14.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 74/65

(1)

šios rekomendacijos tikslas yra užtikrinti, kad finansinių sunkumų patiriančios perspektyvios įmonės, nesvarbu, kurioje Sąjungos šalyje veikia, galėtų pasinaudoti nacionalinėmis nemokumo teisės priemonėmis, kurios leistų kuo anksčiau atlikti restruktūrizavimą ir taip išvengti bankroto – galiausiai tai būtų naudingiau kreditoriams, darbuotojams, įmonių savininkams ir apskritai visai ekonomikai. Rekomendacija taip pat siekiama visoje Sąjungoje suteikti sąžiningiems bankrutavusiems verslininkams dar vieną galimybę;

(2)

nacionalinės nemokumo teisės nuostatos dėl procedūrų, pagal kurias finansinių sunkumų patiriantys skolininkai gali restruktūrizuoti savo veiklą, labai skiriasi. Kai kuriose valstybėse narėse numatytos vos kelios procedūros, todėl įmonės gali būti restruktūrizuojamos tik palyginti vėlai, jau iškėlus oficialią nemokumo bylą. Kitose valstybėse narėse restruktūrizavimas galimas ir anksčiau, bet taikomos procedūros nepakankamai veiksmingos arba yra daugiau ar mažiau formalios, visų pirma kalbant apie galimybę rinktis neteismines procedūras;

(3)

skiriasi ir nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis verslininkams suteikiama dar viena galimybė, visų pirma panaikinant susikaupusius jų įmonių skolinius įsipareigojimus – taikomi skirtingi skolinių įsipareigojimų panaikinimo laikotarpiai ir skolos panaikinimo sąlygos;

(4)

dėl skirtingų nacionalinių restruktūrizavimo sistemų ir nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias sąžiningiems verslininkams suteikiama dar viena galimybė, didėja išlaidos ir netikrumas vertinant investicijų kitoje valstybėje narėje riziką, taikomos nevienodos kreditavimo sąlygos, o dėl to skiriasi ir kreditorių skolų susigrąžinimo sėkmė. Todėl yra sunkiau parengti ir priimti nuoseklius tarpvalstybinių įmonių grupių restruktūrizavimo planus. Apskritai šie skirtumai gali mažinti įmonių motyvaciją steigti padalinius įvairiose valstybėse narėse;

(5)

Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 (1) reguliuojami tik jurisdikcijos, pripažinimo ir vykdymo, taikytinos teisės ir bendradarbiavimo tarpvalstybinėse bylose klausimai. Komisijos pasiūlymu iš dalies pakeisti tą reglamentą (2) jo taikymo sritis turėtų būti išplėsta, įtraukiant į ją prevencines procedūras, kuriomis skatinama gelbėti ekonomiškai perspektyvias skolininkų įmones ir suteikti verslininkams dar vieną galimybę. Tačiau siūlomi pakeitimai nesprendžia nacionalinių procedūrų skirtingumo problemos;

(6)

2011 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją (3) dėl bankroto bylų. Joje rekomenduojama suderinti tam tikrus nacionalinės nemokumo teisės aspektus, kaip antai nuostatas dėl restruktūrizavimo planų rengimo sąlygų, jų poveikio ir turinio;

(7)

2012 m. spalio 3 d. Komunikate dėl II bendrosios rinkos akto (4) Komisijos numatyta pagrindinė priemonė – modernizuoti Sąjungos nemokumo teisės nuostatas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas įmonių išlikimui ir suteikti verslininkams dar vieną galimybę. Todėl Komisija pranešė išnagrinėsianti, kaip būtų galima toliau didinti nacionalinių nemokumo teisės nuostatų veiksmingumą, kad įmonės, verslininkai ir privatūs asmenys vidaus rinkoje turėtų vienodas sąlygas;

(8)

