20.12.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 347/924

(1)

atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais padaugėjo gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių ir jos buvo didelio masto, ir į tai, kad ateityje nelaimės greičiausiai bus dar didesnės ir sunkesnės, o jų padariniai – didelio masto ir truks ilgiau, visų pirma dėl klimato kaitos ir galimos kelių gamtinių ir technologinių pavojų sąveikos, integruotas požiūris į nelaimių valdymą tampa vis svarbesnis. Siekdama pagerinti gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į jas sistemų veiksmingumą, Europos Sąjunga turėtų skatinti solidarumą ir remti bei papildyti valstybių narių civilinės saugos veiksmus ir sudaryti palankesnes sąlygas juos koordinuoti;

(2)

Bendrijos civilinės saugos mechanizmas buvo nustatytas Tarybos sprendimu 2001/792/EB, Euratomas (2), išdėstytu nauja redakcija Tarybos sprendimu 2007/779/EB, Euratomas (3). To mechanizmo finansavimas buvo užtikrintas Tarybos sprendimu 2007/162/EB, Euratomas (4), kuris nustatė civilinės saugos finansinę priemonę (Finansinė priemonė). Jame numatyta, kad Sąjungos finansinė parama turi būti teikiama tiek prisidedant prie veiksmingesnio reagavimo didelio masto ekstremaliųjų situacijų atvejais, tiek gerinant prevencijos ir pasirengimo priemones visų rūšių ekstremaliųjų situacijų atvejais, įskaitant tolesnį priemonių, kurių imtasi anksčiau pagal Tarybos sprendimą 1999/847/EB (5), vykdymą. Finansinė priemonė nustoja galioti 2013 m. gruodžio 31 d.;

(3)

apsauga, kuri turi būti užtikrinama Sąjungos civilinės saugos mechanizmu (toliau - Sąjungos mechanizmas), pirmiausia turėtų būti skirta žmonėms, taip pat aplinkai ir turtui, įskaitant kultūros paveldą, visų rūšių gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių atvejais, įskaitant ekologines nelaimes, jūrų taršą ir staigių ekstremaliųjų sveikatai situacijų atvejus Sąjungoje arba už jos ribų. Civilinės saugos pagalbos ir kitos pagalbos ekstremaliosios situacijos atveju pagal Sąjungos mechanizmą gali prireikti visų tų nelaimių atvejais, siekiant papildyti nukentėjusiosios valstybės reagavimo pajėgumus. Kiek tai susiję su teroro aktų, branduolinių arba radiologinių avarijų sukeltomis nelaimėmis, Sąjungos mechanizmas turėtų apimti tik civilinės saugos srities pasirengimo ir reagavimo veiksmus;

(4)

Sąjungos mechanizmu taip pat turėtų būti prisidedama prie Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 222 straipsnio įgyvendinimo, prireikus sudarant galimybę naudotis jo ištekliais ir gebėjimais;

(5)

Sąjungos mechanizmu akivaizdžiai parodomas Europos solidarumas, užtikrinant galimybę praktiškai ir laiku prisidėti prie nelaimių prevencijos ir pasirengimo joms, taip pat reaguoti į nelaimes ir gresiančias nelaimes nedarant poveikio atitinkamiems pagrindiniams principams ir susitarimams civilinės saugos srityje. Dėl to šis sprendimas neturėtų daryti poveikio nei valstybių narių tarpusavio teisėms ir pareigoms pagal dvišales ar daugiašales sutartis, susijusias su klausimais, kuriems taikomas šis sprendimas, nei valstybių narių pareigai savo teritorijoje apsaugoti žmones, aplinką ir turtą;

(6)

Sąjungos mechanizmu turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į atitinkamus Sąjungos teisę ir tarptautinius įsipareigojimus, taip pat turėtų būti pasinaudota sąveika su atitinkamomis Sąjungos iniciatyvomis, kaip antai Europos Žemės stebėsenos programa (Copernicus), Europos programa dėl ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsaugos (EPCIP) ir Bendra keitimosi informacija aplinka (CISE);

(7)

regioninių ir vietos valdžios institucijų vaidmuo valdant nelaimes yra labai svarbus. Taigi, regioninės ir vietos valdžios institucijos turi būti atitinkamai įtrauktos į veiklą, kuri vykdoma pagal šį sprendimą, atsižvelgiant į valstybių narių nacionalines struktūras;

(8)

siekiant apsisaugoti nuo nelaimių, esminės reikšmės turi prevencija, todėl reikia imtis papildomų veiksmų, kurių paraginta imtis 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos išvadose ir 2010 m. rugsėjo 21 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Komisijos komunikato „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“. Sąjungos mechanizmas turėtų apimti bendrąją politikos sistemą, skirtą Sąjungos nelaimių rizikos prevencijos veiksmams, kuriais siekiama užtikrinti aukštesnio lygio apsaugą nuo nelaimių ir atsparumą joms, užkertant kelią jų padariniams arba juos sumažinant ir skatinant prevencijos kultūrą, be kita ko, tinkamai atsižvelgti į galimą klimato kaitos poveikį ir poreikį imtis atitinkamų prisitaikymo veiksmų. Šiuo atžvilgiu rizikos vertinimas, rizikos valdymo planavimas, rizikos valdymo gebėjimų vertinimas, kuriuos nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu atlieka kiekviena valstybė narė, prireikus pasitelkdama kitas atitinkamas tarnybas, Sąjungos lygiu parengta rizikos apžvalga ir tarpusavio vertinimai yra būtini siekiant užtikrinti integruotą požiūrį į nelaimių valdymą ir susieti rizikos prevenciją, pasirengimą bei reagavimo veiksmus. Todėl Sąjungos mechanizmas turėtų apimti bendrąją keitimosi informacija apie riziką ir rizikos valdymo gebėjimus sistemą, nedarant poveikio SESV 346 straipsniui, kuris užtikrina, kad nė viena valstybė narė neturėtų būti įpareigota teikti informacijos, kurios atskleidimą ji laiko prieštaraujančiu gyvybiniams savo saugumo interesams;

(9)

