EUROPOS BENDRIJOS

ir San Marino Respublikos Susitarimas, numatantis priemones, lygiavertes nustatytoms Direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo

EUROPOS BENDRIJA (toliau – Bendrija)

ir

SAN MARINO RESPUBLIKA (toliau – San Marinas),

kartu toliau – Susitariančioji Šalis arba Susitariančiosios Šalys,

SUSITARĖ:

1 straipsnis

Tikslas

1.   Šio Bendrijos ir San Marino susitarimo tikslas – stiprinti ir plėsti dabartinius glaudžius santykius tarp dviejų Susitariančiųjų Šalių, numatant priemones, lygiavertes nustatytoms 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo (toliau – Direktyva), taikomoms faktiškiesiems savininkams, fiziniams asmenims, rezidentams mokesčių tikslais Europos bendrijos valstybėje narėje.

2.   San Marinas imasi reikiamų priemonių ir įgyvendina konkrečias nuostatas dėl procedūrų ir sankcijų, užtikrinančias, kad šiam Susitarimui įgyvendinti reikalingos užduotys būtų atliekamos jos teritorijoje įsisteigusių mokėjimų tarpininkų, nepriklausomai nuo skolinių reikalavimų, dėl kurių atsiranda palūkanos, skolininko įsisteigimo vietos.

2 straipsnis

Faktiškojo savininko apibrėžimas

1.   Šiame Susitarime „faktiškasis savininkas“ – tai bet koks fizinis asmuo, kuris gauna palūkanų mokėjimą arba kuriam palūkanų mokėjimas yra užtikrinamas, nebent toks asmuo gali pateikti įrodymus, kad palūkanų mokėjimas nebuvo gautas arba užtikrintas jo naudai, tai yra:

a)	jis veikia kaip mokėjimų tarpininkas, kaip apibrėžta 4 straipsnyje, arba

b)	jis veikia juridinio asmens, investicinio fondo arba panašios ar lygiavertės kolektyvinio investavimo į vertybinius popierius institucijos vardu, arba

c)	jis veikia vardu kito fizinio asmens, kuris yra faktiškasis savininkas, ir atskleidžia mokėjimų tarpininkui to faktiškojo savininko tapatybę pagal 3 straipsnį.

2.   Kai mokėjimų tarpininkas turi informacijos, iš kurios galima spręsti, kad fizinis asmuo, kuris gauna palūkanų mokėjimą arba kuriam palūkanų mokėjimas yra užtikrinamas, galbūt nėra faktiškasis savininkas, ir tam fiziniam asmeniui netaikomas nei 1 dalies a punktas, nei 1 dalies b punktas, tas tarpininkas imasi pagrįstų veiksmų faktiškojo savininko tapatybei nustatyti pagal 3 straipsnį. Jei mokėjimų tarpininkas negali nustatyti faktiškojo savininko tapatybės, minėtą fizinį asmenį tas tarpininkas laiko faktiškuoju savininku.

3 straipsnis

Faktiškųjų savininkų tapatybė ir gyvenamoji vieta

Siekdamas nustatyti faktiškojo savininko tapatybę ir gyvenamąją vietą, kaip apibrėžta 2 straipsnyje, mokėjimų tarpininkas registruoja jo pavardę, vardą, ir duomenis apie adresą bei gyvenamosios vietos statusą pagal San Marino Respublikos įstatymą dėl lupikavimo ir pinigų plovimo. Jei sutartiniai santykiai prasidėjo arba sandoriai įvyko be sutartinių santykių, 2004 m. sausio 1 d. ar po jos, fiziniam asmeniui pateikus Europos Sąjungos valstybėje narėje (toliau – valstybė narė) išduotą pasą arba oficialią asmens tapatybės kortelę ir pareiškus, kad jis yra kitos valstybės, nei Europos Sąjungos valstybė narė (toliau – valstybė narė) arba San Marinas, rezidentas, gyvenamoji vieta nustatoma pagal valstybės, kurios rezidentu fizinis asmuo teigia esąs, kompetentingos institucijos išduotą gyvenamosios vietos mokesčių tikslais pažymą. Jei tokia pažyma nepateikiama, valstybė narė, išdavusi pasą arba kitą oficialų asmens tapatybės dokumentą, laikoma gyvenamosios vietos valstybe.

4 straipsnis

Mokėjimų tarpininko apibrėžimas

Šiame Susitarime San Marino „mokėjimų tarpininkas“ – tai bankai, įsteigti pagal San Marino bankininkystės teisę, taip pat ekonominės veiklos vykdytojai, įskaitant fizinius ir juridinius asmenis, gyvenančius ar įsteigtus San Marine, bendrijos ir užsienio bendrovių nuolatinės buveinės, kurie, vykdydami savo komercinę-ūkinę veiklą, nors ir laikinai, priima, valdo, investuoja ar perveda trečiųjų šalių turtą arba tiktai moka palūkanas arba užtikrina palūkanų mokėjimą.

5 straipsnis

Kompetentingos institucijos apibrėžimas

1.   Šiame Susitarime „Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos“ – tai I priede išvardytos institucijos.

2.   Valstybių, kurios nepriskirtos Susitariančiosioms Šalims, kompetentingos institucijos – tai tokios valstybių kompetentingos institucijos, kurios kompetentingos dvišalių ar daugiašalių mokesčių sutarčių tikslais, arba, jei ši sąlyga nevykdoma, tokios kitos valstybių institucijos, kurios yra kompetentingos išduoti gyvenamosios vietos nurodymo mokesčių tikslais pažymas.

6 straipsnis

Palūkanų mokėjimo apibrėžimas

1.   Šiame Susitarime „palūkanų mokėjimas“ – tai:

a)

sumokėtos arba įskaitytos į sąskaitą palūkanos, susijusios su bet kokios rūšies skoliniais reikalavimais, nesvarbu, ar jos užtikrintos įkeitimu, ar ne, ir ar jos suteikia teisę dalyvauti skolininko pelne, ar ne, ir ypač pajamos iš vyriausybės vertybinių popierių bei pajamos iš obligacijų arba skolinių įsipareigojimų, įskaitant priemokas ir premijas, susijusias su tokiais vertybiniais popieriais, obligacijomis arba skoliniais įsipareigojimais; sankcijos už pavėluotus mokėjimus nelaikomos palūkanų mokėjimais;

b)	palūkanos, sukauptos ar kapitalizuotos parduodant, padengiant arba išperkant a punkte nurodytus skolinius reikalavimus;

c)

pajamos, gaunamos iš palūkanų mokėjimų tiesiogiai arba per direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą subjektą, kurias paskirsto: i) kolektyvinio investavimo subjektai arba su jais palyginami ar lygiaverčiai kolektyvinio investavimo į vertybinius popierius subjektai, įsisteigę 19 straipsnyje nurodytoje teritorijoje; ii) subjektas, įsisteigęs valstybėje narėje ir įgyvendinantis pasirinkimą pagal Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį ir informuojantis mokėjimų tarpininką apie šį faktą; iii) kolektyvinio investavimo subjektai arba su jais palyginami ar lygiaverčiai kolektyvinio investavimo į vertybinius popierius subjektai, įsisteigę už 19 straipsnyje nurodytos teritorijos ribų;

d)

pajamos, gautos pardavus, padengus ar išpirkus akcijas ar investicinius vienetus tokiuose subjektuose, jei jie tiesiogiai ar netiesiogiai, per kitus kolektyvinio investavimo subjektus ar toliau nurodytus subjektus, investuoja daugiau nei 40 % savo turto į skolinius reikalavimus, kaip nurodyta a punkte: i) kolektyvinio investavimo subjektai arba su jais palyginami ar lygiaverčiai kolektyvinio investavimo į vertybinius popierius subjektai, įsisteigę 19 straipsnyje nurodytoje teritorijoje; ii) subjektas, įsisteigęs valstybėje narėje ir įgyvendinantis pasirinkimą pagal Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį ir informuojantis mokėjimų tarpininką apie šį faktą; iii) kolektyvinio investavimo subjektai arba su jais palyginami ar lygiaverčiai kolektyvinio investavimo į vertybinius popierius subjektai, įsisteigę už 19 straipsnyje nurodytos teritorijos ribų.

Tačiau San Marinas turi galimybę įtraukti d punkte minimas pajamas į palūkanų sąvoką, tik jei tokios pajamos atitinka padidėjimo pajamas, tiesiogiai ar netiesiogiai gautas iš palūkanų mokėjimų, kaip apibrėžta a ir b punktuose.

2.   Dėl 1 dalies c ir d punktų, jei mokėjimų tarpininkas neturi informacijos apie santykinį pajamų, gautų iš palūkanų mokėjimų, dydį, palūkanų mokėjimu laikoma visa pajamų suma.

3.   Dėl 1 dalies d punkto, jei mokėjimų tarpininkas neturi informacijos apie procentinį turto, investuoto į skolinius reikalavimus arba į akcijas ar investicinius vienetus, kaip apibrėžta toje dalyje, dydį, laikoma, kad tas procentinis dydis yra didesnis nei 40 %. Jei tas tarpininkas negali nustatyti pajamų sumos, kurią gavo faktiškasis savininkas, laikoma, kad pajamos atitinka akcijų arba investicinių vienetų pardavimo, padengimo ar išpirkimo įplaukas.

4.   Dėl 1 dalies b ir d punktų, San Marinas turi galimybę reikalauti, kad mokėjimų tarpininkai jos teritorijoje sukauptų palūkanas per tam tikrą laikotarpį, kuris negali būti ilgesnis negu vieneri metai, ir laikytų tokias sukauptas palūkanas palūkanų mokėjimu, net jei per tą laikotarpį pardavimas, padengimas ar išpirkimas nevyko.

