Byla C‑559/14

Rudolfs Meroni

prieš

Recoletos Limited

(Augstākās tiesas Civillietu departaments prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose — Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 — Laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimas ir vykdymas — Sąvoka „viešoji tvarka““

Santrauka – 2016 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 44/2001 – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, kurioje siekiama sprendimo pripažinimo, viešosios tvarkos pažeidimas – Sąlygos – Teisingumo Teismo vykdoma kontrolė

   (Tarybos reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas, 36 straipsnis ir 45 straipsnio 2 dalis)

2. Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas Nr. 44/2001 – Sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Atsisakymo pagrindai – Valstybės, kurioje siekiama sprendimo pripažinimo, viešosios tvarkos pažeidimas – Kilmės valstybės nares teismo sprendimas, galintis paveikti trečiųjų asmenų, kurie nebuvo išklausyti, tačiau turi galimybę ginti savo teises šiame teisme, teises – Viešosios tvarkos pažeidimo nebuvimas

   (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas, 36 straipsnis ir 45 straipsnio 2 dalis)

1.  Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktą, kuriame įtvirtinta sąvoka „viešoji tvarka“, reikia aiškinti siaurai, nes jame numatyta kliūtis pasiekti vieną iš pagrindinių šio reglamento tikslų, ir juo galima remtis tik išimtiniais atvejais.

   Nors Teisingumo Teismas negali apibrėžti valstybės narės viešosios tvarkos turinio, jis vis dėlto privalo nustatyti ribas, kada šios valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka, atsisakydamas pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą.

   Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus draudimą užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės, valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šio sprendimo vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą. Taip pat valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas negali tikrinti sprendimo priėmimo valstybės teismo padarytų teisinių ar faktinių išvadų teisingumo.

   Taigi Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatyta viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik tuo atveju, jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindinį principą. Tam, kad būtų paisoma draudimo iš esmės peržiūrėti kitos valstybės teismo priimtą sprendimą, galimas pažeidimas turėtų sudaryti akivaizdų teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, arba teisės, kuri toje teisės sistemoje pripažinta pagrindine, pažeidimą.

   (žr. 38, 40–42 ir 46 punktus)

2.  Reglamento Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktą, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, reikia aiškinti taip, kad valstybės narės teismo nutarties, priimtos neišklausius trečiųjų asmenų, kurių teisėms ji galėtų turėti pasekmių, pripažinimas ir vykdymas nelaikytinas akivaizdžiu vykdančiosios valstybės viešosios tvarkos ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip jos suprantamos pagal minėtas nuostatas, pažeidimu, nes šie asmenys gali ginti šias teises tame teisme.

   Pirma, Reglamentas Nr. 44/2001 grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje ir jo pagrindinė mintis yra ta, jog teisės subjektai iš esmės privalo pasinaudoti visomis teisinės gynybos priemonėmis, prieinamomis pagal sprendimo priėmimo valstybės narės teisę. Išskyrus ypatingas aplinkybes, dėl kurių tampa pernelyg sunku arba neįmanoma pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis sprendimo priėmimo valstybėje narėje, teisės subjektai privalo pasinaudoti visomis šioje valstybėje narėje prieinamomis teisinės gynybos priemonėmis, kad iš anksto užkirstų kelią viešosios tvarkos pažeidimui.

   Tokiomis aplinkybėmis sprendimo priėmimo valstybės narės teisės aktuose įtvirtinta teisinės apsaugos sistema, pagal kurią trečiasis asmuo, kuriam pranešta apie nutartį, tačiau kuris nebuvo tos valstybės narės teisme nagrinėtos bylos šalis, kuris nebuvo išklausytas ir kurio teisėms ta nutartis gali turėti pasekmių, gali tame teisme apskųsti tokią nutartį ir prašyti ją pakeisti arba panaikinti, atitinka reikalavimus dėl procesinių garantijų, užtikrinančių suinteresuotojo trečiojo asmens galimybę veiksmingai ginčyti sprendimo priėmimo valstybės narės teismo patvirtintą priemonę. Taigi tokios sistemos negalima laikyti pažeidžiančia Chartijos 47 straipsnį.

   Antra, jei valstybės narės, kurios prašoma vykdyti sprendimą, teismas galėtų įvertinti, ar egzistuoja trečiojo asmens, kuris nedalyvauja procese nagrinėjant bylą kilmės valstybės teisme, teisės, kuriomis jis remiasi prašydamas nepripažinti ir nevykdyti kitos valstybės teismo sprendimo, minėtas teismas turėtų išnagrinėti tos kitos valstybės teismo sprendimo pagrįstumą. Tačiau toks nagrinėjimas akivaizdžiai prieštarautų Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsniui ir 45 straipsnio 2 daliai, pagal kuriuos užsienio teismo priimtas sprendimas iš esmės negali būti peržiūrimas jokiomis aplinkybėmis.

   (žr. 47–50, 52–54 punktus ir rezoliucinę dalį)