13.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 345/85

Pranešėjas

Philip VON BROCKDORFF

Bendrapranešėjė

Christa SCHWENG

1.1.

EESRK laikosi nuomonės, kad pasiūlymu dėl naujo reglamento dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo turėtų būti siekiama sudaryti geresnes sąlygas darbo ieškančių asmenų ir darbuotojų judėjimui, o ne jį apriboti. To reikia siekti todėl, kad geresnis socialinės apsaugos koordinavimas palengvina laisvą darbuotojų judėjimą, suteikdamas naudos darbuotojams (jie gali ugdyti savo įgūdžius ir geriau prisitaikyti) ir darbdaviams (jie gauna motyvuotą, techninių žinių turinčią darbo jėgą). Toks koordinavimas padeda ir visai ekonomikai, nes sprendžiamas ES valstybių narių nedarbo skirtumų klausimas ir skatinamas efektyvesnis žmogiškųjų išteklių paskirstymas, taip pat prisidedant prie ES augimo ir konkurencingumo.

1.2.

Siekiant, kad judumas būtų remiamas politiškai, svarbūs veiksniai yra veiksmingos ir vienodos taisyklės, taikomos tiek judiems asmenims, tiek tiems, kurie nėra judūs. EESRK teigia, kad šio proceso tikslas turėtų būti teisinga pusiausvyra tarp gyvenamosios ir priimančiosios šalių.

1.3.

Kalbant apie piliečiams, kurie išsikraustydami gyventi į užsienį turi teisę „eksportuoti“ ilgalaikės priežiūros išmokas, taikomas sąlygas, EESRK mano, kad naujosios taisyklės suteikia piliečiams geresnę apsaugą tarpvalstybinėse situacijose. Tačiau EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad naujosiomis taisyklėmis nenustatoma nauja teisė į ilgalaikę priežiūrą kiekvienoje valstybėje narėje, nes tai priklauso nuo to, ar priimančiojoje valstybėje narėje tokios paslaugos teikiamos.

1.4.

EESRK pažymi, kad pasiūlymas persvarstyti reglamentą dėl socialinės apsaugos koordinavimo ir Darbuotojų komandiravimo direktyva yra aktualūs darbo jėgos judumo požiūriu. Vis dėlto, kadangi šios dvi priemonės skirtos atskiriems klausimams, EESRK baiminasi, kad reglamente dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo darant nuorodą į siūlomos peržiūrėti darbuotojų komandiravimo direktyvos apibrėžtis, siekiant palengvinti šių teisės aktų taikymą, iš tiesų praktiškai sumažės teisinis aiškumas.

1.5.

EESRK pažymi, kad dėl siūlomo reikalavimo darbuotojui mažiausiai 3 mėnesius dirbti priimančioje valstybėje narėje, jeigu jis nori gauti bedarbio pašalpą, bus uždelstas teisę į išmokas suteikiantis „laikotarpių sumavimas“. Nors dėl šio reikalavimo taisyklės taptų teisingesnės paskirties šalių atžvilgiu, jis gali neigiamai paveikti judumo motyvaciją.

1.6.

EESRK nėra tikras, kaip pasiūlymu pratęsti bedarbio pašalpų perkėlimo laikotarpį nuo dabartinio 3 mėnesių iki mažiausiai 6 mėnesių laikotarpio galima veiksmingai suteikti darbo ieškantiems asmenims galimybių įsidarbinti, nes tai priklausys nuo darbo rinkos padėties, kuri įvairiose šalyse skiriasi.

1.7.

EESRK tvirtina, kad didesnis suvienodinimas išmokų, sumavimo ir aktyvavimo požiūriu, leis patobulinti socialinės apsaugos sistemas ir palengvins jų koordinavimą. Be to, valstybinės įdarbinimo tarnybos (VUT) privalo efektyviau padėti judiems darbo ieškantiems asmenims susirasti tinkamą darbą.

1.8.