2012 m. gruodžio 12 d. Komisijos komunikate dėl naujo europinio požiūrio į verslo žlugimą ir bankrotą (5) nurodomos konkrečios sritys, kuriose nacionalinių nemokumo įstatymų skirtumai gali trukdyti kurti veiksmingą vidaus rinką. Komunikate teigiama, kad šiose srityse visiems sudarius vienodas sąlygas, išaugtų įmonių, verslininkų ir privačių asmenų pasitikėjimas kitų valstybių narių sistemomis, pagerėtų kreditavimo sąlygos ir būtų skatinamos investicijos;

(9)

2013 m. sausio 9 d. Komisija priėmė veiksmų planą „Verslumas 2020“ (6), kuriame valstybės narės raginamos, be kita ko, esant galimybei iki 2013 m. sumažinti nemokiems sąžiningiems verslininkams taikytiną skolinių įsipareigojimų ir skolos grąžinimo laikotarpį iki ne daugiau kaip trejų metų, taip pat teikti įmonėms paramos paslaugas ankstyvuoju restruktūrizavimo etapu, patarti joms, kaip išvengti nemokumo, ir remti mažųjų ir vidutinių įmonių restruktūrizavimą ir jų veiklos atnaujinimą;

(10)

keletas valstybių narių šiuo metu peržiūri savo nacionalinius nemokumo įstatymus, siekdamos pagerinti įmonių gelbėjimo sistemą ir sudaryti verslininkams geresnes galimybes pradėti iš naujo. Todėl, siekiant geresnio vidaus rinkos veikimo, būtų tikslinga skatinti šių ir panašių būsimų iniciatyvų nuoseklumą;

(11)

būtina siekti kuo didesnio nacionalinių nemokumo sistemų panašumo – tai sumažins skirtumus ir panaikins kliūtis, dėl kurių sunku ankstyvuoju etapu restruktūrizuoti finansinių sunkumų patiriančias perspektyvias įmones ir suteikti sąžiningiems verslininkams dar vieną galimybę, kartu sumažinant tiek skolininkų, tiek kreditorių patiriamas restruktūrizavimo išlaidas. Jeigu šios nacionalinės nemokumo teisės nuostatos būtų labiau suderintos ir veiksmingesnės, visų tipų kreditoriai ir investuotojai gautų maksimalią naudą ir būtų skatinamos tarpvalstybinės investicijos. Nuoseklesnis reglamentavimas taip pat leistų lengviau restruktūrizuoti įmonių grupes, nesvarbu kokiose Sąjungos šalyje veikia tos grupės narės;

(12)

be to, panaikinus kliūtis, trukdančias veiksmingai restruktūrizuoti perspektyvias finansinių sunkumų patiriančias įmones, būtų išsaugota darbo vietų ir paskatinta visa ekonomika. Verslininkams sudarius geresnes galimybes pradėti dar kartą, valstybėse narėse pagerėtų savarankiško užimtumo rodikliai. Be to, veiksminga nemokumo sistema leistų geriau įvertinti skolinimo ir skolinimosi sprendimų riziką, sklandžiau prisitaikyti per daug įsiskolinusioms įmonėms ir labai sumažinti ekonomines ir socialines sąnaudas, susijusias su jų finansinio įsiskolinimo mažinimo procedūromis;

(13)

nuoseklesnis Sąjungos lygmens požiūris būtų naudingas mažosioms ir vidutinėms įmonėms, nes jos neturi pakankamai išteklių padengti dideles restruktūrizavimo išlaidas ir pasinaudoti veiksmingesnėmis restruktūrizavimo procedūromis, taikomomis kai kuriose valstybėse narėse;

(14)

mokesčių institucijos taip pat suinteresuotos, kad perspektyvių įmonių restruktūrizavimo sistema būtų veiksminga. Įgyvendindamos šią rekomendaciją valstybės narės turėtų imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų mokestinių pajamų surinkimą ir išieškojimą pagal bendruosius mokesčių teisingumo principus, ir veiksmingai kovoti su sukčiavimu, mokesčių slėpimu bei piktnaudžiavimu;

(15)

