—

Swm Costruzioni 2 SpA ir Mannocchi Luigino DI, atstovaujamų advokato C. Famiglini,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Zadra ir A. Tokár,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 47 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp laikinąją įmonių grupę (Raggruppamento Temporaneo Imprese, toliau – RTI) sudariusių Swm Costruzioni 2 SpA (toliau – Swm) ir Mannocchi Luigino DI, vienos šalies, ir Provincia di Fermo (Fermo provincija), kitos šalies, dėl pastarosios sprendimo pašalinti minėtą RTI iš viešojo darbų pirkimo procedūros.

3

Pagal Direktyvos 2004/18 32 konstatuojamąją dalį:

„Siekiant skatinti smulkių ir vidutinių įmonių dalyvavimą pirkimų pagal viešąsias sutartis rinkoje, patartina numatyti nuostatas, reglamentuojančias subrangą.“

4

Šios direktyvos 45 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Ši direktyva leidžia valstybėms narėms sudaryti oficialius rangovų, prekių tiekėjų arba paslaugų teikėjų sąrašus arba įvesti sertifikavimo sistemą, kurią naudotų viešosios arba privačios įstaigos, ir nustato tokios registracijos arba sertifikavimo pasekmes sutarties sudarymo procedūros metu kitoje valstybėje narėje. Kas dėl oficialių patvirtintų ūkio subjektų sąrašų, svarbu atsižvelgti į Teisingumo Teismo teisminę praktiką tais atvejais, kai grupei priklausantis ūkio subjektas, pagrįsdamas savo paraišką dėl registracijos, remiasi kitų grupei priklausančių įmonių ekonominiais, finansiniais arba techniniais pajėgumais. Šiuo atveju ūkio subjektas turi įrodyti, kad jis galės naudotis šiais pajėgumais visą registracijos galiojimo laikotarpį. Šiai registracijai valstybė narė gali nustatyti tam tikrus reikalavimus, kuriuos būtina atitikti, ir, ypač kai, pavyzdžiui, ūkio subjektas remiasi kitos grupėje esančios įmonės finansiniais pajėgumais, valstybė narė gali reikalauti, kad tokia įmonė būtų atsakinga tiek solidariai, tiek ir individualiai.“

5

Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punkte ir 8 dalies pirmoje pastraipoje pateikiami tokie apibrėžimai:

„2.   <...>

<...>

8.   „Rangovu“, „tiekėju“ ar „paslaugų teikėju“ gali būti bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, viešasis subjektas arba tokių asmenų ir (arba) organizacijų grupė, rinkoje siūlantys, atitinkamai, darbų ir (arba) darbo įvykdymą, prekių tiekimą arba paslaugų teikimą.“

6

Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį:

„Pateikti pasiūlymus arba pasisiūlyti būti kandidatais gali ūkio subjektų grupės. <...>“

7

Minėtos direktyvos 25 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Pirkimo dokumentuose perkančioji organizacija gali paprašyti arba valstybė narė gali reikalauti paprašyti dalyvio savo pasiūlyme nurodyti sutarties dalį, kurią jis ketina subrangos sutartimi pavesti įvykdyti tretiesiems asmenims, ir numatomus subrangovus.“

8

Šios direktyvos 44 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sutartys sudaromos <...> perkančiajai organizacijai patikrinus ūkio subjektų, neatmestų <...>, tinkamumą remiantis ekonominiais ir finansiniais kriterijais, profesinėmis ir techninėmis žiniomis arba sugebėjimais, apibrėžtais 47–52 straipsniuose <...>

2.   Perkančiosios organizacijos gali nustatyti minimalius privalomus pajėgumo reikalavimus kandidatams ir dalyviams 47 ir 48 straipsniuose nustatyta tvarka.

Informacijos, nurodytos 47 ir 48 straipsniuose, apimtis, taip pat ir konkrečiai sutarčiai nustatyti minimalūs pajėgumo reikalavimai turi būti susiję ir proporcingi sutarties dalykui.

<...>“

9

Direktyvos 2004/18 47 straipsnis „Ekonominė ir finansinė padėtis“ išdėstytas taip:

„1.   Ūkio subjekto ekonominė ir finansinė padėtis, kaip bendra taisyklė, gali būti įrodyta vienu arba keliais dokumentais:

<...>

2.   Prireikus konkrečios sutarties atveju ir kai tai yra tinkama, ūkio subjektas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su šiais subjektais. Šiuo atveju ūkio subjektas privalo įrodyti perkančiajai organizacijai, kad vykdant sutartį reikalingi ištekliai jam bus prieinami, pateikdamas, pavyzdžiui, tų ūkio subjektų įsipareigojimą jam suteikti būtinus išteklius.

3.   Tokiomis pačiomis sąlygomis ūkio subjektų grupės, nurodytos 4 straipsnyje, gali remtis ūkio subjektų grupės narių arba kitų ūkio subjektų pajėgumais.

<...>“

10

Šios direktyvos 48 straipsnyje „Techniniai ir (arba) profesiniai pajėgumai“ nurodyta:

„1.   Ūkio subjektų techniniai ir (arba) profesiniai pajėgumai įvertinami ir patikrinami 2 ir 3 dalyje nustatyta tvarka.

2.   Ūkio subjektų techniniai pajėgumai gali būti patikrinti vienu arba daugiau toliau išvardytų būdų, atsižvelgiant į darbų, prekių arba paslaugų pobūdį, kiekį ar svarbą bei paskirtį:

<...>

<...>

<...>

3.   Tam tikrais atvejais ūkio subjektas konkrečios sutarties atveju gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais. Šiuo atveju ūkio subjektas privalo įrodyti perkančiajai organizacijai, kad, vykdant sutartį, tie ištekliai jam bus prieinami, pateikdamas, pavyzdžiui, tų ūkio subjektų įsipareigojimą jam suteikti būtinus išteklius.

4.   Tokiomis pačiomis sąlygomis ūkio subjektų grupės, nurodytos 4 straipsnyje, gali remtis ūkio subjektų grupės narių arba kitų ūkio subjektų pajėgumais.

<...>“

11

Direktyvos 2004/18 52 straipsnio „Oficialūs patvirtintų ūkio subjektų sąrašai ir sertifikavimas, kurį atlieka viešosios arba privačios įstaigos“ 1 dalyje numatyta:

„1. Valstybės narės gali sudaryti oficialius patvirtintų rangovų, prekių tiekėjų arba paslaugų teikėjų sąrašus arba įdiegia sertifikavimą, kurį atlieka viešosios arba privačios sertifikavimo įstaigos.

Valstybės narės suderina įtraukimo į registracijos sąrašus ir sertifikavimo, kurį atlieka sertifikavimo įstaigos, sąlygas su 45 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 2 dalies a–d ir g punktų, 46 straipsnio, 47 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 48 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalių, 49 straipsnio ir, jei reikia, 50 straipsnio nuostatomis.

Valstybės narės taip pat jas suderina su 47 straipsnio 2 dalimi ir 48 straipsnio 3 dalimi tais atvejais, kai prašymą registruoti pateikia ūkio subjektai, priklausantys grupei ir teigiantys, kad joms yra prieinami kitų grupės įmonių pajėgumai. Šiuo atveju tokie ūkio subjektai privalo įrodyti oficialų sąrašą sudarančiai įstaigai, kad šie ištekliai jiems bus prieinami visą pažymos apie jų registraciją oficialiame sąraše galiojimo laiką ir visą šį laikotarpį šios įmonės atitiks kokybinės atrankos kriterijus, nurodytus straipsniuose, išvardytuose antroje pastraipoje, kuriais ūkio subjektai remiasi siekdami registruotis.“

12

Pagal 2000 m. sausio 25 d. Respublikos Prezidento dekretą Nr. 34, kuriuo nustatoma asmenų, vykdančių viešuosius pirkimus pagal 1994 m. vasario 11 d. Įstatymo Nr. 109 8 straipsnį, kvalifikavimo sistema, su vėlesniais pakeitimais (decreto del Presidente della Repubblica n. 34 – Regolamento recante istituzione del sistema di qualificazione per gli esecutori di lavori pubblici, ai sensi dell’articolo 8 della legge 11 febbraio 1994, n. 109, e successive modificazioni, 2000 m. vasario 29 d. GURI Nr. 49 Paprastasis priedas), taikomą pagrindinėje byloje, darbų, kurių vertė viršija 150000 eurų, viešuosius pirkimus gali vykdyti tik įmonės, turinčios vadinamuosius SOA atestatus.

13

Šiuose atestatuose nurodomos kvalifikacijos kategorijos, atsižvelgiant į atitinkamų darbų pobūdį, ir klasės, apibrėžiančios viešųjų pirkimų, kuriuose atestatas suteikia teisę dalyvauti, vertę.

14

Minėtus atestatus išduoda sertifikavimo įstaiga società organismo di attestazione, kurios tikslas, be kita ko, užtikrinti, kad visos atestuotos įmonės atitiktų visus bendro pobūdžio, ekonominius ir finansinius bei techninius ir organizacinius reikalavimus, kurie laikomi būtinais, norint atlikti viešuosius darbus.

15

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad tinkama ekonominė ir finansinė padėtis įrodoma, be kita ko, kai apyvarta, susijusi su darbais, yra lygi 100 % sumai, kurios reikia atskiroms kvalifikacijos kategorijoms, arba ją viršija. Kalbant apie techninius gebėjimus, be kita ko, reikalaujama, kad kiekvienos kategorijos, nurodytos prašyme kvalifikuoti, atveju būtų įrodytas darbų, kurių vertė yra 90 % prašomos klasės sumos ar šią sumą viršija, atlikimas ir vieno, dviejų ar trijų projektų, kurių vertė yra lygi atitinkamai 40 %, 55 % ar 65 % minėtos sumos ar ją viršija, įgyvendinimas.

16

2006 m. balandžio 12 d. Įstatyminio dekreto Nr. 163, nustatančio darbų, paslaugų ir prekių viešųjų pirkimų kodeksą ir įgyvendinančio direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE, 2006 m. gegužės 2 d. GURI Nr. 100, Paprastasis priedas), iš dalies pakeisto 2008 m. rugsėjo 11 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 152 (2008 m. spalio 2 d. GURI Nr. 231, Paprastasis priedas, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 163/2006), 49 straipsnyje nurodyta:

„1.   Konkurso dalyvis, vienas ar susijungęs į konsorciumą ar grupę su kitais ūkio subjektais pagal 34 straipsnį viešojo darbų, paslaugų ar prekių pirkimo konkurse, gali būti pripažintas turinčiu ekonominius, finansinius, techninius ir organizacinius pajėgumus, t. y. gauti <...> SOA sertifikavimo atestatą, remdamasis kito ūkio subjekto pajėgumais ar kito asmens SOA atestacija“.

<...>

6.   „Konkurso dalyvis gali remtis tik vienos pagalbinės įmonės pajėgumais dėl kiekvienos konkrečios kvalifikacijos kategorijos. Skelbimu apie konkursą gali būti leidžiama pasinaudoti kelių pagalbinių įmonių pajėgumais atsižvelgiant į viešojo pirkimo sutarties sumą arba darbų specifiką <...>.“

17

Provincia di Fermo pradėjo kelio modernizavimo ir platinimo darbų, kurių vertė viršija Direktyvos 2004/18 7 straipsnyje nustatytą atitinkamą ribą, nuo kurios taikoma ši direktyva, viešojo pirkimo procedūrą. Skelbime apie šį viešąjį pirkimą buvo nustatyti reikalavimai, kad dalyviai savo techninius ir profesinius pajėgumus patvirtintų pateikdami SOA atestatą, atitinkantį perkamų darbų pobūdį ir vertę.

18

RTI, sudaryta iš Swm ir Mannocchi Luigino DI, dalyvavo minėtoje procedūroje per Swm. Kad atitiktų reikalavimus dėl reikalaujamos SOA atestacijos klasės, Swm pateikė dviejų trečiųjų įmonių SOA atestatus.

19

2011 m. rugpjūčio 2 d. RTI buvo pašalinta iš konkurso remiantis bendru draudimu, įtvirtintu Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 49 straipsnio 6 dalyje, remtis daugiau nei vienos pagalbinės įmonės pajėgumais dėl tos pačios kvalifikacijos kategorijos.

20

Tribunale amministrativo regionale per le Marche (Markės regiono administracinis teismas) buvo pateiktas ieškinys dėl minėto sprendimo.

21

Nurodomi tam tikri sprendimai, kuriuos šioje srityje yra priėmusi Consiglio di Stato (Valstybės taryba). Ji yra nusprendusi, viena vertus, kad minėtas draudimas netaikomas įmonėms, sudarančioms RTI, kai pastaroji pati dalyvauja konkurse. Šis sprendimas grindžiamas galimybės remtis trečiųjų ūkio subjektų pajėgumais ratio legis, t. y. siekiu skatinti, kad viešuosiuose pirkimuose dalyvautų kiek įmanoma didesnis įmonių skaičius. Kita vertus, Consiglio di Stato taip pat yra nusprendusi, kad konkurso dalyvis negali susumuoti savo SOA atestatus ir trečiojo ūkio subjekto SOA atestacijos, kad pasiektų konkrečiam pirkimui reikalaujamą klasę. Šis sprendimas grindžiamas Sąjungos teisės aktų viešųjų pirkimų srityje siekiu, kad kiek įmanoma didesnė konkurencija padėtų kiek įmanoma saugiau ir veiksmingiau vykdyti viešuosius pirkimus.

