EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62014CJ0153

K ir A

Byla C‑153/14

Minister van Buitenlandse Zaken

prieš

K

ir

A

(Raad van State (Nyderlandai) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Direktyva 2003/86/EB — 7 straipsnio 2 dalis — Šeimos susijungimas — Integracijos priemonės — Nacionalinės teisės norma, pagal kurią atitinkamoje valstybėje narėje teisėtai gyvenančio trečiosios šalies piliečio šeimos nariams nustatoma pareiga išlaikyti pilietinės integracijos egzaminą, kad galėtų atvykti į šios valstybės narės teritoriją — Tokio egzamino išlaidos — Atitiktis“

Santrauka – 2015 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86 – Naudojimosi teise į šeimos susijungimą reikalavimai – Integracijos priemonės – Nacionalinės teisės norma, kurioje numatyta pareiga išlaikyti pilietinės integracijos egzaminą prieš išduodant leidimą atvykti į valstybės narės teritoriją ir gyventi joje – Leistinumas – Sąlygos – Atsižvelgimas į konkrečias sąlygas, objektyviai kliudančias išlaikyti minėtą egzaminą – Protingi mokesčiai

(Tarybos direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa)

Direktyvos 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą 7 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, prieš išduodamos trečiųjų šalių piliečiams leidimus atvykti į savo teritoriją ir gyventi joje šeimos susijungimo tikslu, gali reikalauti, jog šie piliečiai išlaikytų pilietinės integracijos egzaminą, kuris apima pagrindinių kalbos žinių ir pagrindinių žinių apie atitinkamos valstybės narės visuomenę įvertinimą ir už kurį reikia sumokėti įvairius mokesčius, jeigu dėl tokios pareigos taikymo sąlygų pasinaudojimas teise į šeimos susijungimą netampa neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, o taip yra tuomet, kai šios sąlygos neleidžia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, objektyviai kliudančias suinteresuotiesiems asmenims išlaikyti šį egzaminą, ir kai jose nustatoma pernelyg didelė su tokiu egzaminu susijusių mokesčių suma.

Iš tiesų, kadangi leidimas susijungti šeimai yra bendra taisyklė, Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama siaurai. Be to, valstybėms narėms suteikta veiksmų laisvė neturi būti naudojama taip, kad pakenktų šios direktyvos tikslui skatinti šeimos susijungimą ir jos veiksmingumui.

Remiantis proporcingumo principu, kuris yra vienas iš Sąjungos teisės bendrųjų principų, nacionalinės teisės aktuose, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, numatytos priemonės turi būti tinkamos šiuose teisės aktuose nurodytiems tikslams pasiekti ir neviršyti to, kas būtina jiems pasiekti.

Taigi, kadangi Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytos tik „integracijos“ priemonės, priemonės, kurių valstybės narės gali reikalauti pagal šią nuostatą, gali būti laikomos teisėtomis tik tuomet, jei jos leidžia palengvinti globėjo šeimos narių integraciją. Pareiga išlaikyti elementaraus lygio pilietinės integracijos egzaminą, be jokios abejonės, leidžia užtikrinti, kad atitinkami trečiųjų šalių piliečiai įgis žinių, kurios, kaip matyti, yra neginčijamai naudingos ryšiams su priimančiąja valstybe nare užmegzti.

Tačiau pagal proporcingumo kriterijų bet kuriuo atveju reikalaujama, kad tokios pareigos taikymo sąlygos neviršytų to, kas reikalinga Direktyva 2003/86 norimam šeimos susijungimo tikslui pasiekti. Minėtame straipsnyje nurodytų integracijos priemonių tikslas turi būti ne atrinkti asmenis, kurie galės pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, o palengvinti jų integraciją valstybėse narėse.

Be to, turi būti atsižvelgiama į konkrečias individualias aplinkybes, kaip antai amžių, išsilavinimo lygį, finansinę situaciją arba globėjo šeimos narių sveikatos būklę, kad juos būtų galima atleisti nuo pareigos išlaikyti tokį pilietinės integracijos egzaminą, kai dėl šių aplinkybių paaiškėja, kad jie negali atvykti į šį egzaminą arba jo išlaikyti.

Jeigu būtų kitaip, esant tokioms aplinkybėms tokia pareiga galėtų būti sunkiai įveikiama kliūtis tam, kad Direktyvoje 2003/86 pripažinta teisė į šeimos susijungimą taptų veiksminga.

Šį aiškinimą patvirtina minėtos direktyvos 17 straipsnis, kuriame nustatomas reikalavimas individualiai nagrinėti prašymus dėl susijungimo.

Galiausiai, kalbant, be kita ko, apie mokesčius, susijusius su tokiu pilietinės integracijos egzaminu, pažymėtina, kad, nors valstybės narės gali iš trečiųjų šalių piliečių reikalauti, kad jie sumokėtų mokesčius, susijusius su integracijos priemonėmis, priimtomis pagal Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalį, ir nustatyti šių mokesčių dydį, tačiau, remiantis proporcingumo principu, nustatytas šių mokesčių dydis nei pagal tikslą, nei pagal poveikį neturi lemti to, kad pasinaudojimas teise į šeimos susijungimą taptų neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, nes priešingu atveju pakenktų Direktyva 2003/86 siekiamam tikslui ir atimtų iš jos praktinį veiksmingumą. Taip būtų, be kita ko, tuo atveju, jei reikalaujama mokesčių suma už pilietinės integracijos egzamino laikymą būtų pernelyg didelė, atsižvelgiant į jos reikšmingą finansinę įtaką atitinkamiems trečiųjų šalių piliečiams.

(žr. 50–52, 54–60, 64, 65, 71 punktus ir rezoliucinę dalį)

Top