Sujungtos bylos C‑659/13 ir C‑34/14

C & J Clark International Ltd

prieš

the Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs

ir

Puma SE

prieš

Hauptzollamt Nürnberg

(First-tier Tribunal (Tax Chamber) ir Finanzgericht München prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Priimtinumas — Dempingas — Kinijos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importas — Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1294/2009 galiojimas — PPO Antidempingo susitarimas — Reglamentas (EB) Nr. 384/96 — 2 straipsnio 7 dalis — Dempingo nustatymas — Importas iš ne rinkos ekonomikos šalies — Prašymai suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą — Terminas — 9 straipsnio 5 ir 6 dalys — Prašymai suteikti individualų režimą — 17 straipsnis — Įmonių atranka — 3 straipsnio 1, 5 ir 6 dalys, 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 4 dalis — Sąjungos pramonės bendradarbiavimas — 3 straipsnio 2 ir 7 dalys — Žalos nustatymas — Kiti žinomi veiksniai — Bendrijos muitinės kodeksas — 236 straipsnio 1 ir 2 dalys — Teisiškai neprivalomų muitų grąžinimas — Terminas — Ypatingos aplinkybės arba force majeure — Reglamento, kuriuo nustatytas antidempingo muitas, negaliojimas“

Santrauka – 2016 m. vasario 4 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1. Prejudiciniai klausimai — Galiojimo vertinimas — Klausimas dėl reglamento, neginčyto remiantis SESV 263 straipsniu, galiojimo — Ieškinys pagrindinėje byloje, pareikštas bendrovės, akivaizdžiai negalinčios reikšti ieškinio dėl panaikinimo — Priimtinumas

   (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa ir SESV 267 straipsnio b punktas)

2. Ieškinys dėl panaikinimo — Fiziniai ar juridiniai asmenys — Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai — Reglamentas, nustatantis antidempingo muitus — Trečiųjų šalių gamintojai ir eksportuotojai — Sąjungos importuotojai ir ūkio subjektai, palaikantys konkrečius ryšius su gamintojais

   (SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa)

3. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai — Importo muitų grąžinimas arba atsisakymas juos išieškoti — Antidempingo muitais apmokestinamos prekės importuotojas, per nustatytą terminą nepateikęs prašymo grąžinti pagal Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 8 dalį — Nepateikimas, nekliudantis pateikti prašymo grąžinti pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį

   (Tarybos reglamento Nr. 384/96, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 11 straipsnio 8 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 2913/92 236 straipsnis)

4. Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas — Reglamento, kuriuo nustatomas antidempingo muitas, teisėtumo ginčijimas nacionaliniame teisme, kai importuotojas pareiškia ieškinį dėl nacionalinės priemonės, patvirtintos remiantis šiuo reglamentu — Importuotojo suinteresuotumas remtis tuo, kad Komisija pažeidė jai tenkančią pareigą išnagrinėti prašymus suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą ar individualų režimą

   (SESV 263 ir 277 straipsniai)

5. Tarptautiniai susitarimai — Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis — 1994 m. GATT — Negalimumas remtis PPO susitarimais ginčijant Sąjungos teisės akto teisėtumą — Išimtys — Sąjungos teisės aktas, kuriuo siekiama užtikrinti šių susitarimų įgyvendinimą arba kuriame yra aiški ir konkreti nuoroda į šiuos susitarimus

   (SESV 216 straipsnio 2 dalis; 1994 m. Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos; Sutartis dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (1994 m. Antidempingo sutartis))

6. Tarptautiniai susitarimai — Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis — 1994 m. GATT — Negalimumas remtis PPO susitarimais ginčijant Sąjungos teisės akto teisėtumą — Išimtys — Sąjungos teisės aktas, kuriuo siekiama užtikrinti šių susitarimų įgyvendinimą — Apimtis

   (Sutartis dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (1994 m. Antidempingo sutartis); Tarybos reglamento Nr. 384/96, 5 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 7 dalis ir 9 straipsnio 5 dalis)

7. Tarptautiniai susitarimai — Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutartis — PPO ginčų sprendimo tarybos sprendimas, kuriame konstatuota, kad nesilaikyta minėto susitarimo materialinių taisyklių — Negalimumas remtis tokiais susitarimais ar tokiu sprendimu ginčijant Sąjungos teisės akto teisėtumą

8. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Dempingo skirtumas — Normaliosios vertės nustatymas — Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių — Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso suteikimas — Sąlygos — Gamintojams tenkanti įrodinėjimo pareiga — Institucijų atliekamas įrodymų vertinimas

   (Tarybos reglamento Nr. 384/96, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 2 straipsnio 1–6 dalys ir 7 dalies a, b ir c punktai)

9. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Dempingo skirtumas — Normaliosios vertės nustatymas — Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių — Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso suteikimas — Komisijos pareiga priimti sprendimą dėl visų importuotojų pateiktų prašymų suteikti tokį statusą — Neatrinktų gamintojų pateiktų prašymų nenagrinėjimas — Neleistinumas — Reglamento Nr. 1472/2006 negaliojimas šiuo aspektu

   (Tarybos reglamento Nr. 384/96, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 2 straipsnio 7 dalies b punktas ir 17 straipsnis ir Tarybos reglamentas Nr. 1472/2006)

10. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Antidempingo muito nustatymas — Įmonėms, eksportuojančioms iš ne rinkos ekonomikos šalių, taikomas individualus režimas — Sąjungos institucijų pareiga išnagrinėti prašymus suteikti individualų režimą ir priimti dėl jų sprendimus

    (Tarybos reglamento Nr. 384/96, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 9 straipsnio 5 dalis)

11. Europos Sąjungos teisė — Aiškinimas — Tekstai keliomis kalbomis — Skirtumai tarp skirtingų kalbinių versijų — Atsižvelgimas į tikrąją jo leidėjo valią ir jo siekiamą tikslą

12. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Antidempingo muito nustatymas — Įmonėms, eksportuojančioms iš ne rinkos ekonomikos šalių, taikomas individualus režimas — Komisijos pareiga išnagrinėti prašymus suteikti tokį režimą ir priimti dėl jų sprendimus — Neatrinktų ūkio subjektų prašymų nenagrinėjimas — Neleistinumas — Reglamento Nr. 1472/2006 negaliojimas šiuo aspektu

    (SESV 267 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 384/96, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 461/2004, Tarybos reglamentas Nr. 1472/2006 ir Tarybos reglamentas Nr. 1294/2009)

13. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Importas iš ne rinkos ekonomikos šalių, nurodytų Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies b punkte — Sąlygų, leidžiančių gamintojui gauti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą, vertinimo procedūra — Sąjungos institucijų praleistas terminas — Poveikio galutinio reglamento galiojimui nebuvimas

    (Tarybos reglamento Nr. 384/96, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 2 straipsnio 7 dalies c punktas ir Tarybos reglamentas Nr. 1472/2006)

14. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Tyrimas — Komisijos pareiga nutraukti procedūrą, kai pritarimas skundui sumažėja ir pasidaro mažesnis už minimalią ribą — Nebuvimas

    (Tarybos reglamento Nr. 384/96, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 5 straipsnio 4 dalis)

15. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Institucijų diskrecija — Procesinių garantijų užtikrinimas — Teisminė kontrolė — Ribos

    (SESV 263 straipsnis ir SESV 267 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 384/96, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 461/2004, ir Tarybos reglamentas Nr. 1472/2006)

16. Bendra prekybos politika — Apsauga nuo dempingo taikymo — Žala — Priežastinio ryšio nustatymas — Institucijų pareigos — Atsižvelgimas į kitus veiksnius negu dempingas — Tokių veiksnių įtaka priežastinio ryšio nustatymui — Įrodinėjimo pareiga

    (Tarybos reglamento Nr. 384/96,iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 3 straipsnio 7 dalis)

17. Ieškinys dėl panaikinimo — Sprendimas dėl panaikinimo — Apimtis — Antidempingo reglamento panaikinimas tiek, kiek jame nustatomas antidempingo muitas tam tikrų įmonių produktams — Panaikinimo padariniai kitų įmonių produktams taikomo antidempingo muito galiojimui — Nebuvimas — Sąjungos institucijų aktų galiojimo prezumpcija