5.   Nukrypstant nuo 1 dalies c ir d punktų, San Marinas turi galimybę neįtraukti į palūkanų mokėjimo apbrėžimą bet kokių pajamų, minimų tuose punktuose, iš jos teritorijoje įsisteigusių subjektų, jei investicija į 1 dalies a punkte minimus skolinius reikalavimus nėra didesnė kaip 15 % jų turto.

Tokios San Marino galimybės įgyvendinimas, jeigu apie jį pranešta kitai Susitariančiajai Šaliai, yra privalomas abiem Susitariančiosioms Šalims.

6.   1 dalies d punkte ir 3 dalyje minimas procentinis dydis nuo 2010 m. gruodžio 31 d. bus 25 %.

7.   1 dalies d punkte ir 5 dalyje minimi procentiniai dydžiai nustatomi atsižvelgiant į investicinę politiką, nustatytą tų subjektų fondo taisyklėse arba įsisteigimo dokumentuose, o jei nėra – remiantis tų subjektų faktine turto sudėtimi.

7 straipsnis

Išskaičiuojamasis mokestis

1.   Jei faktiškasis savininkas yra valstybės narės rezidentas, San Marinas taiko 15 % dydžio išskaičiuojamąjį mokestį pirmus trejus metus po šio Susitarimo taikymo pradžios, 20 % vėlesnius trejus metus ir 35 % vėliau.

2.   Mokėjimų tarpininkas ima išskaičiuojamąjį mokestį taip:

a)	palūkanų, mokamų, kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalies a punkte, atveju: nuo sumokėtų ar įskaitytų į sąskaitą palūkanų sumos;

b)	palūkanų, mokamų, kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalies b arba d punktuose, atveju: nuo palūkanų ar pajamų, minimų tuose punktuose, sumos arba skiriant lygiaverčio poveikio rinkliavą, kurią moka gavėjas nuo visos pardavimo, padengimo ar išpirkimo pajamų sumos;

c)	palūkanų, mokamų, kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalies c punkte, atveju: nuo tame punkte minimų pajamų sumos;

d)	jei San Marino Respublika įgyvendina 6 straipsnio 4 dalyje numatytą pasirinkimą: nuo sukauptų palūkanų sumos.

3.   2 dalies a ir b punktų tikslais išskaičiuojamasis mokestis imamas pro rata laikotarpiui, kurį faktiškass savininkas turi skolinį reikalavimą. Jei mokėjimų tarpininkas negali nustatyti turėjimo laikotarpio remdamasis savo turima informacija, jis laiko, kad faktiškasis savininkas turėjo skolinį reikalavimą visą jo egzistavimo laikotarpį, nebent jis pateikia įsigijimo datos įrodymus.

4.   Kitiems, šio Susitarimo nenustatytiems mokesčiams toms pačioms palūkanų išmokoms, ypač išskaičiuojamiesiems mokesčiams, kuriuos San Marinas taiko palūkanų pajamoms, kurių šaltinis yra San Marine, nustatomas išskaičiuojamojo mokesčio, apskaičiuoto pagal šį straipsnį, dydžio atskaitymas.

5.   Tai, kad mokėjimų tarpininkas, veikiantis San Marine, ima išskaičiuojamąjį mokestį, nekliudo valstybei narei, kurioje faktiškasis savininkas turi gyvenamąją vietą mokesčių tikslais, apmokestinti pajamų pagal jos nacionalinius įstatymus. Jei mokesčių mokėtojas deklaruoja savo gyvenamosios vietos valstybės narės mokesčių administravimo institucijoms, kad palūkanų pajamos gautos iš San Marine esančio mokėjimų tarpininko, šios palūkanų pajamos apmokestinamos toje valstybėje narėje tuo pačiu tarifu, koks taikomas vietoje uždirbtoms palūkanoms apmokestinti.

8 straipsnis

Pajamų pasidalijimas

1.   San Marinas, imantis išskaičiuojamąjį mokestį pagal 7 straipsnį, pasilieka sau 25 % pajamų, o 75 % pajamų perveda faktiškojo savininko gyvenamosios vietos valstybei narei.

2.   Tokie pervedimai atliekami vienu mokėjimu kiekvienai valstybei narei vėliausiai per 6 mėnesių laikotarpį nuo San Marino mokestinių metų pabaigos.

3.   San Marinas imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų tinkamą pajamų pasidalijimo sistemos veikimą.

9 straipsnis

Savanoriškas atskleidimas

1.   San Marinas numato procedūrą, leidžiančią faktiškajam savininkui, apibrėžtam 2 straipsnyje, išvengti išskaičiuojamojo mokesčio, nustatyto 7 straipsnyje, aiškiai įgaliojant savo mokėjimų tarpininką, įsteigtą San Marine, pranešti apie palūkanų mokėjimus tos valstybės kompetentingai institucijai. Toks įgaliojimas apima visus to mokėjimų tarpininko atliktus ar užtikrintus tiesioginei faktiškojo savininko naudai palūkanų mokėjimus.