Sąjunga, prisidėdama prie tarpvalstybinio nustatymo ir ankstyvojo perspėjimo bei pranešimo apie nelaimes Europos intereso sistemų tolesnio plėtojimo ir geresnio jų integravimo, valstybėms narėms turėtų padėti sutrumpinti laiką, reikalingą pasirengti reaguoti į nelaimes ir įspėti Sąjungos piliečius. Tokiose sistemose turėtų būti atsižvelgiama į esamus ir būsimus informacijos šaltinius bei sistemas, ir jos turi būti jais grindžiamos, kartu skatinant atitinkamas naujas technologijas;

(10)

Sąjungos mechanizmas turėtų apimti bendrąją politikos sistemą, kuria siekiama nuolat gerinti civilinės saugos sistemų, tarnybų, jų personalo ir gyventojų pasirengimo lygį Sąjungoje. Tai turėtų apimti pratybų programą, įgytos patirties programą, taip pat Sąjungos ir valstybių narių mokymo programas ir mokymo tinklą, susijusius su nelaimių prevencija, pasirengimu ir reagavimu į jas, kaip raginama 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos išvadose dėl europinio mokymo nelaimių valdymo srityje priemonių;

(11)

turėtų būti siekiama plėtoti civilinės saugos pagalbos teikimo modulius, sudarytus iš vienos ar daugiau valstybių narių išteklių, kurie būtų visiškai sąveikūs tarpusavyje, kad būtų stiprinamas bendradarbiavimas civilinės saugos srityje ir toliau plėtojami valstybių narių koordinuojami bendri greitojo reagavimo pajėgumai. Moduliai turėtų būti organizuojami valstybių narių lygiu, joms vadovaujant ir vykdant kontrolę;

(12)

Sąjungos mechanizmas turėtų sudaryti palankesnes sąlygas mobilizuoti ir koordinuoti pagalbos teikimą. Sąjungos mechanizmas turėtų būti pagrįstas Sąjungos struktūra, kurią sudarytų Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras, Europos reagavimo į nelaimes pajėgumai, t. y. iš anksto skirtų valstybių narių pajėgumų savanoriškas telkinys, apmokyti ekspertai, Komisijos valdoma bendra ekstremaliųjų situacijų ryšių ir informacijos sistema (toliau - CECIS), taip pat ryšių punktai valstybėse narėse. Jis turėtų būti pagrindas rinkti patvirtintą informaciją apie situaciją, kad būtų galima skleisti tą informaciją valstybėms narėms ir keistis patirtimi, įgyta teikiant pagalbą;

(13)

siekiant patobulinti reagavimo į nelaimes operacijų pagal Sąjungos mechanizmą planavimą ir pagerinti galimybę naudotis pagrindiniais pajėgumais, būtina plėtoti Europos reagavimo į nelaimes pajėgumus, kaip iš anksto skirtų pajėgumų iš valstybių narių savanorišką telkinį, ir struktūrizuotą procesą galimam pajėgumų trūkumui nustatyti;

(14)

kiek tai susiję su reagavimo į nelaimes pagalbos teikimu už Sąjungos ribų, Sąjungos mechanizmu turėtų būti sudaromos palankesnės sąlygos valstybių narių ir visos Sąjungos paramos teikimo veiksmams ir jie remiami siekiant skatinti tarptautinio civilinės saugos darbo nuoseklumą. Jungtinėms Tautoms, kai jos dalyvauja, tenka pagalbos teikimo operacijų trečiosiose valstybėse bendro koordinatoriaus vaidmuo. Pagal Sąjungos mechanizmą teikiama pagalba turėtų būti koordinuojama su Jungtinėmis Tautomis ir kitais atitinkamais tarptautiniais subjektais, kad būtų kuo geriau panaudoti turimi ištekliai ir išvengta nereikalingo pastangų dubliavimo. Geresnis civilinės saugos pagalbos koordinavimas per Sąjungos mechanizmą yra būtina sąlyga siekiant remti bendrą koordinavimo veiklą ir užtikrinti visapusišką Sąjungos indėlį teikiant bendrą pagalbą. Ištikus nelaimėms, kai pagalba teikiama ir pagal Sąjungos mechanizmą, ir pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1257/96 (6), Komisija, laikydamasi Europos konsensuso dėl humanitarinės pagalbos (7), turėtų užtikrinti, kad visos Sąjungos reagavimo priemonės būtų taikomos veiksmingai, nuosekliai ir kad jos viena kitą papildytų;

(15)

siekiant remti greitojo reagavimo pajėgumų plėtojimą Sąjungos lygiu, reikia pagerinti galimybę naudotis atitinkamomis transporto priemonėmis ir jų prieinamumą. Sąjunga turėtų remti ir papildyti valstybių narių pastangas, padėdama valstybėms narėms koordinuoti jų transporto išteklius ir juos sutelkti bei prireikus prisidėdama prie papildomų transporto priemonių finansavimo, vadovaudamasi tam tikrais kriterijais ir atsižvelgdama į esamas sistemas;

(16)

pagalbos teikimas turėtų būti grindžiamas poreikiais ir visapusiškai koordinuojamas vietoje, siekiant kuo didesnio veiksmingumo ir užtikrinti, kad pagalba pasiektų nukentėjusius gyventojus. Komisija turėtų suteikti tinkamą logistinę paramą išsiųstoms ekspertų grupėms;

(17)

Sąjungos mechanizmas taip pat gali būti naudojamas teikti civilinės saugos paramą konsulinei pagalbai Sąjungos piliečiams nelaimių trečiosiose valstybėse atvejais, jei to prašo suinteresuotų valstybių narių konsulinės įstaigos. Kai tik įmanoma, atitinkamos valstybės narės turėtų tokius prašymus koordinuoti tarpusavyje ir su kitais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų užtikrinta, jog Sąjungos mechanizmas būtų naudojamas optimaliai, ir būtų išvengta praktinių sunkumų vietoje. Šios pagalbos galėtų prašyti, pavyzdžiui, vadovaujančioji valstybė ar pagalbą visiems Sąjungos piliečiams koordinuojanti valstybė narė. Vadovaujančiosios valstybės sąvoką reikėtų suprasti pagal Europos Sąjungos gaires dėl konsulinei veiklai vadovaujančios valstybės koncepcijos įgyvendinimo (8). Šis sprendimas taikomas nedarant poveikio Sąjungos taisyklėms dėl Sąjungos piliečių užsienyje konsulinės apsaugos;