    (SESV 263 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 2913/92 236 straipsnio 1 dalis ir Tarybos reglamentas Nr. 1472/2006)

18. Europos Sąjungos nuosavi ištekliai — Importo muitų grąžinimas arba atsisakymas juos išieškoti — Sąlygos

    (Tarybos reglamento Nr. 2913/92 236 straipsnio 2 dalis)

1.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 56 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 58–62, 64 punktus)

3.  Apsaugos nuo dempingo taikymo srityje nei Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 8 dalies, nei Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 236 straipsnio formuluotės nesuteikia nė menkiausio pagrindo manyti, jog importuotojai, per tam skirtą laiką nepasinaudoję Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 8 dalyje numatyta procedūra, negali arba nebegali pasinaudoti įtvirtintąja Muitinės kodekso 236 straipsnyje.

   Taip pat pažymėtina, kad Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos procedūros ir Muitinės kodekso 236 straipsnyje numatytos procedūros tikslai skiriasi. Pagal Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamą procedūrą siekiama suteikti importuotojams galimybę prašyti, kad Komisija, tarpininkaujant kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, jiems grąžintų sumokėtus antidempingo muitus, jeigu jie įrodo, kad dempingo skirtumas, kurio pagrindu sumokėti šie muitai, buvo pašalintas arba sumažintas taip, kad tapo mažesnis už galiojantį muitą. Per šią procedūrą importuotojai neginčija jiems nustatytų antidempingo muitų teisėtumo, tačiau teigia, kad pasikeitusi padėtis turėjo tiesioginį poveikį iš pradžių nustatytam dempingo skirtumui. Muitinės kodekso 236 straipsnyje nustatyta procedūra, priešingai, leidžia tokiems importuotojams prašyti grąžinti jų sumokėtus importo ar eksporto muitus, jei įrodoma, kad tada, kai buvo sumokėti, šie muitai nebuvo teisiškai privalomi.

   Galiausiai šių dviejų procedūrų struktūra iš esmės skiriasi. Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 384/96 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta procedūra priskirta Komisijos kompetencijai ir gali būti vykdoma tik per šešis mėnesius nuo tada, kai kompetentingos institucijos nustatė galutinę mokėtiną sumą, o Muitinės kodekso 236 straipsnyje numatytą procedūrą vykdo nacionalinės muitinės įstaigos ir ji gali būti vykdoma per trejus metus nuo pranešimo skolininkui apie minėtus muitus.

   (žr. 68–70 punktus)

4.  Kai nacionaliniame teisme pareiškiamas ieškinys dėl nacionalinės priemonės, patvirtintos remiantis antidempingo muitą nustatančiu reglamentu, sumokėję antidempingo muitą importuotojai turi akivaizdų interesą ir teisę tvirtinti, kad tokį muitą nustatantys reglamentai negalioja, nes minėtas muitas buvo nustatytas Komisijai prieš tai pagal Reglamente Nr. 384/96 numatytas normas nepriėmus sprendimo dėl atitinkamų produktų gamintojų ar eksportuotojų pateiktų prašymų suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą ar individualų režimą. Iš tiesų neatsižvelgimas į šiuos prašymus gali neigiamai paveikti antidempingo muitą, kuris pasibaigus tokiai procedūrai bus taikomas atitinkamų ūkio subjektų produktams.

   (žr. 72 ir 73 punktus)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 82–87 punktus)

6.  Apsaugos nuo dempingo taikymo srityje, nors Reglamento Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 461/2004, 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio įgyvendinimo (Antidempingo sutartis) nuostatos, kiek įmanoma, turi būti įtrauktos į Sąjungos teisės aktus, šis nurodymas turi būti suprantamas taip, kad net jei Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamentą Nr. 384/96, ketino atsižvelgti į minėtos sutarties nuostatas, vis dėlto jis neišreiškė noro perkelti visas šias nuostatas į minėtą reglamentą.

   Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalyje aiškiai išreiškiama Sąjungos teisės aktų leidėjo valia nustatyti tik Sąjungos teisinei sistemai būdingą tvarką, t. y. įtvirtinant detalias normaliosios vertės apskaičiavimo taisykles atsižvelgiant į importą iš ne rinkos ekonomikos valstybių. Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos nuostatose pateikiama nuoroda į šio reglamento 2 straipsnio 7 dalį ir šios nuostatos yra šiame reglamente nustatytos tvarkos dalis.

