12.10.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 342/27

1.

pripažįsta, kad šis ES komunikatas yra svarbi platesnės ES politikos reformos dalis. Jo pridėtinė vertė – tai 2014 m. Tarybos, kurioje Europos vadovai susitarė pasiūlyti būdą, kaip per ateinančius metus toliau plėtoti politiką teisingumo ir vidaus reikalų srityje, įskaitant dėl imigracijos ir prieglobsčio, strateginių gairių papildymas konkrečiomis priemonėmis;

2.

mano, kad tokioje sudėtingoje ir strateginėje srityje ES valstybės narės ir Europos Sąjungos institucijos turėtų toliau formuoti šio regiono strategiją atsižvelgdamos į jo santykius su Europos Sąjunga, o ja remiantis – tikrą migracijos politiką ir prisiimti politinę atsakomybę už jos įgyvendinimą, ginant Europos tautų interesus ir kartu atsižvelgiant į konkrečius valstybių narių ir kilmės šalių ypatumus bei migrantų teises pagal tarptautines ir Europos konvencijas;

3.

pripažįsta, kad migracijos ir vystymosi politikos sritys yra glaudžiai susijusios. Be bendradarbiavimo tarptautiniu, nacionaliniu, regionų ir vietos lygmeniu bendra Europos migracijos politika netaps realybe ir nebus įgyvendinta Europos migracijos darbotvarkė;

4.

ragina laikytis holistinio požiūrio į migracijos valdymą, kad būtų galima labiau decentralizuotai ir veiksmingiau valdyti migrantų judėjimą; Šis decentralizuotas valdymas užtikrins vienodas sąlygas ir teises;

5.

pabrėžia, kad labai svarbu sumažinti mirčių jūroje skaičių mėginant pasiekti Europą jūra ir būtinumą toliau dėti pastangas ir jas išplėsti gelbėjant nelaimėje atsidūrusius žmones; reiškia gilų liūdesį dėl šimtų jau prarastų gyvybių ir pareiškia pagyrimą visoms šalims ir organizacijoms, kurios dalyvauja stengiantis užkirsti kelią šiai žmonių tragedijai (1); pakartoja, kad papildomų saugių ir prieinamų migrantams patekimo į ES būdų, tokių kaip humanitarinės vizos, perkėlimas ir spartesnis šeimų susijungimas, sukūrimas turi būti pastangų sukurti išsamią ir humanišką migracijos politiką dalis;

6.

palankiai vertina šiame bendrame komunikate numatytas papildomas priemones, skirtas sustiprinti iniciatyvas, vykdomas migracijos centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršruto šalyse, įskaitant Libiją ir aplink ją. Atsižvelgiant į didelį prarastų gyvybių jūroje ir migracijos centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrute skaičių, klausimas dėl srautų valdymo ir gyvybių gelbėjimo tebėra vienas svarbiausių prioritetų;

7.

mano, kad daugiapakopis valdymas – tai būtina išankstinė sąlyga optimaliems rezultatams pasiekti. Šiomis aplinkybėmis itin svarbu, kad ES, nacionalinės ir subnacionalinės valdžios institucijos glaudžiai bendradarbiautų su tranzito šalių vietos ir regionų valdžios institucijomis ir su pilietine visuomene, migrantų asociacijomis ir vietos bendruomenėmis priimančiosiose šalyse bei atsižvelgtų į jų pastabas;

8.

pabrėžia, kad tam, kad šios priemonės būtų sėkmingai įgyvendintos, reikalingas glaudus bendradarbiavimas su atitinkamais partneriais iš centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrute esančių šalių ir bendros ES institucijų ir valstybių narių pastangos, taip pat ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis, pvz., Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru (UNHCR) ir Tarptautine migracijos organizacija (TMO). Perspėja, kad kai kurie siūlomi veiksmai gali būti sėkmingai įgyvendinti tik tuomet, jei padėtis vietoje bus tam palanki. Šie veiksmai turėtų būti laikomi papildančiais nemažai ES ir jos valstybių narių jau įgyvendinamų iniciatyvų, ypač pagal Europos migracijos darbotvarkę ir Migracijos partnerystės programą (2);

9.

norėtų padėkoti Italijai, Maltai, Graikijai, Kiprui, Prancūzijai, Ispanijai ir Portugalijai už jų pastangas, kurios savo EUROSUR sienų stebėjimo nacionalinius koordinavimo centrus jau prijungė prie Viduržemio jūros regiono tinklo „Seahorse“;

10.

pripažįsta, kad centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas tapo pagrindiniu Europą bandančių pasiekti migrantų ir pabėgėlių maršrutu. 2016 m. aptikta daugiau nei 180 000 asmenų, keliavusių centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutu – dauguma jų žemyną pasiekė per Italiją. Beveik 90 proc. sudaro migrantai, išvykstantys iš Libijos; dėl šios šalies nestabilios politinės ir ekonominės padėties neteisėtai žmones gabenantys asmenys turi galimybę plėsti savo veiklą; pabrėžia, jog būtina kuo skubiau sumažinti mėginimų perplaukti jūrą skaičių ir neleisti neteisėtai išplaukti pripučiamomis gelbėjimo valtimis ir laiveliais turint tikslą pasiekti ES. Pabrėžia, kad svarbu imtis prevencinių veiksmų visais valdžios lygmenimis;

11.

atkreipia dėmesį į tai, kad neteisėtai žmones gabenantys asmenys ir prekiautojai žmonėmis savo veiksmais ir žmogaus teisių pažeidimais patys prisideda prie nestabilumo Libijoje, didindami migrantų pažeidžiamumą. Rasti ilgalaikį Libijos valdymo ir saugumo problemų sprendimą tebėra ES, jos valstybių narių ir tarptautinių partnerių prioritetas; toks sprendimas būtinas siekiant užtikrinti tvarų dabartinės padėties suvaldymą;

12.

atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma migrantų Libijoje yra trečiųjų šalių piliečiai, daugiausia iš Užsachario Afrikos šalių. Todėl, taikant veiksmingą požiūrį, būtina atsižvelgti į veiksmus pietinėje Libijoje;

13.

pabrėžia komunikate nurodytų priemonių pridėtinę vertę: plėsti Libijos pakrantės apsaugos pajėgoms skirtas mokymo programas, užtikrinti tvarius finansavimo šaltinius mokymo poreikiams patenkinti ateityje, imtis griežtų veiksmų prieš neteisėtai žmones gabenančius asmenis ir prekiautojus žmonėmis bei suteikti paskatų Tunisui, Alžyrui ir Egiptui dalyvauti Viduržemio jūros regiono tinkle „Seahorse“ siekiant užtikrinti dalyvavimą subregioniniu lygmeniu; pabrėžia, kad visoje šioje veikloje pirmiausia turi būti siekiama atkurti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir teisinei valstybei migrantų ir vietos gyventojų atžvilgiu;

14.

pakartoja, kad būtina glaudžiai bendradarbiauti su Libijos valdžios institucijomis siekiant užtikrinti, kad pagerėtų sąlygos migrantų centruose, ypač daug dėmesio skiriant pažeidžiamiems asmenims ir nepilnamečiams, užtikrinant glaudų bendradarbiavimą su Tarptautine migracijos organizacija ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru, jiems veiksmingai stebint, kaip laikomasi standartų;

15.

palankiai vertina pastangas aktyviau dirbti su Libijos savivaldybėmis siekiant propaguoti alternatyvius pragyvenimo šaltinius ir remti vietos bendruomenių, priimančių migrantus, atsparumą, taip pat stiprinti techninį bendradarbiavimą, kad Libijos savivaldybės galėtų kurti savo teritorijų vystymosi strategijas ir pagerinti paramos savo piliečiams paslaugas;

16.

pabrėžia, kad būtina parengti vidutinės ir ilgalaikės trukmės bendradarbiavimo strategiją siekiant stiprinti ir paremti Libijos vietos ir nacionalinės valdžios institucijas, kad sustiprėtų jų gebėjimai valdyti savo teritorijas;

17.

skatinti Libijos ir jos pietinių kaimynių pasienio bendradarbiavimą, dialogą ir keitimąsi informacija, be kita ko, visapusiškai išnaudojant Afrikos regiono ir FRONTEX žvalgybos tarnybų tinklo teikiamas galimybes;

18.

