Byla T‑166/21

Autorità di sistema portuale del Mar Ligure occidentale ir kt.

prieš

Europos Komisiją

2023 m. gruodžio 20 d. Bendrojo Teismo (dešimtoji išplėstinė kolegija) sprendimas

„Valstybės pagalba – Uostų valdymo įstaigų apmokestinimas Italijoje – Atleidimas nuo pelno mokesčio – Sprendimas pripažinti pagalbą nesuderinama su vidaus rinka – Esama pagalba – Sąvoka „įmonė“ – Sąvoka „ekonominė veikla“ – Pranašumas – Atrankumas – Konkurencijos iškraipymas – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Vienodas požiūris“

1. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Motyvų nebuvimas arba stoka – Pagrindas, kuris skiriasi nuo pagrindo dėl materialaus teisėtumo

   (SESV 263 ir 296 straipsniai)

   (žr. 46, 47 punktus)

2. Konkurencija – Konkurencijos taisyklių taikymas – Vienodas viešų ir privačių įmonių vertinimas – Viešosios nuosavybės režimas – Poveikio nebuvimas

   (SESV 106 straipsnio 1 dalis, 107 straipsnio 1 dalis ir 345 straipsnis)

   (žr. 55–57 punktus)

3. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Įmonė – Sąvoka – Ekonominės veiklos vykdymas – Lemiamas kriterijus – Subjekto teisinis statusas ir finansavimo būdas – Nereikšmingumas

   (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 65, 67, 68 punktus)

4. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Įmonė – Sąvoka – Ūkinės veiklos vykdymas – Komisijos diskrecija – Ankstesnė sprendimų praktika – Veiklos, panašios į ankstesniuose sprendimuose jau nagrinėtą veiklą, kvalifikavimas remiantis minėta praktika – Veiklos kvalifikavimas nesant ankstesnės sprendimų praktikos remiantis konkrečiais nagrinėjamo atvejo tyrimais – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniai)

   (žr. 77–88 punktus)

5. Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitų valstybių narių uostų konkurencija – Galimos konkurencijos pakankamumas

   (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 93, 94, 190, 191 punktus)

6. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Adresatai – Įmonės – Sąvoka – Ūkinės veiklos vykdymas – Sąvoka – Leidimų vykdyti uosto operacijas išdavimas – Paslauga, kuri yra neekonominio pobūdžio viešosios valdžios prerogatyva – Paslauga, kuri nėra teikiama konkrečioje rinkoje – Neįtraukimas

   (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 96–101 punktus)

7. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Adresatai – Įmonės – Sąvoka – Ūkinės veiklos vykdymas – Sąvoka – Prieigos prie uostų ir koncesijų suteikimas – Atlyginamasis pobūdis – Vertinimo kriterijai

   (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 105–111 punktus)

8. Konkurencija – Sąjungos teisės normos – Adresatai – Įmonės – Sąvoka – Ūkinės veiklos vykdymas – Sąvoka – Leidimų vykdyti uosto operacijas išdavimas – Atlyginamasis pobūdis – Vertinimo kriterijai

   (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 112–115 punktus)

9. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybinių išteklių teikiama pagalba – Valstybei priskirtinas naudos suteikimas iš valstybės išteklių – Nacionalinės teisės aktuose numatytas atleidimas nuo mokesčio – Įtraukimas

   (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

   (žr. 124–129 punktus)

10. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankusis pobūdis – Atrankiojo pobūdžio reikalavimo atskyrimas nuo ekonominio pranašumo nustatymo ir pagalbos schemos atskyrimas nuo individualios pagalbos

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 134-139 punktus)

11. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankusis pobūdis – Priemonė, kuria suteikiamas pranašumas – Referencinis pagrindas, į kurį atsižvelgiant vertintinas pranašumas – Materialus atribojimas – Kriterijai – Bendros arba „normalios“ mokesčių sistemos identifikavimas – Nuostata, kuri yra platesnės mokesčių sistemos dalis

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 144–155 punktus)

12. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės atrankusis pobūdis – Nukrypimas nuo bendros mokesčių sistemos – Sistemiškumu ir bendra struktūra grindžiamas pateisinimas – Vertinimo kriterijai

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 161–165, 169–173 punktus)

13. Valstybių teikiama pagalba – Poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Suderinimo tiesioginių mokesčių srityje nebuvimas – Galimo konkurencijos iškraipymo nagrinėjimo apribojimas tik nacionaliniu lygmeniu – Nebuvimas

    (SESV 107 straipsnio 1 dalis)

    (žr. 195 punktą)

14. Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Apimtis – Sąjungos teisės akto panaikinimas iš dalies – Sąlyga – Galėjimas atskirti panaikintinus ginčijamo akto elementus

    (žr. 199, 200 punktus)

Santrauka

Bendrasis Teismas (išplėstinė penkių teisėjų kolegija) iš dalies atmetė įvairių Italijos uostų valdymo įstaigų pareikštą ieškinį dėl 2020 m. gruodžio 4 d. Komisijos sprendimo dėl pagalbos schemos ( 1 ), kuria naudojasi autorità di sistema portuale (uostų sistemos valdymo įstaigos, Italija, toliau – AdSPs). Šiame sprendime Bendrasis Teismas visų pirma nurodė kriterijus, kuriais remiantis reikia vertinti pelno nesiekiančio viešojo subjekto, atsakingo už uostų infrastruktūros valdymą, vykdomos veiklos ekonominį pobūdį.

Ginčijamame sprendime, priimtame po 2013 m. visose valstybėse narėse atlikto tyrimo, siekiant susidaryti bendrą vaizdą apie jų uostų veikimą ir apmokestinimą, konstatuota, kad priemonė, susijusi su uostų sektoriuje veikiančių ūkio subjektų atleidimu nuo pelno mokesčio, yra su vidaus rinka nesuderinama esamos valstybės pagalbos schema. Todėl jame nurodyta šią priemonę panaikinti, o pagalbos pagal ją gavėjų pajamas iš ekonominės veiklos – apmokestinti pelno mokesčiu nuo mokestinių metų, einančių po šio sprendimo priėmimo, pradžios.

Kalbant konkrečiai, pagal Italijos teisės aktus, susijusius su pelno mokesčiu (toliau – IRIS), nuo šio mokesčio atleidžiama daugybė valstybinių ir viešųjų subjektų, įskaitant viešąjį turtą administruojančius subjektus. Italijos valdžios institucijų teigimu, vieni iš pastarųjų subjektų yra AdSPs.

AdSPs yra viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, įsteigti įstatymu siekiant savarankiškai užtikrinti uostų infrastruktūros valdymą, už kurį jos atsakingos. Šiuo tikslu AdSPs turi įvairių finansinių išteklių, įskaitant pajamas iš rinkliavų, kurias jos turi teisę rinkti už prieigos prie uostų suteikimą (toliau – uosto rinkliavos), leidimų vykdyti uosto operacijas išdavimą (rinkliavos už leidimo išdavimą) ir valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimą (toliau – koncesijos rinkliavos).

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad AdSPs vykdo neekonominę ir ekonominę veiklą; pastaroji veikla priskiriama prie trijų kategorijų veiklos, kurią vykdant imamos minėtos rinkliavos. Tokiomis aplinkybėmis Komisija padarė išvadą, kad atleidimas nuo IRES yra valstybės pagalba, jeigu AdSPs vykdo ekonominę veiklą.

Bendrojo Teismo vertinimas

Pirma, Bendrasis Teismas išnagrinėjo SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu grindžiamą pagrindą, kurį nurodydamos ieškovės iš esmės priekaištavo Komisijai neteisingai nusprendus, kad tam tikra AdSPs vykdoma veikla yra ekonominio pobūdžio.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas visų pirma pabrėžė, kad negalima kritikuoti Komisijos vertinimo, jeigu ji neatsižvelgė į atitinkamų subjektų teisinį statusą. Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, SESV 107 straipsnio 1 dalis taikoma bet kuriai įmonei, kuri suprantama kaip ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jos teisinį statusą ir finansavimo būdą.