2.   Minimalią informaciją, kurią turi pranešti mokėjimų tarpininkas, gavęs tiesioginį faktiškojo savininko įgaliojimą, sudaro:

a)	faktiškojo savininko tapatybė ir gyvenamoji vieta, nustatyta pagal šio Susitarimo 3 straipsnį, nurodant, kai įmanoma, valstybės narės, kurioje faktiškasis savininkas turi gyvenamąją vietą, suteiktą mokesčių identifikacinį numerį;

b)	mokėjimų tarpininko pavadinimas ir adresas;

c)	faktiškojo savininko sąskaitos numeris arba, jei jo nėra, skolinio reikalavimo, dėl kurio susidaro palūkanos, identifikacija ir

d)	palūkanų mokėjimo suma, nustatyta pagal šio Susitarimo 6 straipsnį.

3.   San Marino kompetentinga institucija perduoda 2 dalyje nurodytą informaciją faktiškojo savininko gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingai institucijai. Tokie perdavimai turi būti automatiniai ir atliekami ne rečiau kaip kartą per metus per šešis mėnesius nuo San Marino mokestinių metų pabaigos ir apima visus tais metais atliktus palūkanų mokėjimus.

10 straipsnis

Dvigubo apmokestinimo panaikinimas

1.   Faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais, valstybė narė užtikrina panaikinimą bet kokio dvigubo apmokestinimo, galinčio atsirasti dėl imamo išskaičiuojamojo mokesčio, minimo 7 straipsnyje, remiantis 2 ir 3 straipsnio dalių nuostatomis.

2.   Jei iš faktiškojo savininko gautų palūkanų buvo išskaičiuotas 7 straipsnyje minimas mokestis San Marine, faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais, valstybė narė pagal nacionalinius įstatymus jam atskaito išskaičiuoto mokesčio sumą. Jei ši suma yra didesnė negu mokestis, kurį reikia sumokėti pagal nacionalinius įstatymus, gyvenamosios vietos mokesčių tikslais, valstybė narė grąžina 7 straipsnyje minimą išskaičiuojamąjį mokestį viršijančią sumą faktiškajam savininkui.

3.   Jei, be 7 straipsnyje nurodyto išskaičiuojamojo mokesčio, iš faktiškojo savininko gautų palūkanų buvo išskaičiuotas bet kokios kitos rūšies išskaičiuojamasis mokestis ir gyvenamosios vietos mokesčių tikslais valstybė narė mokesčių tikslais atskaito tokį išskaičiuojamąjį mokestį pagal savo nacionalinius įstatymus arba dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, toks kitos rūšies išskaičiuojamasis mokestis atskaitomas prieš taikant 2 dalyje numatytą procedūrą.

4.   Faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais, valstybė narė gali pakeisti 2 ir 3 dalyse nurodomą mokesčio atskaitymo mechanizmą 7 straipsnyje minimo išskaičiuojamojo mokesčio grąžinimu.

11 straipsnis

Apyvartinių skolos vertybinių popierių pereinamojo laikotarpio nuostatos

1.   Nuo šio Susitarimo taikymo pradžios kol nors viena valstybės narė taiko tokią nuostatą, ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d., vidaus ir tarptautinės obligacijos bei kiti apyvartiniai skolos vertybiniai popieriai, kurie pirmą kartą buvo išleisti iki 2001 m. kovo 1 d. arba kuriems pirminiai emisijos prospektai buvo iki tos datos patvirtinti išleidžiančiosios valstybės kompetentingų institucijų, nelaikomi skoliniais reikalavimais, apibrėžtais 6 straipsnio 1 dalies a punkte, su sąlyga, kad neatliekama tolesnė tokių apyvartinių skolos vertybinių popierių emisija 2002 m. kovo 1 d. ar vėliau.

Tačiau jei nors viena valstybė narė taip pat taiko panašias į šio Susitarimo 7 straipsnyje nurodytas nuostatas, šio straipsnio nuostatos bus taikomos ir po 2010 m. gruodžio 31 d. tokiems apyvartiniams skolos vertybiniams popieriams:

—	kuriuose yra bendros sumos (gross-up) ir išankstinio išpirkimo sąlygos, ir

—	kai 4 straipsnyje apibrėžtas mokėjimų tarpininkas yra įsteigtas San Marine, ir

—	kai tas mokėjimų tarpininkas moka palūkanas tiesiogiai arba užtikrina palūkanų mokėjimą tiesioginei faktiškojo savininko, valstybės narės rezidento, naudai.

Jei ir kai visos valstybės narės nustos taikyti panašias į šio Susitarimo 7 straipsnyje nurodytas nuostatas, šio straipsnio nuostatos bus taikomos ir toliau tik tokiems apyvartiniams skolos vertybiniams popieriams:

—	kuriuose yra bendros sumos (gross-up) ir išankstinio išpirkimo sąlygos, ir

—	kai 4 straipsnyje apibrėžtas mokėjimų tarpininkas yra įsteigtas San Marine, ir

—	kai tas mokėjimų tarpininkas moka palūkanas tiesiogiai arba užtikrina palūkanų mokėjimą tiesioginei faktiškojo savininko valstybės narės rezidento naudai.

Jei 2002 m. kovo 1 d. arba vėliau atliekama tolesnė emisija pirmiau minėtų apyvartinių skolos vertybinių popierių, išleistų vyriausybės arba susijusio subjekto, veikiančio kaip valdžios institucija arba kurio vaidmenį pripažįsta tarptautinė sutartis, kaip nurodyta II šio Susitarimo priede, visa tokių vertybinių popierių emisija, sudaroma pirminės ir bet kokios vėlesnės emisijos, laikoma skoliniu reikalavimu, apibrėžtu 6 straipsnio 1 dalies a punkte.

Jei 2002 m. kovo 1 d. arba vėliau atliekama tolesnė emisija pirmiau minėtų apyvartinių skolos vertybinių popierių, išleistų bet kokio kito emitento, kuriam netaikoma ketvirta pastraipa, tokia tolesnė emisija laikoma skoliniu reikalavimu, apibrėžtu 6 straipsnio 1 dalies a punkte.

2.   Nė viena šio straipsnio nuostata nekliudo San Marinui ir valstybėms narėms apmokestinti pajamų, gautų iš 1 straipsnio dalyje nurodytų apyvartinių skolos vertybinių popierių, pagal jų nacionalinius įstatymus.

12 straipsnis

Kiti išskaičiuojamieji mokesčiai – ryšys su kitais susitarimais

1.   Šis Susitarimas nekliudo Šalims imti kitų, nei nurodyto šiame Susitarime rūšių išskaičiuojamojo mokesčio pagal jų nacionalinius įstatymus arba dvigubo apmokestinimo sutartis.

2.   Dvigubo apmokestinimo sutartys tarp San Marino ir valstybių narių nuostatos nekliudo taikyti šiame Susitarime nustatyto išskaičiuojamojo mokesčio.

13 straipsnis

Keitimasis informacija, kai to reikalaujama

1.   San Marino ir bet kurios valstybės narės kompetentingos institucijos keičiasi informacija apie veiksmus, kurie pagal valstybės, į kurią kreipiamasi, įstatymus laikomi sukčiavimu mokesčių srityje arba panašiais atvejais šio Susitarimo reglamentuojamų pajamų atžvilgiu. „Panašūs atvejai“ apima tik tuos pažeidimus, kurie pagal sunkumo laipsnį valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės prilyginami sukčiavimui mokesčių srityje ir kaip nors pažeidžia prašančiosios valstybės mokestinius interesus. Atsakydama į tinkamai pagrįstą prašymą, valstybė, į kurią kreipiamasi, teikia informaciją apie veiksmus, kuriuos prašančioji valstybė tiria ar gali tirti baudžiamąja arba ne baudžiamąja tvarka.

2.   Spręsdama, ar prašoma informacija gali būti suteikta, valstybė, į kurią kreipiamasi, taiko pagal prašančiosios valstybės įstatymus taikomą senatį.

3.   Valstybė, į kurią kreipiamasi, teikia informaciją, kai prašančioji valstybė turi pagrįstą įtarimą, kad veiksmai gali būti laikomi sukčiavimu mokesčių srityje ar panašiais atvejais. Prašančiosios valstybės pagrįstas įtarimas dėl sukčiavimo mokesčių srityje ar panašių atvejų gali būti paremtas:

a)	dokumentais, patvirtintais arba ne, įskaitant, bet neapsiribojant, verslo apskaitos dokumentais, buhalterinėmis knygomis, banko sąskaitos informacija;

b)	mokesčių mokėtojo paliudyta informacija;

c)	iš informatoriaus ar kito trečiojo asmens gauta informacija, kuri buvo nepriklausomai patvirtinta ar dėl kitų priežasčių atrodo esanti patikima, arba

d)	netiesioginiais įrodymais.

4.   Prašančiosios valstybės kompetentinga institucija, prašydama informacijos pagal šį Susitarimą, nurodo valstybės, į kurią kreipiamasi, kompetentingai institucijai šią informaciją, kuri parodo numatomą prašomos informacijos tinkamumą:

a)	stebimo arba tiriamo asmens tapatybę;

b)	ieškomos informacijos apibūdinimą, įskaitant pobūdį ir formą, kuria prašančioji valstybė norėtų gauti informaciją iš valstybės, į kurią kreipiamasi;

c)	mokesčių tikslą, dėl kurio renkama informacija;

d)	pagrindą tikėti, kad prašomą informaciją turi valstybė, į kurią kreipiamasi, arba ja disponuoja ir ją kontroliuoja asmuo, esantis valstybės, į kurią kreipiamasi, jurisdikcijoje;

e)	kiek tai žinoma, bet kurio asmens, kuris, kaip manoma, gali turėti prašomą informaciją, vardą, pavardę ir adresą;

f)

teiginį, kad prašymas atitinka prašančiosios valstybės teisės ir administravimo praktikos reikalavimus, kad, jei prašoma informacija būtų prašančiosios valstybės jurisdikcijoje, kompetentinga institucija galėtų gauti šią informaciją pagal prašančiosios valstybės įstatymus arba įprasta administracine tvarka, ir kad šis prašymas atitinka šį Susitarimą;

g)	teiginį, kad, siekdama gauti informaciją, prašančioji valstybė panaudojo visas priemones, prieinamas savo teritorijoje, išskyrus tas, kurios sukeltų neadekvačių sunkumų.

5.   Valstybės, į kurią kreipiamasi, kompetentinga institucija perduoda prašomą informaciją prašančiajai valstybei kaip galima greičiau.

6.   San Marinas pradeda dvišales derybas su kiekviena valstybe nare, siekdama apibrėžti atskiras atvejų, patenkančių į „panašių atvejų“ kategoriją, rūšis pagal tose valstybėse taikomą apmokestinimo procedūrą.

14 straipsnis

Konfidencialumas

Bet kokia informacija, kurią Susitariančioji Šalis gavo pagal šį Susitarimą, traktuojama kaip konfidenciali ir gali būti atskleista tik tiems Susitariančiosios Šalies jurisdikcijoje esantiems asmenims ir institucijoms (įskaitant teismus ir valdymo institucijas), kurie susiję su šiame Susitarime nustatytų mokesčių apskaičiavimu ir rinkimu, su jais susijusiu vykdymo užtikrinimu ir persekiojimu arba su jais susijusių apeliacijų nagrinėjimu. Tokie asmenys ir institucijos naudoja šią informaciją tik tokiems tikslams. Jie gali atskleisti informaciją viešame teismo procese arba priimant teisinius sprendimus. Informacija negali būti atskleista jokiam kitam asmeniui ar subjektui, institucijai ar kokiai kitai jurisdikcijai be tiesioginio rašytinio Šalies, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos sutikimo.

15 straipsnis

Konsultacijos ir peržiūra

1.   Kilus nesutarimams dėl šio Susitarimo aiškinimo ar taikymo tarp San Marino kompetentingos institucijos ir vienos ar kelių kitų kompetentingų institucijų, nurodytų I priede, jos siekia išspręsti tai abipusiu susitarimu. Jos nedelsdamos praneša Europos Bendrijų Komisijai ir kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms apie savo konsultacijų rezultatus. Komisija gali dalyvauti konsultacijose aiškinimo klausimais bet kurios iš I priede nurodytų kompetentingų institucijų prašymu.

2.   Susitariančiosios Šalys konsultuojasi tarpusavyje ne rečiau kaip kas treji metai arba vienos iš Susitariančiųjų Šalių prašymu, siekdamos išnagrinėti, ir jei, Susitariančiųjų Šalių nuomone, tai reikalinga, patobulinti techninį Susitarimo veikimą bei įvertinti tarptautinius pokyčius. Konsultacijos turi būti surengtos per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo arba kaip galima greičiau skubiais atvejais.

3.   Remdamosi tokiu vertinimu, Susitariančiosios Šalys gali tarpusavyje konsultuotis, kad išsiaiškintų, ar reikia keisti Susitarimą, atsižvelgiant į tarptautinius pokyčius.

4.   Kai tik sukaupiama pakankamai patirties visiškam šio Susitarimo įgyvendinimui, Susitariančiosios Šalys tarpusavyje konsultuojasi, kad išsiaiškintų, ar reikia keisti šį Susitarimą, atsižvelgiant į tarptautinius pokyčius.

5.   1, 2 ir 3 dalyse nurodytoms konsultacijoms rengti Susitariančiosios Šalys informuoja viena kitą apie galimus pokyčius, kurie gali turėti įtakos tinkamam šio Susitarimo veikimui. Tai taip pat taikoma ir bet kokiam atitinkamam vienos iš Susitariančiųjų Šalių susitarimui su trečiąja šalimi.

16 straipsnis

Pasirašymas, įsigaliojimas ir nutraukimas

1.   Šį Susitarimą, laikydamosi savo procedūrų, turi ratifikuoti arba patvirtinti Susitariančiosios Šalys. Susitariančiosios Šalys praneša viena kitai apie šių procedūrų užbaigimą. Susitarimas įsigalios antro mėnesio po paskutinio pranešimo pirmą dieną.

2.   Vykdydamas savo konstitucinius reikalavimus dėl tarptautinių susitarimų sudarymo, ir nepažeisdamas 17 straipsnio, San Marinas pradės veiksmingai įgyvendinti ir taikyti šį Susitarimą nuo 2005 m. liepos 1 d. ir praneš apie tai Bendrijai.

3.   Šis Susitarimas galioja, kol Susitariančioji Šalis jo nenutraukia.

