Byla C‑269/18 PPU

Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie prieš C

ir

J ir S prieš Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie

(Raad van State (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka – Direktyva 2013/32/ES – 46 straipsnio 6 ir 8 dalys – Akivaizdžiai nepagrįstas tarptautinės apsaugos prašymas – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Leidimas likti valstybės narės teritorijoje – Direktyva 2008/115/EB – 2, 3 ir 15 straipsniai – Neteisėtas buvimas šalyje – Sulaikymas“

Santrauka – 2018 m. liepos 5 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) nutartis

1. Prejudiciniai klausimai – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Sąlygos – Asmuo, kuriam atimta laisvė – Ginčo baigtis, galinti turėti poveikį šiam laisvės atėmimui

   (Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnis)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Tarptautinės apsaugos prašytojas, kurio prašymas atmestas pirmojoje instancijoje – Įtraukimas – Leidimas likti valstybės narės teritorijoje, kol bus išnagrinėtas dėl šio atmetimo pateiktas skundas – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punktas ir 6 straipsnio 4 ir 6 dalys)

3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Tarptautinės apsaugos prašymo atmetimas kaip akivaizdžiai nepagrįsto – Teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę – Automatinio stabdomojo poveikio nebuvimas – Procedūra, per kurią sprendžiama dėl prašytojo galimybės likti valstybės narės teritorijoje, kol bus išnagrinėtas dėl šio atmetimo pateiktas jo skundas – Leidimas likti valstybės narės teritorijoje vykstant šiai procedūrai – Sulaikymas siekiant išsiųsti, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/11 – Neleistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2008/115 15 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalis, 46 straipsnio 5, 6 ir 8 dalys)

1.  Žr. nutarties tekstą.

   (žr. 36–39 punktus)

2.  Iš tiesų Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Arslan (C‑534/11, EU:C:2013:343) 47 ir 49 punktuose nusprendė, kad leidimas likti šalyje tam, kad būtų veiksmingai pasinaudota tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo apskundimo priemonėmis, yra kliūtis trečiosios šalies piliečiui, kuris pateikė šį tarptautinės apsaugos prašymą, taikyti Direktyvą 2008/115 prieš tai, kai išnaudojamos šio sprendimo atmesti prašymą apskundimo priemonės (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 43 punktas). Vis dėlto iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad dėl tokio leidimo pasilikti šalyje iškart, kai atmetamas tarptautinės apsaugos prašymas, ir su sąlyga, kad egzistuoja teisė ar leidimas gyventi šalyje, negalėtų būti nuspręsta, kad suinteresuotojo asmens buvimas šalyje tapo neteisėtas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115. Priešingai, jeigu trečiosios šalies piliečiui nebuvo suteikta teisė ar leidimas gyventi šalyje, kaip numatyta Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 4 dalyje, šis pilietis šalyje yra neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/115, iškart, kai tik sprendžiančioji institucija kaip pirmoji instancija atmeta jo tarptautinės apsaugos prašymą, ir taip yra nepaisant to, ar jis turi leidimą likti šalyje tol, kol bus išnagrinėtas dėl šio atmetimo pateiktas skundas (2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 44 ir 59 punktai).

   Taigi, iš principo po tarptautinės apsaugos prašymo atmetimo arba kartu su juo tame pačiame administraciniame akte gali būti priimtas ir sprendimas grąžinti atitinkamą asmenį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 59 punktą).

   (žr. 46-48 punktus)

3.  2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos turi būti aiškinamos taip: pagal jas draudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą pirmojoje instancijoje atmetė kompetentinga administracinė institucija, būtų sulaikytas siekiant išsiųsti jį iš šalies, jeigu remiantis Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 6 ir 8 dalimis jam leista pasilikti šalies teritorijoje, kol bus priimtas sprendimas dėl jo skundo, susijusio su teise likti toje teritorijoje laukiant, kol bus išnagrinėtas skundas dėl sprendimo atmesti jo tarptautinės apsaugos prašymą.

   Šiuo atžvilgiu teisė į veiksmingą apskundimą teisme reiškia, kad būtina, jog visos tokio sprendimo pasekmės būtų sustabdytos ir, konkrečiai kalbant, kad suinteresuotasis asmuo nebūtų sulaikytas siekiant jį išsiųsti pagal Direktyvos 2018/115 15 straipsnį tol, kol jam leidžiama likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 62 punktą). Tai taip pat taikoma trečiosios šalies piliečiui, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas pagal Direktyvos 2013/32 32 straipsnio 2 dalį.

   Iš tiesų iš Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 5 ir 6 dalių matyti, kad tokiu atveju suinteresuotas asmuo negali pasinaudoti teise likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kol bus išnagrinėtas jo skundas. Tačiau pagal šios direktyvos 46 straipsnio 6 dalies paskutinę pastraipą jis turėtų turėti galimybę kreiptis į teismą, kuris nuspręs, ar jis gali likti toje teritorijoje, kol bus iš esmės išnagrinėtas jo skundas. Tos pačios direktyvos 46 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad, kol nebaigta procedūra siekiant priimti sprendimą, ar prašytojas gali likti, atitinkama valstybė narė turėtų suteikti jam teisę gyventi jos teritorijoje.

   Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, negali būti sulaikytas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį per terminą, kuris nustatytas skundui dėl sprendimo dėl atmetimo pateikti. Jeigu pateikiamas toks skundas, atitinkamam asmeniui taip pat negali būti taikomos sulaikymo priemonės pagal šį straipsnį tol, kol jam leidžiama pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 8 dalį.

   (žr. 51–55 punktus ir rezoliucinę dalį)