   (žr. 90 ir 91 punktus)

7.  Atsižvelgiant į Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutartyje įtvirtintos ginčų sprendimo tvarkos pobūdį bei struktūrą ir į tai, kokia didelė reikšmė pagal šią tvarką suteikiama susitariančiųjų šalių deryboms, Sąjungos teismas bet kuriuo atveju negali vertinti Sąjungos teisės aktų teisėtumo ar galiojimo atsižvelgiant į PPO taisykles, kol nesibaigia protingas terminas, Sąjungai suteiktas imtis priemonių, kad būtų įgyvendinti Ginčų sprendimo tarybos (GST) sprendimai ir rekomendacijos, kuriuose nustatyta, kad minėtų taisyklių nesilaikyta; priešingu atveju šis terminas prarastų veiksmingumą.

   Be to, vien šio termino pabaiga nereiškia, jog Sąjunga išnaudojo pagal minėtą ginčų sprendimo tvarką numatytas galimybes rasti ginčo su kitomis šalimis sprendimą. Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas Sąjungos teismui kontroliuoti atitinkamų Sąjungos priemonių teisėtumą ar galiojimą atsižvelgiant į PPO taisykles ir GST sprendimus bei rekomendacijas, kuriuose nustatyta, kad minėtų taisyklių nesilaikyta, vien dėl to, jog baigėsi šis terminas, galėtų susilpninti Sąjungos poziciją, siekiant rasti su PPO taisyklėmis suderinamą ir abiem ginčo šalims priimtiną ir sprendimą.

   Todėl net pasibaigus nustatytam terminui asmuo negali remtis tokiais GST sprendimais ir rekomendacijomis, kai prašo įvertinti Sąjungos institucijų veiksmų teisėtumą ar galiojimą, išskyrus atvejus, kai atsižvelgdama į šiuos sprendimus ir rekomendacijas Sąjunga ketino įgyvendinti prisiimtą konkretų įsipareigojimą.

   (žr. 94–96 punktus)

8.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 105–109 punktus)

9.  Apsaugos nuo dempingo taikymo srityje Taryba ir Komisija privalo priimti sprendimą dėl ne rinkos ekonomikos valstybėse, kurios antidempingo tyrimo pradžios dieną yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narės, įsteigtų gamintojų prašymų suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą ir tais atvejais, kai šios institucijos taikė Reglamento Nr. 384/96 17 straipsnyje numatytą atrankos metodą.

   Dėl Reglamento Nr. 1472/2006, nustatančio galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą, pasakytina, jog nepriėmusios sprendimo dėl Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų, kurie nebuvo atrinkti pagal Reglamento Nr. 384/96 17 straipsnį, pateiktų prašymų suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą Taryba ir Komisija pažeidė šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Taigi šiuo aspektu Reglamentas Nr. 1472/2006 negalioja.

   (žr. 110, 112, 174 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

10.  Apsaugos nuo dempingo taikymo srityje iš Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies matyti, kad priimdamos reglamentą, kuriuo nustatomi antidempingo muitai, Taryba ir Komisija iš principo privalo apibrėžti kiekvienam tiekėjui, kuriam taikomas šis reglamentas, taikytiną antidempingo muitą, išskyrus atvejus, kai individualus režimas neįmanomas.

    Tačiau pagal Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą nuo šio principo nukrypstama šio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte nurodytu atveju, kai Taryba ar Komisija priima reglamentą, kuriuo antidempingo muitas nustatomas iš specifinių šaltinių, t. y. iš ne rinkos ekonomikos valstybių importuojamiems produktams. Tokiu atveju Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė kitokią bendrąją taisyklę, pagal kurią būtina ir pakankama Tarybos ar Komisijos priimtame reglamente apibrėžti atitinkamai tiekiančiajai valstybei taikomą antidempingo muito sumą.

