Byla C‑181/19

Jobcenter Krefeld – Widerspruchsstelle prieš JD

(Landessozialgericht Nordrhein-Westfalen prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2020 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Reglamentas (ES) Nr. 492/2011 – 7 straipsnio 2 dalis – Vienodas vertinimas – Socialinės lengvatos – 10 straipsnis – Mokyklą lankantys vaikai – Direktyva 2004/38/EB – 24 straipsnis – Socialinės paramos išmokos – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – 4 straipsnis – 70 straipsnis – Specialios neįmokinės išmokos pinigais – Darbuotojas migrantas, išlaikantis priimančiojoje valstybėje narėje mokyklą lankančius vaikus“

1. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Šeimos narių teisė gyventi šalyje – Darbuotojo migranto arba buvusio darbuotojo migranto vaikas, kuris mokosi priimančiojoje valstybėje narėje – Vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis šį vaiką – Teisė gyventi šalyje, grindžiama vien Reglamento Nr. 492/2011 10 straipsniu – Pareiga atitikti Direktyvoje 2004/38 nustatytas sąlygas – Nebuvimas – Minėto vieno iš tėvų darbuotojo statuso praradimas – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 492/2011 10 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38)

   (žr. 35, 37–39, 49 punktus)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas vertinimas – Socialinės lengvatos – Sąvoka – Socialinė išmoka, kuria siekiama užtikrinti pragyvenimo šaltinį jos gavėjams – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 41, 42 punktus)

3. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas vertinimas – Socialinės lengvatos – Gavėjai – Darbuotojo migranto arba buvusio darbuotojo migranto vaikas, kuris mokosi priimančiojoje valstybėje narėje – Vienas iš tėvų, faktiškai prižiūrintis šį vaiką – Minėto vieno iš tėvų darbuotojo statuso praradimas – Poveikio nebuvimas

   (SESV 45 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnis)

   (žr. 43–48, 50–55 punktus)

4. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas vertinimas – Socialinės lengvatos – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias buvusiam darbuotojui migrantui ir jo vaikams, kurie dėl vaikų mokymosi priimančioje valstybėje narėje gali remtis savarankiška teise gyventi šalyje, nesuteikiama teisė į išmokas, kuriomis siekiama užtikrinti jų pragyvenimą – Neleistinumas – Pateisinimas – Nukrypti nuo vienodo požiūrio į Sąjungos piliečius principo socialinės paramos srityje leidžianti nuostata – Netaikymas – Susijęs Sąjungos pilietis, taip pat turintis teisę gyventi šalyje kaip darbo ieškantis asmuo – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis ir 10 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 55, 58–65, 69–73, 77, 79 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

5. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Vienodas vertinimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį – Taikymo sritis – Specialios neįmokinės išmokos pinigais – Įtraukimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnis ir 70 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 83 punktą).

6. Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Vienodas vertinimas – Nacionalinės teisės normos, pagal kurias buvusiam darbuotojui migrantui ir jo vaikams, dėl vaikų mokymosi priimančioje valstybėje narėje galintiems remtis savarankiška teise gyventi šalyje, nesuteikiama teisė į specialias neįmokines išmokas pinigais – Neleistinumas – Pateisinimas – Nukrypti nuo vienodo požiūrio į Sąjungos piliečius principo socialinės paramos srityje leidžianti nuostata – Netaikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 1 ir 3 dalys, 4 straipsnis bei 70 straipsnio 2 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 492/2011 10 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis)

   (žr. 84–89 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Buvusiam darbuotojui migrantui ir jo vaikams, turintiems teisę gyventi šalyje dėl vaikų mokymosi, negali būti automatiškai neskiriamos nacionalinėje teisėje numatytos minimalios socialinės išmokos dėl to, kad šis darbuotojas tapo bedarbis

JD yra Lenkijos pilietis, kuris nuo 2013 m. kartu su dviem dukromis gyvena Vokietijoje, kur jos lanko mokyklą. 2015 ir 2016 m. JD, prieš tapdamas bedarbis, šioje valstybėje narėje dirbo įvairų samdomą darbą. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. birželio mėn. šeima gavo, be kita ko, Vokietijos teisės aktuose numatytas minimalias socialinio draudimo išmokas, t. y. JD gavo „papildomas nedarbo išmokas“ (Arbeitslosengeld II), o jo vaikai – „socialinės paramos išmokas“ (Sozialgeld). Nuo 2018 m. sausio 2 d. JD vėl dirba visą darbo dieną Vokietijoje.

JD paprašė kompetentingos Vokietijos institucijos Jobcenter Krefeld toliau mokėti minėtas išmokas už laikotarpį nuo 2017 m. birželio mėn. iki gruodžio mėn. Tačiau ši atmetė jo prašymą, motyvuodama tuo, kad ginčijamu laikotarpiu JD neišsaugojo samdomo darbuotojo statuso ir gyveno Vokietijoje kaip darbo ieškantis asmuo. JD pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo, šis buvo patenkintas. Jobcenter Krefeld pateikė apeliacinį skundą Landessozialgericht Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos aukštesnysis socialinių bylų teismas, Vokietija).