į šios rekomendacijos taikymo sritį neturėtų būti įtrauktos draudimo įmonės, kredito įstaigos, investicinės įmonės bei kolektyvinio investavimo subjektai, tarpinės sandorio šalys, centriniai vertybinių popierių depozitoriumai ir kitos finansų įstaigos, kurioms taikomos specialios gaivinimo ir sureguliavimo priemonės, pagal kurias nacionalinės priežiūros institucijos turi plačius įsikišimo įgaliojimus. Nors per didelis vartotojų įsiskolinimas ir vartotojų nemokumas taip pat nepatenka į šios rekomendacijos taikymo sritį, valstybės narės raginamos paieškoti galimybių rekomendacijas taikyti ir vartotojams, nes kai kurie kai kurios šioje rekomendacijoje taikomi principai gali būti svarbūs ir jiems;

(16)

restruktūrizavimo sistema turėtų suteikti skolininkams galimybę finansinius sunkumus išspręsti jau ankstyvuoju etapu, kai dar galima išvengti nemokumo ir užtikrinti jų verslo tęstinumą. Tačiau siekiant išvengti galimos rizikos, kad procedūra bus piktnaudžiaujama, nustatyta, kad skolininko finansiniai sunkumai turi kelti nemokumo grėsmę, o restruktūrizavimo planu turi būti galima užkirsti kelią skolininko nemokumui ir užtikrinti įmonės gyvybingumą;

(17)

kad didėtų veiksmingumas, trumpėtų terminai ir mažėtų išlaidos, nacionaliniuose prevencinio restruktūrizavimo mechanizmuose turėtų būti numatyta lanksčių procedūrų, pagal kurias teisminės priemonės būtų taikomos tik tada, kai tai būtina ir proporcinga kreditorių ir kitų suinteresuotųjų šalių, kurios gali būti paveiktos, interesų apsaugai. Pavyzdžiui, siekiant išvengti nereikalingų išlaidų ir atsižvelgiant į tai, kad procedūra taikoma ankstyvuoju etapu, iš esmės skolininkams turėtų būti leista patiems kontroliuoti savo turtą, o tarpininko ar priežiūros institucijos skyrimas neturėtų būti privalomas – dėl to turėtų būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju;

(18)

skolininkui turėtų būti leidžiama prašyti teismo sustabdyti atskiras vykdymo užtikrinimo priemones ir nemokumo bylas, kurios buvo iškeltos kreditorių prašymu, jei tokie veiksmai gali pakenkti deryboms ir menkina galimybes restruktūrizuoti skolininko verslą; tačiau tam, kad būtų pasiekta skolininko ir kreditorių teisių pusiausvyros, ir atsižvelgiant į pastarųjų metų reformų valstybėse narėse patirtį, pirminis procedūros sustabdymo laikotarpis neturėtų viršyti keturių mėnesių;

(19)

restruktūrizavimo planą turi patvirtinti teismas – taip užtikrinama, kad kreditorių teisių susilpninimas būtų proporcingas restruktūrizavimo naudos požiūriu ir kad kreditoriai galėtų pasinaudoti veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis, visapusiškai užtikrinant laisvę užsiimti verslu ir teisę į nuosavybę, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Todėl teismas turėtų atmesti planą, jei tikėtina, kad jam prieštaraujančių kreditorių teisės bus susilpnintos tiek, kad tikimybė, jog jų reikalavimai bus patenkinti, palyginti su tuo, ko jie tikėtųsi nerestruktūrizuojant skolininko įmonės, sumažės;

(20)

nemokumo padariniai, visų pirma socialinė stigma, teisinės pasekmės ir ilgalaikis skolininko statusas, labai atgraso verslininkus nuo įmonės steigimo ar dar vieno bandymo, nors ir įrodyta, kad nemokumą patyrę verslininkai antrą kartą turi daugiau sėkmės galimybių. Todėl reikia imtis priemonių neigiamam nemokumo poveikiui verslininkams mažinti, numatant, kad praėjus ilgiausiam nustatytam laikotarpiui nurašomos visos skolos,

1.