Be to, negalima pripažinti jokio vienodo požiūrio principo pažeidimo atsižvelgiant į ankstesnę Komisijos sprendimų praktiką, kuria šiuo aspektu remiasi ieškovės. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija vienodai vertino panašias situacijas, kiek tai susiję su veikla, kurią vykdant turi būti mokamos koncesijos ir uosto rinkliavos, nes nusprendė, kad ankstesniuose sprendimuose nurodyta Belgijos ir Prancūzijos uostų valdymo įstaigų vykdyta lygiavertė veikla buvo ekonominio pobūdžio. Vis dėlto, kalbant apie rinkliavas už leidimo išdavimą, reikia konstatuoti, kad Komisija dar nenagrinėjo tokių rinkliavų.

Galiausiai Bendrasis Teismas paeiliui nagrinėjo priekaištus, susijusius su AdSPs vykdomos veiklos ekonominio pobūdžio vertinimu bei jų kvalifikavimu kaip įmonių ir grindžiamus tuo, kad nėra rinkos, kurioje AdSPs siūlo savo paslaugas, ir AdSPs renkamų rinkliavų pobūdžiu. Šiuo klausimu reikia priminti, jog į įmonės sąvoką patenka bet koks ekonominę veiklą vykdantis subjektas, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą, turint omenyje, kad bet kokia veikla, susijusi su prekių ir paslaugų siūlymu tam tikroje rinkoje, yra ekonominė veikla.

Šiuo atveju, kiek tai susiję, viena vertus, su tariamu rinkos, kurioje AdSPs siūlo savo paslaugas, nebuvimu, Bendrasis Teismas pirmiausia pažymėjo, jog ieškovės klaidingai tvirtino, kad, atsižvelgiant į AdSPs turimą teisinį monopolį, jos nepatiria jokios konkurencijos. Iš tiesų, kaip, priešingai, teisingai pažymėjo Komisija, egzistuoja tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitose valstybėse narėse esančių uostų konkurencija, todėl ji galėjo pagrįstai nuspręsti, kad prieigos prie uostų bei valstybei priklausančios žemės ir dokų koncesijų suteikimas yra konkrečioje rinkoje teikiamos paslaugos. Vis dėlto, kiek tai susiję su leidimų vykdyti uosto operacijas išdavimu, Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas šiuo klausimu išdėstyta ginčijamame sprendime, nusprendė, kad šiuo pagrindu atliekamos užduotys atitinka kontrolės funkciją, kurios tikslas – patikrinti, ar laikomasi teisinių reikalavimų, ir kuri yra neekonominio pobūdžio viešosios valdžios prerogatyva. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Komisija neįrodė, kad leidimų išdavimas yra rinkoje teikiama paslauga.

Kita vertus, dėl priekaišto Komisijai neatsižvelgus į tai, kad AdSPs renkamos rinkliavos yra mokesčiai, o ne atlygis už ekonominio pobūdžio paslaugas, Bendrasis Teismas konstatavo, jog Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad koncesijos rinkliavos ir uosto rinkliavos yra atlygis už AdSPs vykdomą ekonominio pobūdžio veiklą. Vis dėlto dėl leidimo išdavimo rinkliavų Bendrasis Teismas priminė, jog pagal suformuotą jurisprudenciją to, kad viešasis subjektas tiekia prekes ar teikia paslaugas, susijusias su jo viešosios valdžios prerogatyvų vykdymu, už įstatyme numatytą atlygį, nepakanka, kad vykdoma veikla būtų kvalifikuota kaip ekonominė veikla, o ją vykdantis subjektas – kaip įmonė. Šiuo atveju, kadangi Komisija nenagrinėjo nei rinkliavų už leidimo išdavimą apskaičiavimo metodo, nei jų dydžio ar valstybės šiuo atžvilgiu vykdomos kontrolės lygio, darytina išvada, jog ji pakankamai teisiškai neįrodė, kad leidimų išdavimo rinkliavos yra atlygis už ekonominio pobūdžio paslaugą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu pirmąjį pagrindą, kiek jis susijęs su leidimų išdavimu, atmetė jo likusią dalį ir išnagrinėjo antrąjį ir ketvirtąjį pagrindus tik tiek, kiek jie susiję su koncesijos ir uosto rinkliavomis.

