2.9.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 235/12

(1)

2006 m. vasario 23 d. raštu Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie įmonei „New Interline S.p.A.“ (toliau – „New Interline“) skiriamą sanavimo pagalbą. Ši pagalbos priemonė, užregistruota numeriu NN 15/2006, buvo suteikta 2006 m. vasario 13 d., t. y. prieš įteikiant pranešimą. 2006 m. balandžio 4 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos; Italija atsakė 2006 m. gegužės 29 d. raštu. 2006 m. liepos 28 d. raštu, į kurį Italija atsakė 2006 m. spalio 5 d. ir lapkričio 6 d. raštais, Komisija dar kartą paprašė papildomos informacijos.

(2)

2006 m. lapkričio 10 d. pranešimu (nuorodos numeris N 734/06) Italijos valdžios institucijos perdavė Komisijai „New Interline“ restruktūrizavimo planą. 2006 m. gruodžio 22 d. raštu Komisija paprašė papildomos informacijos; Italija atsakė 2007 m. kovo 6 d. raštu.

(3)

2007 m. balandžio 25 d. raštu Komisija pranešė Italijai savo 2007 m. balandžio 24 d. sprendimą, pagal kurį Italijos įmonei „New Interline“ skirta sanavimo pagalba suderinama su bendrąja rinka, jei teikiama šešiems mėnesiams. Dėl sanavimo pagalbos pratęsimo ilgiau kaip šešiems mėnesiams ir dėl restruktūrizavimo pagalbos Komisija nusprendė pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą.

(4)

Komisijos sprendimas paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pareikšti savo nuomonę, tačiau negavo jokio atsakymo.

(5)

2007 m. gegužės 30 d. raštu Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai, kad „New Interline“ savanoriškai likviduojama, ir todėl jos ketinančios atsiimti pranešimą apie restruktūrizavimo pagalbą. 2007 m. spalio 9 d. raštu Italijos valdžios institucijos patvirtino atsiimančios pranešimą.

(6)

2007 m. lapkričio 16 d. Komisija paprašė Italijos pateikti papildomos informacijos apie savanoriško likvidavimo procedūros taisykles, ypač apie pasekmes „New Interline“ kreditoriams. Italija atsakė 2008 m. sausio 28 d. raštu.

(7)

Sanavimo pagalba – tai Italijos ekonominės plėtros ministerijos suteikta 2,75 mln. EUR paskolos garantija. Iš pradžių garantija suteikta šešiems mėnesiams: nuo 2006 m. kovo 6 d. iki rugsėjo 6 d. Tačiau Komisijai buvo pranešta, kad praėjus šešiems mėnesiams garantija nebuvo panaikinta.

(8)

Remiantis Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (toliau – Gairės) (2) 25 punkto c papunkčiu, jei apie pagalbą nebuvo pranešta, suinteresuotoji valstybė narė per šešis mėnesius nuo pagalbos priemonės įgyvendinimo pradžios turi pateikti Komisijai restruktūrizavimo arba likvidavimo planą, arba įrodymą, kad visa paskola buvo grąžinta ir (arba) garantija buvo panaikinta.

(9)

2007 m. balandžio 24 d. sprendime Komisija pažymėjo, kad praėjus iš pradžių numatytiems šešiems mėnesiams Italija nenutraukė sanavimo pagalbos ir per tą laiką nepateikė restruktūrizavimo plano. Taigi savo sprendime Komisija paskelbė, kad šešių mėnesių sanavimo pagalba suderinama su bendrąja rinka, kadangi buvo laikomasi visų reikalavimų, išskyrus numatytus Gairių 25 punkto c papunktyje. Tačiau sanavimo pagalbą pratęsus ilgiau nei iš pradžių numatyti šeši mėnesiai Komisijai kilo abejonių dėl pagalbos suderinamumo, todėl ji nusprendė pradėti Gairių 27 punkte numatytą procedūrą (3).

(10)

Tame pačiame sprendime Komisija taip pat pabrėžė, kad ji įvertins, ar pratęsta pagalba galėtų būti laikoma suderinama su bendrąja rinka pagal kitus Gairių 20 punkte nurodytus aspektus. Remiantis šiuo punktu, sanavimo pagalba galėtų būti laikoma restruktūrizavimo pagalba.

(11)

Tačiau reikia pastebėti, kad vėliau Italija atsiėmė savo pranešimą apie restruktūrizavimo pagalbą. Taigi Komisija nebegali remtis veiksniais (ypač restruktūrizavimo planu), kuriais būtų užtikrintas įmonės gyvybingumas, arba neigiamą pagalbos poveikį kompensuojančiomis priemonėmis, kad neteisėtai pratęstą sanavimo pagalbą galėtų laikyti su bendrąja rinka suderinama restruktūrizavimo pagalba.