Šios rekomendacijos tikslas – skatinti valstybes nares sukurti sistemą, leidžiančią veiksmingai restruktūrizuoti finansinių sunkumų patiriančias perspektyvias įmones ir suteikti sąžiningiems verslininkams dar vieną galimybę, taip skatinant verslumą, investicijas, užimtumą ir padedant mažinti kliūtis, trukdančias sklandžiai vidaus rinkos veiklai.

2.

Mažinant šias kliūtis, rekomendacija visų pirma siekiama:

3.

Šioje rekomendacijoje nustatomi būtiniausi standartai, taikytini:

4.

Įgyvendindamos šią rekomendaciją valstybės narės turėtų tinkamomis ir veiksmingomis priemonėmis pasiekti, kad būtų užtikrinamas mokestinių įsipareigojimų vykdymas, visų pirma sukčiavimo, mokesčių slėpimo ar piktnaudžiavimo atvejais.

5.

Šioje rekomendacijoje:

a)   skolininkas– bet kuris finansinių sunkumų patiriantis fizinis ar juridinis asmuo, kuriam kyla nemokumo grėsmė;

b)   restruktūrizavimas– skolininko turto ir įsipareigojimų turinio, sąlygų ar struktūros arba kelių šių elementų pakeitimas, kurio tikslas yra sudaryti sąlygas tolesnei (visiškai ar dalinei) skolininko veiklai;

c)   atskirų vykdymo užtikrinimo priemonių sustabdymas– teisės vykdyti kreditoriaus reikalavimą skolininkui sustabdymas teismo nurodymu;

d)   teismai– ši sąvoka apima visas kitas įstaigas, kompetentingas vykdyti prevencijos procedūras, kurioms valstybės narės pavedė atlikti teismo funkcijas ir kurių sprendimai gali būti skundžiami apeliacine tvarka arba peržiūrimi teisme.

6.

Skolininkai turėtų galėti pasinaudoti mechanizmu, leidžiančiu restruktūrizuoti jų įmonę siekiant išvengti nemokumo. Šį mechanizmą turėtų sudaryti tokie elementai:

7.

Restruktūrizavimo procedūra neturėtų būti ilga ir brangi, taip pat ji turėtų būti lanksti, kad kuo daugiau veiksmų būtų galima atlikti nesikreipiant į teismą. Teismas turėtų būti pasitelkiamas tik tais atvejais, kai tai būtina ir proporcinga siekiant apginti kreditorių teises ir kitų suinteresuotųjų šalių, kurias paveiktų restruktūrizavimo planas, interesus.

8.

Skolininkams turėtų būti sudaryta galimybė pradėti įmonės restruktūrizavimo procedūrą be formalaus teismo proceso.

9.

Teismo skiriamas tarpininkas arba priežiūros institucija neturėtų būti privalomi – kiekvienu konkrečiu atveju teismas turėtų spręsti, ar tai būtina:

10.

Skolininkams turėtų būti suteikta teisė prašyti teismo laikinai sustabdyti atskiras vykdymo užtikrinimo priemones (toliau – sustabdymas), kurių paprašė kreditoriai, įskaitant kreditorius, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu (hipoteka) ar pirmenybę turinčius kreditorius, kurie kitu atveju galėtų trukdyti sėkmingai įgyvendinti restruktūrizavimo planą. Sustabdymas neturėtų paveikti galiojančių sutarčių vykdymo.

11.

Tose valstybėse narėse, kuriose toks sustabdymas galimas tik su tam tikromis sąlygomis, skolininkams turėtų būti užtikrinama, kad priemonė bus tikrai sustabdyta, jei:

12.

Jei tai numatyta valstybių narių teisėje, skolininko prievolė pateikti pareiškimą dėl bankroto ir kreditorių po sprendimo dėl sustabdymo priėmimo pateikti prašymai iškelti skolininkui bankroto bylą taip pat turėtų būti sustabdyti tam pačiam laikotarpiui.