(18)

planuojant reagavimo operacijas taip pat yra naudinga palaikyti ryšius su atitinkamomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais atitinkamais subjektais, siekiant nustatyti papildomus reagavimo pajėgumus, kad nelaimių atvejais jie galėtų teikti šiuos pajėgumus per valstybių narių kompetentingas valdžios institucijas;

(19)

kraštutiniu atveju karinių priemonių naudojimas vadovaujant civiliams subjektams gali būti svarbus indėlis reaguojant į nelaimes. Kai manoma, kad tikslinga naudoti karinius pajėgumus remiant civilinės saugos operacijas, su kariškiais turėtų būti bendradarbiaujama vadovaujantis Tarybos ar jos kompetentingų organų nustatytomis sąlygomis, procedūromis ir kriterijais, kad Sąjungos mechanizmui būtų galima teikti su civiline sauga susijusius karinius pajėgumus, ir toks bendradarbiavimas turėtų atitikti atitinkamas tarptautines gaires;

(20)

tais atvejais, kai pagalba pagal Sąjungos mechanizmą prisidedama prie Sąjungos humanitarinės pagalbos, ypač sudėtingų ekstremaliųjų situacijų atvejais, veiksmai, kuriems pagal šį sprendimą skiriama finansinė parama, turėtų atitikti Europos konsensuse dėl humanitarinės pagalbos nustatytus humanitarinius principus, taip pat civilinės saugos ir karinių išteklių naudojimo principus;

(21)

turėtų būti sudaryta galimybė dalyvauti Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalims, kurios yra Europos ekonominės erdvės (EEE) narės, stojančiosioms šalims, šalims kandidatėms ir potencialioms kandidatėms. Šalims kandidatėms ir potencialioms kandidatėms, nedalyvaujančioms Sąjungos mechanizme, taip pat Europos kaimynystės politikos (EKP) šalims irgi būtų galima taikyti tam tikrus veiksmus, kurie finansuojami pagal šį sprendimą;

(22)

siekiant užtikrinti vienodas šio sprendimo įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro sąveika su valstybių narių ryšių punktais ir reagavimo į nelaimes Sąjungoje ir už jos ribų veiklos procedūromis; CECIS komponentais ir keitimosi informacija per CECIS organizavimu; ekspertų grupių dislokavimo procesu; modulių, kitų reagavimo pajėgumų ir ekspertų nustatymu; modulių veikimui ir sąveikumui keliamais veiklos reikalavimais; pajėgumų tikslais, kokybės bei sąveikumo reikalavimais ir sertifikavimo bei registravimo procedūra, reikalinga Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų veikimui, taip pat finansinėmis nuostatomis; Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų trūkumo nustatymu ir jo problemos sprendimu; mokymo programos, pratybų sistemos ir įgytos patirties programos organizavimu bei paramos pagalbos transportavimui organizavimu. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (9);

(23)

nagrinėjimo procedūra turėtų būti taikoma šiuo sprendimu nustatytiems įgyvendinimo aktams priimti;

(24)

šiuo sprendimu sustiprinamas Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimas ir sudaromos palankesnės sąlygos koordinuoti veiklą civilinės saugos srityje, kad veiksmus pagal jų apimtį ir papildomumą būtų galima vykdyti veiksmingiau. Tais atvejais, kai nelaimės mastas viršija valstybės narės reagavimo pajėgumus, ta valstybė gali nuspręsti pasinaudoti Sąjungos mechanizmu, siekdama papildyti savo turimus civilinės saugos ir kitus reagavimo į nelaimes išteklius.

(25)

kadangi šio sprendimo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jo masto ar poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti;

(26)

šis sprendimas nedaro poveikio veiksmams pagal būsimą Sąjungos teisėkūros procedūra priimamą aktą, nustatantį stabilumo priemonę, visuomenės sveikatos priemonėms, patvirtintoms pagal Sąjungos teisės aktus dėl Sąjungos veiksmų programų sveikatos srityje, taip pat vartotojų saugos priemonėms, patvirtintoms pagal būsimą Sąjungos teisėkūros procedūra priimamą aktą dėl vartotojų programos laikotarpiu nuo 2014 iki 2020 m.;

(27)

siekiant nuoseklumo, šis sprendimas netaikomas veiksmams, kuriems taikomas Tarybos sprendimas 2007/124/EB, Euratomas (10) ir būsimas Sąjungos teisėkūros procedūra priimamas aktas, kuriuo kaip Vidaus saugumo fondo dalis nustatoma policijos bendradarbiavimo, nusikalstamumo prevencijos ir kovos su juo, taip pat krizių valdymo finansinės paramos priemonė, arba veiksmams, susijusiems su viešosios tvarkos palaikymu bei vidaus saugumo užtikrinimu. Šis sprendimas netaikomas veiklai, kuriai taikomas Reglamentas (EB) Nr. 1257/96;

(28)

šio sprendimo nuostatomis nedaroma poveikio teisiškai privalomų aktų priėmimui pagal Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartį, kuriuose nurodomos specialios priemonės ekstremaliųjų situacijų atvejais, įvykus branduolinėms arba radiologinėms nelaimėms;

(29)

šis sprendimas taikomas veiksmams jūrų taršos prevencijos, pasirengimo jai ir reagavimo į ją srityje, išskyrus veiksmus, kuriems taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1406/2002 (11);

(30)

kad Komisija galėtų užtikrinti šio sprendimo įgyvendinimą, ji gali finansuoti tokią su pasirengimu, stebėsena, kontrole, auditu ir įvertinimu susijusią veiklą, kuri reikalinga Sąjungos mechanizmui valdyti ir jo tikslams pasiekti;

