Byla C-141/07

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — Kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonės — Visuomenės sveikatos apsauga — Pateisinimas — Vaistinės — Tiesioginis farmacinių produktų tiekimas ligoninėms — Atitinkamos ligoninės buvimas netoliese“

Generalinio advokato Y. Bot išvada, pateikta 2008 m. balandžio 10 d.   I - 6938

2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas   I - 6967

Sprendimo santrauka

1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Kompetencijos tarp valstybių narių ir Bendrijos padalijimas visuomenės sveikatos srityje – Komisijos įsikišimo sąlygos

   (EB 152 straipsnio 5 dalis ir 211 straipsnis)

2. Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniai apribojimai – Lygiaverčio poveikio priemonės – Kliūtys, atsirandančios dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis reglamentuojami prekybos būdai nediskriminuojant

   (EB 28 ir 30 straipsniai)

1.  Bendrijos teisė nedaro įtakos valstybių narių kompetencijai tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir visų pirma įtvirtinti nuostatas, skirtas reglamentuoti farmacinių produktų vartojimą siekiant užtikrinti jų sveikatos priežiūros draudimo sistemų finansinę pusiausvyrą bei organizuoti ir teikti sveikatos paslaugas ir sveikatos priežiūrą.

   Vis dėlto, įgyvendindamos šią kompetenciją, valstybės narės turi laikytis Bendrijos teisės, visų pirma Sutarties nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo. Šios nuostatos draudžia valstybėms narėms nustatyti arba išlaikyti nepagrįstus šios laisvės sveikatos priežiūros srityje apribojimus.

   Taigi savo ieškiniu Komisija, vykdydama savo, visų pirma EB 211 straipsnyje įtvirtintą, užduotį užtikrinti, kad būtų taikomos Sutarties nuostatos, tik siekia patikrinti, ar valstybės narės veikia pagal Sutarties normas laisvo prekių judėjimo srityje.

   Be to, vadovaujantis galiojančia Bendrijos teise, pagal kurią vaistų tiekimas ligoninėms nėra suderintas Bendrijos lygiu, nustatyti šios srities normas yra valstybių narių kompetencija, tačiau tai daryti reikia laikantis Sutarties nuostatų, ypač susijusių su laisvu prekių judėjimu.

   (žr. 22–25 punktus)

2.  Nacionalinės nuostatos, kurios apibrėžia reikalavimus, kuriuos turi atitikti išorės vaistinės, norinčios tiekti vaistus gydymo įstaigoms, ir nereglamentuoja vaistų savybių, bet yra susijusios tik su jų prekybos būdais, turi būti laikomos reglamentuojančiomis prekybos būdus. Nors tokios nuostatos vienodai taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, vykdantiems savo veiklą jas priėmusios valstybės narės teritorijoje, dėl jų tiekti vaistus šios valstybės narės ligoninėms yra sunkiau ir brangiau vaistinėms, įsteigtoms ne pastarojoje valstybėje, bet kitose valstybėse narėse, nes jos įtvirtina kumuliacinius kriterijus, pagal kuriuos de facto reikalaujama, kad vaistus tiekianti vaistinė ir ligoninė, kuriai jie skirti, būtų šalia geografiniu požiūriu. Todėl tokios nuostatos gali sudaryti kliūčių prekybai Bendrijos viduje ir yra kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, draudžiama EB 28 straipsniu.

   Vis dėlto teisės aktai, kurie riboja Sutartimi garantuojamą pagrindinę laisvę, pavyzdžiui, laisvą prekių judėjimą, gali būti pateisinami visuomenės sveikatos apsaugos priežastimis, jei jie tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Šiuo atžvilgiu, pirma, aptariamos nuostatos yra tinkamos įgyvendinti tikslą užtikrinti, kad atitinkamos valstybės narės ligoninėms būtų tiekiama tinkamai ir kokybiškai, ir todėl apsaugoti visuomenės sveikatą. Antra, jomis iš tiesų išorės tiekimo sistemai perkeliami tokie patys reikalavimai, kurie taikomi vidaus tiekimo sistemai. Tiek, kiek sudarant tiekimo sutartį su kitos ligoninės vaistine arba išorės vaistine taikomos ginčijamos nuostatos, kurios numato analogiškas sąlygas toms, kurios taikomos vidaus tiekimo sistemos atveju, t. y. reikalavimą, susijusį su farmacininku, kuris, pirma, atsako už vaistų tiekimą ir, antra, turi būti paprastai ir greitai pasiekiamas vietoje, šios nuostatos užtikrina vaistų tiekimo atitinkamos valstybės narės ligoninėms sistemos elementų adekvatumą ir tarpusavio suderinamumą ir taip garantuoja šios sistemos vientisumą ir pusiausvyrą. Todėl paaiškėja, kad ginčijamos nuostatos yra būtinos įgyvendinant tikslą užtikrinti aukšto lygio visuomenės sveikatos apsaugą, ir neatrodo, jog jos viršytų tai, kas šiuo atžvilgiu būtina.

   (žr. 30, 31, 33–35, 44, 48, 49 ir 55–57 punktus)