4.   Bet kuri Susitariančioji Šalis gali nutraukti šį Susitarimą pranešdama apie tai kitai Šaliai. Tokiu atveju Susitarimas nustos galioti praėjus dvylikai mėnesių po pranešimo gavimo.

17 straipsnis

Taikymas ir taikymo sustabdymas

1.   Šio Susitarimo taikymas priklauso nuo to, ar priklausomos ir asocijuotos valstybių narių teritorijos, minimos Tarybos ataskaitoje (Ekonomikos ir finansų reikalai) 2000 m. birželio 19–20 d. Santa Maria de Feira vykusiai Europos Tarybai, taip pat Jungtinės Amerikos Valstijos, Šveicarijos Konfederacija, Andora, Lichtenšteinas ir Monakas priima ir įgyvendina priemones, atitinkančias arba lygiavertes Direktyvoje ar šiame Susitarime nustatytoms priemonėms.

2.   Ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki 16 straipsnio 2 dalyje minimos datos Susitariančiosios Šalys nusprendžia, ar bus įvykdyta ankstesnėje straipsnio dalyje nustatyta sąlyga, atsižvelgiant į atitinkamų priemonių įsigaliojimo trečiosiose valstybėse bei susijusiose priklausomose ir asocijuotose teritorijose datas. Jei Susitariančiosios Šalys nenusprendžia, kad sąlyga bus įvykdyta, jos bendru sutarimu patvirtina naują datą 16 straipsnio 2 dalyje numatytiems tikslams.

3.   Bet kuri Susitariančioji Šalis gali sustabdyti šio Susitarimo arba jo dalių taikymą, ir šis sprendimas įsigalios iš karto po pranešimo kitai Šaliai, jei pagal Bendrijos teisę Direktyva ar Direktyvos dalis taps laikinai arba nuolat nebetaikytina arba tuo atveju, jei valstybė narė sustabdys savo įgyvendinimo teisės aktų taikymą.

4.   Bet kuri Susitariančioji Šalis gali sustabdyti šio Susitarimo taikymą, pranešdama apie tai kitai Šaliai tuo atveju, jei viena iš trečiųjų valstybių arba 1 dalyje minimų teritorijų vėliau nustos taikyti toje dalyje minimas priemones. Taikymas sustabdomas ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių po pranešimo. Šio Susitarimo taikymas bus atnaujintas iš karto, kai bus vėl pradėtos taikyti atitinkamos priemonės.

18 straipsnis

Reikalavimai ir galutinis atsiskaitymas

1.   Jei šis Susitarimas būtų nutrauktas arba jo taikymas sustabdytas visiškai arba iš dalies, tai nedarys jokio poveikio fizinių asmenų reikalavimams pagal 10 straipsnį.

2.   Tokiu atveju San Marinas iki Susitarimo taikymo pabaigos atidaro galutinę sąskaitą ir atlieka galutinį mokėjimą valstybėms narėms.

19 straipsnis

Teritorinė taikymo sritis

Šis Susitarimas taikomas teritorijoms, kuriose taikoma Europos bendrijos steigimo sutartis, toje Sutartyje nustatytomis sąlygomis, ir San Marino teritorijai.

20 straipsnis

Priedai

1.   Priedai yra neatskiriama šio Susitarimo dalis.

2.   Kompetentingų institucijų sąrašas I priede gali būti iš dalies keičiamas pateikiant pranešimą kitai Susitariančiajai Šaliai; San Marinui pranešant apie to priedo a punkte nurodytą instituciją, o Bendrijai – apie kitas institucijas.

Susijusių subjektų sąrašas II priede gali būti keičiamas abipusiu susitarimu.

21 straipsnis

Kalbos

1.   Šis Susitarimas sudarytas dviem egzemplioriais anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių kalbomis, visi tekstai yra autentiški.

2.   Teksto maltiečių kalba autentiškumą Susitariančiosios Šalys patvirtina pasikeisdamos laiškais. Jis yra autentiškas kaip ir tekstai 1 dalyje nurodytomis kalbomis.

SUPRATIMO MEMORANDUMAS

Europos Bendrijos, Belgijos Karalystės, Čekijos Respublikos, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Estijos Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir San Marino Respublikos

EUROPOS BENDRIJOS (toliau— Bendrija),

BELGIJOS KARALYSTĖ,

ČEKIJOS RESPUBLIKA,

DANIJOS KARALYSTĖ,

VOKIETIJOS FEDERACINĖ RESPUBLIKA,

ESTIJOS RESPUBLIKA,

GRAIKIJOS RESPUBLIKA,

ISPANIJOS KARALYSTĖ,

PRANCŪZIJOS RESPUBLIKA,

AIRIJA,

ITALIJOS RESPUBLIKA,

KIPRO RESPUBLIKA,

LATVIJOS RESPUBLIKA,

LIETUVOS RESPUBLIKA,

LIUKSEMBURGO DIDŽIOJI HERCOGYSTĖ,

VENGRIJOS RESPUBLIKA,

MALTOS RESPUBLIKA,

NYDERLANDŲ KARALYSTĖ,

AUSTRIJOS RESPUBLIKA,

LENKIJOS RESPUBLIKA,

PORTUGALIJOS RESPUBLIKA,

SLOVĖNIJOS RESPUBLIKA,

SLOVAKIJOS RESPUBLIKA,

SUOMIJOS RESPUBLIKA,

ŠVEDIJOS KARALYSTĖ,

JUNGTINĖ DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖ

IR

SAN MARINO RESPUBLIKA (toliau – San Marinas)