(31)

taikant šį sprendimą, išlaidos turėtų būti kompensuojamos ir viešųjų pirkimų sutartys turėtų būti sudaromos bei dotacijos teikiamos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (12). Dėl ypatingo civilinės saugos veiksmų pobūdžio tikslinga nustatyti, kad dotacijos gali būti skiriamos viešosios ar privatinės teisės reglamentuojamiems juridiniams asmenims. Taip pat svarbu tai, kad būtų laikomasi Reglamente (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 nustatytų taisyklių, visų pirma susijusių su ekonomiškumo, veiksmingumo ir efektyvumo principais;

(32)

Sąjungos finansiniai interesai viso išlaidų ciklo metu turėtų būti apsaugoti proporcingomis priemonėmis, įskaitant pažeidimų prevenciją, nustatymą ir tyrimą, prarastų, neteisėtai išmokėtų ar netinkamai panaudotų lėšų susigrąžinimą ir prireikus administracines ir finansines sankcijas, remiantis Reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 966/2012;

(33)

šiuo sprendimu nustatomas finansinis paketas visam Sąjungos mechanizmo galiojimo laikotarpiui, kuris per metinę biudžeto tvirtinimo procedūrą Europos Parlamentui ir Tarybai yra svarbiausias orientacinis dydis, kaip apibrėžta 2013 m. gruodžio 2 d. Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo 17 punkte (13). Viena dalis šio orientacinio dydžio finansuojama iš 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos 3 išlaidų kategorijoje „Saugumas ir pilietybė“, o kita dalis – iš 4 išlaidų kategorijoje „Europos vaidmuo pasaulyje“ numatytų lėšų;

(34)

finansinis paketas šio sprendimo įgyvendinimui turėtų būti paskirstytas remiantis I priede nurodytomis procentinėmis dalimis;

(35)

siekiant peržiūrėti finansinio paketo šio sprendimo įgyvendinimui suskirstymą ne vėliau kaip 2017 m. birželio 30 d. atsižvelgiant į tarpinio įvertinimo rezultatus, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus. Turėtų būti taikoma skubos procedūra, jei bet kuriuo metu nedelsiant reikia peržiūrėti reagavimo veiksmų biudžeto resursus. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(36)

šis sprendimas turėtų būti taikomas nuo 2014 m. sausio 1 d., nes jis yra susijęs su 2014–2020 m. daugiamete finansine programa,

a)

prevencijos ir pasirengimo veiksmus Sąjungoje ir, kiek tai susiję su 5 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsniu, taip pat už Sąjungos ribų; ir

b)

veiksmus, kuriais padedama reaguoti į neigiamus nelaimės padarinius, reikalaujančius neatidėliotinų veiksmų, Sąjungoje ar už jos ribų, įskaitant 28 straipsnio 1 dalyje nurodytose šalyse, per Sąjungos mechanizmą pateikus pagalbos prašymą.

a)

užtikrinti aukštą apsaugos nuo nelaimių lygį užkertant joms kelią arba mažinant galimą jų poveikį, skatinant prevencijos kultūrą ir gerinant civilinės saugos ir kitų atitinkamų tarnybų bendradarbiavimą;

b)

gerinti parengtį valstybių narių ir Sąjungos lygiu reaguoti į nelaimes;

c)

sudaryti palankesnes sąlygas greitai ir veiksmingai reaguoti įvykus nelaimėms ar joms gresiant; ir

d)

didinti visuomenės informuotumą ir pasirengimą nelaimių atvejais.

a)

pažanga, padaryta įgyvendinant nelaimių prevencijos sistemos priemones, vertinama pagal valstybių narių, pateikusių Komisijai savo rizikos vertinimų santraukas ir rizikos valdymo gebėjimų vertinimą, kaip nurodyta 6 straipsnyje, skaičių;

b)

pažanga, padaryta didinant parengties nelaimėms lygį, vertinama pagal reagavimo pajėgumų, įtrauktų į savanorišką telkinį, susijusį su 11 straipsnyje nurodytais pajėgumų tikslais, kiekį ir CECIS registruotų modulių skaičių;

c)

pažanga, padaryta gerinant reagavimą į nelaimes, vertinama pagal pagalbos teikimo per Sąjungos mechanizmą spartą ir tai, kokiu mastu pagalba prisidedama prie poreikių vietoje tenkinimo; ir

d)

pažanga, padaryta didinant visuomenės informuotumą ir pasirengimą nelaimių atvejais: vertinama pagal Sąjungos piliečių informuotumo apie riziką jų regione lygį.

a)

atlikti rizikos vertinimus;

b)

planuoti rizikos valdymą prevencijos ir parengties užtikrinimo tikslais; ir

c)

imtis rizikos prevencijos ir pasirengimo priemonių;

a)

imasi veiksmų, kad pagerintų žinių apie nelaimių riziką bazę ir sudarytų palankesnes sąlygas keistis žiniomis, geriausia praktika ir informacija, įskaitant tarp valstybių narių, kurioms kyla panašaus pobūdžio rizika;

b)

remia ir skatina valstybių narių rizikos vertinimo ir vaizdinio žymėjimo veiklą keičiantis geriausia praktika ir sudaro palankesnes sąlygas įgyti specialiųjų ar praktinių žinių bendro intereso klausimais;

c)

rengia ir reguliariai atnaujina tarpsektorinius gamtinių ir žmogaus sukeltų nelaimių, kurios gali kilti Sąjungoje, rizikos apžvalgą ir žemėlapį, įvairiose politikos srityse laikydamasi nuoseklaus požiūrio, kurį taikant galima spręsti nelaimių prevencijos klausimą ar kuris gali turėti jai įtakos, ir tinkamai atsižvelgdama į tikėtiną klimato kaitos poveikį;

d)

skatina keitimąsi geriausia praktika rengiant nacionalines civilinės saugos sistemas, kad būtų sprendžiama klimato kaitos poveikio problema;

e)

skatina ir remia valstybių narių rizikos valdymo veiklos plėtojimą ir įgyvendinimą keičiantis geriausia praktika ir sudaro palankesnes sąlygas įgyti specialiųjų ir praktinių žinių bendro intereso klausimais;

f)