13.

Sustabdymo laikotarpis turėtų deramai atitikti ir skolininko, ir kreditorių, ypač tų, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu (hipoteka), interesus. Todėl sustabdymo laikotarpis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į numatomo restruktūrizavimo sudėtingumą ir neturėtų viršyti keturių mėnesių. Valstybės narės gali numatyti, kad šis laikotarpis gali būti pratęstas, jei derantis dėl restruktūrizavimo plano daroma akivaizdi pažanga. Bendras sustabdymo laikotarpis neturėtų viršyti 12 mėnesių.

14.

Jeigu tam, kad priimti restruktūrizavimo planą būtų lengviau, sustabdymas nebereikalingas, jis turėtų būti panaikintas.

15.

Valstybės narės turi užtikrinti, kad restruktūrizavimo planus teismai tvirtintų vadovaudamiesi tikslingumo ir rašytinio proceso principais. Jos turėtų nustatyti aiškias ir konkrečias nuostatas dėl restruktūrizavimo planų turinio. Restruktūrizavimo planuose turėtų būti išsamiai aprašomi šie elementai:

16.

Kad pagerėtų sėkmingo restruktūrizavimo tikimybė ir atitinkamai padidėtų gelbėjamų perspektyvių įmonių skaičius, turėtų būti numatyta, kad restruktūrizavimo planą gali priimti susiję kreditoriai, tiek turintys užtikrinimą, tiek jo neturintys.

17.

Kreditoriai, kurių interesai skiriasi, turėtų būti išrikiuoti į eilę pagal atitinkamus interesus. Mažų mažiausiai turėtų būti numatytos skirtingas kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu (hipoteka), ir tokio užtikrinimo neturinčių kreditorių eiliškumas.

18.

Restruktūrizavimo planą turėtų priimti kreditoriai, kurių reikalavimų suma kiekvienoje eilėje sudaro daugumą, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje. Kai yra daugiau kaip dvi kreditorių eilės, valstybėms narėms turėtų būti sudaryta galimybė toliau taikyti ar priimti nuostatas, kuriomis teismai įgaliojami patvirtinti restruktūrizavimo planus, remiamus daugumos tos eilės kreditorių, visų pirma atsižvelgiant į santykinę atitinkamos eilės kreditorių reikalavimų vertę.

19.

Kreditoriams turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos, nesvarbu, kur yra jų buveinė. Todėl tais atvejais, kai pagal valstybių narių teisę reikalinga formali balsavimo procedūra, iš esmės kreditoriams turėtų būti leidžiama balsuoti nuotolinio ryšio priemonėmis, kaip antai registruotu laišku arba naudojantis saugiomis elektroninėmis technologijomis.

20.

Kad restruktūrizavimo planai būtų priimami veiksmingiau, valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad restruktūrizavimo planus galėtų priimti tik tam tikri kreditoriai arba tam tikrų rūšių arba eilės kreditoriai, su sąlyga, kad dėl to nenukentės kiti kreditoriai.

21.

Siekiant užtikrinti, kad restruktūrizavimo planas neleistinai nepaveiktų kreditorių teisių, ir teisinio tikrumo sumetimais restruktūrizavimo planai, kurie turi poveikį jiems prieštaraujantiems kreditoriams arba kuriuose numatomas naujas finansavimas, turėtų įsigalioti tik patvirtinti teismo.

22.

Sąlygos, kuriomis restruktūrizavimo planas gali būti patvirtintas teismo, turėtų būti aiškiai nurodytos valstybių narių teisės aktuose – mažų mažiausiai turėtų būti nustatyta, kad:

23.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad teismams būtų suteikta teisė netvirtinti restruktūrizavimo planų, kurie akivaizdžiai nepadės išvengti skolininko nemokumo ir neužtikrins įmonės gyvybingumo, pavyzdžiui, dėl to, kad nenumatytas naujas finansavimas, reikalingas veiklai tęsti.

24.

