Byla C‑662/17

E. G.

prieš

Slovėnijos Respubliką

(Vrhovno sodišče prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra Europos prieglobsčio sistema – Direktyva 2013/32/ES – 46 straipsnio 2 dalis – Skundas dėl sprendimo atmesti prieglobsčio prašymą ir suteikti papildomos apsaugos statusą – Priimtinumas – Pakankamo suinteresuotumo nebuvimas, kai valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas suteikia tokias pačias teises ir naudą kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę – Prašytojo asmeninės situacijos reikšmė nagrinėjant, ar suteikiamos tokios pačios minėtos teisės ir nauda“

Santrauka – 2018 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo (septintoji kolegija) sprendimas

Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Skundas dėl sprendimo atmesti prieglobsčio prašymą ir suteikti papildomos apsaugos statusą – Galimybė valstybėms narėms laikyti tokį skundą nepriimtinu – Sąlygos – Abiejų statusų suteikiamų teisių ir naudos tapatumas – Abstraktus vertinimas – Apimtis

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antra pastraipa)

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 2013/32/ES 46 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad papildomos apsaugos statusas, suteiktas pagal valstybės narės teisės aktus, kaip antai nagrinėjamus pagrindinėje byloje, nesuteikia „tokių pačių teisių ir naudos kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl šios valstybės narės teismas kaip nepriimtino negali atmesti skundo dėl sprendimo laikyti prašymą suteikti pabėgėlio statusą nepagrįstu ir suteikti papildomos apsaugos statusą todėl, kad prašytojas nėra pakankamai suinteresuotas tolesniu nagrinėjimu, jeigu patikrinus nustatoma, kad šių dviejų tarptautinės apsaugos statusų suteikiamos teisės ir nauda pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus iš tikrųjų nėra tokios pačios.

Tokio skundo negalima atmesti kaip nepriimtino, net jei atsižvelgiant į konkrečią prašytojo padėtį konstatuojama, kad pabėgėlio statusas jam negalėtų suteikti daugiau teisių ar naudos nei papildomos apsaugos statusas, nes prašytojas nesinaudoja arba dar nesiremia pabėgėlio statusu suteikiamomis teisėmis; jis remiasi teisėmis, kurių papildomos apsaugos statusas nesuteikia arba suteikia tik labai mažos apimties.

Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti, kad dėl sprendimo pripažinti prašymą suteikti pabėgėlio statusą nepagrįstu ir suteikti papildomos apsaugos statusą pateiktas skundas gali būti atmestas kaip nepriimtinas dėl pakankamo suinteresuotumo trūkumo, kai tos valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas suteikia „tokias pačias teises ir naudą“ kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę. Taigi teisės į teisių gynimo priemonę išimtis, numatyta Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kaip teisės į veiksmingą teisės gynimo priemonę teisme dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, įtvirtintos šios direktyvos 46 straipsnyje, išimtis ir pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, apribojimas, turi būti aiškinama siaurai. Darytina išvada, kad ši teisės į teisių gynimo priemonę išimtis turi būti aiškinama taip, kad ji gali būti taikoma tik jeigu iš tikrųjų teisės ir nauda, suteikiamos atitinkamos valstybės narės suteikus papildomos apsaugos statusą, yra tokios pačios kaip tos, kurias suteikia pabėgėlio statusas pagal Sąjungos teisę ir taikytiną nacionalinę teisę.

Vis dėlto konstatuotina, kad, kiek tai susiję su teise gyventi šalyje, papildomos apsaugos statusas pagal Slovėnijos teisės aktus nesuteikia tokių pačių teisių ir lengvatų kaip tos, kurias suteikia pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, nes, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadų, primintų šio sprendimo 33 punkte, leidimo gyventi šalyje, susieto su papildomos apsaugos statusu, galiojimo trukmė nėra prilyginta leidimo gyventi šalyje, išduodamo asmenims, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas, galiojimo trukmei.

Vis dėlto, kaip teigė Nyderlandų vyriausybė ir Komisija, Slovėnijos teisės taisyklės, susijusios su atitinkamų tarptautinės apsaugos statusų suteikimu, nutrūkimu, panaikinimu ar pratęsimu, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi pirmajame klausime, yra susijusios ne su šiais statusais suteikiamų teisių turiniu, bet su atitinkamo statuso nustatymu. Šios taisyklės kaip privalomos atskirai nustatytos atitinkamiems tarptautinės apsaugos statusams Direktyvos 2011/95 III–VI skyriuose. Vis dėlto į šias taisykles, priešingai nei į taisykles, susijusias su minėto statuso suteikiamų teisių turiniu, negali būti atsižvelgta kaip į „teises ir naudą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar vertinant sąlygą, nustatytą Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antros pastraipoje, susijusią su abiem atitinkamais tarptautinės apsaugos statusais suteikiamų teisių ir naudos tapatumu, būtina atsižvelgti į asmeninę prašytojo padėtį, nors tokios teisės ir nauda nebūtų tokios pačios, ir bet kuriuo atveju nebūtų pakankamo suinteresuotumo pareikšti skundą dėl sprendimo atsisakyti suteikti jam pabėgėlio statusą, todėl skundas būtų nepriimtinas, jei suteikus jam šį statusą, atsižvelgiant į jo konkrečią padėtį, jis neįgytų daugiau teisių ir naudos, nei suteikus papildomos apsaugos statusą. Vis dėlto vertinant, ar įvykdyta sąlyga, nustatyta Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, kad su abiem atitinkamais tarptautinės apsaugos statusais susijusios teisės iš tiesų yra tapačios, turi būti atliekamas bendras atitinkamų nacionalinės teisės aktų vertinimas, o ne atsižvelgiama į konkrečią atitinkamo pareiškėjo padėtį.

(žr. 43,49, 50, 54, 57–59, 62, 63, 70 punktus ir rezoliucinę dalį)