renka ir platina valstybių narių pateiktą informaciją, organizuoja keitimąsi patirtimi, įgyta vertinant rizikos valdymo gebėjimus, ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 22 d. kartu su valstybėmis narėmis parengia tų vertinimų turinio, metodikos ir struktūros gaires, taip pat sudaro palankesnes sąlygas keistis geriausia praktika prevencijos ir parengties planavimo srityje, be kita ko, atliekant neprivalomus tarpusavio vertinimus;

g)

laikydamasi 6 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytų terminų periodiškai teikia Europos Parlamentui ir Tarybai pažangos, padarytos įgyvendinant 6 straipsnį, ataskaitas;

h)

skatina naudotis įvairių Sąjungos fondų, kurie gali remti tvarią nelaimių prevenciją, parama ir skatina valstybes nares ir regionus išnaudoti tas finansavimo galimybes;

i)

akcentuoja rizikos prevencijos svarbą ir remia valstybių narių informuotumo didinimo, visuomenės informavimo ir švietimo veiklą;

j)

skatina taikyti prevencines priemones valstybėse narėse ir 28 straipsnyje nurodytose trečiosiose valstybėse keičiantis geriausia praktika ir sudaro palankesnes sąlygas įgyti specialiųjų žinių ir patirties bendro intereso klausimais; ir

k)

aktyviai konsultuodamasi su valstybėmis narėmis imasi kitų būtinų rėmimo ir papildomų prevencijos veiksmų, kad įgyvendintų 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą tikslą.

a)

ne vėliau kaip 2015 m. gruodžio 22 d., o vėliau - kas trejus metus parengia rizikos vertinimus nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu ir pateikia Komisijai svarbiausių jų elementų santrauką;

b)

plėtoja ir tobulina savo nelaimių rizikos valdymo planavimą nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu;

c)

parengus atitinkamas 5 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytas gaires, kas trejus metus ir kai yra svarbių pokyčių pateikia Komisijai savo rizikos valdymo gebėjimų vertinimą nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygiu; ir

d)

savanoriškai dalyvauja rizikos valdymo gebėjimų tarpusavio vertinimuose.

a)

valdo Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą;

b)

valdo Bendrą ekstremaliųjų situacijų ryšių ir informacijos sistemą (toliau - CECIS), kad Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių ryšių punktai galėtų palaikyti ryšius ir keistis informacija;

c)

prisideda prie tarpvalstybinių nustatymo ir ankstyvojo perspėjimo bei pranešimo apie nelaimes Europos intereso sistemų plėtojimo ir geresnio jų integravimo, siekiant sudaryti sąlygas greitai reaguoti, taip pat skatinti nacionalinių ankstyvojo perspėjimo ir pranešimo apie nelaimes sistemų tarpusavio sąsają bei jų sąsają su Reagavimo į nelaimes koordinavimo centru ir CECIS. Tose sistemose atsižvelgiama į esamus ir būsimus informacijos, stebėsenos ir nustatymo šaltinius bei sistemas, ir jos jais yra grindžiamos;

d)

sukuria ir užtikrina galimybę mobilizuoti ir nusiųsti ekspertų grupes, atsakingas už:

e)

sukuria ir užtikrina galimybę teikti logistinę paramą toms ekspertų grupėms;

f)

plėtoja ir palaiko valstybių narių apmokytų ekspertų, kuriuos galima greitai pasitelkti, tinklą siekiant padėti vykdyti Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro stebėsenos, informavimo ir palankesnių sąlygų sudarymo koordinavimui užduotis;

g)

sudaro palankesnes sąlygas koordinuoti valstybių narių reagavimo į nelaimes pajėgumų išankstinį paskirstymą Sąjungoje;

h)

remia pastangas gerinti modulių ir kitų reagavimo pajėgumų tarpusavio sąveikumą, atsižvelgdama į geriausią praktiką valstybių narių lygiu ir tarptautiniu lygiu;

i)

neviršydama savo kompetencijos ribų imasi veiksmų, būtinų sudaryti palankesnes sąlygas užtikrinti priimančiosios valstybės paramą, be kita ko, remdamasi veiklos patirtimi, kartu su valstybėmis narėmis rengia ir atnaujina gaires dėl priimančiosios valstybės paramos;

j)

remia valstybių narių parengties strategijų neprivalomo tarpusavio vertinimo programas, pagrįstas iš anksto nustatytais kriterijais, kurios leistų parengti rekomendacijas siekiant padidinti Sąjungos parengties lygį; ir

k)

aktyviai konsultuodamasi su valstybėmis narėmis imasi kitų būtinų papildomų rėmimo ir pasirengimo veiksmų, kad pasiektų 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą tikslą.

a)

geba vykdyti iš anksto nustatytas užduotis reagavimo srityse laikydamiesi pripažintų tarptautinių gairių, todėl gali:

b)

yra sąveikūs su kitais moduliais;

c)

dalyvauja mokymuose ir pratybose, kad atitiktų sąveikumo reikalavimą;

d)

jiems vadovauja asmuo, kuris yra atsakingas už modulių veikimą; ir

e)

atitinkamais atvejais geba bendradarbiauti su kitomis Sąjungos struktūromis ir (arba) tarptautinėmis institucijomis, ypač su Jungtinėmis Tautomis.

a)

geba vykdyti užduotis reagavimo srityse laikydamiesi pripažintų tarptautinių gairių, todėl gali:

b)

geba bendradarbiauti su kitomis Sąjungos struktūromis ir (arba) tarptautinėmis institucijomis, ypač su Jungtinėmis Tautomis.

a)

parengia civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų valdymo personalui skirtą nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į nelaimes mokymo programą ir jai vadovauja. Programa apima jungtinius kursus ir ekspertų mainų sistemą, pagal kurią asmenys gali būti deleguojami į kitas valstybes nares.

Mokymo programa siekiama gerinti 9 ir 11 straipsniuose nurodytų pajėgumų koordinavimą, suderinamumą ir papildomumą, taip pat gerinti 8 straipsnio d ir f punktuose nurodytų ekspertų kompetenciją.

b)

įsteigia ir valdo mokymo tinklą, kuriame gali dalyvauti civilinės saugos ir ekstremaliųjų situacijų valdymo personalo mokymo centrai, taip pat kiti atitinkami nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į nelaimes srities subjektai ir institucijos.

