Sujungtos bylos C‑96/16 ir C‑94/17

Banco Santander SA
prieš
Mahamadou Demba
ir
Mercedes Godoy Bonet

ir

Rafael Ramón Escobedo Cortés
prieš
Banco de Sabadell SA

(Juzgado de Primera Instancia no 38 de Barcelona ir Tribunal Supremo prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos – Taikymo sritis – Skolinio reikalavimo perleidimas – Paskolos sutartis, sudaryta su vartotoju – Šios delspinigius nustatančios sutarties sąlygos nesąžiningumo vertinimo kriterijai – Šio nesąžiningumo pasekmės“

Santrauka – 2018 m. rugpjūčio 7 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

1. Vartotojų apsauga–Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais–Direktyva 93/13–Taikymo sritis–Komercinė veikla perleidžiant ar perkant skolinį reikalavimą vartotojo atžvilgiu–Minėtos veiklos ribų nustatymo sutarčių sąlygose nebuvimas–Direktyvos netaikymas–Išimtis, numatyta sutarčių sąlygoms, atspindinčioms privalomąsias įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatas–Nacionalinės teisės nuostatų apimtį ar taikymo sritį pakeičiančių sutarties sąlygų nebuvimas–Direktyvos netaikymas

   (Tarybos direktyva 93/13)

2. Prejudiciniai klausimai–Priimtinumas–Ribos–Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas

   (SESV 267 straipsnis)

3. Prejudiciniai klausimai–Teisingumo Teismo jurisdikcija–Ribos–Nacionalinės teisės aiškinimas–Netaikymas

   (SESV 267 straipsnis)

4. Vartotojų apsauga–Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais–Direktyva 93/13–Sąlygos pripažinimas nesąžininga–Apimtis–Delspinigių normą nustatanti paskolos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo derėtasi–Nacionalinių teismų jurisprudencija, kurioje įtvirtinta nenuginčijama prezumpcija, kad minėta sąlyga yra nesąžininga motyvuojant tuo, kad kompensacijos dydis yra neproporcingas–Leistinumas

   (Tarybos direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnis)

5. Vartotojų apsauga–Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais–Direktyva 93/13–Sąlygos pripažinimas nesąžininga–Apimtis–Nacionalinio teismo atliekama nesąžiningos sąlygos turinio peržiūra–Neleistinumas

   (Tarybos direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis)

6. Vartotojų apsauga–Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais–Direktyva 93/13–Sąlygos pripažinimas nesąžininga–Apimtis–Delspinigių normą nustatanti paskolos sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo derėtasi–Nacionalinių teismų jurisprudencija, pagal kurią panaikinami visi delspinigiai ir toliau skaičiuojamos įprastos palūkanos–Leistinumas

   (Tarybos direktyva 93/13)

1.  1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad, pirma, ji netaikoma tokiai komercinei praktikai, kai už nedidelę kainą perleidžiama arba nuperkama skola, nors tokios perleidimo galimybės nebuvo konkrečiai numatyta su vartotoju sudarytoje paskolos sutartyje, prieš tai vartotojas nebuvo iš anksto informuotas arba nebuvo gautas jo sutikimas ir jam nebuvo suteikta galimybės savo skolą išpirkti ir taip ją panaikinti, kompensuojant perėmėjui sumą, kurią šis sumokėjo už šį perleidimą, kartu su taikytinomis palūkanomis ir išlaidomis. Antra, ši direktyva taip pat nedraudžia tokių nacionalinės teisės nuostatų, kaip numatytos Código Civil (Civilinis kodeksas) 1535 straipsnyje ir 2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) 17 ir 540 straipsniuose, kuriomis reglamentuojama tokia skolos išpirkimo galimybė ir perleidėjo pakeitimas perėmėju per vykstančias procedūras.

   (žr. 47 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 50–53 punktus)

3.  Žr. sprendimo tekstą.