22

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per le Marche nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2004/18] 47 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip iš principo draudžianti valstybės narės [teisės normą], kaip antai įtvirtintoji Italijos įstatyminio dekreto Nr. 163/2004 49 straipsnio 6 dalyje, kuria draudžiama, išskyrus ypatingus atvejus, [ūkio subjektams, dalyvaujantiems viešojo darbų pirkimo procedūroje,] remtis daugiau nei vienos pagalbinės įmonės pajėgumais <...> dėl kiekvienos konkrečios kvalifikacijos kategorijos, [išskyrus tuos atvejus, kai] skelbimu apie konkursą <...> leidžiama pasinaudoti kelių pagalbinių įmonių pajėgumais atsižvelgiant į <...> sutarties sumą arba darbų specifiką <...> [?]“

23

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prejudiciniame klausime minima nacionalinės teisės nuostata taikoma tiek ekonominės ir finansinės padėties kriterijams, tiek techninių ir organizacinių pajėgumų kriterijams. Direktyvos 2004/18 47 straipsnio 2 dalis, kuri vienintelė nurodoma prejudiciniame klausime, susijusi tik su viešojo pirkimo procedūroje dalyvaujančio ūkio subjekto ekonomine ir finansine padėtimi, tačiau minėtos direktyvos 48 straipsnyje, susijusiame su šių ūkio subjektų techniniais ir (arba) profesiniais pajėgumais, yra 3 dalis, kurios turinys iš esmės identiškas minėtai 47 straipsnio 2 daliai.

24

Aplinkybė, kad nacionalinis teismas formaliai suformulavo prejudicinius klausimus, darydamas nuorodą į tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, nėra Teisingumo Teismui kliūtis pateikti šiam teismui visas išaiškinimo nuorodas, kurios gali būti naudingos sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, nesvarbu, ar jis darė atitinkamas nuorodas viename ar keliuose savo klausimuose (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Nilaş ir kt., C‑248/11,31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25

Todėl reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2004/18/EB 47 straipsnio 2 dalis ir 48 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria draudžiama, išskyrus ypatingus atvejus, ūkio subjektams, dalyvaujantiems viešojo darbų pirkimo procedūroje, remtis kelių įmonių pajėgumais dėl tos pačios kvalifikacijos kategorijos.

26

Pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija patikrina ūkio subjektų tinkamumą remdamasi minėtos direktyvos 47–52 straipsniuose apibrėžtais kriterijais.

27

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, minėto 47 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, jog perkančioji organizacija gali pareikalauti iš konkurso dalyvių įrodyti savo ekonominę ir finansinę padėtį pateikiant pažymą apie bendrą įmonės apyvartą ir apie apyvartą srityje, kurioje organizuojamas pirkimas, per ne daugiau kaip trejus pastaruosius finansinius metus. Antra, 48 straipsnio 2 dalies a punkto i papunktyje nurodoma, kad iš ūkio subjektų gali būti pareikalauta įrodyti savo techninius pajėgumus pateikiant per pastaruosius penkerius metus atliktų darbų sąrašą.

28

Pagal Direktyvos 2004/18 44 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą perkančioji organizacija kandidatams gali nustatyti minimalius privalomus ekonominės ir finansinės padėties ir techninių ir profesinių pajėgumų reikalavimus 47 ir 48 straipsniuose nustatyta tvarka.

29

Todėl tokia perkančioji organizacija turi atsižvelgti į pagal Direktyvos 2004/18 47 straipsnio 2 dalį ir 48 straipsnio 3 dalį bet kuriam ūkio subjektui pripažįstamą teisę dalyvaujant viešajame pirkime remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su šiais subjektais, jei jis įrodo perkančiajai organizacijai, kad vykdant sutartį reikalingi ištekliai jam bus prieinami.

30

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip tai nurodė generalinis advokatas savo išvados 18 punkte, kad sistemingas daugiskaitos vartojimas šiose nuostatose rodo, jog jos iš principo nedraudžia kandidatams remtis kelių kitų ūkio subjektų pajėgumais įrodinėjant savo atitiktį minimaliems pajėgumo reikalavimams. A fortiori, minėtose nuostatose nėra jokio principinio draudimo kandidatams kartu su savo pajėgumais nurodyti ir vieno ar kelių kitų ūkio subjektų pajėgumus, kad būtų tenkinami perkančiosios organizacijos nustatyti reikalavimai.