Mokymo tinklas siekia:

c)

parengia strategiją, kurioje nustatomi pratybų tikslai ir vaidmuo, ilgalaikį išsamų planą, kuriame nurodomi pratybų prioritetai, taip pat parengia pratybų programą ir jai vadovauja;

d)

parengia patirties, įgytos pagal Sąjungos mechanizmą vykdant civilinės saugos veiksmus, įskaitant viso nelaimių valdymo ciklo aspektus, programą ir jai vadovauja siekdama sukurti didelės apimties mokymosi procesų ir žinių plėtojimo bazę. Programa apima:

Ta programa prireikus taip pat apima pagal Sąjungos mechanizmą teikiamos pagalbos bei humanitarinės pagalbos sąsajų ir sąveikos panaudojimo patirtį, įgytą teikiant pagalbą už Sąjungos ribų.

e)

parengia gaires žinių sklaidos ir įvairių a-d punktuose nurodytų užduočių įgyvendinimo valstybių narių lygiu klausimais; ir

f)

skatina ir remia atitinkamų naujų Sąjungos mechanizmui skirtų technologijų diegimą ir naudojimą.

a)

perduoda prašymą kitų valstybių narių ryšių punktams;

b)

kartu su nukentėjusiąja valstybe nare surenka patvirtintą informaciją apie padėtį ir išplatina ją valstybėms narėms;

c)

pasikonsultavusi su prašančiąja valstybe nare, parengia pagalbos teikimo per Sąjungos mechanizmą rekomendacijas, pagrįstas poreikiais vietoje ir visais atitinkamais iš anksto parengtais planais, nurodytais 10 straipsnio 1 dalyje, paprašo valstybių narių dislokuoti konkrečius pajėgumus ir sudaro palankesnes sąlygas prašomai pagalbai koordinuoti; ir

d)

imasi papildomų veiksmų, kad sudarytų palankesnes sąlygas koordinuoti reagavimo veiksmus.

a)

palaikydama dialogą su valstybių narių ryšių punktais, siekdama užtikrinti, kad Sąjungos reagavimu į nelaimes būtų veiksmingai ir nuosekliai prisidedama prie bendro pagalbos teikimo per Sąjungos mechanizmą, visų pirma:

b)

nedelsiant parengdama rekomendacijas, jei įmanoma, bendradarbiaudama su nukentėjusiąja valstybe, pagrįstas vietos poreikiais ir visais atitinkamais iš anksto parengtais planais, paprašydama valstybių narių dislokuoti konkrečius pajėgumus ir sudarydama palankesnes sąlygas prašomai pagalbai koordinuoti;

c)

palaikydama ryšius su nukentėjusiąja valstybe techniniais klausimais, pavyzdžiui, dėl tikslių su pagalba susijusių poreikių, pasiūlymų priėmimo ir praktinio pasirengimo pagalbos priėmimui vietoje ir jos paskirstymui;

d)

palaikydama ryšius su OCHA arba jam padėdama ir bendradarbiaudama su kitais atitinkamais subjektais, kurie prisideda prie bendro pagalbos teikimo, kad būtų kuo labiau padidinta sąveika, siekiama papildomumo ir išvengta dubliavimo bei trūkumo; ir

e)

palaikydama ryšius su visais atitinkamais subjektais, visų pirma baigiamajame pagalbos teikimo pagal Sąjungos mechanizmą etape, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam perdavimui.

a)

nelaimės už Sąjungos ribų atveju, kaip nurodyta 16 straipsnio 3 dalyje;

b)

nelaimės Sąjungoje atveju, kaip nurodyta 15 straipsnio 5 dalyje;

c)

gavusi prašymą suteikti praktinių žinių apie prevenciją pagal 5 straipsnio 2 dalį; arba

d)

gavusi prašymą suteikti praktinių žinių apie pasirengimą pagal 13 straipsnio 3 dalį.

a)

valstybės narės savo atsakomybe paskiria ekspertus, kurie gali būti dislokuoti kaip ekspertų grupių nariai;

b)

Komisija atrenka ekspertus ir tų grupių vadovą, remdamasi jų kvalifikacija ir patirtimi, įskaitant baigtų mokymų pagal Sąjungos mechanizmą lygį, ankstesnę dalyvavimo pagal Sąjungos mechanizmą vykdytose misijose ir kitoje tarptautinėje pagalbos teikimo veikloje patirtį. Atranka taip pat grindžiama kitais kriterijais, įskaitant kalbų mokėjimą, siekiant užtikrinti, kad visa grupė turėtų konkrečioje situacijoje reikalingų gebėjimų; ir

c)

Komisija paskiria misijos ekspertus / grupių vadovus, pritarus jų kandidatūras pasiūliusiai valstybei narei.

a)

informaciją apie įrangą ir transporto išteklius, kuriuos gali suteikti valstybės narės, ir keisdamasi šia informacija, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos sutelkti tokią įrangą arba transporto išteklius;

b)

pagalbą valstybėms narėms siekiant nustatyti jų galimybes gauti transporto išteklių iš kitų šaltinių, įskaitant komercinę rinką, ir sudarydama tam palankesnes sąlygas; arba

c)

pagalbą valstybėms narėms siekiant nustatyti įrangą, kurios galima gauti iš kitų šaltinių, įskaitant komercinę rinką.

a)

tyrimai, apklausos, modeliavimas ir scenarijų kūrimas, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas keistis žiniomis, geriausia praktika ir informacija;

b)

mokymas, pratybos, seminarai, personalo ir ekspertų mainai, tinklų kūrimas, demonstraciniai projektai ir technologijų perdavimas;

c)

stebėsenos, vertinimo ir įvertinimo veiksmai;

d)

visuomenės informavimas, švietimas, informavimo didinimas ir susiję informacijos sklaidos veiksmai, siekiant įtraukti piliečius į nelaimių prevenciją ir nelaimių poveikio Sąjungoje mažinimą ir padėti Sąjungos piliečiams veiksmingiau ir tvariai apsisaugoti;

e)

pagalbos teikimo ir pratybų patirties, įgytos taikant Sąjungos mechanizmą, taip pat su prevencija ir pasirengimu susijusiose srityse, programos sukūrimas ir vykdymas; ir

f)

ryšių palaikymo veiksmai ir priemonės, kuriais didinamas informuotumas apie valstybių narių ir Sąjungos civilinės saugos veiklą nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į nelaimes srityse.