(12)

Todėl Komisija turi daryti išvadą, kad Italijos valdžios institucijų įmonei „New Interline“ suteikta 2,75 mln. EUR garantija, remiantis Gairių nuostatomis, yra nesuderinama su bendrąja rinka, nes buvo pratęsta po 2006 m. rugsėjo 6 d.

(13)

Italija turi susigrąžinti 2,75 mln. EUR sanavimo pagalbą iš pagalbą gavusios įmonės „New Interline“.

(14)

2008 m. sausio 28 d. raštu Italija pranešė Komisijai, kad 2007 m. gegužės 4 d. Italijos valdžios institucijos bankui „Banca Antonveneta“, suteikusiam valstybės garantuotą paskolą, vietoje „New Interline“ grąžino visą paskolos sumą ir palūkanas. Po to, 2007 m. birželio 7 d., atliekant savanoriško likvidavimo procedūrą, Italijos valdžios institucijos paprašė, kad Bario apygardos teismas („Avvocatura Distrettuale di Bari“) pradėtų įmonės skolos valstybei išieškojimo procedūrą.

(15)

2007 m. lapkričio 18 d.„New Interline“ nusprendė pateikti Bario apygardos teismui prašymą, kad jai būtų leista sudaryti susitarimą su kreditoriais, pagal kurį skola kreditoriams grąžinama prižiūrint teismui. Tokia procedūra sudaro įmonei sąlygas tęsti ūkinę veiklą.

(16)

Šiuo metu dar nežinoma, kokios gali būti susitarimo pasekmės. Bet kuriuo atveju, atliekant bankroto procedūrą, Italija turės nedelsdama įrašyti savo skolą į įmonės turtą, nepriklausomai nuo procedūros tipo.

(17)

Jei atliekant procedūrą „New Interline“ galės ir toliau vykdyti ūkinę veiklą, Komisija primena, kad, remiantis Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (toliau – pranešimas dėl susigrąžinimo) (4) 67 dalimi, už sprendimo vykdymą atsakingos valdžios institucijos šį tolesnės veiklos vykdymo planą gali paremti tik tuo atveju, jeigu jame užtikrinamas visiškas pagalbos grąžinimas per Komisijos sprendime dėl susigrąžinimo nustatytą laikotarpį. Visų pirma, valstybė narė negali atsisakyti dalies susigrąžinimo reikalavimo, ji taip pat negali priimti jokio kito sprendimo, dėl kurio nedelsiant nebūtų nutraukta pagalbos gavėjo veikla, jei jis tuoj pat nesugrąžina visos neteisėtai gautos pagalbos sumos. Todėl, jei nebus grąžinta visa neteisėta pagalba, Italijos valdžios institucijos per nurodytą šio sprendimo įgyvendinimo laiką turės imtis visų įmanomų priemonių, kad uždraustų „New Interline“ tęsti savo veiklą.

(18)

Taip pat reikia priminti, kad, remiantis pranešimo dėl susigrąžinimo 68 dalimi, likvidavimo atveju, jei pagalba nebuvo visiškai susigrąžinta, valstybė narė turėtų priešintis bet kokiam turto perdavimui, jei tai daroma ne rinkos sąlygomis ir (arba) organizuojama taip, kad būtų apeitas sprendimas dėl susigrąžinimo. Kad turtas būtų teisingai perduotas, valstybė narė turi užtikrinti, kad dėl pagalbos atsiradęs per didelis pranašumas nepereitų turto įgijėjui. Taip gali būti, jei pradinio pagalbos gavėjo turtas perduodamas trečiajai šaliai už mažesnę nei rinkos vertę arba bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį sumų išieškojimo raštą. Tokiu atveju vykdomasis sumų išieškojimo raštas turi būti taikomas ir tai trečiajai šaliai.

(19)

Komisija primena, kad, remiantis 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (5), 8 straipsniu, kol Komisija nėra priėmusi sprendimo dėl pagalbos priemonės, suinteresuotoji valstybė narė gali atsiimti pranešimą. Jeigu jau buvo pradėta oficiali tyrimo procedūra, Komisija ją užbaigia.

(20)

2007 m. spalio 9 d. raštu Italija atsiėmė pranešimą apie 4,75 mln. EUR restruktūrizavimo pagalbą. Turimais duomenimis, ši pagalba nebuvo suteikta.

(21)

Todėl reikia užbaigti pirmiau minėtu 2007 m. balandžio 24 d. sprendimu pradėtą oficialią tyrimo procedūrą, kuri nebeteko prasmės, Italijai atsiėmus pranešimą apie „New Interline“ teikiamą restruktūrizavimo pagalbą,

a)

visą iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);

b)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įgyvendinti, aprašymą;

c)

dokumentus, įrodančius, kad gavėjui buvo nurodyta grąžinti pagalbą.