20.2.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 45/10

(1)

Raštu, kurį Komisijos Generalinis sekretoriatas užregistravo 2009 m. rugsėjo 9 d., Lietuva paprašė leisti toliau taikyti priemonę, kuria nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB nuostatų, kuriomis nustatomas asmuo, kuriam tenka prievolė mokesčių administratoriui sumokėti pridėtinės vertės mokestį (PVM).

(2)

Remdamasi Direktyvos 2006/112/EB 395 straipsnio 2 dalimi, Komisija 2009 m. spalio 27 d. raštu pranešė kitoms valstybėms narėms apie Lietuvos prašymą. 2009 m. spalio 29 d. raštu Komisija pranešė Lietuvai, kad turi visą informaciją, kuri, Komisijos nuomone, yra būtina prašymui įvertinti.

(3)

Priemone siekiama nustatyti, kad prievolė sumokėti PVM, mokėtiną už apmokestinamųjų asmenų, kurių atžvilgiu pradėta teisminė bankroto arba restruktūrizavimo procedūra, prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandorius, taip pat už medienos tiekimo sandorius, ir toliau tektų tų prekių ar paslaugų gavėjui.

(4)

Dažnai apmokestinamieji asmenys, kurių atžvilgiu pradėta teisminė bankroto arba restruktūrizavimo procedūra, dėl finansinių sunkumų negali mokesčių administratoriui sumokėti PVM, apskaičiuoto už jų tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas. Tačiau tų prekių ar paslaugų gavėjas, jeigu jis yra teisę į atskaitą turintis apmokestinamasis asmuo, gali atskaityti PVM net ir tuo atveju, kai prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas jo nesumoka mokesčių administratoriui.

(5)

Lietuva medienos rinkoje susiduria su problemomis, kurių kyla dėl medienos rinkos ir joje veikiančių įmonių pobūdžio: šioje rinkoje dominuoja mažos bendrovės (dažniausiai perpardavėjai ir tarpininkai), kurias mokesčių administratoriui sunku kontroliuoti. Dažniausiai mokesčiai slepiami taip: įmonė už tiekiamas prekes išrašo sąskaitą faktūrą ir dingsta nesumokėjusi mokesčių, tačiau pirkėjui palieka galiojančią sąskaitą faktūrą, suteikiančią jam teisę į PVM atskaitą.

(6)

Nustačius, kad pirmiau minėtais atvejais asmuo, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM, yra prekių ar paslaugų gavėjas (jeigu tai apmokestinamasis asmuo), leidžiančia nukrypti nuostata panaikinami PVM surinkimo sunkumai ir nedaromas poveikis mokėtino mokesčio sumai. Taip sudaromos galimybės supaprastinti mokesčių administratoriaus darbą renkant mokesčius ir užkirsti kelią tam tikrų rūšių mokesčių slėpimui ar vengimui. Priemone nukrypstama nuo Direktyvos 2006/112/EB 193 straipsnio, kuriame nustatyta, kad prievolė sumokėti PVM paprastai tenka prekes tiekiančiam arba paslaugas teikiančiam apmokestinamajam asmeniui.

(7)

Anksčiau priemonę leista nustatyti Tarybos sprendimu 2006/388/EB (2) remiantis tuo metu galiojusia 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąja Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (3).

(8)

Esamą aptariamos priemonės taikymą pateisinanti teisinė ir faktinė padėtis nepasikeitė. Todėl reikėtų ribotą laiką leisti Lietuvai toliau taikyti priemonę.

(9)

Ši leidžianti nukrypti nuostata neturės neigiamos įtakos Sąjungos nuosaviems ištekliams, gaunamiems iš PVM,

a)

kai prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, kurio atžvilgiu pradėta teisminė bankroto arba restruktūrizavimo procedūra;

b)

kai tiekiama mediena.