8.10.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 332/77

Pranešėjas:

Thomas McDONOGH

1.1

ES teisės aktų pakeitimas turi būti priimtas siekiant laikytis su pagrindiniu reglamentu susijusių rekomendacijų ir sprendimų, pateiktų 2014 m. birželio 18 d., kai PPO Ginčų sprendimo taryba patvirtino kolegijos ir apeliacinio komiteto ataskaitas.

1.2

Humaniško skerdimo taisyklių ir nuostatų laikymąsi turėtų griežtai užtikrinti įvairios institucijos, įskaitant ES. Reikėtų imtis visų įmanomų veiksmų siekiant nesukelti ruoniams bereikalingų kančių. Pavyzdžiui, ruonių jauniklių mušimas lazdomis pavasarį Kanadoje gali būti tiksliausiai vadinamas barbarišku ir gyvūnų teisių organizacijos visame pasaulyje nuolat kovoja su šiuo reiškiniu. EESRK išreiškia savo pasibaisėjimą šiuo žudymo metodu.

1.3

Būtina nustatyti realias kvotas, kurias galima būtų patikrinti, ir leistinus žudymo metodus, kurių turėtų laikytis tradicinę medžioklę pragyvenimo tikslais vykdančios inuitų bendruomenės. Tuo pačiu metu turi būti užtikrinama gyvūnų gerovė.

1.4

Reikėtų tinkamai stebėti ir kontroliuoti kvotas, medžioklės ribas, kitų reikalavimų laikymąsi ir t. t.

1.5

Būtiniausius atsekamumo sistemos reikalavimus būtų galima suformuluoti kaip reikalavimus, kuriuos turi atitikti ekonominės veiklos vykdytojai, norintys importuoti į ES, įskaitant tris pagrindinius aspektus (1):

2.1

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1007/2009 dėl prekybos produktais iš ruonių (toliau – pagrindinis reglamentas) nustatytas bendras draudimas šiuos produktus pateikti Sąjungos rinkai.

2.2

Pagrindiniame reglamente taip pat numatyta bendro draudimo išimtis, taikoma produktams iš ruonių, kuriuos tradiciškai medžioja inuitų ir kitos čiabuvių bendruomenės pragyvenimo tikslais (toliau – ČB išimtis).

2.3

Be to, jame numatytos ir kitos išimtys – leidžiama importuoti produktus iš ruonių, sumedžiotų siekiant vienintelio tikslo – užtikrinti tvarų jūrų išteklių valdymą – ir nesiekiant pelno bei tai darant nekomerciniais tikslais (toliau – JIV išimtis), ir leidžiama minėtus produktus importuoti pavieniais atvejais, kai importuojamos tik keliautojų arba jų šeimos narių asmeninėms reikmėms skirtos prekės.

2.4

Įgyvendinimo reglamentu, t. y. 2010 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 737/2010 nustatytos išsamios pagrindinio reglamento įgyvendinimo taisyklės.

2.5

Abu teisės aktus („ES produktų iš ruonių reguliavimo tvarka“) Kanada ir Norvegija užginčijo Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) pradėdamos ginčus dėl „Europos Bendrijos ruonių produkcijos importo ir prekybos ja draudimo priemonių“ (DS400 ir DS401).

2.6

PPO ataskaitose daroma išvada, kad produktų iš ruonių draudimas iš esmės gali būti pagrįstas su ruonių gerove susijusiais etikos sumetimais, tačiau nepritariama dviem – ČB ir JIV – išimtims.

2.7

Nustatyta, kad JIV išimtis yra nepagrįsta, nes galimas komercinės medžioklės ir JIV medžioklės (smulkios ir nesiekiant pelno) masto skirtumas yra nepakankamas tokiam skirstymui pagrįsti.

2.8

Dėl ČB išimties, kuri iš principo atspindi teisėtą skirstymą, apeliacinis komitetas nusprendė, kad tam tikri jos paskirties ir taikymo elementai yra „savavališka ir nepagrįsta diskriminacija“.

2.9

2014 m. liepos 10 d. Europos Sąjunga pranešė GST ketinanti įgyvendinti GST rekomendacijas ir sprendimus šiame ginče taip, kad laikytųsi savo įsipareigojimų PPO.

2.10

2014 m. rugsėjo 5 d. Europos Sąjunga, Kanada ir Norvegija sutarė, kad pagrįstas GST rekomendacijų ir sprendimų įgyvendinimo laikotarpis yra 16 mėnesių. Taigi šis pagrįstas laikotarpis baigsis 2015 m. spalio 18 d.

2.11

Šio pasiūlymo dėl teisėkūros procedūra priimamo akto tikslas – įgyvendinti su pagrindiniu reglamentu susijusias GST rekomendacijas ir nutarimus. Jis taip pat yra Reglamento (ES) Nr. 737/2010 atitikties minėtiems sprendimams užtikrinimo teisinis pagrindas.

2.12

JIV išimties problema išsprendžiama ją pašalinant iš pagrindinio reglamento. ČB išimties paskirties ir taikymo problema išsprendžiama šią išimtį pakeičiant: visų pirma jos naudojimas susiejamas su gyvūnų gerovės paisymu ir numatoma, kad gali būti nustatyta produktų iš ruonių pateikimo rinkai riba, jei medžioklės mastas arba kitos aplinkybės verstų manyti, kad medžioklė vykdoma daugiausia komerciniais tikslais.

2.13

Be to, Europos Komisijos ekspertai, bendradarbiaudami su Kanados ekspertais, rengia būtiną atestavimo sistemą, kad Kanados inuitai galėtų pasinaudoti pagal ES produktų iš ruonių reguliavimo tvarką inuitams taikoma išimtimi.

2.14

Įvairios susijusios vyriausybės turėtų sukurti prekybos inuitų produktais struktūrą.

3.1

Ruonių medžioklė yra neatsiejama inuitų ir kitų čiabuvių bendruomenių kultūros ir identiteto dalis ir gerokai prisideda prie jų pragyvenimo. Prieš kelerius metus dėl viešosios nuomonės daromo spaudimo visiškai uždraudus ruonių medžioklę inuitų bendruomenė patyrė gilią krizę – ji susidūrė su skurdu ir nesugebėjimu užtikrinti savo išlikimo. Šiuo metu 90 proc. inuitų yra bedarbiai ir daugelis jų yra visiškai priklausomi nuo socialinės apsaugos sistemos. Dėl šių priežasčių inuitams ir kitoms čiabuvių bendruomenėms neseniai vėl pradėta leisti vykdyti tradicinę ruonių medžioklę, jei ji vykdoma jų pragyvenimo tikslais.

3.2

Siekiant kartu rasti geriausią būdą toliau užtikrinti inuitų teisę į pragyvenimo lygį ir tuo pačiu metu apsaugoti ruonius nuo tarptautinės prekybos ir išnykimo, EESRK siūlo inuitų bendruomenę įtraukti į Europos Komisijos ir Kanados vyriausybės dialogą.

3.3

Inuitams ir kitoms čiabuvių bendruomenėms medžiojant ruonius, kaip ir vykdant kitą ruonių medžioklę, neįmanoma nuosekliai ir efektyviai taikyti iš tiesų humaniško žudymo būdo. Vis dėlto atsižvelgiant į tikslą, kurio siekiama Reglamentu (EB) Nr. 1007/2009, derėtų leisti Sąjungos rinkai pateikti produktus, gautus inuitams ir kitoms čiabuvių bendruomenėms vykdant medžioklę, su sąlyga, kad per medžioklę kiek įmanoma būtų stengtasi sumažinti medžiojamų gyvūnų skausmą, stresą, baimę ir kitų formų kančias.

3.4

Reglamente (EB) Nr. 1007/2009 taip pat išimties tvarka leidžiama rinkai pateikti produktus iš ruonių, kurie sumedžioti siekiant vienintelio tikslo – užtikrinti tvarų jūrų išteklių valdymą.

3.5

Nors pripažįstama, kad medžioklė yra svarbi siekiant tvariai valdyti jūrų išteklius, tačiau praktiškai tokią medžioklę gali būti sunku atskirti nuo didelio masto medžioklės, kuri daugiausia vykdoma komerciniais tikslais. Dėl to gali būti nepagrįstai diskriminuojami atitinkami produktai iš ruonių. Todėl tokia išimtis nebeturėtų būti numatyta.

3.6

Pateikti rinkai produktus iš ruonių leidžiama tik tada, kai jie pagaminti iš inuitų ir kitų čiabuvių bendruomenių sumedžiotų ruonių ir atitinka visas šias sąlygas:

3.7

EESRK pritaria, kad teikiant rinkai produktus iš ruonių būtų taikomos tam tikros sąlygos, tačiau siūlo Europos Komisijai rasti tinkamą pusiausvyrą tarp ruonių apsaugos ir inuitų poreikio juos medžioti, nes ji būtina jų išlikimui. Nepragmatiškai aiškinant minėtas sąlygas inuitams iš esmės būtų kliudoma vykdyti ruonių medžioklę.

3.8

EESRK mano, kad būtų naudinga:

3.9

Importuoti produktus iš ruonių taip pat leidžiama pavieniais atvejais, kai importuojamos tik keliautojų arba jų šeimos narių asmeninėms reikmėms naudojamos prekės. Tokių prekių pobūdis ir kiekis turi liudyti, kad jos importuojamos ne komerciniais tikslais.

3.10

Tolesnis atsekamumo užtikrinimas priklauso nuo įdiegtos sistemos ir įvairioms susijusioms šalims nustatytų prievolių. Atsižvelgiant į prekybos produktais iš ruonių reguliavimą, šie būtiniausi reikalavimai turėtų būti aiškinami, kaip išdėstyta toliau.

—

medžiotojas (inuitas, čiabuvis medžiotojas arba licenciją turintis medžiotojas išteklių valdymo tikslais), kuris turi unikalų identifikavimo numerį;

—

surinkimo stotis (nurodoma teritorija ir (arba) geografinė padėtis);

—

produktas (iš esmės atsekamas medžiotojo ir surinkimo stoties sandoris).

3.11

Priimdama sprendimą, kuris bus galutinis ir privalomas, PPO turi suderinti prieštaringas tarptautinių susitarimų, kuriems jau beveik 70 metų, nuostatas. Viena tokių nuostatų draudžiama „savavališka ar nepagrįsta diskriminacija“ tarp šalių. Kita teigia, kad valstybės gali veikti taip, kaip būtina „visuomenės moralei apsaugoti“ (2).

3.12

Tautos didybę ir jos moralinę pažangą galima vertinti pagal tai, kaip ji elgiasi su savo gyvūnais  (3).