atkreipia dėmesį į tai, kad vykdant bendrus veiksmus su Libija reikia iki minimumo sumažinti kitų maršrutų kaimyninėse šalyse atsiradimo riziką; palankiai vertina visapusišką regioninį požiūrį, stiprinant bendradarbiavimą su Egiptu, Tunisu ir Alžyru, gilinant dialogą ir operatyvinį bendradarbiavimą migracijos srautų valdymo klausimais su šiomis šalimis. Reikės tolesnės paramos šioms šalims, kad jos plėtotų savo veikiančias prieglobsčio sistemas ir remtų asmenis, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga;

19.

atsižvelgiant į įvairius ES projektus ir programas regione, skirtus susijusiems klausimams spręsti, būtina koordinuoti šias iniciatyvas, kad jos būtų veiksmingos siekiant užtikrinti pirmiau nurodytų tikslų įgyvendinimą;

20.

pažymi, kad iki šiol bendras ES atsakas į neteisėtos migracijos problemą buvo į valstybės saugumo aspektus nukreiptas požiūris, pagal kurį visų pirma daugiausia dėmesio skiriama kovai su neteisėtu žmonių gabenimu, bendradarbiaujant su valstybės institucijomis;

21.

ragina daugiau dėmesio skirti įvairiems vietos politiniams interesams, susijusiems su neteisėta migracija. Susiję subjektai, be kita ko, transporto bendrovės, padedančios neteisėtiems migrantams judėti, vietos gyventojai, kurie aprūpina maistu, pastoge ir taip užsidirba pajamų, vietos saugumo pajėgos, kurios pelnosi iš kyšininkavimo ir kelių mokesčių, politinis elitas, kuris naudojasi finansiniais ištekliais, gautais iš tarpininkavimo neteisėtai migracijai, kad įgytų politinį poveikį, ginkluotos grupuotės, kurios pelnosi iš neteisėto žmonių gabenimo ir išnaudojimo, siekdamos sustiprinti savo pozicijas, kt.; kad migracijos valdymas būtų sėkmingas, būtina suprasti šiuos įvairius subjektus ir jų ryšius su vietos valdžia ir stabilumo (konflikto) dinamiką, taip pat svarbu jiems sudaryti sąlygas dalyvauti diskusijose dėl šalies padėties stabilizavimo ir ateities planų;

22.

todėl palankiai vertina pasiūlymą stiprinti dabartinę socialinę ir ekonominę paramą savivaldybėms, per kurias driekiasi migracijos maršrutas, įtraukiant jas į strategijų, kuriomis gerinamos vietos gyventojų gyvenimo sąlygos ir atveriamos geresnės ateities perspektyvos jų regione, įgyvendinimą;

23.

pabrėžia, kad tinkamai parengta migracijos politika galėtų prisidėti prie alternatyvių pragyvenimo šaltinių ir kokybiškesnių institucijų ilguoju laikotarpiu – taip kovojant su kai kuriomis pagrindinėmis migracijos priežastimis iš vidaus. Tam, kad būtų užtikrintas tokios veiksmingos politikos formavimas, dabartinė migracijos politika turi būti peržiūrėta pripažįstant, kad Saharos neteisėtos migracijos priežastys yra valdymo ir stabilumo klausimai;

24.

pakartoja, kad neteisėtos migracijos maršrutai kerta daugelį regiono šalių, kurių valstybės institucijos yra silpnos arba jų visai nėra. Libija yra akivaizdus to pavyzdys. Keletas pranešimų parodė, kad pajamos iš neteisėto žmonių gabenimo ir prekybos jais suteikia nereguliarioms ginkluotosioms pajėgoms, kurios veikia kaip de facto valdžios institucijos vietose, tokių galių, kad jos gali trukdyti didesniems konfliktų sprendimo procesams. Net tais atvejais, kai valstybės institucijos oficialiai vis dar egzistuoja, bendradarbiavimas su tokiais veikėjais kovojant su neteisėta migracija iš esmės yra politinė iniciatyva, kuri gali baigtis neteisėtai žmones gabenančių asmenų ir nereguliarių ginkluotųjų pajėgų interesų įtvirtinimu. Suskaidyto suvereniteto atveju neutralių tarpininkų nėra;

25.

pabrėžia, kad klimato kaita ir gaivalinės nelaimės gali būti migraciją ir asmenų persikėlimą lemiantys veiksniai. Be to, ragina investuoti į atsparumo nelaimių rizikai didinimą kaip prevencinę priemonę pagrindinėms migracijos priežastims pašalinti;

26.

ragina toliau dėti pastangas siekiant sistemingo bendradarbiavimo su Libijos valdžios institucijomis, daug dėmesio skiriant sienų valdymui, kovai su neteisėta migracija ir sprendžiant žmogaus teisių ir migrantų poreikių tenkinimo problemą Libijoje; be to, kartu su pilietine visuomene, ieškoti alternatyvų migrantų sulaikymui, nes ši priemonė turėtų būti tik kraštutinė ir taikoma tik esant sąlygoms, kurios atitiktų tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių standartus. Mokymas ir logistinė parama sprendžiant šias problemas turėtų būti svarbi ES remiamų programų gebėjimams stiprinti dalis;

27.

siūlo su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuru išanalizuoti galimybę imtis praktinių veiksmų perkelti migrantus iš Libijos, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, į ES valstybes nares ir kitas tarptautines šalis partneres;

28.

ragina sustiprinti bandomąją iniciatyvą, kuria siekiama stabilizuoti bendruomenes, gyvenančias teritorijose, nukentėjusiose nuo migrantų perkėlimo šalies viduje ir migrantų tranzito, taip pat plėtoti bendradarbiavimą rengiant savo teritorijų strategijas, kurių tikslas užtikrinti žmogaus orumą šalyje, kurioje jie gyvena, be kita ko, sudarant galimybes įsidarbinti asmenims, kuriems reikalinga apsauga, kad priimančios bendruomenės juos lengviau priimtų; taip pat ragina bendradarbiauti, kad būtų pagerintos, be kita ko, vietos gyventojams viešosios paramos paslaugos ir infrastruktūra;

29.

ragina stiprinti vykdomą remiamą savanorišką grįžimą iš Libijos į kilmės šalį, jeigu dėl padėties vietoje tai būtų galima padaryti, ir suderinti veiksmus su tarptautiniais partneriais, visų pirma su Tarptautine migracijos organizacija (TMO);

30.

palankiai vertina tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos pripažįstamos svarbiais subjektais sprendžiant migracijos klausimus, ją valdant, gelbėjant gyvybes ir kovojant su nusikalstamumu;

31.

dar kartą patvirtina, kad miestai yra pagrindiniai pasaulinės migracijos arenos subjektai, ir taip pat patiria didžiausią tiesioginį neigiamą migracijos poveikį. Vietos valdžios institucijos tiesiogiai atsakingos už imigrantų gyvenimo sąlygas, sėkmę ir problemų sprendimą. Vietos valdžiai gali pasisekti tose srityse, kuriose daugeliui nacionalinių vyriausybių kyla problemų ir netgi visai nepavyksta pasiekti rezultatų (3);

32.

pabrėžia kilmės, tranzito ir kelionės tikslo šalių vietos valdžios institucijų vaidmenį migracijos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su integracija ir socialine sanglauda. Vietos valdžios institucijos akivaizdžiai yra priešakyje sprendžiant migracijos problemas, atsižvelgiant į jų įgaliojimus, jų buvimą „vietoje“ ir patirtį, įgytą sprendžiant vis įvairesnės visuomenės kasdienius klausimus. Vis dėlto migracija yra bendros atsakomybės klausimas, kuris sprendžiamas visais lygmenimis – Europos, nacionaliniu, regionų ir vietos. Tuo tarpu taip pat svarbu, kad būtų atsižvelgta į vietos ir regionų sąlygas užtikrinti kuo geresnį ilgalaikį migrantų priėmimą, taigi ir sėkmingą integraciją;

33.

mano, kad ES turėtų pasinaudoti jos pietinę jūrų sieną tiek Viduržemio jūroje, tiek Atlanto vandenyne sudarančių regionų, kaip privilegijuotų tiltų plėtojant abipusiai naudingus santykius su trečiosiomis šalimis, potencialu ir patirtimi;

34.

pabrėžia, kad reikia stiprinti vietos bendruomenes, ypač Libijoje pagal Europos Vadovų Tarybos narių Maltos deklaraciją dėl migracijos išorės aspektų (4) ir todėl remia tokius projektus kaip Nikosijos iniciatyva; ragina Europos išorės veiksmų tarnybą ir Europos Komisiją, kartu su RK ir vietos arba regionų valdžios asociacijomis, išanalizuoti galimybes panašius projektus vykdyti kitose šalyse;

35.

pripažįsta Nikosijos iniciatyvos kaip gebėjimų stiprinimo projekto siekiant paremti Libijos savivaldybes pridėtinę vertę; ši iniciatyva įgyvendinama bendradarbiaujant su Europos vietos ir regionų valdžios institucijomis ir Europos Komisijai teikiant finansinę paramą. Atkreipia dėmesį į tai, kad ši iniciatyva turi būti įgyvendinama taip, kad padidėtų jos priemonių veiksmingumas ir būtų pasiekti geresni rezultatai, tačiau kartu reikia paisyti ir sudėtingų sąlygų, kiek tai susiję su teisėtumo klausimu Libijoje, ir jautriai reaguoti į visus politinius padarinius;

36.

pripažįsta, kad šalių, per kurias driekiasi centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas, vietos valdžios institucijų gebėjimai dar nepakankamai išvystyti. Problema tampa sudėtingesnė bandant tenkinti skirtingus poreikius, ypač ekonomiškai nestabiliomis sąlygomis. vietos valdžios institucijos turi turėti priemones įvertinti būtiniausius įvairių migrantų grupių, visų pirma nelydimų vaikų ir paauglių bei moterų, poreikius;

37.

pabrėžia, kad reikia daugiau dėmesio skirti vaikų apsaugai. Centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje per pastaruosius tris mėnesius užfiksuota rekordiškai daug pabėgėlių ir migrantų žūčių, įskaitant apytiksliai 190 vaikų. Prisijungiame prie UNICEF raginimo ES ir jos valstybėms narėms įsipareigoti apsaugoti pabėgėlių ir migrantų vaikus, visų pirma nelydimus, nuo vaikų išnaudojimo, smurto prieš juos ir prekybos jais bei sustiprinti vaikų apsaugos programas Libijoje;

38.

paaiškina, kad ES parama vietos ir regionų valdžios institucijų gebėjimų stiprinimui reiškia ne tik padidinti vietos valdžios institucijų techninius pajėgumus, bet ir užtikrinti veiksmingą būtiniausių poreikių tenkinimą ir paslaugų teikimą. Empiriniai duomenys rodo, kad decentralizuotas socialinių paslaugų ir viešųjų gėrybių valdymas užtikrina optimalią pinigų vertę vystymosi planavimo ir įgyvendinimo srityje;

39.

pritaria, kad reikia skatinti decentralizacijos ir vietos valdymo programas, atsižvelgiant į nacionalines skurdo mažinimo strategijas;

40.

primygtinai teigia, kad darna ir sąveika tarp nacionalinės migracijos politikos ir vietos iniciatyvų, teikiant paslaugas ir apsaugą migrantams ir skatinant jų socialinę įtrauktį, kai jie turi teisę į tarptautinę apsaugą, yra sritis, kuriai reikia skirti daugiau dėmesio. Vietos valdžios institucijoms turi būti suteikti bent jau įgaliojimai ir skirta pakankamai išteklių patenkinti jų jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje esančių migrantų poreikius. Dar būtų geriau, jeigu jos turėtų galimybę veikti bendroje politikos aplinkoje, kurioje pirmenybė teikiama įtraukiam požiūriui, jei tam yra sudarytos tinkamos sąlygos;

41.

pažymi, kad Libija per pastaruosius šešerius metus išgyveno politinį bei socialinį sąmyšį, tiesiogiai kilusį dėl Arabų pavasario įvykių. Dar 2014 m. prasidėjusi bendra krizė Libijoje sukėlė šalyje chaosą ir labai pablogino gyvenimo sąlygas visoje šalyje. Valstybės beveik nėra, savivaldybių tarybos turi labai ribotas lėšas – visa tai lemia silpnas institucijas, kurios tampa nemenka kliūtimi siekiant stabilumo ir vystymosi. Kartu šalis pasirinko reformas, kuriomis būtų sukurta decentralizuoto valdymo sistema. 2012 m. priėmus Įstatymą Nr. 59 (dėl vietos valdžios), kuris, nepaisant nestabilumo šalyje, išlieka visų Libijos partijų, kad ir kokios būtų jų politinės pažiūros, atskaitos tašku;