EESRK ragina valstybes nares labiau įsipareigoti, kad judiems piliečiams, kurie yra ekonominiu požiūriu neaktyvūs, būtų lengviau pasinaudoti galimybe mokėti proporcingus ir vienodo požiūrio principu paremtus sveikatos draudimo įnašus priimančiojoje valstybėje narėje. Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti, kokie privalumai būtų priimant visus judžius piliečius (net ir tuos, kurie nedirba, tačiau vienaip ar kitaip vis dėlto prisideda prie priimančiosios šalies ekonomikos augimo (ir kultūrinės įvairovės)).

1.9.

Galiausiai, EESRK laikosi nuomonės, kad jokia siūlomų naujų taisyklių nuostata neturėtų riboti pagrindinių teisių, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

2.1.

Nuolat keičiantis tarpvalstybinei darbo rinkai keičiasi ir nacionalinės socialinės apsaugos sistemos, todėl akivaizdu, kad reikia atnaujinti arba pritaikyti galiojančias taisykles. Be to, reikia paprastesnių ir lengvesnių vykdymo užtikrinimo metodų, todėl atsižvelgdama į šiuos poreikius Europos Komisija savo 2016 m. gruodžio 13 d. komunikate pasiūlė tam tikrų pakeitimų.

2.2.

Šiuo pasiūlymu siekiama suteikti aiškumo ir nustatyti sąžiningas ir įgyvendinamas taisykles, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos darbo jėgos judumui. Laisvas darbuotojų judėjimas tebėra vienas iš pagrindinių vidaus rinkos ramsčių. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos taip pat raginamos kovoti su piktnaudžiavimu ar su sukčiavimu, susijusiu su išmokomis.

2.3.

Pagrindiniai siūlomi pakeitimai:

3.1.

Socialinės apsaugos sistemos dažniausiai apima įvairias sritis, pavyzdžiui, pensijas, ligos, motinystės (tėvystės), nedarbo ir kitas panašias išmokas ir priklauso išimtinei nacionalinių valdžios institucijų kompetencijai. Tai reiškia, kad kiekviena valstybė yra atsakinga už savo socialinės apsaugos sistemos sąrangą. Todėl visoje ES piliečių gaunamos socialinės apsaugos išmokos labai skiriasi tiek pačių išmokų, tiek sistemų veikimo atžvilgiu.

3.2.

EESRK didelį susirūpinimą kelia nemažas skirtingų ES šalių socialinės gerovės sistemų rezultatų skirtumas – veiksmingiausios sistemos padeda sumažinti skurdo riziką 60 %, o mažiausiai veiksmingo sistemos – mažiau nei 15 % (ES vidurkis yra 35 %) (1). Šis skirtumas iš dalies lemia skirtingas socialines sąlygas, su kuriomis susiduria piliečiai visoje ES. Todėl dar svarbiau, kad ES valstybės narės susitartų dėl veiksmingų ir patikimų socialinės apsaugos sistemų principų, kaip EESRK ragino savo nuomonėse dėl veiksmingų ir patikimų socialinės apsaugos sistemų principų (2) ir dėl Europos socialinių teisių ramsčio (3). Atsižvelgiant į bendras Europos vertybes ir ekonominę plėtrą būtina, kad kiekvienoje valstybėje narėje būtų užtikrintos minimalios pajamos, būtiniausios sveikatos priežiūros paslaugos, tinkamų socialinių paslaugų teikimas ir dalyvavimas visuomenės gyvenime. Tai gali padėti didinti solidarumą valstybėse narėse ir sumažinti makroekonominį disbalansą.

3.3.

Laisvas darbuotojų judėjimas yra viena iš keturių pagrindinių Europos Sąjungos judėjimo laisvių. EESRK mano, kad laisvą darbuotojų judėjimą reikėtų veiksmingiau skatinti ir gerbti įvairius jo aspektus, kadangi praktiškai laisvas darbuotojų judėjimas neįmanomas, jeigu remiantis vienodo požiūrio principu negerbiamos judžių piliečių ir darbuotojų socialinės teisės, kaip nurodoma toliau. Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas yra vienas iš tokių aspektų. Apskritai laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimą galima vadinti sėkmės istorija, kuri per keletą dešimtmečių prisidėjo prie to, kad šio judėjimo teikiamomis galimybėmis pasinaudoję milijonai darbuotojų tapo geriausiais jo „ambasadoriais“.