a)

bendras 5 straipsnyje nurodytų projektų, tyrimų, seminarų, apklausų ir panašių veiksmų bei veiklos finansavimas;

b)

bendras 6 straipsnio d punkte ir 8 straipsnio j punkte nurodytų tarpusavio vertinimų finansavimas;

c)

funkcijų, kurias atlieka Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras, palaikymas pagal 8 straipsnio a punktą;

d)

pasirengimas 8 straipsnio d punkte ir 17 straipsnyje nurodytų ekspertų grupių mobilizavimui bei nusiuntimui ir staiga padidėjusių greitojo reagavimo pajėgumų plėtojimas ir palaikymas per 8 straipsnio f punkte nurodytų valstybių narių apmokytų ekspertų tinklą;

e)

CECIS ir priemonių, kuriomis sudaroma galimybė Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrui ir valstybių narių ryšių punktams bei kitiems Sąjungos mechanizmo dalyviams palaikyti ryšius ir keistis informacija, kūrimas ir palaikymas;

f)

pagalba plėtojant tarpvalstybines nustatymo, ankstyvojo perspėjimo ir pranešimo apie nelaimes Europos intereso sistemas, siekiant sudaryti galimybę greitai reaguoti, taip pat skatinti nacionalinių ankstyvojo perspėjimo ir pranešimo apie nelaimes sistemų tarpusavio sąsają bei jų sąsają su Reagavimo į nelaimes koordinavimo centru ir CECIS. Šiose sistemose atsižvelgiama į esamus ir būsimus informavimo, stebėsenos ar nustatymo šaltinius ir sistemas ir jais remiamasi;

g)

reagavimo operacijų pagal Sąjungos mechanizmą planavimas pagal 10 straipsnį;

h)

parama 13 straipsnyje nurodytai pasirengimo veiklai;

i)

Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų plėtojimas laikantis šio straipsnio 2 dalies;

j)

Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų trūkumo nustatymas pagal 12 straipsnį ir paramos teikimas valstybėms narėms šalinant tą trūkumą bendrai finansuojant naujus reagavimo pajėgumus iki ne daugiau kaip 20 % reikalavimus atitinkančių išlaidų, su sąlyga, kad:

Tam tikrais atvejais pirmenybė teikiama konsorciumams, kuriuose bendradarbiauja valstybės narės esant panašaus pobūdžio rizikai;

k)

logistinės paramos užtikrinimas 17 straipsnio 1 dalyje nurodytoms ekspertų grupėms;

l)

palankesnių sąlygų sudarymas koordinuoti valstybių narių reagavimo į nelaimes pajėgumų išankstinį paskirstymą Sąjungoje pagal 8 straipsnio g punktą; ir

m)

parama konsultacijų apie prevencines ir pasirengimo priemones teikimui dislokuojant ekspertų grupę vietoje, gavus valstybės narės, trečiosios šalies, Jungtinių Tautų ar jų agentūrų prašymą, kaip nurodyta 5 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 3 dalyje.

a)

išlaidas Sąjungos lygiu, susijusias su Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų įsteigimu ir valdymu bei 11 straipsnyje nustatytais susijusiais procesais;

b)

privalomų mokymo kursų, pratybų ir seminarų, būtinų valstybių narių reagavimo pajėgumų sertifikavimui Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų tikslais, išlaidas (toliau – sertifikavimo išlaidos). Sertifikavimo išlaidas gali sudaryti vienetui tenkančios išlaidos arba vienkartinės išmokos, nustatytos pagal pajėgumų rūšį, padengiant iki 100 % reikalavimus atitinkančių išlaidų;

c)

vienkartines išlaidas, būtinas didinti valstybių narių reagavimo pajėgumus nuo vien nacionalinės paskirties iki parengties lygio ir galimybės juos dislokuoti kaip Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų dalį, laikantis savanoriško telkinio kokybės reikalavimų ir sertifikavimo procedūroje suformuluotų rekomendacijų (toliau – adaptavimo išlaidos). Tos adaptavimo išlaidos gali apimti išlaidas, susijusias su modulių ir kitų reagavimo pajėgumų sąveikumo, autonomijos, savarankiško apsirūpinimo, transportavimo galimybių, pakavimo ir panašiomis išlaidomis, taip pat daugiašalių reagavimo pajėgumų (pvz. seminarų, mokymų, bendrų metodikų, standartų, procedūrų rengimo ir panašios veiklos) formavimo išlaidas, su sąlyga, kad tos išlaidos yra konkrečiai susijusios su pajėgumų dalyvavimu savanoriškame telkinyje. Jos neapima išlaidų, susijusių su įranga arba žmogiškaisiais ištekliais, būtinais pradžioje sukurti reagavimo pajėgumus, arba nuolatinės eksploatacijos ar einamųjų išlaidų. Tas adaptavimo išlaidas gali sudaryti vienetui tenkančios išlaidos arba vienkartinės išmokos, nustatytos pagal pajėgumų rūšį, padengiant iki 100 % reikalavimus atitinkančių išlaidų, su sąlyga, kad šios išlaidos neviršija 30 % pajėgumų formavimo vidutinių išlaidų; ir

d)

bendrųjų sutarčių, bendrųjų partnerystės susitarimų ar panašių susitarimų sudarymo ir administravimo išlaidas, siekiant pašalinti laikinus trūkumus išskirtinių nelaimių atvejais, atsižvelgiant į įvairius pavojus apimantį požiūrį.