    Todėl Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad individualus antidempingo muitas nustatomas ne rinkos ekonomikos valstybėje įsteigtiems tiekėjams, jei jie, be to, yra eksportuotojai ir jei remdamiesi tinkamai pagrįstais reikalavimais gali įrodyti, kad atitinka tokio individualaus muito nustatymo kriterijus. Taigi šis individualus antidempingo muitas jiems taikomas vietoje tai šaliai nustatyto muito, kuris jiems būtų taikomas nepateikus minėtų reikalavimų.

    Taryba ir Komisija iš principo privalo išnagrinėti pagal Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą joms pateiktus prašymus dėl individualaus režimo ir priimti sprendimą dėl šių prašymų.

    (žr. 118–120, 123 punktus)

11.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 122 punktą)

12.  Kadangi prieš priimdamos Reglamentą Nr. 1472/2006, nustatantį galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą, Taryba ir Komisija nepriėmė sprendimo dėl Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų, kurie nebuvo atrinkti pagal Reglamento Nr. 384/96 17 straipsnį, pateiktų prašymų dėl individualaus režimo, jos pažeidė šio reglamento 9 straipsnio 5 dalį. Taigi šiuo aspektu galutinis Reglamentas Nr. 1472/2006 negalioja. Dėl tų pačių priežasčių ir tuo pačiu aspektu negalioja Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1294/2009, kuriuo, pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 11 straipsnio 2 dalį atlikus priemonių galiojimo termino peržiūrą, tam tikrai importuojamai Vietnamo ir Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos nustatomas galutinis antidempingo muitas, kurio taikymas išplėstas tam tikrai importuojamai iš Ypatingojo Administracinio Regiono (YAR) Makao siunčiamai avalynei su batviršiais iš odos, deklaruojamai kaip YAR Makao kilmės arba ne.

    Išnagrinėjus Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies antros pastraipos ir to paties reglamento 17 straipsnio, kuriame numatytas atrankos metodas, santykį, akivaizdu, kad Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies tekstas skiriasi nuo 9 straipsnio 6 dalies, kurioje pateikta aiški nuoroda į minėto 17 straipsnio taikymą. Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalį galima aiškinti taip, kad ją taikant, priešingai, nei taikant šio straipsnio 6 dalį, Reglamento Nr. 384/96 17 straipsnis nėra svarbus. Todėl tuo atveju, kai ne rinkos ekonomikos valstybėje įsteigtas eksportuojantis gamintojas remiasi Reglamento Nr. 384/96 9 straipsnio 5 dalies antra pastraipa dėl to, kad jo eksporto kainos nustatomos pakankamai nepriklausomai nuo valstybės, jis siekia, kad Taryba ir Komisija pripažintų, kad šiuo aspektu jo situacija gerokai skiriasi nuo kitų toje valstybėje įsteigtų eksportuojančių gamintojų situacijos. Tuo remdamasis jis prašo jo situaciją vertinti atskirai, kai kiti eksportuojantys gamintojai praktiškai laikomi vienu subjektu.

    Nors reikia pripažinti, kad jei Taryba ir Komisija galėtų eksportuojančiam gamintojui, kurio situacija yra tokia, taikyti visai šaliai nustatytą antidempingo muitą, apskaičiuotą pagal atrinktų eksportuojančių gamintojų vidutinį svertinį dempingo skirtumą, prieš tai nepriėmusios sprendimo dėl tokio eksportuojančio gamintojo pateikto prašymo, tai šioms institucijoms leistų traktuoti šį eksportuojantį gamintoją taip pat kaip ir tuos, kurie buvo atrinkti, nors pastarųjų situacija a priori skiriasi.

    (žr. 124–127, 131, 132, 135, 174 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

13.  Kaip ir Reglamentas Nr. 384/96, reglamentas, nustatantis galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto tam tikriems trečiųjų šalių kilmės produktams, galutinį surinkimą negali būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad Taryba ir Komisija per Reglamento Nr. 384/96 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatytą terminą nepriėmė sprendimo dėl joms pateiktų prašymų suteikti rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statusą. Tokiu pažeidimu besiremiantis importuotojas dar turi konkrečiai įrodyti, kad negalima visiškai atmesti galimybės, jog, nesant tokio pažeidimo, reglamentas, priimtas pasibaigus procedūrai, būtų buvęs palankesnis jo interesams.

    Tokiomis aplinkybėmis, kadangi suinteresuotieji asmenys tokių įrodymų nepateikė, minėto termino nesilaikymas nelemia Reglamento Nr. 1472/2006, nustatančio galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą, negaliojimo.

    Šis išaiškinimas taikomas neatsižvelgiant į tai, ar atitinkami eksportuojantys gamintojai buvo atrinkti pagal Reglamento Nr. 384/96 17 straipsnį, ar ne.

    (žr. 141–144, 174 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

14.  Apsaugos nuo dempingo taikymo srityje Reglamente Nr. 384/96 nenumatytos jokios nuostatos dėl priemonių, kurių turi imtis Komisija, jei vykstant tyrimui sumažėja gamintojų pritarimas skundui, taigi Taryba ir Komisija turi galėti tęsti tyrimą ir sumažėjusio pritarimo atveju, kai dėl tokio sumažėjimo šis pritarimas atitinka mažesnį gamybos lygį nei viena iš dviejų ribų, numatytų šio reglamento 5 straipsnio 4 dalyje. Nustatytos tokios ribos: viena, šis pritarimas turi būti išreikštas Sąjungos gamintojų, kurių bendra gamybos apimtis sudaro daugiau nei 50 % visų skundui pritariančių ar nepritariančių Sąjungos gamintojų gamybos apimties, ir, antra, pritarimas turi būti išreikštas Sąjungos gamintojų, kurių gamybos apimtis sudaro ne mažiau nei 25 % visų Sąjungos gamintojų gamybos apimties.

    (žr. 152 ir 153 punktus)

15.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 161, 162, 165 ir 166 punktus)

16.  Žr. sprendimo tekstą.

    (žr. 168–170 punktus)

17.  Valstybių narių teismai negali remtis sprendimais, kuriais Sąjungos teismas panaikino antidempingo muitą nustatantį reglamentą, kiek jis susijęs su tam tikrais šiame reglamente nurodytais eksportuojančias gamintojais, siekdami konstatuoti, kad kitų minėtame reglamente nurodytų eksportuojančių gamintojų, kurių situacija tokia pati kaip ir eksportuojančių gamintojų, kurių atžvilgiu tas reglamentas buvo panaikintas, produktams nustatytas muitas nėra teisiškai privalomas sumokėti, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 236 straipsnio 1 dalį. Kadangi tokio reglamento neatšaukė jį priėmusi institucija, nepanaikino Sąjungos teismas ir Teisingumo Teismas jo nepripažino negaliojančiu tiek, kiek juo nustatomi muitai tų kitų eksportuojančių gamintojų produktams, minėti muitai lieka teisiškai privalomi sumokėti, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

    Tais atvejais, kai išnagrinėjęs asmens, su kuriuo antidempingo muitus nustatantis reglamentas yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, pareikštą ieškinį dėl panaikinimo Sąjungos teismas panaikina tą reglamentą, kiek jis susijęs su šiuo asmeniu, toks dalinis panaikinimas neturi įtakos kitų šio akto nuostatų teisėtumui, visų pirma nuostatų, kuriomis antidempingo muitas buvo nustatytas kitiems produktams nei tie, kuriuos gamina, eksportuoja ar importuoja minėtas asmuo.

    Priešingai, jei asmenys, galėję prašyti panaikinti tokias nuostatas, jų neapskundė per SESV 263 straipsnyje nurodytą terminą, šios nuostatos jiems tampa galutinės. Be to, šioms nuostatoms, kol jos nėra panaikintos ar pripažintos negaliojančiomis išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba patenkinus neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, taikoma galiojimo prezumpcija, o tai reiškia, kad jos sukelia teisinių pasekmių visiems kitiems asmenims.

    (žr. 183–185 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

18.  Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 236 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad tai, jog Sąjungos teismas visiškai ar iš dalies pripažino negaliojančiu antidempingo muitus nustatantį reglamentą, nėra ypatingos aplinkybės arba force majeure, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

    (žr. 190–194 punktus ir rezoliucinės dalies 4 punktą)