1.12.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 324/5

1.

2002 m. lapkričio 12 d. Taryba patvirtino Rezoliuciją dėl didesnio europinio bendradarbiavimo skatinimo profesinio švietimo ir mokymo srityse (1); vėliau šia rezoliucija, kaip strategija, skirta profesinio rengimo ir mokymo rezultatams bei kokybei gerinti ir jo patrauklumui didinti, paprastai vadinama Kopenhagos procesu, buvo pagrįsta deklaracija, kurią 2002 m. lapkričio 29–30 d. Kopenhagoje įvykusiame susitikime priėmė ES valstybių narių, ELPA/EEE šalių ir šalių kandidačių ministrai, atsakingi už profesinį rengimą ir mokymą, Komisija ir Europos socialiniai partneriai.

2.

2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos rekomendacijoje dėl bendrųjų visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimų (2) valstybėms narėms rekomenduojama į mokymosi visą gyvenimą strategijas įtraukti bendruosius gebėjimus, kad visiems jauniems žmonėms būtų sudarytos galimybės plėtoti tokius gebėjimus ir pasiekti tokį lygį, kuris būtų pakankamas pagrindas tolesniam mokymuisi ir profesinei veiklai.

3.

2007 m. lapkričio 15 d. Tarybos rezoliucijoje dėl naujų gebėjimų naujoms darbo vietoms (3) buvo pabrėžta, kad skubiai reikia numatyti būsimus gebėjimų poreikius, kad darbuotojai būtų parengti naujoms darbo vietoms žinių visuomenėje, įgyvendinant priemones, kuriomis siekiama žinias, gebėjimus ir kompetencijas suderinti su ekonomikos poreikiais ir išvengti galimų gebėjimų trūkumų.

4.

2008 m. gegužės 22 d. Tarybos išvadose dėl suaugusiųjų mokymosi buvo pripažintas esminis vaidmuo, kuris gali tekti suaugusiųjų mokymuisi siekiant Lisabonos strategijos tikslų, nes juo skatinama socialinė sanglauda ir piliečiams suteikiami gebėjimai, kurių reikia norint rasti naują darbą, o Europai padedama geriau reaguoti į globalizacijos keliamus sunkumus, ir valstybių narių buvo paprašyta įgyvendinti kelias su suaugusiųjų mokymusi susijusias konkrečias priemones (4).

5.

2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos išvadose dėl jaunimo judumo (5) valstybių narių buvo paprašyta suteikti visiems jauniems žmonėms, dalyvaujantiems profesinio rengimo ir mokymo sistemoje, galimybę dalyvauti judumo programoje, taip pat didinti judumo galimybes profesinio rengimo ir mokymo srityje.

6.

2008 m. lapkričio 21 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliucijoje „Geresnis orientavimo visą gyvenimą integravimas į švietimo ir mokymosi visą gyvenimą strategijas“ (6) buvo pabrėžta, kad reikia padėti asmenims nustatyti jų turimus gebėjimus ir apibrėžti mokymosi tikslus, kuriuos jie turi pasiekti norėdami pagerinti savo karjeros perspektyvas.

7.

2009 m. gegužės 12 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų išvadose (7) dėl švietimo bei mokymo institucijų ir socialinių partnerių, visų pirma darbdavių, partnerysčių stiprinimo mokymosi visą gyvenimą srityje valstybės narės buvo paragintos aktyviai skatinti tokias partnerystes.

8.

2009 m. gegužės 12 d. Tarybos išvadose dėl Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginės programos („ET 2020“) (8) nustatyta, kad toks bendradarbiavimas laikotarpiu iki 2020 m. vykdomas laikantis programos, kuri švietimo ir mokymo sistemas mokymosi visą gyvenimą požiūriu apjungia į vieną visumą.

9.

2010 m. kovo 25–26 d. ir 2010 m. birželio 17 d. išvadose (9) Europos Vadovų Taryba nustatė du pagrindinius tikslus švietimo ir mokymo srityje pagal strategiją „Europa 2020“. Ji taip pat paprašė Komisijos pateikti veiksmus, kurių reikia imtis ES lygiu tai strategijai įgyvendinti, konkrečiai, pasitelkiant kelias pavyzdines iniciatyvas.

10.

