Byla C-281/06

Hans-Dieter Jundt ir Hedwig Jundt

prieš

Finanzamt Offenburg

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas — Antraeilė dėstymo veikla — Sąvoka „užmokestis“ — Veiklos išlaidų atlyginimas — Atleidimą nuo mokesčio reglamentuojanti nuostata — Sąlygos — Nacionalinio universiteto sumokėtas užmokestis“

Generalinio advokato M. Poiares Maduro išvada, pateikta 2007 m. spalio 10 d.   I - 12234

2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas   I - 12246

Sprendimo santrauka

1. Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis

   (EB 45 straipsnio pirmoji pastraipa, 49 ir 50 straipsniai)

2. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai

   (EB. 49 straipsnis)

1.  Vienos valstybės narės mokesčio mokėtojo vykdoma dėstymo veikla viešajame juridiniame asmenyje, pavyzdžiui, universitete, esančiame kitoje valstybėje narėje, patenka į EB 49 straipsnio taikymo sritį, net jei tai antraeilė beveik visuomeniniais pagrindais vykdoma veikla.

   Iš tiesų lemiamas kriterijus, dėl kurio veiklai gali būti taikomos Sutarties nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas, yra jos ekonominis pobūdis, t. y. veikla neturi būti vykdoma be atlygio. Tačiau šiuo atveju nebūtina, kad paslaugų teikėjas siektų pelno. Be to, aplinkybė, kad dėstymo veikla buvo vykdoma universiteto, viešojo juridinio asmens, pavedimu neturi įtakos EB 49 straipsnio netaikymui suteiktai paslaugai, nes visuomeninė mokymo universitete veikla nepatenka į EB 45 straipsnio pirmojoje pastraipoje, skaitant ją kartu su EB 50 straipsniu, numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį, nes ji taikoma tik toms veiklos rūšims, kurios savaime yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

   (žr. 32, 33, 35, 37–39 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Laisvės teikti paslaugas apribojimas, kurį sudaro tai, kad užmokesčiui, kurį kaip atlygį už antraeilę dėstymo veiklą moka universitetas, viešasis juridinis asmuo, įsteigtas nacionalinėje teritorijoje, taikomas nacionalinės teisės aktuose numatytas atleidimas nuo pajamų mokesčio, ir jis netaikomas užmokesčiui, kurį sumoka kitoje valstybėje narėje įsteigtas universitetas, nėra pateisinamas imperatyviais bendrojo intereso pagrindais.

   Iš esmės tokiu reglamentavimu, kuris vienodai taikomas tiek saviems piliečiams, tiek užsienio valstybių piliečiams, vykdantiems veiklą nacionaliniuose viešuosiuose juridiniuose asmenyse, įtvirtina mažiau palankų kitose valstybėse narėse esantiems gavėjams teikiamų paslaugų traktavimą, palyginti su nacionalinėje teritorijoje teikiamų paslaugų traktavimu. Šis laisvės teikti paslaugas apribojimas negali būti pateisintas švietimo, tyrimų ir plėtros skatinimu tiek, kiek nuostata kelią grėsmę dėstytojų, vykdančių antraeilę veiklą, laisvei pasirinkti savo paslaugų teikimo vietą Bendrijoje nenustačius, kad siekiant tariamo švietimo skatinimo tikslo būtina pagrindinėje byloje nagrinėjamą atleidimą nuo mokesčio taikyti tik mokesčių mokėtojams, kurie vykdo antraeilę dėstymo veiklą nacionalinėje teritorijoje esančiuose universitetuose. Be to, šis apribojimas negali būti pateisintas būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darną, nes mokesčių sistemos požiūriu neegzistuoja tiesioginis ryšys tarp nacionalinio universiteto sumokėto veiklos išlaidų atlyginimo atleidimo nuo mokesčio ir šio pranašumo kompensavimo konkrečiu mokesčiu.

   Be to, aplinkybė, jog valstybės narės savo teritorijoje savarankiškai gali organizuoti švietimo sistemą, nepadaro minėto reglamentavimo, pagal kurį atleidimas nuo mokesčio taikomas tik tiems mokesčių mokėtojams, kurie vykdo veiklą nacionaliniuose viešuosiuose universitetuose ar jų pavedimu, suderinamo su Bendrijos teise. Šis reglamentavimas yra ne priemonė, susijusi su mokymo turiniu ar švietimo sistemos organizavimu, bet visuotinai taikoma mokestinė priemonė, kuria suteikiamas mokestinis pranašumas tuo atveju, kai fizinis asmuo vykdo veiklą visuomenės naudai. Net jei toks reglamentavimas yra su švietimo sistemos organizavimu susijusi priemonė, jis vis tiek yra nesuderinamas su Sutartimi, nes daro įtaką dėstytojo, vykdančio antraeilę veiklą, paslaugų teikimo vietos pasirinkimui.

   (žr. 54, 56, 57, 61, 69, 71, 73, 83–85, 88, 89 punktus ir rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus)