9.7.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 204/15

Pirmasis pagrindas. Faktinė klaida ir EB 87 straipsnio 1 dalies ir EB 88 straipsnio 3 dalies, Reglamento (EB) Nr. 659/1999 (1) 1 straipsnio c punkto ir Reglamento (EB) Nr. 794/2004 (2) 4 straipsnio pažeidimas.

2008 m. Finansų įstatymu Italija paprasčiausiai ketino skirti papildomą pagalbos laivų statybai finansavimą, numatytą 2004 m. Finansų įstatyme ir 2004 m. vasario 2 d. Ministro dekrete, kurį remdamasi Reglamentu (EB) Nr. 1177/2002 (3) (LAM reglamentas) jau buvo patvirtinusi Komisija, nekeisdama nei pačios pagalbos suteikimo sąlygų, nei įmonių ir sutarčių, kurioms ji galėjo būti skirta. Iš tiesų paaiškėjo, kad finansavimui skirtų lėšų nepakako, nes buvo gauta daugiau nei numatyta paraiškų dėl pagalbos. Dėl jos savitos struktūros neįmanoma iš anksto nustatyti tokios pagalbos bendros sumos; todėl tokios pagalbos papildomo finansavimo negalima laikyti esminiu jau patvirtintos pagalbos pakeitimu, t. y. nauja pagalba. Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatsižvelgė į šią informaciją.

Antrasis pagrindas. Reglamento (EB) Nr. 1177/2002 2, 3, 4 ir 5 straipsnių pažeidimas.

Komisija nusprendė, kad 2008 m. Finansų įstatymas buvo nauja pagalba, nes LAM reglamente numatyta schema pasibaigė 2005 m. kovo 31 d. ir po šios datos negalėjo būti taikoma. Taip nėra, nes ši data tebuvo galutinis terminas, per kurį turėjo būti pasirašytos laivų statybos sutartys, kurioms galėjo būti skirta pagalba; tačiau tame pačiame reglamente buvo numatyta, kad pagalba turėjo būti suteikta įmonėms, kurios laivus pristatė praėjus ne daugiau kaip trejiems metams nuo sutarties pasirašymo dienos (kuris galėjo būti pratęstas ne daugiau kaip dar trejiems metams). Taigi reglamentas galėjo būti taikomas šioms sutartims bent jau iki 2008 m. kovo 31 d. 2008 m. Finansų įstatymas, kuris buvo priimtas 2007 m. gruodžio 24 d., yra būtent reglamento taikymo priemonė, kuria siekiama užtikrinti pagalbos suteikimą visoms iki 2005 m. kovo 31 d. pasirašytoms sutartims. Todėl 2008 m. Finansų įstatymo teisinis pagrindas yra LAM reglamentas, kurį Komisija turėjo taikyti, kad jį patvirtintų. Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad po 2005 m. kovo 31 d. Komisija nebeturėjo jokių įgaliojimų vertinti su laivų statyba susijusias priemones remdamasi LAM reglamentu, net jei jos buvo susijusios su iki 2005 m. kovo 31 d. pasirašytomis sutartimis.

Trečiasis pagrindas. EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalies ir EB 88 straipsnio 3 dalies pažeidimas. Pažeisti esminiai procedūriniai reikalavimai, nes nenurodyti motyvai (EB 253 straipsnis).

Komisija nusprendė, kad Sutartyje ar bet kuriame kitame šaltinyje nebuvo nuostatos, kuria remiantis 2008 m. Finansų įstatyme numatytą pagalbą būtų galima laikyti suderinama su bendrąja rinka. Tai netiesa, nes buvo siekiama apsaugoti Bendrijos laivų statybos pramonę nuo Korėjos dempingo, o dėl to galėjo būti taikomas 87 straipsnio 3 dalies b punktas (Bendrijos interesams svarbūs projektai) arba 87 straipsnio 3 dalies c punktas (tam tikro ekonominės veiklos sektoriaus plėtrai skatinti skirta pagalba) ir bet kuriuo atveju proporcingumo principas: pagalbos skyrimas tik kai kurioms sutartims dėl to, kad finansavimas buvo nepakankamas, būtų buvusi neproporcinga valstybės finansų apsaugos priemonė, nes tai būtų labai iškraipę konkurenciją tarp suinteresuotųjų įmonių. Komisija neišnagrinėjo nė vieno iš šių galimų valstybės pagalbos draudimo išimčių pagrindų. Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad Italija nenurodė nė vieno valstybės pagalbos draudimo išimčių pagrindo, visų pirma atsižvelgiant į tai, jog pagalbos neskyrimas vienoms įmonėms ir jos skyrimas kitoms tokioje pačioje padėtyje esančioms įmonėms būtų lėmęs skirtingą požiūrį ir konkurencijos iškraipymą. Be to, jis neteisingai nusprendė, kad Komisijos sprendimas buvo tinkamai motyvuotas.

Ketvirtasis pagrindas. Teisėtų lūkesčių apsaugos ir vienodo požiūrio (nediskriminavimo) principų pažeidimas.

Bet kuriuo atveju po to, kai Komisija patvirtino 2004 m. vasario 2 d. ministro dekrete numatytą schemą, buvo galima teisėtai tikėtis, kad bus priimtas įstatymas, pagal kurį turėjo būti paprasčiausiai skirtas papildomas šios schemos finansavimas. Be to, to reikalaujama ir pagal vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principą, nes dėl to, jog finansavimas buvo nepakankamas, pagalbą gavo tik kai kurie operatoriai, o kiti tokioje pačioje padėtyje esantys operatoriai jos negavo. Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad Italija ir suinteresuotieji asmenys aiškiai žinojo, jog 2004 m. patvirtinimo sprendime buvo numatyta didžiausia bendros 10 mln. eurų skirtinos pagalbos riba. Priešingai, buvo galima teisėtai tikėtis, kad pagalba bus skirta visiems turintiems į ją teisę gavėjams.