2010 m. gegužės 11 d. Tarybos išvadose dėl kompetencijų, kuriomis prisidedama prie mokymosi visą gyvenimą ir iniciatyvos „Nauji gebėjimai naujoms darbo vietoms“ įgyvendinimo (10), valstybės narės buvo paragintos labiau remti įvairių kompetencijų įgijimą, atnaujinimą ir tolesnį tobulinimą profesinio rengimo ir mokymo srityje, taip pat remti mokytojų ir instruktorių pirminį ir tęstinį profesinį tobulėjimą profesinio rengimo ir mokymo struktūroje, kad jie, be kita ko, galėtų vykdyti naujas užduotis pagal kompetencijomis grindžiamą metodą.

11.

2010 m. gegužės 10–11 d. Tarybos išvadose dėl švietimo ir mokymo socialinio aspekto (11) valstybių narių buvo paprašyta stiprinti bendrųjų kompetencijų įgijimą per profesinį išsilavinimą ir programas ir geriau atsižvelgti į nepalankioje padėtyje esančių besimokančiųjų poreikius.

1.

Tiek pirminis profesinis rengimas ir mokymas (I-VET), tiek tęstinis profesinis rengimas ir mokymas (C-VET) rengiamas siekiant bendro dvejopo tikslo: prisidėti prie galimybių įsidarbinti didinimo bei ekonomikos augimo ir spręsti bendro pobūdžio visuomenės problemas, visų pirma skatinti socialinę sanglaudą. Organizuojant tokį rengimą ir mokymą jaunimui ir suaugusiesiems turėtų būti siūlomos patrauklios ir viliojančios karjeros galimybės; toks rengimas ir mokymas turėtų būti patrauklus moterims ir vyrams, didelį potencialą turintiems žmonėms ir tiems asmenims, kuriems dėl kurios nors priežasties gresia pavojus būti išstumtiems iš darbo rinkos.

2.

Būsimoje Europos darbo rinkoje tuo pačiu metu kils problemos, susijusios su senėjančia visuomene ir su tuo, kad vis mažėja jaunų žmonių, kurie įsitraukia į pirminio švietimo bei mokymo sistemą ir į darbo rinkas, skaičius. Be to, tuo pačiu metu joje turės būti sprendžiamos problemos, susijusios su nuolatine technologine plėtra ir kintančiais ekonominiais reikalavimais. Todėl suaugusieji, o ypač vyresnio amžiaus darbuotojai, bus vis intensyviau raginami atnaujinti ir išplėsti savo gebėjimus ir kompetencijas dalyvaujant tęstiniame profesiniame rengime ir mokyme.

3.

Dabartinis ekonomikos nuosmukis gali padaryti didelį poveikį investicijoms į profesinį rengimą ir mokymą. Dėl biudžetinių apribojimų būtina rasti inovacinių sprendimų, kad būtų užtikrintas tvarus profesinio rengimo ir mokymo finansavimas ir taip pat būtų užtikrinta, kad ištekliai būtų veiksmingai skiriami ir teisingai paskirstomi.

4.

Gebėjimų neatitikimai gali kliudyti produktyvumui, augimui ir konkurencingumui. Būtina numatyti gebėjimų poreikius ir trūkumus visuose kvalifikacijos lygiuose, o į tokios analizės rezultatus atsižvelgti formuojant politiką ir vykdant praktiką, kad teikiamos profesinio rengimo ir mokymo paslaugos būtų geriau suderintos su ekonomikos, piliečių ir plačiosios visuomenės poreikiais.

5.

Už profesinio rengimo ir mokymo politikos formavimą bendrai atsako nacionalinės vyriausybės, socialiniai partneriai, darbdaviai ir kiti susiję suinteresuotieji subjektai, pavyzdžiui, sektorių organizacijos, profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjai, mokytojai, instruktoriai ir besimokantieji: visi yra bendrai suinteresuoti glaudžiau bendradarbiauti.

6.

Formuojant Europos ir nacionalinę politiką reikėtų pabrėžti, kad žinių visuomenėje profesiniai gebėjimai ir kompetencijos yra ne mažiau svarbūs kaip akademiniai gebėjimai ir kompetencijos.

7.

Atsižvelgiant į profesinio rengimo ir mokymo vaidmenį Europos šalių visuomenėje ir ekonomikoje, itin svarbu išlaikyti ir toliau didinti išskirtinę kompetenciją šioje srityje. Pasaulinio lygio profesiniam rengimui ir mokymui tenka itin didelė svarba norint išsaugoti Europos, kaip didžiausios pasaulyje pramonės gaminių eksportuotojos, poziciją. Profesinio rengimo ir mokymo sektorius, kuriame pasiekiama svarbių rezultatų, taip pat yra labai svarbus norint išlaikyti Europos socialinės gerovės modelį.

I.

bendrą profesinio rengimo ir mokymo 2020 m. viziją;

II.

strateginius tikslus 2011–2020 m. laikotarpiui kartu su keliais papildomais bendraisiais tikslais;

III.

principus, kuriais grindžiamas Kopenhagos proceso valdymas ir savarankiškumas;

IV.

trumpalaikius siektinus rezultatus pirmiesiems ketveriems metams (2011–2014 m.),

—

patrauklų ir įtraukų profesinį rengimą ir mokymą (tiek pirminį (I-VET), tiek tęstinį (C-VET)), kuriame dalyvautų aukštą kvalifikaciją turintys mokytojai ir instruktoriai, būtų taikomi inovaciniai mokymosi metodai, naudojama aukštos kokybės infrastruktūra ir patalpos, kuris būtų gerai pritaikytas prie darbo rinkos poreikių ir pagal kurį būtų užtikrintos tolesnio švietimo ir mokymo galimybės,

—

aukštos kokybės pirminį profesinį rengimą ir mokymą (I-VET), kurį besimokantieji, jų tėvai ir plačioji visuomenė galėtų laikyti patraukliu variantu, turinčiu tokią pačią vertę, kaip ir bendrasis lavinimas. I-VET turėtų besimokantiesiems suteikti ir bendrųjų kompetencijų, ir specialių profesinių gebėjimų,

—

lengvai prieinamą ir į karjerą orientuotą tęstinį profesinį rengimą ir mokymą (C-VET), skirtą darbuotojams, darbdaviams, nepriklausomiems verslininkams ir bedarbiams, kuris sudarytų palankesnes sąlygas kompetencijų plėtojimui ir karjeros pokyčiams,

—

lanksčias profesinio rengimo ir mokymo sistemas, pagrįstas mokymosi rezultatais grindžiamu metodu, pagal kurias būtų remiami lankstūs mokymosi būdai, sudaromos galimybės judėti tarp skirtingų švietimo ir mokymo posistemių (mokyklinis ugdymas, profesinis rengimas ir mokymas, aukštasis mokslas, suaugusiųjų švietimas) ir būtų užtikrintas savišvietos bei neformaliojo mokymosi pasiekimų, įskaitant darbo vietoje įgytas kompetencijas, patvirtinimas,

—

Europos švietimo ir mokymo erdvę, apimančią skaidrias kvalifikacijų sistemas, kurios sudarytų galimybes perkelti ir kaupti mokymosi rezultatus, taip pat pripažinti kvalifikacijas ir kompetencijas, ir kuriomis būtų didinamas tarpvalstybinis judumas,

—

gerokai didesnes profesinio rengimo ir mokymo srities studentų bei specialistų galimybes dalyvauti tarpvalstybinio judumo programose,

—

lengvai prieinamas, aukštos kokybės ir visą gyvenimą teikiamas informavimo, orientavimo ir konsultavimo paslaugas, kurios sudarytų darnų tinklą ir kurias teikiant Europos piliečiams būtų sudarytos galimybės priimti pagrįstus sprendimus ir valdyti savo mokymosi veiklą bei profesinę karjerą, neatsižvelgiant į tradicinius lyčių vaidmenis.

a)

didinti I-VET kokybę (žr. taip pat toliau 1.2 dalį) tobulinant mokytojų, instruktorių ir mokyklų vadovų darbo kokybę ir kompetencijas, nustatant lanksčius perėjimo tarp visų švietimo lygių būdus ir didinant visuomenės informuotumą apie profesinio rengimo ir mokymo teikiamas galimybes. Tai ypač svarbu tose valstybėse narėse, kuriose profesinis rengimas ir mokymas paprastai yra nepakankamai vertinamas;

b)

skatinti praktinius užsiėmimus ir raginti teikti aukštos kokybės informaciją bei orientavimo paslaugas, kurias pasitelkiant privalomojo ugdymo laikotarpiu jaunesnių klasių mokiniams ir jų tėvams būtų sudaromos galimybės susipažinti su įvairiais profesiniais amatais ir profesinės karjeros galimybėmis;

c)

užtikrinti, kad bendrosios kompetencijos būtų įtrauktos į I-VET mokymo programas, ir kurti tinkamas vertinimo priemones;

d)