31

Šią išvadą patvirtina kitos Direktyvos 2004/18 nuostatos. Pavyzdžiui, jos 48 straipsnio 2 dalies b punkte nurodoma galimybė pasinaudoti specialistais arba techninėmis įstaigomis, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai priklauso atitinkamo ūkio subjekto įmonei, ar ne, – tais, į kuriuos rangovas gali kreiptis, siekdamas įvykdyti darbą. Be to, minėtos 2 dalies h punkte nurodomi įrankiai, įrenginiai ar techninė įranga, kuriuos rangovas turės sutarčiai vykdyti, nenustatant jokių ribojimų, kiek subjektų teiks šias priemones. Taip pat šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinamas leidimas ūkio subjektų grupėms dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose, nenustatant jokių ribojimų dėl pajėgumų sumavimo, o minėtos direktyvos 25 straipsnyje numatoma galimybė pasitelkti subrangovus ir jokių ribojimų šiuo klausimu nėra.

32

Galiausiai Teisingumo Tesimas yra aiškiai pripažinęs ūkio subjekto galimybę įgyvendinant sutartį, jei reikia, be savo turimų išteklių, pasinaudoti kitam ar kitiems ūkio subjektams priklausančiais ištekliais (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Holst Italia, C-176/98, Rink. p. I-8607, 26 ir 27 punktus ir 2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Siemens ir ARGE Telekom, C-314/01, Rink. p. I-2549, 43 punktą).

33

Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyva 2004/18 leidžia sumuoti kelių ūkio subjektų pajėgumus, kad būtų tenkinami minimalūs perkančiosios organizacijos nustatyti pajėgumo reikalavimai, jei jai įrodoma, kad kandidatas ar dalyvis, kuris remiasi kito ar kitų ūkio subjektų pajėgumais, iš tikrųjų galės pasinaudoti jų pajėgumais, kurie būtini sutarčiai vykdyti.

34

Toks aiškinimas atitinka direktyvomis šioje srityje siekiamą tikslą – viešuosius pirkimus atverti kuo platesnei konkurencijai, suteikiant naudos ne tik ūkio subjektams, bet ir perkančiosioms organizacijoms (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo CoNISMa, C-305/08, Rink. p. I-12129, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Be to, kaip savo išvados 33 ir 37 punktuose nurodė generalinis advokatas, taip suteikiama daugiau galimybių mažoms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o tai yra vienas iš Direktyvos 2004/18 tikslų, kaip nurodyta jos 32 konstatuojamojoje dalyje.

35

Tiesa, yra tokių darbų, kuriems dėl jų išskirtinumo reikalingi tam tikri pajėgumai, kurių neįmanoma pasiekti susumavus mažesnius kelių ūkio subjektų pajėgumus. Tokiu atveju perkančioji organizacija pagrįstai gali reikalauti, kad minimalius atitinkamo pajėgumo reikalavimus atitiktų vienas ūkio subjektas arba tam tikrais atvejais ribotas skaičius ūkio subjektų, kaip tai numatyta Direktyvos 2004/18 44 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kai toks reikalavimas yra susijęs su atitinkamos sutarties dalyku ir jam proporcingas.

36

Vis dėlto, kadangi toks atvejis yra išimtinis, Direktyva 2004/18 draudžia minėtą reikalavimą nacionalinėje teisėje nustatyti kaip bendrą taisyklę, kaip tai daroma Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 49 straipsnio 6 dalies nuostata.

37

Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju ūkio subjekto pajėgumo lygio vertinimas, kalbant apie šiam ūkio subjektui prieinamų darbų viešųjų pirkimų vertę, iš esmės yra iš anksto nulemtas dėl galiojančios nacionalinės sertifikavimo sistemos ar įrašymo į sąrašus, neturi reikšmės. Direktyvos 2004/18 52 straipsnyje numatyta galimybė valstybėms narėms numatyti tokią sistemą gali būti jų įgyvendinama tik laikantis kitų šios direktyvos, ypač jos 44 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio 2 dalies ir 48 straipsnio 3 dalies, nuostatų.

38

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2004/18/EB 47 straipsnio 2 dalis ir 48 straipsnio 3 dalis, skaitomos atsižvelgiant į šios direktyvos 44 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria bendrai draudžiama, išskyrus ypatingus atvejus, ūkio subjektams, dalyvaujantiems viešojo darbų pirkimo procedūroje, remtis kelių įmonių pajėgumais dėl tos pačios kvalifikacijos kategorijos

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 47 straipsnio 2 dalis ir 48 straipsnio 3 dalis, atsižvelgiant į šios direktyvos 44 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuria bendrai draudžiama, išskyrus ypatingus atvejus, ūkio subjektams, dalyvaujantiems viešojo darbų pirkimo procedūroje, remtis kelių įmonių pajėgumais dėl tos pačios kvalifikacijos kategorijos.