42.

pabrėžia, kad daugelis jaunų žmonių iš Libijos miestų įsitraukė į „migracijos verslą“, nes tai labai pelningas užsiėmimas. Jaunuolius, kurie dalyvavo ginkluotuose konfliktuose ir karinių grupuočių veikloje, yra ypač sunku integruoti. Tradicinėms socialinėms organizacijoms (gentims, šeimoms, mokykloms ir institucijoms) sunku bendrauti su jaunimu. Narkotikai ir nusikalstamumas yra plačiai paplitę. Specialiai jaunimui skirtos politikos nėra, dėl to jaunimo padėtis tapo dar sunkesnė;

43.

pabrėžia, kad savivaldybės, ne tik Libijoje, bet ir įvairiose šalyse, per kurias driekiasi Viduržemio jūros regiono maršrutas, gali atlikti svarbų vaidmenį. Kaip instituciniai ir teisėti subjektai, atsakingi už vietos klausimus, jos raginamos svariai prisidėti prie stabilumo didinimo. Vietos ekonominė plėtra, derinimas su saugumo subjektais ir veiksminga jaunimo ir migracijos politika – tai tie ramsčiai, kuriais turi būti grindžiamas jų vaidmuo. Tačiau vietos valdžios institucijoms reikalinga nemaža pagalba, kad jos galėtų prisiimti šią atsakomybę;

44.

remia programas, padedančias stiprinti, įgalinti ir užtikrinti veiksmingesnes Libijos ir kitų šalių, per kurias driekiasi centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas, vietos valdžios institucijas, dėmesį sutelkiant į tris vietos valdymo aspektus: valdymą, paslaugų teikimą ir dalyvavimą. Taip pat turėtų būti dedamos pastangos didinti vietos ekonomines perspektyvas, gerinti kaimo vietovių, miestų ir miestelių itin išsilavinusio jaunimo socialinį gyvenimą ir politinę įtrauktį, siekiant sušvelninti radikalizaciją ir migraciją lemiančius veiksnius;

45.

pabrėžia, kad galima vietos lygmeniu pagerinti valdymą, nepaisant vietos valdžios institucijų de facto gebėjimų trūkumą šiame etape, ir primygtinai nurodo, kad gyvybiškai būtina remti vietos valdymą, nes tai neišvengiamai paskatins stabilizavimą ir sudarys sąlygas būsimai pertvarkai kaip būtinai išankstinei veiksmingo ir tvaraus migracijos srautų valdymo Libijoje sąlygai;

46.

pabrėžia, koks svarbus yra moterų ir jaunimo dalyvavimas – tai turėtų ir toliau būti neatsiejama įvairių paramos veiklos rūšių dalis, ypač aktyviai dalyvaujant pilietinės visuomenės organizacijoms (PVO) ir nepriklausomiems politikams;

47.

pabrėžia nustatytų tikslų pridėtinę vertę mažinant įvairių rūšių migracijos, perkėlimo ir neramumų neigiamą poveikį, didinant kaimo vietovių ekonominį patrauklumą ir veiklą, padedančią naujos kadencijos savivaldybėms dirbti, taikant decentralizavimo priemones;

48.

pripažįsta, kad tragedija prasideda kilmės šalyse, o ne jūroje. Taigi ragina ES prisidėti prie vietos ekonomikos plėtros centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršruto šalyse, remiant jų savivaldybių kaip vietos plėtros subjektų vaidmenį bei sudarant galimybes jaunimui ir moterims dalyvauti sprendžiant vietos reikalus ir socialinėje bei ekonominėje veikloje;

49.

toliau teikia paramą rengiant ir įgyvendinant ES migracijos politiką, taip pat remiantis Europos ir Viduržemio jūros regiono valstybių vietos ir regionų valdžios institucijų asamblėjos (ARLEM) žiniomis ir patirtimi.