i)

gali apimti išlaidas arba įmokas, būtinas sukurti, parengti, sudaryti, administruoti sutartis ar susitarimus ir dėl jų derėtis, taip pat standartinių veiklos procedūrų ir pratybų rengimo išlaidas siekiant užtikrinti efektyvų išteklių panaudojimą. Toks finansavimas taip pat gali sudaryti ne daugiau kaip 40 % išlaidų, patirtų užtikrinant galimybę greitai panaudoti tuos išteklius;

ii)

neapima nei naujų reagavimo pajėgumų įsigijimo ar formavimo išlaidų, nei šių papildomų pajėgumų panaudojimo nelaimės atveju išlaidų. Tų papildomų pajėgumų panaudojimo nelaimės atveju išlaidas padengia pagalbos prašančios valstybės narės;

iii)

neviršija 10 % 19 straipsnio 1 dalyje nurodyto finansinio paketo. Tuo atveju, jeigu 10 % viršutinė riba pasiekiama iki programavimo laikotarpio pabaigos, ir kai reikia užtikrinti tinkamą Sąjungos mechanizmo veikimą, ta 10 % viršutinė riba priimant įgyvendinimo aktus gali būti viršijama ne daugiau kaip 5 procentiniais punktais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 33 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

a)

17 straipsnio 1 dalyje nurodytų ekspertų grupių nusiuntimas kartu su logistine parama ir 8 straipsnio d ir e punktuose nurodytų ekspertų nusiuntimas;

b)

nelaimės atveju parama valstybėms narėms siekiant gauti įrangos ir transporto išteklių, kaip nurodyta 23 straipsnyje; ir

c)

gavus pagalbos prašymą, ėmimasis kitų būtinų rėmimo ir papildomų veiksmų siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kuo veiksmingiau koordinuoti reagavimą.

a)

informacijos apie įrangą ir transporto išteklius, kuriuos valstybės narės nusprendžia suteikti, teikimas ir keitimasis ja, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tokios įrangos ar transporto išteklių telkimui;

b)

pagalba valstybėms narėms nustatant transporto išteklius iš kitų šaltinių, įskaitant komercinę rinką, ir tam sudarant palankesnes sąlygas;

c)

pagalba valstybėms narėms nustatant įrangą, kuri gali būti suteikta iš kitų šaltinių, įskaitant komercinę rinką; ir

d)

transporto išteklių, būtinų užtikrinti greitą reagavimą į nelaimes, finansavimas. Tokie veiksmai atitinka finansinės paramos teikimo reikalavimus tik tuo atveju, jeigu laikomasi šių kriterijų:

a)

išlaidos susijusios su iš anksto savanoriškam telkiniui skirtų pajėgumų transportavimu pagal 11 straipsnį; arba

b)

pagalba yra būtina tam, kad būtų patenkintas ypač svarbus poreikis, o savanoriškame telkinyje prašomų pajėgumų nėra arba jų nepakanka.

i)

trumpalaike sandėliavimo pajėgumų nuoma siekiant laikinai sandėliuoti valstybių narių pagalbos priemones, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos jas koordinuotai transportuoti;

ii)

valstybių narių pagalbos priemonių perpakavimu, kad būtų kuo geriau panaudoti turimi transporto pajėgumai arba būtų laikomasi specialių veiklos reikalavimų; ar

iii)

sutelktos pagalbos priemonių transportavimu vietoje siekiant užtikrinti koordinuotą pagalbos teikimą į galutinę paskirties vietą prašančioje valstybėje.

a)

Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalys, kurios yra Europos ekonominės erdvės (EEE) narės, pagal EEE susitarime nustatytas sąlygas ir kitos Europos šalys, kai tokia galimybė numatyta susitarimuose ir procedūrose;

b)

stojančiosios šalys, šalys kandidatės ir potencialios kandidatės pagal tų šalių dalyvavimo Sąjungos programose bendruosius principus ir sąlygas, nustatytus atitinkamuose bendruosiuose susitarimuose ir Asociacijos tarybos sprendimuose arba panašiuose susitarimuose.

a)

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro sąveikos su valstybių narių ryšių punktais, kaip numatyta 8 straipsnio b punkte, 15 straipsnio 3 dalyje ir 16 straipsnio 3 dalies a punkte; ir reagavimo į nelaimes Sąjungoje veiklos procedūrų, kaip numatyta 15 straipsnyje, taip pat už Sąjungos ribų, kaip numatyta 16 straipsnyje, įskaitant atitinkamų tarptautinių organizacijų nustatymą;

b)

CECIS komponentų, taip pat keitimosi informacija per CECIS organizavimo, kaip numatyta 8 straipsnio b punkte;

c)

ekspertų grupių dislokavimo proceso, kaip numatyta 17 straipsnyje;

d)

modulių, kitų reagavimo pajėgumų ir ekspertų nustatymo, kaip numatyta 9 straipsnio 1 dalyje;

e)

veiklos reikalavimų, taikomų modulių veikimui ir sąveikumui, kaip numatyta 9 straipsnio 2 dalyje, įskaitant jų užduotis, pajėgumus, pagrindinius komponentus, savarankišką apsirūpinimą ir dislokavimą;

f)

pajėgumų tikslų, kokybės bei sąveikumo reikalavimų ir sertifikavimo bei registravimo procedūros, kuri būtina Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų veikimui, kaip numatyta 11 straipsnyje, taip pat finansinių nuostatų, kaip numatyta 21 straipsnio 2 dalyje;

g)

Europos reagavimo į nelaimes pajėgumų trūkumo nustatymo ir šalinimo, kaip numatyta 12 straipsnyje;

h)

mokymo programos, pratybų sistemos ir įgytos patirties programos organizavimo, kaip numatyta 13 straipsnyje; ir

i)

paramos pagalbos transportavimui organizavimo, kaip numatyta 18 ir 23 straipsniuose.

a)

ne vėliau kaip 2017 m. birželio 30 d. – pasiektų rezultatų ir kokybinių bei kiekybinių šio sprendimo įgyvendinimo aspektų tarpinio įvertinimo ataskaitą;

b)

ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d. – komunikatą dėl šio sprendimo tolesnio įgyvendinimo; ir

c)

ne vėliau kaip 2021 m. gruodžio 31 d. – ex post įvertinimo ataskaitą.