3.4.

Siekiant sudaryti palankias sąlygas laisvam darbuotojų ir piliečių judėjimui reikia geriau koordinuoti socialinės apsaugos sistemas, kad būtų suteikta daugiau aiškumo bei garantijų dėl išmokų, kurias jie turi teisę gauti. Šiuo tikslu Europos Sąjunga yra nustačiusi taisykles, skirtas nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms koordinuoti. Jomis nustatoma, kurios valstybės narės socialinės apsaugos sistema piliečiui ar darbuotojui taikoma. Šiomis taisyklėmis taip pat siekiama išvengti dvigubo išmokų mokėjimo tarpvalstybiniais atvejais, jomis taip pat suteikiama garantijų asmenims, dirbantiems kitoje šalyje arba ieškantiems darbo visoje ES.

3.5.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad galiojančios taisyklės skirtos koordinuoti, o ne suderinti socialinės apsaugos sistemas. Jos nustatytos reglamentuose (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) Nr. 987/2009. ES taisyklės grindžiamos keturiais principais:

3.6.

Reglamentų (EB) Nr. 883/2004 ir (EB) Nr. 987/2009 nuostatos taikomos visiems asmenims, kurie persikelia į kitą valstybę narę apsigyventi arba laikinai dirbti ar mokytis. Tai apima asmenis, kurie vyksta dirbti į kaimyninę šalį. Be to, asmenys, ieškantys darbo kitoje valstybėje narėje, gali nustatytu laikotarpiu, kol ieško darbo, gauti bedarbio pašalpą iš gyvenamosios valstybės narės.

4.1.

2015 m. maždaug 11,3 mln. darbingo amžiaus (20–64 m.) 28 ES valstybių narių piliečių gyveno kitoje ES valstybėje narėje, o 8,5 mln. jų dirbo arba ieškojo darbo (abu rodikliai įvairiose valstybėse narėse yra skirtingi). Tai sudaro 3,7 % visų ES darbingo amžiaus gyventojų. ES yra 1,3 mln. tarpvalstybinių darbuotojų (dirbančių vienoje ES valstybėje narėje, o gyvenančių kitoje). Komandiruotų darbuotojų buvo maždaug 1,92 mln. Tai sudarė 0,7 % visų ES dirbančių asmenų, o komandiruotės vidutiniškai truko keturis mėnesius.

4.2.

Socialinės apsaugos sistemų koordinavimas sudaro palankias sąlygas laisvam darbuotojų judėjimui ir teikia naudą darbuotojams ir, netiesiogiai, darbdaviams bei ekonomikai apskritai, nes prisideda prie ekonomikos augimo ir konkurencingumo. Didžioji piliečių, kurie yra judūs ES, nori pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir darbo perspektyvas.

4.3.

Iš darbuotojo perspektyvos, teisė dirbti kitoje valstybėje narėje suteikia ne tik darbo galimybių, bet ir padeda lavinti naujus įgūdžius, didina gebėjimą prisitaikyti, o pats darbuotojas įgyja vertingos naujos darbo patirties. Darbuotojų judėjimas taip pat padeda spręsti darbo jėgos ir gebėjimų trūkumo problemas. Jis taip pat gali prisidėti prie viešųjų paslaugų finansavimo priimančiojoje valstybėje narėje ir gali padėti sumažinti tam tikrą mokesčių naštą ir kompensuoti išmokas, kurių dėl visuomenės senėjimo surenkama mažiau.

4.4.

Makroekonominiu požiūriu darbo jėgos judumas padeda spręsti nedarbo skirtumus tarp ES valstybių narių, ir padeda veiksmingiau paskirstyti žmogiškuosius išteklius. Tyrimų rezultatai taip pat rodo, kad judumas ES viduje taip pat atliko svarbų vaidmenį siekiant išvengti tolesnio nestabilumo po finansų krizės ir ekonomikos nuosmukio.

4.5.