Visi kreditoriai, kuriuos gali paveikti restruktūrizavimo planas, turi būti supažindinami su jo turiniu ir turėti galimybę pareikšti prieštaravimą bei apskųsti restruktūrizavimo planą. Tačiau ginant planą palaikančių kreditorių interesus, restruktūrizavimo plano įgyvendinimas dėl tokio skundo iš esmės neturėtų būti stabdomas.

25.

Restruktūrizavimo planai, priimti susijusių kreditorių vienbalsiai, turėtų būti privalomi visiems tiems susijusiems kreditoriams.

26.

Teismo patvirtinti restruktūrizavimo planai turėtų būti privalomi visiems kreditoriams, kuriuos tas planas veikia ir kurie jame nurodyti.

27.

Naujo finansavimo priemonės, įskaitant naujas paskolas, skolininko parduodamą tam tikrą turtą ir skolos konvertavimo į nuosavybę sandorius, dėl kurių susitarta teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane, neturėtų būti skelbiamos negaliojančiomis, niekinėmis ar nevykdytinomis, nes tai kenktų visiems kreditoriams.

28.

Naujo finansavimo teikėjai, numatyti teismo patvirtintame restruktūrizavimo plane, turėtų būti atleisti nuo civilinės ir baudžiamosios atsakomybės, susijusios su restruktūrizavimo procedūra.

29.

Naujo finansavimo apsaugos nuostatų išimtys turėtų būti daromos tais atvejais, kai vykdant naują finansavimą nustatomas sukčiavimas.

30.

Neigiamas nemokumo poveikis verslininkams turėtų būti mažinamas, kad jie turėtų dar vieną galimybę pradėti iš naujo. Nemokumą patyrusių verslininkų skolos turėtų būti visiškai panaikintos ne vėliau kaip po trejų metų nuo:

31.

Pasibaigus skolinių įsipareigojimų panaikinimo laikotarpiui verslininkų skolos turėtų būti panaikinamos be atskiro kreipimosi į teismą.

32.

Visiškas skolinių įsipareigojimų panaikinimas po trumpo laiko nėra pateisinamas jokiais atvejais. Todėl valstybės narės turėtų galėti toliau taikyti arba priimti griežtesnes nuostatas, kurios reikalingos tam, kad:

33.

Valstybės narės gali nustatyti, kad visiškas skolų panaikinimas netaikomas tam tikrų kategorijų skoloms, kaip antai skolos, susikaupusios dėl deliktinės atsakomybės.

34.

Valstybės narės raginamos įgyvendinti šioje rekomendacijoje išdėstytus principus iki 2015 m. kovo 14 d.

35.

Valstybės narės raginamos rinkti patikimą metinę statistiką apie pradėtas prevencinio restruktūrizavimo procedūras, procedūrų trukmę ir informaciją apie jose dalyvaujančių skolininkų įmonių dydį ir pradėtų procedūrų baigtį, ir kasmet pateikti šią informaciją Komisijai, pirmą kartą iki 2015 m. kovo 14 d.

36.

Komisija įvertins šios rekomendacijos įgyvendinimą valstybėse narėse iki 2015 m. rugsėjo 14 d. Atsižvelgdama į tai, Komisija įvertins rekomendacijos poveikį sunkumų patiriančių įmonių gelbėjimo ir dar vienos galimybės verslininkams suteikimo srityse, jos sąveiką su kitose srityse taikomomis kitomis nemokumo procedūromis, pavyzdžiui, atsižvelgdama į skolinių įsipareigojimų panaikinimo laikotarpį, taikytiną fiziniams asmenims, nesiverčiantiems prekyba, verslu, amatu ar profesine veikla, jos poveikį vidaus rinkos veikimui, mažosioms ir vidutinėms įmonėms ir Sąjungos ekonomikos konkurencingumui. Komisija taip pat įvertins, ar reikėtų pasiūlyti papildomų priemonių, kuriomis būtų konsoliduojamas ir sustiprinamas rekomendacijoje numatytas metodas.