SUSITARĖ:

Sudarant Susitarimą, numatantį priemones, lygiavertes nustatytoms 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo, (toliau – Direktyva), Europos bendrija, Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Airija, Italijos Respublika, Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Vengrijos Respublika, Maltos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Lenkijos Respublika, Portugalijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Slovakijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir San Marino Respublika pasirašė šį Susitarimą papildantį Supratimo memorandumą.

1.

Šio Supratimo memorandumo signatarai mano, kad San Marino ir Bendrijos susitarimas, numatantis priemones, lygiavertes nustatytoms Direktyvoje, yra subalansuotas ir priimtinas Susitarimas, ginantis abiejų Susitariančiųjų Šalių interesus. Todėl jie gera valia taiko sutartas priemones ir susilaiko nuo bet kokių vienašališkų veiksmų, galinčių be pagrįstos priežasties pažeisti šį Susitarimą. Jeigu bus nustatytas reikšmingas neatitikimas tarp Direktyvos, priimtos 2003 m. birželio 3 d. ir Susitarimo taikymo srities, ypač dėl pastarojo 4 ir 6 straipsnių, Susitariančiosios Šalys pradės tarpusavio konsultacijas, kaip numatyta Susitarimo 15 straipsnio 1 dalyje, kad išsaugotų Susitarime nustatytą priemonių lygiavertiškumo principą. Šio Supratimo memorandumo signatarai pažymi, kad mokesčių vengimo sąvoka, vartojama Susitarimo 13 straipsnyje, susijusi tik su taupymo pajamų apmokestinimu šio Susitarimo reglamentuojamoje srityje ir netaikoma veiksmams ir (arba) sprendimams, susijusiems su mokesčių vengimu kitomis aplinkybėmis arba kitomis formomis.

2.	Direktyvoje numatytu pereinamuoju laikotarpiu Bendrija pradės derybas su kitais svarbiais finansiniais centrais skatindama priimti šiose jurisdikcijose priemones, lygiavertes Bendrijos taikomoms priemonėms.

3.

Atsižvelgdamos į San Marino norus toliau integruotis į Europos ekonominę aplinką ir jo požiūrį, kad visavertis dalyvavimas Europos bankininkystės ir ekonomikos sistemoje yra tinkamas ir pageidaujamas, San Marinas ir Europos bendrija kuo greičiau pradės konsultacijas dėl atitinkamų šalių finansinių paslaugų, įskaitant draudimą, riziką ribojančių priemonių ir sistemų tarpusavio pripažinimo sąlygų. Šiame kontekste San Marinas, siekdamas išsaugoti deramą vidaus rinką atitinkamuose sektoriuose, įsipareigoja priimti ir įgyvendinti atitinkamuose veiklos sektoriuose taikytinas dabartinio ir būsimo Bendrijos acquis communautaire nuostatas, įskaitant atitinkamas riziką ribojančias taisykles ir atitinkamų San Marino subjektų priežiūrą. Bet koks galimas šios srities Susitarimas gali taip pat numatyti, kad San Marinas įsipareigos įgyvendinti kitas Bendrijos taisykles, tiek esamas, tiek ir tas, kurios bus priimtos ateityje, pavyzdžiui, konkurencijos ir mokesčių klausimais.

4.

Šiame vis glaudesnių santykių kontekste mokestinių sutarčių su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis (toliau – valstybės narės) sudarymas ir San Marino įsipareigojimas keistis Susitarime numatyta informacija, laikantis OECD standartų, skatins platesnį ekonominį ir mokesčių bendradarbiavimą. Teigiamai įvertinus San Marino pastangas, gali prasidėti San Marino dvišalės konsultacijos su valstybėmis narėmis dėl įvairaus pobūdžio pajamų dvigubo apmokestinimo panaikinimo arba sumažinimo.

5.

Bendrija ir San Marinas taip pat pradeda konsultacijas, siekdami: — nustatyti Muitų sąjungos ir bendradarbiavimo susitarime nustatytų procedūrų supaprastinimo formas. Šiuo požiūriu San Marinas pasirengęs įdiegti kompiuterizuotas procedūras, net panašias į INTRASTAT sistemą, — geriau išnagrinėti galimybes San Marino piliečiams ir įmonėms dalyvauti Europos bendrijos vykdomose tyrimų ir plėtros programose ir veikloje.