Keywords
Summary

Keywords

1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose

(ES 34 straipsnio 2 dalies b punktas ir 35 straipsnio 1 dalis)

2. Europos Sąjunga – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Įstatymų ir kitų teisės aktų teisminio bendradarbiavimo srityje derinimas

(ES 34 straipsnio 2 dalis; Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584 31 straipsnio 1 dalis)

3. Europos Sąjunga – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pamatinis sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos

(Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalis ir 2 straipsnio 2 dalis)

4. Europos Sąjunga – Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pamatinis sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos

(Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584 2 straipsnio 2 dalis)

Summary

1. Remiantis ES 35 straipsnio 1 dalimi Teisingumo Teismo jurisdikcija, laikantis šiame straipsnyje išdėstytų sąlygų, yra priimti prejudicinius sprendimus, be kita ko, dėl pamatinių sprendimų teisėtumo bei išaiškinimo, o tai neišvengiamai reiškia, kad net nesant aiškios jurisdikcijos šioje srityje jis gali būti priverstas aiškinti pirminės teisės nuostatas, kaip antai ES 34 straipsnio 2 dalies b punktą, kai jo prašoma įvertinti, ar pamatinis sprendimas buvo tinkamai priimtas remiantis šia nuostata.

(žr. 18 punktą)

2. Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, kuriuo derinami valstybių narių įstatymai ir kiti teisės aktai dėl teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose ir būtent normos, reglamentuojančios nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp nacionalinių valdžios institucijų, vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn, sąlygas, tvarką ir pasekmes, buvo priimtas nepažeidžiant ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto.

ES 34 straipsnio 2 dalis, kurioje bendrai išvardijamos ir apibrėžiamos įvairios teisinių priemonių, kurių galima imtis siekiant ES sutarties VI antraštinėje dalyje įtvirtintų Sąjungos tikslų, rūšys, neturėtų būti aiškinama kaip draudžianti derinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus kitose srityse nei numatytos ES 31 straipsnio 1 dalies e punkte ir ypač Europos arešto orderio srityje, priimant pamatinį sprendimą pagal šios dalies b punktą.

Be to, ES 34 straipsnio 2 dalyje taip pat neįtvirtinta šioje nuostatoje išvardytų priemonių pirmumo tvarka. Net jei tiesa tai, kad Europos arešto orderio klausimai taip pat galėjo būti reglamentuojami konvencija, Taryba turi diskreciją suteikti pirmenybę tokiai teisinei priemonei, kokia yra pamatinis sprendimas, jei įvykdytos tokio akto priėmimo sąlygos.

Pastarosios išvados nepaneigia aplinkybė, kad pagal pamatinio sprendimo 31 straipsnio 1 dalį nuo 2004 m. sausio 1 d. jis pakeičia šioje nuostatoje išvardytų ankstesnių konvencijų ekstradicijos srityje atitinkamas nuostatas tik valstybių narių tarpusavio santykiuose. Bet kuris kitas aiškinimas, nepagrįstas nei ES 34 straipsnio 2 dalimi, nei kita ES sutarties nuostata, galėtų panaikinti pagrindinę dalį Tarybai suteiktos teisės priimti pamatinius sprendimus srityse, kurias anksčiau reglamentavo konvencijos, veiksmingumo.

(žr. 28, 29, 37, 38, 41–43 punktus)

3. Nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principas ( nullum crimen, nulla poena sine lege ), kuris yra bendrų teisės principų, grindžiamų valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis, dalis, taip pat įtvirtintas įvairiose tarptautinėse sutartyse ir, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje. Šis principas reikalauja, kad įstatyme būtų aiškiai apibrėžti nusikaltimai ir už juos taikomos bausmės. Ši sąlyga laikoma įvykdyta, jei asmuo iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ir neveikimas jam užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Šiuo klausimu Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu panaikinamas dvigubo baudžiamumo tikrinimo reikalavimas, nėra neteisėta, nes nepažeidžia šio nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principo. Iš tikrųjų pamatiniu sprendimu nesiekiama suderinti nagrinėjamų nusikalstamų veikų jų sudėties ir už jas numatytų bausmių atžvilgiu. Nors pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalimi šioje nuostatoje nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu panaikinamas dvigubo baudžiamumo tikrinimas, jų ir už jas taikomų bausmių apibrėžimas yra išduodančios valstybės narės, kuri, kaip, be kita ko, numatyta šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje, turi gerbti ES 6 straipsnyje įtvirtintus pagrindines teises ir pagrindinius teisės principus, taigi ir nusikaltimo ir bausmės teisėtumo principą, kompetencija.

(žr. 49, 50, 52–54 punktus)

4. Pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 2 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nurodytų nusikalstamų veikų atžvilgiu panaikinamas dvigubo baudžiamumo tikrinimo reikalavimas, nėra neteisėta, nes nepažeidžia (nusikalstomos veikos ir bausmės) lygybės ir nediskriminavimo principų.

Iš esmės, pirma, kalbant apie pasirinkimą šioje nuostatoje numatyti 32 nusikalstamas veikas, reikia pažymėti, kad, remdamasi abipusio pripažinimo principu ir atsižvelgdama į aukštą pasitikėjimo bei solidarumo lygį tarp valstybių narių, Taryba galėjo manyti, jog dėl savo pobūdžio ar dėl už jas taikomo bent trejų metų maksimalaus laisvės atėmimo šios nusikalstamos veikos priklauso toms veikoms, kurių atžvilgiu dvigubo baudžiamumo tikrinimo reikalavimo nebuvimas yra pateisinamas jų ypatinga grėsme viešajai tvarkai ir saugumui. Todėl, net darant prielaidą, kad asmenų, įtariamų padarius pamatinio sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas arba nuteistų už jas, situacija yra panaši į asmenų, įtariamų padarius kitas nei šioje nuostatoje numatytos nusikalstamas veikas arba nuteistų už jas, situaciją, jų atskyrimas bet kuriuo atveju yra objektyviai pateisinamas.

Antra, kalbant apie tai, jog nagrinėjamų nusikalstamų veikų tikslaus apibrėžimo trūkumas gali lemti skirtingą pamatinio sprendimo įgyvendinimą įvairių valstybių narių teisės sistemose, pakanka pažymėti, kad šiuo sprendimu nesiekiama suderinti valstybių narių materialinės baudžiamosios teisės ir kad nė viena ES sutarties VI antraštinės dalies nuostata nesieja Europos arešto orderio taikymo su valstybių narių baudžiamosios teisės nuostatų suderinimu atitinkamų nusikaltimų srityje.

(žr. 57–60 punktus)