Teisingomis sąlygomis vykstantis darbuotojų judumas gali būti naudingas darbuotojams, įmonėms ir visai visuomenei. Jis gali suteikti svarbią galimybę piliečiams ir darbuotojams siekti asmeninės, ekonominės ir socialinės raidos, todėl jam turi būti sudarytos palankesnės sąlygos. Siekiant, kad judumas būtų remiamas politiškai, svarbūs veiksniai yra veiksmingos ir vienodos taisyklės, taikomos tiek judiems asmenims, tiek tiems, kurie nėra judūs. Visos šios veiklos tikslas turėtų būti pasiekti tinkamą pusiausvyrą tarp paskirties ir gyvenamųjų šalių.

4.6.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, EESRK mano, kad bet kokiu siūlomu pakeitimu turėtų būti siekiama sudaryti geresnes sąlygas darbo ieškančių asmenų ir darbuotojų judėjimui, o ne jį apriboti. EESRK taip pat laikosi nuomonės, kad socialinės apsaugos koordinavimo taisyklės turėtų sudaryti geresnes sąlygas gauti darbą žmonėms, turintiems skirtingų įgūdžių. Kalbant apie aktyvios darbo rinkos priemones, labai svarbu taikyti vienodą požiūrį į ES ir nacionalinius darbuotojus siekiant įveikti socialinį susiskaldymą.

5.1.

Dėl pasienio darbuotojams taikomos koordinavimo sistemos EESRK atkreipia dėmesį į pasiūlymą perkelti atsakomybę už bedarbio pašalpų mokėjimą valstybei narei, kurioje asmuo vykdė paskutinę darbinę veiklą, tačiau mano, kad reikalavimas būti išdirbus šioje valstybėje narėje ne mažiau nei 12 mėnesių gali apriboti teigiamą šio pakeitimo poveikį. Vis dėlto EESRK pripažįsta, kad pasiūlymas taip pat kelia sunkumų valstybėms narėms, kurios tampa atsakingos už pašalpų mokėjimą.

5.2.

Kalbant apie piliečiams, kurie išsikraustydami gyventi į užsienį turi teisę „eksportuoti“ ilgalaikės priežiūros išmokas, taikomas sąlygas, EESRK mano, kad naujosios taisyklės suteikia piliečiams geresnę apsaugą tarpvalstybinėse situacijose. Naujos taisyklės yra ypač aktualios atsižvelgiant į demografinį senėjimą ir didesnio neįgalių asmenų nepriklausomumo ir judumo skatinimą, nes iš vienos valstybės narės į kitą persikelia vis daugiau piliečių, kuriems reikia ilgalaikės priežiūros išmokų. Tačiau EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad naujosiomis taisyklėmis nenustatoma nauja teisė į ilgalaikę priežiūrą kiekvienoje valstybėje narėje, nes tai priklauso nuo to, ar priimančiojoje valstybėje narėje tokios paslaugos teikiamos.

5.3.

EESRK mano, kad naujosios taisyklės palengvins nepagrįstai išmokėtų socialinės apsaugos išmokų susigrąžinimo procedūrą. Valstybės narės galės pasinaudoti suvienodinta priemone, skirta reikalavimams grąžinti nepagrįstai išmokėtas socialinės apsaugos išmokas vykdyti, ir aiškesnėmis tarpusavio tarpvalstybinės pagalbos procedūromis.

5.4.

EESRK pažymi, kad pasiūlymas peržiūrėti ES reglamentą dėl socialinės apsaugos koordinavimo ir Darbuotojų komandiravimo direktyva yra aktualūs darbo jėgos judumo požiūriu. Tačiau šios dvi priemonės yra susijusios su skirtingais klausimais. Darbuotojų komandiravimo direktyva reglamentuoja komandiruotų darbuotojų darbo sutarties sąlygas (įskaitant atlyginimą), o reglamentu dėl socialinės apsaugos koordinavimo siekiama nustatyti, kuri socialinės apsaugos sistema turi būti taikoma. Naujuoju pasiūlymu nekeičiama nei ES socialinės apsaugos koordinavimo, nei Darbuotojų komandiravimo direktyvos nuostatų taikymo sritis. Todėl EESRK baiminasi, kad reglamente dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo darant nuorodą į siūlomos peržiūrėti darbuotojų komandiravimo direktyvos apibrėžtis, siekiant palengvinti šių teisės aktų taikymą, iš tiesų praktiškai sumažės teisinis aiškumas. Reglamente (kuris yra privalomas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse) pateikiant nuorodą į direktyvą (kuri valstybėms narėms privaloma tik rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu) kyla teisinių abejonių.

5.5.

EESRK pažymi, kad reikia užtikrinti vienodas konkrečių taisyklių dėl socialinės apsaugos koordinavimo komandiruotų darbuotojų atžvilgiu taikymo sąlygas. Tai apima atvejų, kuriais išduodamos A1 formos, nustatymą, elementus, kurie turi būti patikrinti prieš išduodant šias formas, ir jų anuliavimą, kai jos užginčijamos. Kadangi šie aspektai gali būti labai svarbūs praktiniam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių taikymui, EESRK yra susirūpinęs, kad Europos Komisijai suteikiami tokie neaiškiai apibrėžti įgaliojimai. Būtų naudinga EESRK pateikti grįžtamosios informacijos apie šio delegavimo įgyvendinimą ir po to įvertinti naujų procedūrų poveikį, nes darbuotojų komandiravimas yra labai opus klausimas. EESRK taip pat nerimauja dėl bendro naujų taisyklių dėl darbuotojų komandiravimo poveikio, pirmiau paminėtų techninių socialinės apsaugos reglamento pakeitimų ir vis didėjančio nacionalinių iniciatyvų, kuriomis siekiama kontroliuoti darbuotojus iš kitų ES šalių, skaičiaus. Dėl vis didėjančio sudėtingumo, kurį lemia šių skirtingų reglamentų derinima, gali būti apribotas tarpvalstybinis judumas, todėl šią padėtį reikia atidžiai stebėti Europos lygmeniu. Be to, reikia gerbti socialinės apsaugos taisykles, susijusias su komandiruotais darbuotojais.

5.6.

Pagal naujas taisykles judūs ES darbuotojas turi ne mažiau nei 3 mėnesius išdirbti priimančiojoje valstybėje narėje, kad galėtų ten gauti bedarbio pašalpą. EESRK mano, kad šiuo pasiūlymu apribojama judžių darbuotojų galimybė gauti bedarbio pašalpą priimančiojoje šalyje, palyginti su dabartinėmis sąlygomis (pagal kurias šiai teisei įgyti pakanka būti dirbus tik vieną dieną). Pasiūlyme išreikšta pozicija iš esmės siekiama atidėti laikotarpių sumavimą (nepriklausomai nuo to, kur buvo paskutinė asmens gyvenamoji vieta), suteikiantį teisę gauti pašalpą. Tai galėtų neigiamai paveikti motyvaciją judėti, tačiau paskirties šalių atžvilgiu taisyklės taptų teisingesnės..

5.7.

Pagal siūlomas naujas taisykles, minimalus laikotarpis, per kurį darbo ieškantys asmenys gali perkelti vienoje valstybėje narėje uždirbtas bedarbio pašalpas į kitą valstybę narę, bus pratęstas nuo dabartinių 3 mėnesių iki ne mažiau kaip 6 mėnesių, o dabartiniu reglamentu šis sprendimas – ar tai truks 3 ar 6 mėnesius – paliekamas pašalpas eksportuojančios valstybės narės nuožiūrai. EESRK nuomone, šį pakeitimą lėmė tai, kad Komisija pripažino, jog sudėtinga greitai susirasti darbą kitoje valstybėje narėje. Tačiau EESRK nėra tikras, kaip pasiūlymu pratęsti bedarbio pašalpų perkėlimo laikotarpį galima veiksmingai suteikti darbo ieškantiems asmenims galimybių įsidarbinti, nes tai priklausys nuo darbo rinkos padėties, kuri įvairiose šalyse skiriasi. EESRK taip pat abejoja dėl šio pasiūlymo naudingumo šiuo metu, kai nedarbo, ypač jaunimo nedarbo lygis, keliose ES valstybėse narėse vis dar išlieka aukštas.

5.8.

