2011 m. rugsėjo 30 d.ThyssenKrupp Elevator (CENE) GmbH, anksčiau ThyssenKrupp Aufzüge GmbH, ir ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH pateiktas apeliacinis skundas dėl 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose ThyssenKrupp Liften Ascenseurs ir kt. prieš Europos Komisiją, T-144/07, T-147/07, T-148/07, T-149/07, T-150/07 ir T-154/07

(Byla C-503/11 P)

2011/C 347/31

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantės: ThyssenKrupp Elevator (CENE) GmbH, anksčiau ThyssenKrupp Aufzüge GmbH, ir ThyssenKrupp Fahrtreppen GmbH, atstovaujamos advokato K. Blau-Hansen

Kita proceso šalis: Europos Komisija

Apeliančių reikalavimai

Apeliantės prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliacinis skundas pateiktas dėl 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimo sujungtose bylose ThyssenKrupp Liften Ascenseurs ir kt. prieš Europos Komisiją (T-147/07 ir kt.), kiek šiuo sprendimu buvo atmestas 2007 m. gegužės 7 d. ieškinys dėl 2007 m. vasario 21 d. Europos Komisijos sprendimo C(2007) 512 galutinis (byla COMP/E-1/38.823 — Liftai ir eskalatoriai) ir kiek jis susijęs su apeliantėmis.

Keturiais apeliacinio skundo pagrindais apeliantės pateikia kaltinimus dėl Komisijos kompetencijos stokos, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, EB arba SESV ir įgyvendinant šias sutartis taikytinų teisės normų pažeidimo ir piktnaudžiavimo įgaliojimais bei pagrindinių teisių pažeidimų.

Pirma, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas Komisijos kompetenciją vesti procedūrą. Jos mano, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti Komisijos sprendimą niekiniu dėl galimybės taikyti SESV 101 straipsnį (buvęs EB 81 straipsnis) stokos, nes inkriminuojami vietiniai pažeidimai neturėjo tarpvalstybinės reikšmės. Nors Bendrasis Teismas pripažino SESV 101 straipsnį taikytinu, jis turėjo atsižvelgti į tai, kad pagal Pranešimą dėl Europos konkurencijos institucijų tinklo Komisijos kompetencijai bet kuriuo atveju prieštarauja Reglamentu Nr. 1/2003 (1) sukurta lygiagrečių kompetencijų sistema. Galiausiai, anot apeliančių, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad vėlesnė procedūros pradžia vadovaujant Komisijai pažeidžia bausmių apibrėžtumo bei įtvirtinimo įstatymuose principą, kuris saugomas kaip pagrindinė teisė.

Antra, apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą patvirtindamas Komisijos sprendimą solidariai patraukti apeliantes atsakomybėn ir pasiremti ThyssenKrupp AG koncerno apyvarta. Apeliančių teigimu, šiuo aspektu teismo sprendimas prieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsniui, teisinės valstybės principui nulla poena sine lege, proporcingo nubaudimo principui, principui in dubio pro reo ir kaltės principui. Jų nuomone, teismo sprendime padaryta teisės klaida, kiek jame daroma prielaida, kad dukterinė bendrovė kartu su savo patronuojančia bendrove (ir kitomis koncerno bendrovėmis) sudaro atsakomybės subjektą ekonominio vieneto forma. Be to, ir neatsižvelgiant į pirmiau išdėstytą aspektą, teismo sprendimas prieštarauja kaltės principui, nes bauda apeliantėms skirta solidariai su jų patronuojančia bendrove. Papildomai teigiama, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai patvirtino solidarią atsakomybę nepaisant to, jog nebuvo nustatytos atskirų bendrovių atsakomybės ribos.

Trečia, apeliantės tvirtina, kad savo sprendime Bendrasis Teismas pažeidė teisės normose jam numatytą pareigą atlikti išsamų tyrimą, nes nepakankamai ištyrė pagrindinės baudos nustatymo ir atgrasymo koeficiento proporcingumą bei nepakankamą apeliančių bendradarbiavimo įvertinimą ir taip pažeidė pagrindinę teisę į sąžiningą procesą ir su ja susijusią teisių apsaugos garantiją.

Ketvirta, apeliantės teigia, kad buvo pažeistas proporcingumo principas ir vienodo požiūrio principas, kiek tai susiję su pagrindine bauda už pažeidimą Vokietijoje, nes nustatant pagrindinę baudą buvo atsižvelgta į jokio ryšio su pažeidimu neturinčią apyvartą, nors tam prieštarauja imperatyvūs pagrindai. Anot apeliančių, Schindler atveju šiuo klausimu Bendrasis Teismas tinkamai išdėstė diferencijuotą pagrindimą, tačiau nepagrįstai netaikė tokios diferenciacijos apeliančių atveju.

(1)  2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).