   (Žr. 57 punktą)

4.  Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama tokia nacionalinio teismo jurisprudencija, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjama Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija, pagal kurią delspinigių normą nustatanti paskolos sutarties, sudarytos su vartotoju, sąlyga, dėl kurios nebuvo derėtasi, yra nesąžininga, jeigu mokėjimo įsipareigojimą delsiantis įvykdyti vartotojas privalo sumokėti neproporcingai didelę kompensaciją, nes ši norma daugiau kaip dviem procentiniais punktais viršija sutartyje numatytų įprastų palūkanų normą.

   Šiuo klausimu, kaip generalinis advokatas iš esmės pažymėjo savo išvados 60 punkte, negalima atmesti galimybės, kad valstybės narės aukštesnės instancijos teismai, kaip antai Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), atlikdami teisės derinimo ją aiškinant vaidmenį ir siekdami užtikrinti teisinį tikrumą, gali pagal Direktyvą 93/13 nustatyti tam tikrus kriterijus, kuriais vadovautųsi žemesnės instancijos teismai, privalantys įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygų pobūdį. Nors nepanašu, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija atitinka griežtesnes nuostatas, kurias gali priimti valstybės narės, siekdamos, kad pagal šios direktyvos 8 straipsnį būtų užtikrinta aukštesnio lygio vartotojų apsauga, nes, be kita ko, kaip per posėdį Teisingumo Teisme nurodė Ispanijos vyriausybė, neatrodo, kad Ispanijos teisinėje sistemoje ši jurisprudencija turi įstatymo galią arba kad yra laikoma teisės šaltiniu, tai negali paneigti fakto, kad tokio jurisprudencijoje pripažinto kriterijaus, pavyzdžiui, to, kurį įtvirtino Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), nustatymas atitinka šia direktyva siekiamą vartotojų apsaugos tikslą. Iš tiesų tiek iš Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalies, tiek iš šios direktyvos bendros struktūros matyti, kad ši direktyva labiau skirta ne bendrai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai užtikrinti, o tam, kad būtų išvengta šių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimo vartotojų nenaudai.

   (žr. 68, 69, 71 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

5.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 73, 74 punktus)

6.  Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama tokia nacionalinio teismo jurisprudencija, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjama Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija, pagal kurią delspinigių normą nustatančios paskolos sutarties, sudarytos su vartotoju, sąlygos, dėl kurios nebuvo derėtasi, pripažinimas nesąžininga lemia visišką tokių delspinigių panaikinimą, ir toliau skaičiuojamos tik šioje sutartyje numatytos įprastos palūkanos.

   Būtent iš aptariamos direktyvos neaišku, ar paskolos sutarties sąlygos, nustatančios delspinigių normą, netaikymas arba panaikinimas dėl jos nesąžiningumo reiškia, kad dėl to taip pat reikia netaikyti arba panaikinti šios sutarties sąlygas, nustatančias įprastų palūkanų normą, nepaisant to, kad šias skirtingas sąlygas reikia aiškiai atskirti. Šiuo aspektu iš esmės reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑94/17, delspinigiais siekiama nubausti skolininką už savo pareigos grąžinti paskolą sutartyje nustatytais terminais nevykdymą, jį atgrasyti nuo vėlavimo vykdyti savo įsipareigojimus ir, jei reikia, atlyginti kreditoriui dėl pavėluoto mokėjimo patirtą žalą. Įprastos palūkanos, priešingai, atlieka atlyginimo kreditoriui už suteiktą pinigų sumą funkciją, kol ši suma bus grąžinta. Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 90 punkte, šie argumentai taikomi neatsižvelgiant į tai, kaip yra suformuluotos sutarties sąlygos, kuriose nustatyti delspinigiai ir įprastos palūkanos. Tai taikytina ne tik tada, kai sąlyga, kurioje nustatomi delspinigiai, skiriasi nuo tos, kurioje nustatoma įprasta palūkanų norma, bet ir tada, kai delspinigių norma išreiškiama kaip tam tikru skaičiumi procentinių punktų padidinta įprastų palūkanų norma. Pastaruoju atveju šis padidinimas laikytinas nesąžininga sąlyga, todėl pagal Direktyvą 93/13 neturi būti taikomas.

   (žr. 76, 77, 79 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)