Antra, kiek jie susiję su koncesijos rinkliavomis ir uosto rinkliavomis, Bendrasis Teismas paeiliui išnagrinėjo pagrindus, grindžiamus SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, kuriais siekta užginčyti Komisijos išvadas, kad dėl atleidimo nuo IRES buvo perduoti valstybės ištekliai ir AdSPs buvo suteiktas atrankusis pranašumas, dėl kurio taip pat gali būti iškraipyta konkurencija ir daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, pirma, padarė išvadą, jog Komisija teisingai nusprendė, kad atleisdamas AdSPs nuo IRES, nors jos vykdo ekonominę veiklą, Italijos mokesčių administratorius atsisako pajamų, kurios yra valstybės ištekliai, taigi dėl to perduodami valstybės ištekliai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį. Šiomis aplinkybėmis tai, kad AdSPs yra viešos įmonės ir kad suteiktas pranašumas plačiąja prasme lieka valstybės ekonominėje sferoje, neturi reikšmės. Jei būtų kitaip, dėl tokio požiūrio galėtų būti pakenkta valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumui ir, pažeidžiant SESV 345 straipsnyje įtvirtintą neutralumo principą, atsirasti nepagrįsta diskriminacija tarp viešųjų ir privačių pagalbos gavėjų.

Antra, Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos analizę, pagal kurią dėl atleidimo nuo IRES subjektams, kuriems jis taikomas, suteikiamas atrankusis pranašumas.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, viena vertus, mano, jog Komisija teisingai nustatė atskaitos sistemą, kai šiuo pagrindu rėmėsi Italijos teisės aktų nuostatomis, kuriose įtvirtintas principas, kad IRES taikomas visoms pajamoms, be kita ko, komercinių bendrovių ir kitų viešųjų ar privačių subjektų, kurių vienintelis arba pagrindinis tikslas yra arba nėra vykdyti komercinę veiklą, pajamoms. Nesant tokio principo, nagrinėtas valstybinių ir viešųjų subjektų atleidimas nuo mokesčio netektų prasmės.

Kita vertus, Bendrasis Teismas konstatavo, kad atleidimu nuo IRES be jokio tinkamo pagrindimo nukrypstama nuo atskaitos sistemos AdSPs naudai. Atsižvelgiant į principą, kuriuo grindžiama minėta atskaitos sistema, AdSPs faktinė ir teisinė padėtis, jeigu jos vykdo ekonominę veiklą, yra panaši į kitų subjektų, kuriems taikomas IRES, faktinę ir teisinę padėtį arba net jai identiška.

Trečia, Komisija taip pat teisingai nusprendė, kad, atsižvelgiant į pirma minėtą tam tikrų Italijos uostų ir tam tikrų kitų valstybių narių uostų konkurencijos egzistavimą, dėl atleidimo nuo IRES gali būti iškraipyta konkurencija ir daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Komisijos atliekamas konkurencijos iškraipymo vertinimas nebūtinai apsiriboja atitinkamos valstybės narės įmonėmis ar prekių gamyba, net nesant suderinimo tiesioginių mokesčių srityje. Taigi to, kad uostų sektoriui būdinga tarpvalstybinė prekyba, pakanka, kad Komisija galėtų į savo analizę įtraukti tam tikrų kitų valstybių narių uostų konkurenciją.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jame leidimų vykdyti uosto operacijas išdavimas kvalifikuojamas kaip ekonominė veikla, ir atmetė likusią ieškinio dalį.

( 1 ) Pagalbos schema SA.38399–2019/C (ex 2018/E), kurią suteikė Italija – Uostų pelno apmokestinimas Italijoje (OL L 354, 2021, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas).