Byla C-212/06

Prancūzų bendruomenės vyriausybė

ir

Valonijos vyriausybė

prieš

Flandrijos vyriausybę

(Cour d'arbitrage, tapusio Cour constitutionnelle (Belgija), prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Valstybės narės federacijos subjekto įtvirtinta slaugos draudimo sistema — Asmenų, gyvenančių kitoje nei šio subjekto kompetencijai priskirtinoje nacionalinės teritorijos dalyje, neįtraukimas — EB 18, 39 ir 43 straipsniai — Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71“

Generalinės advokatės E. Sharpston išvada, pateikta 2007 m. birželio 28 d.   I - 1687

2008 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I - 1730

Sprendimo santrauka

1. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Bendrijos teisės aktai – „Rationae materiae“ taikymo sritis

   (Tarybos reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnis)

2. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Išimtinai valstybės vidaus situacija

   (EB 17, 18 ir 234 straipsniai)

3. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybės narės federacijos subjektų kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas – Ribos

   (EB 39 ir 43 straipsniai)

4. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Valstybės narės federacijos subjektų kompetencija organizuoti savo socialinės apsaugos sistemas – Ribos

   (EB 39 ir 43 straipsniai)

1.  Išmokos, mokamos slaugos draudimo sistemos pagrindu, objektyviai bei remiantis teisės aktais apibrėžta situacija suteikiančios teisę į išlaidų, atsiradusių dėl teikiamų nemedicininės pagalbos ir paslaugų asmenims, kurių savarankiškumas yra sumažėjęs dėl užsitęsusios ir sunkios negalios, padengimą iš slaugos draudimo kasos, patenka į Reglamento Nr. 1408/71 rationae materiae taikymo sritį.

   Iš tiesų išmokos, kuriomis siekiama pagerinti asmenų, kuriems reikalinga slauga, sveikatos būklę ir gyvenimą, iš esmės skirtos sveikatos draudimo išmokoms papildyti ir turi būti laikomos „ligos išmokomis“ minėto reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkto prasme.

   Be to, toks slaugos draudimas, kurį reglamentuoja tik valstybės narės teritorijos dalyje taikomos nacionalinės teisės nuostatos, negali nepatekti į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, jeigu jis bent jau iš dalies finansuojamas iš apdraustųjų asmenų įmokų ir tokia sistema neminima šio reglamento II priedo III skyriuje.

   (žr. 19–23 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Bendrijos teisė išimtinai valstybės vidaus situacijoms netaikytina. Tokia išvada neprieštarauja EB 17 straipsnyje įtvirtintam Sąjungos pilietybės principui, kuris, remiantis EB 18 straipsniu, konkrečiai apima kiekvieno Sąjungos piliečio teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Iš tiesų EB 17 straipsnyje įtvirtinta Sąjungos pilietybe nesiekiama išplėsti Sutarties ratione materiae taikymo srities visiškai su Bendrijos teise nesusijusioms vidaus situacijoms. Vis dėlto Bendrijos teisės aiškinimas gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, taip pat išimtinai valstybės vidaus situacijų atžvilgiu, pavyzdžiui, tuo atveju, jei atitinkamos valstybės narės nacionalinė teisė numatytų, kad kiekvienas jos pilietis naudojasi tokiomis pačiomis teisėmis, kokias kitos valstybės narės piliečiui minėto teismo pripažintoje panašioje situacijoje suteiktų Bendrijos teisė.

   (žr. 38–40 punktus)

3.  EB 39 ir 43 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės federacijos subjekto teisės aktus, šiuo atveju reglamentuojančius slaugos draudimą, pagal kuriuos apsidrausti socialiniu draudimu ir naudotis juo teikiamomis išmokomis leidžiama tik asmenims, gyvenantiems šio subjekto kompetencijai priskirtinoje teritorijoje arba dirbantiems toje teritorijoje, bet gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, nes toks apribojimas daro poveikį kitų valstybių narių piliečiams arba savo teise į laisvą judėjimą Europos Bendrijoje pasinaudojusiems šios valstybės piliečiams.

   Iš tiesų šie Sutarties straipsniai draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Bendrijos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus. Tam, kad priemonė būtų pripažinta ribojanti laisvą judėjimą, nebūtina, kad ji būtų grindžiama atitinkamų asmenų pilietybe ar kad dėl jos į palankią padėtį patektų visi nacionaliniai darbuotojai arba į nepalankią padėtį patektų tik kitų valstybių narių piliečiai, o ne nacionaliniai darbuotojai. Pakanka, kad priemonė būtų palankesnė tam tikroms asmenų, dirbančių atitinkamoje valstybėje narėje, kategorijoms.

   Be to, Sutarties straipsniai laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo srityje yra pagrindinės Bendrijos nuostatos ir draudžiama net mažiausia kliūtis šiai laisvei.

   (žr. 45, 50, 52, 60 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.  EB 39 ir 43 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės federacijos subjekto teisės aktus, kuriais apsidrausti socialiniu draudimu ir naudotis juo teikiamomis išmokomis leidžiama tik šio subjekto teritorijoje gyvenantiems asmenimis, nes toks apribojimas daro poveikį šio subjekto teritorijoje dirbantiems kitų valstybių narių piliečiams arba savo teise į laisvą judėjimą Europos Bendrijoje pasinaudojusiems šios valstybės piliečiams.

   (žr. 63 punktą, rezoliucinės dalies 3 punktą)