Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62014CJ0520

    2016 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas.
    Gemeente Borsele prieš Staatssecretaris van Financiën ir Staatssecretaris van Financiën prieš Gemeente Borsele.
    Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pridėtinės vertės mokestis – Direktyva 2006/112/EB – 2 straipsnio 1 dalies c punktas ir 9 straipsnio 1 dalis – Apmokestinamieji asmenys – Ekonominė veikla – Sąvoka – Moksleivių vežimas.
    Byla C-520/14.

    Court reports – general

    Byla C‑520/14

    Gemeente Borsele

    prieš

    Staatssecretaris van Financiën

    ir

    Staatssecretaris van Financiën

    prieš

    Gemeente Borsele

    (Hoge Raad der Nederlanden prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

    „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Pridėtinės vertės mokestis — Direktyva 2006/112/EB — 2 straipsnio 1 dalies c punktas ir 9 straipsnio 1 dalis — Apmokestinamieji asmenys — Ekonominė veikla — Sąvoka — Moksleivių vežimas“

    Santrauka – 2016 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas

    Mokesčių teisės aktų suderinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Ekonominė veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalį – Vietos savivaldos institucijos teikiamos moksleivių vežimo paslaugos – Veiklos išlaidų ir sumų, gautų kaip atlygis už moksleivių vežimo paslaugas skirtumas, rodantis veikiau rinkliavos nei atlyginimo egzistavimą – Tiesioginio ryšio tarp suteiktų paslaugų ir gauto atlygio nebuvimas – Netaikymas

    (Tarybos direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies c punktas ir 9 straipsnio 1 dalis)

    Direktyvos 2006/112 dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad vietos savivaldos institucija, teikianti moksleivių vežimo paslaugas, nevykdo ekonominės veiklos, todėl nėra apmokestinamasis asmuo tuo atveju, kai ji iš įnašų, kuriuos gauna, susigrąžina tik mažą patirtų išlaidų dalį. Iš tiesų nagrinėjamų įnašų neturėjo mokėti kiekvienas naudotojas, juos mokėjo tik trečdalis jų, taip, kad jų suma padengė tik 3 % visų vežimo išlaidų, o likusi dalis buvo finansuojama iš savivaldybės lėšų. Toks veiklos išlaidų ir kaip atlygis už paslaugas gautų sumų skirtumas reiškia, kad tėvų įnašas turėtų veikiau būti laikomas rinkliava nei atlyginimu.

    Dėl tokio pusiausvyros nebuvimo nėra realaus ryšio tarp sumokėtų sumų ir suteiktų paslaugų. Todėl ryšys tarp savivaldybės suteiktų vežimo paslaugų ir tėvų mokėtino atlygio nėra reikalaujamo tiesioginio pobūdžio tam, kad tas atlygis galėtų būti laikomas atlyginimu už paslaugas, o šios – ekonomine veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 9 straipsnio 1 dalį.

    (žr. 33, 34 ir 36 punktus bei rezoliucinę dalį)

    Top