Byla C-260/05 P

Sniace SA

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Apeliacinis skundas — Valstybės pagalba — Priimtinumas — Konkrečiai su ieškovu susijęs aktas“

Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta 2007 m. vasario 1 d.   I - 10009

2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas   I - 10025

Sprendimo santrauka

1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo vykdoma įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

   (EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoji pastraipa)

2. Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai

   (EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)

3. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą

   (EB 230 straipsnio ketvirtoji pastraipa)

4. Procesas – Tyrimo priemonės – Liudytojų apklausa

   (Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 ir 65 straipsniai)

1.  Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas neturi kompetencijos nustatyti faktinių aplinkybių ar iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jeigu šie įrodymai gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir procedūrinių įrodinėjimo pareigos ir įrodymų pateikimo taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti jam pateiktų įrodymų galią. Todėl šis vertinimas, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas. Toks iškraipymas egzistuoja, kai, nesiremiant naujais įrodymais, egzistuojančių įrodymų vertinimas yra akivaizdžiai neteisingas.

   (žr. 35, 37 punktus)

2.  Kiti subjektai nei tie, kuriems sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog sprendimas konkrečiai su jais susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme tik tokiu atveju, jeigu šis sprendimas juos paveikia dėl tam tikrų būdingų savybių arba tam tikros faktinės situacijos, kuri išskiria juos iš kitų asmenų, ir todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas.

   Kalbant konkrečiau apie valstybės pagalbos sritį, laikoma, kad su ieškovais, ginčijančiais pagalbą vertinančio sprendimo, priimto remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi arba pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai, pagrįstumą, šis sprendimas yra konkrečiai susijęs tuo atveju, kai jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia to sprendimo dalyku esanti pagalba.

   Komisijos sprendimas, užbaigiantis formalią tyrimo procedūrą, laikomas konkrečiai susijusiu ne tik su pagalbą gavusia įmone, bet ir su ja konkuruojančiomis įmonėmis, kurios aktyviai dalyvavo šioje procedūroje, jeigu jų padėtį rinkoje iš esmės paveikia ginčijamo sprendimo dalyku esanti pagalbos priemonė.

   Tai, kad tam tikra įmonė pateikė skundą, dėl kurio pradėta formali tyrimo procedūra, kad buvo išklausytos jos pastabos ir kad šios pastabos stipriai nulėmė procedūros eigą, yra svarbūs elementai vertinant šios įmonės teisę pareikšti ieškinį. Tačiau toks dalyvavimas minėtoje procedūroje nėra būtina sąlyga siekiant įrodyti, jog sprendimas yra konkrečiai susijęs su tam tikra įmone EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Negalima atmesti galimybės, kad ši įmonė gali remtis kitomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios ją individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam toks sprendimas skirtas.

   Tokiomis aplinkybėmis įmonė ieškovė bet kuriuo atveju turi tinkamai nurodyti priežastis, dėl kurių Komisijos sprendimas gali pažeisti jos teisėtus interesus, iš esmės paveikdamas jos padėtį nagrinėjamoje rinkoje.

   (žr. 53–57, 60 punktus)

3.  Privatus asmuo, su kuriuo Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs ir kurio interesų valstybės priemonė, dėl kurios priimtas šis sprendimas, dėl to negali paveikti, negali remtis teise į veiksmingą teisminę apsaugą šio sprendimo atžvilgiu.

   (žr. 64, 65 punktus)

4.  Kalbant apie pirmosios instancijos teismo atliekamą vienos iš ginčo šalių pateiktų prašymų taikyti proceso organizavimo ar tyrimo priemones vertinimą, reikia pažymėti, kad tik Pirmosios instancijos teismas gali spręsti dėl būtinybės papildyti informaciją, kurią jis turi apie nagrinėjamas bylas. Net jeigu ieškinyje pateiktame prašyme apklausti liudytojus tiksliai nurodomi faktai, dėl kurių liudytojas ar liudytojai turėtų būti apklausti, ir priežastys, dėl kurių tai turėtų būti padaryta, Pirmosios instancijos teismas turi pats įvertinti prašymo svarbą, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir būtinybę apklausti nurodytus liudytojus.

   (žr. 77, 78 punktus)