Teisingumo Teismas, gavęs pastarojo teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, 2020 m. spalio 6 d. priėmė didžiosios kolegijos sprendimą, jame patikslino buvusio darbuotojo migranto, išlaikančio vaikus, kurie priimančiojoje valstybėje narėje lanko mokyklą, teises, atsižvelgiant į reglamentus Nr. 492/2011 ( 1 ) ir Nr. 883/2004 ( 2 ) bei Direktyvą 2004/38 ( 3 ).

Šiuo klausimu nurodęs, kad nagrinėjamos socialinės apsaugos išmokos gali būti laikomos „socialine lengvata“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 492/2011, Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad pagal šį reglamentą draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias buvęs darbuotojas migrantas ir jo vaikai bet kokiomis aplinkybėmis automatiškai netenka teisės į tokias išmokas, nors turi savarankišką teisę gyventi šalyje pagal minėtą reglamentą ( 4 ) dėl to, kad vaikai lanko mokyklą.

Prieidamas prie šios išvados Teisingumo Teismas pirmiausia priminė, kad (buvusio) darbuotojo migranto vaikams pripažįstama teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti teisę lankyti mokyklą, ir išvestinė vieno iš juos prižiūrinčių tėvų teisė gyventi šalyje iš pradžių kyla iš to vieno iš tėvų, kaip darbuotojo, statuso. Tačiau įgyta ši teisė tampa savarankiška ir gali tęstis net ir praradus minėtą statusą. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tokią teisę gyventi šalyje turintys asmenys taip pat turi teisę į vienodą jų ir tos šalies piliečių vertinimą, numatytą Reglamente Nr. 492/2011 ( 5 ), ir kiek tai susiję su socialinių lengvatų suteikimu, net jeigu nebegali remtis darbuotojo statusu, dėl kurio įgijo teisę gyventi šalyje. Taigi toks aiškinimas užtikrina, kad asmuo, kuris ketina kartu su savo šeima išvykti iš kilmės valstybės narės dirbti į kitą valstybę narę, praradęs darbuotojo statusą neatsidurs padėtyje, kai būtų priverstas nutraukti savo vaikų mokslus ir grįžti į kilmės šalį, nes negalėtų pasinaudoti nacionalinėje teisėje numatytomis socialinėmis išmokomis, kurios leistų turėti pakankamai lėšų pragyventi.

Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, priimančioji valstybė narė negali remtis nukrypti nuo vienodo požiūrio principo socialinės paramos srityje, numatyto Direktyvoje 2004/38 ( 6 ), leidžiančia nuostata. Ši nukrypti leidžianti nuostata leidžia neskirti paramos išmokų tam tikrų kategorijų asmenims, kaip antai tiems, kurie pagal šią direktyvą turi teisę gyventi priimančioje valstybėje narėje, nes ten ieško darbo; tuo siekiama, kad šie asmenys netaptų nepagrįsta našta šios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Tačiau ši leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškinama siaurai ir gali būti taikoma tik asmenims, kurių teisė gyventi šalyje grindžiama tik minėta direktyva. Žinoma, šioje byloje suinteresuotieji asmenys turi teisę gyventi šalyje pagal šią direktyvą ( 7 ), nes vienas iš tėvų ieško darbo. Vis dėlto, kadangi jie taip pat gali remtis savarankiška teise gyventi šalyje pagal Reglamentą Nr. 492/2011, minėta nukrypti leidžiančia nuostata jiems negali būti taikoma. Taigi nacionalinės teisės normomis, pagal kurias jiems nesuteikiama bet kokia teisė gauti socialinės apsaugos išmokas, įtvirtinamas jų ir tos šalies piliečių skirtingas vertinimas socialinių lengvatų srityje, o tai prieštarauja šiam reglamentui ( 8 ).

Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad (buvęs) darbuotojas migrantas ir jo vaikai, kurie turi teisę gyventi šalyje pagal Reglamentą Nr. 492/2011 ir priklauso priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, taip pat turi teisę į vienodą vertinimą, išplaukiantį iš Reglamento Nr. 883/2004 ( 9 ). Todėl atsisakymas suteikti jiems bet kokias teises į aptariamas socialinės apsaugos išmokas reiškia jų ir tos šalies piliečių nevienodą vertinimą. Šis nevienodas vertinimas prieštarauja pastarajam reglamentui ( 10 ), nes Direktyvoje 2004/38 ( 11 ) numatyta nukrypti leidžianti nuostata dėl tų pačių priežasčių, kurias Teisingumo Teismas išdėstė dėl Reglamento Nr. 492/2011, negali būti taikoma tokio darbuotojo ir jo vaikų, kurie lanko mokyklą, situacijai.

( 1 ) 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, 2011, p. 1).

( 2 ) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimų (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72; klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10).

( 3 ) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47).

( 4 ) Reglamento Nr. 492/2011 10 straipsnis.

( 5 ) Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis.

( 6 ) Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis.

( 7 ) Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 4 dalies b punktas.

( 8 ) Reglamento Nr. 492/2011 7 straipsnio 2 dalis, siejama su jo 10 straipsniu.

( 9 ) Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnis.

( 10 ) Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnis.

( 11 ) Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalis.