 14, p. 1.

    (2)  OL C 227, 2013 8 6, p. 3.

    (3)  Komisijos pranešimas apie de minimis taisyklę valstybės pagalbai (OL C 68, 1996 3 6, p. 9).

    (4)  2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (OL L 10, 2001 1 13, p. 30).

    (5)  2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1998/2006 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (OL L 379, 2006 12 28, p. 5).

    (6)  2007 m. gruodžio 20 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1535/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai žemės ūkio produktų gamybos sektoriuje (OL L 337, 2007 12 21, p. 35).

    (7)  2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Ministero dell’Economia e delle Finanze prieš Cassa di Risparmio di Firenze SpA ir kt., C-222/04, Rink. p. I-289.

    (8)  2002 m. birželio 13 d. Sprendimas Nyderlandai prieš Komisiją, C-382/99, Rink. p. I-5163.

    (9)  2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacija 2003/361/EB dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).

    (10)  2008 m. rugpjūčio 6 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 800/2008, skelbiantis tam tikrų rūšių pagalbą suderinama su bendrąja rinka taikant Sutarties 87 ir 88 straipsnius (OL L 214, 2008 8 9, p. 3).

    (11)  2013 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamentas (ES) Nr. 1407/2013 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 ir 108 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (žr. šio Oficialiojo leidinio p. 1).

    (12)  2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C-456/00, Rink. p. I-11949.

    (13)  2007 m. liepos 24 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 875/2007 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žuvininkystės sektoriuje ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 (OL L 193, 2007 7 25, p. 6).

    (14)  Komisijos komunikatas dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (OL C 14, 2008 1 19, p. 6).

    (15)  Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos rizikos kapitalo investicijoms į mažąsias ir vidutines įmones skatinti (OL C 194, 2006 8 18, p. 2).

    (16)  Pavyzdžiui, Komisijos pranešimas dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (OL C 155, 2008 6 20, p. 10).

    (17)  1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 dėl bendro žuvininkystės ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo (OL L 17, 2000 1 21, p. 22).


    PRIEDAS

    Didžiausios bendros valstybių narių žemės ūkio produktų gamybos sektoriaus įmonėms suteiktos de minimis pagalbos sumos, nurodytos 3 straipsnio 3 dalyje

    (EUR)

    Valstybė narė

    Didžiausios de minimis pagalbos sumos

    Belgija

    76 070 000

    Bulgarija

    43 490 000

    Čekija

    48 340 000

    Danija

    105 750 000

    Vokietija

    522 890 000

    Estija

    8 110 000

    Airija

    66 280 000

    Graikija

    109 260 000

    Ispanija

    413 750 000

    Prancūzija

    722 240 000

    Kroatija

    28 610 000

    Italija

    475 080 000

    Kipras

    7 060 000

    Latvija

    10 780 000

    Lietuva

    25 860 000

    Liuksemburgas

    3 520 000

    Vengrija

    77 600 000

    Мalta

    1 290 000

    Nyderlandai

    254 330 000

    Austrija

    71 540 000

    Lenkija

    225 700 000

    Portugalija

    62 980 000

    Rumunija

    180 480 000

    Slovėnija

    12 320 000

    Slovakija

    22 950 000

    Suomija

    46 330 000

    Švedija

    57 890 000

    Jungtinė Karalystė

    270 170 000


    Top