EESRK mano, kad siūlomomis naujomis taisyklėmis nėra šalinami esami koordinuotos socialinės apsaugos sistemos, kuri iš pradžių buvo skirta valstybėms narėms su palyginti panašaus lygio perkamosios galios paritetais ir socialinės apsaugos sistemomis, trūkumai. Todėl reikia imtis veiksmingesnių priemonių siekiant suvienodinti bedarbio pašalpų mokėjimo trukmę, pašalpų dydį ir sumavimo laikotarpį, kuris būtinas bedarbio pašalpai gauti. Šis suvienodinimas padėtų pagerinti ir palengvinti socialinės apsaugos sistemų koordinavimą. Klausimą, kaip tai pasiekti, reikėtų apsvarstyti ne šioje nuomonėje. Iš esmės siūlomomis naujomis taisyklėmis, susijusiomis su bedarbio pašalpos „eksportu“, numatomas bent jau glaudesnis valstybinių įdarbinimo tarnybų (VUT) bendradarbiavimas visais lygmenimis. Atliekant peržiūrą bus patikslinamos priimančiosios valstybės narės įdarbinimo tarnybos prievolės remti darbo ieškančius asmenis jiems vykdant darbo paieškas ir stebėti bei pranešti apie šių asmenų veiklą valstybei narei, kuri yra atsakinga už bedarbio pašalpų mokėjimą. Tačiau EESRK mano, kad VUT turėtų imtis daugiau veiksmų padėdamos judiems darbo ieškantiems asmenims rasti stabilias darbo vietas, ypač atsižvelgiant į ribotą laiką, kuris suteikiamas darbo paieškai, ir tuo prisidėti prie didesnio ankstesniame nuomonės punkte minimo suvienodinimo.

5.9.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad judžių ES piliečių, kurie persikelia iš vienos valstybės narės į kitą (priimančiąją valstybę narę) ir neturi darbo arba aktyviai jo neieško, atveju taikant siūlomas naujas taisykles galimybė gauti konkrečias socialinės apsaugos išmokas gali priklausyti nuo to, ar asmuo pateikia įrodymų, kad jis turi teisę gyventi toje valstybėje narėje pagal ES teisės aktus, o tokia teisė suteikiama turint pakankamai lėšų pragyvenimui ir visavertį sveikatos draudimą. Kitaip tariant, valstybės narės turi laikytis Laisvo judėjimo direktyvoje (Direktyva 2004/38/EB) nustatytų sąlygų. Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti, kokie privalumai būtų priimant visus judžius piliečius (net ir tuos, kurie nedirba ir nemoka socialinės apsaugos įmokų, tačiau vienaip ar kitaip galiausiai vis dėlto prisideda prie priimančiosios šalies ekonomikos augimo (ir kultūrinės įvairovės).

5.10.

Iš tiesų, Europos Komisijos pasiūlymo 5b konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ekonomiškai neaktyviems judiems ES piliečiams nebūtų užkirstas kelias įgyti visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje. Tai taip pat reiškia, kad tokiems piliečiams turėtų būti leista mokėti proporcingus sveikatos draudimo įnašus priimančiojoje valstybėje narėje. EESRK ragina valstybes nares labiau įsipareigoti, kad tokią galimybę būtų galima taikyti.

5.11.

EESRK mano, kad jokia siūlomų naujų taisyklių nuostata neturėtų riboti pagrindinių teisių, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, visų pirma teisės į žmogaus orumą (1 straipsnis), teisės į socialinę apsaugą ir socialinę paramą (34 straipsnis) ir teisės į sveikatos priežiūrą (35 straipsnis).

5.12.

Taigi, nors pripažindamas, kad darbo paieškos požiūriu reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp priimančiosios ir siunčiančiosios valstybių narių, EESRK daro išvadą, kad siūlomomis naujomis taisyklėmis nebūtinai bus sudarytos palankesnės sąlygos darbo ieškančių asmenų judumui. Pažeidžiamiausi ir silpnesni Europos visuomenės sluoksniai išliks tokie pat pažeidžiami kaip dabar, be to nepakis ir socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp ES valstybių narių ir jų viduje.