organizuoti mokymo ir mokymosi veiklą, kurią vykdant I-VET sistemoje būtų skatinamas karjeros valdymo gebėjimų plėtojimas;

e)

suteikti besimokantiesiems I-VET srityje galimybes naudotis tinkama ir modernia technine įranga, mokymo priemonėmis ir infrastruktūra. Profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjai turėtų apsvarstyti galimybę dalintis išlaidomis bei įranga tarpusavyje ir bendradarbiaujant su įmonėmis. Taip pat turėtų būti skatinamas mokymasis darbo vietoje tose įmonėse, kuriose yra atitinkama infrastruktūra;

f)

taikant nacionalines stebėsenos sistemas, stebėti profesinio rengimo ir mokymo įstaigų absolventų perėjimą į darbo rinką arba į tolesnį švietimo ir mokymo lygį.

a)

Aukšta teikiamų profesinio rengimo ir mokymo paslaugų kokybė yra būtina sąlyga norint užtikrinti tokio rengimo ir mokymo patrauklumą. Siekdamos užtikrinti geresnę kokybę, didesnį skaidrumą, tarpusavio pasitikėjimą, darbuotojų ir besimokančiųjų judumą ir mokymąsi visą gyvenimą, valstybės narės, vadovaudamosi EQAVET rekomendacija, turėtų sukurti kokybės užtikrinimo sistemas.

b)

Iki 2015 m. pabaigos valstybės narės turėtų nacionaliniu lygiu sukurti bendrą kokybės užtikrinimo sistemą profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjams, kuri taip pat būtų taikoma susijusiam mokymuisi darbo vietoje ir būtų suderinama su EQAVET sistema.

a)

Valstybės narės, suteikdamos lankstaus mokymosi galimybes ir užtikrindamos investicijas, turėtų gerinti pirminį ir tęstinį mokytojų, instruktorių, kuratorių ir konsultantų mokymą. Atsižvelgiant į tai, kad senėja Europos mokytojų ir instruktorių bendruomenė, keičiasi darbo rinkos ir darbo aplinka, o tuo pačiu metu būtina pritraukti labiausiai mokymo veiklai tinkančius asmenis, šį tikslą yra tuo labiau svarbu įgyvendinti. Turėtų būti skatinama rengti mokytojams ir instruktoriams skirtas stažuotes įmonėse.

b)

Valstybės narės turėtų bendradarbiauti nustatydamos geriausią praktiką ir pagrindinius principus, atsižvelgdamos į besikeičiančias kompetencijas ir į profesinio rengimo ir mokymo srities mokytojų ir instruktorių profilius. Tai būtų galima padaryti padedant Europos Komisijai ir Europos profesinio mokymo plėtros centrui (CEDEFOP), bendradarbiaujant su jo tinklu „Profesinio rengimo ir mokymo srities mokytojai ir instruktoriai“.

a)

valstybių narių institucijos nacionaliniu, regionų arba vietos lygiu turėtų sudaryti galimybes mokykloms ir įmonėms intensyviau bendradarbiauti, kad būtų gerinamos, viena vertus, mokytojų žinios apie darbo praktiką ir, kita vertus, instruktorių bendri pedagoginiai gebėjimai ir kompetencijos;

b)

valstybės narės turėtų skatinti socialinių partnerių, įmonių, švietimo ir mokymo paslaugų teikėjų, užimtumo tarnybų, valdžios institucijų, mokslinių tyrimų organizacijų ir kitų atitinkamų suinteresuotųjų subjektų partnerystes, kad būtų užtikrintas geresnis informacijos apie darbo rinkos poreikius perdavimas ir geresnis tokių poreikių suderinimas su žinių, gebėjimų ir kompetencijų plėtojimu. Darbdaviai ir socialiniai partneriai turėtų stengtis aiškiai nustatyti, kokių kompetencijų ir kvalifikacijų jiems reikia trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu tiek sektoriaus, tiek tarpsektoriniu lygiu. Turėtų būti toliau kuriama bendra terminija (18), skirta švietimo bei mokymo ir darbo pasauliams suartinti, ir ji turėtų atitikti kitas ES priemones, pavyzdžiui, EKS;

c)

profesinio rengimo ir mokymo srities mokymo programos turėtų būti orientuotos į rezultatus ir labiau atitikti darbo rinkos poreikius. Šis klausimas turėtų būti sprendžiamas bendradarbiavimo modeliuose su bendrovėmis arba profesinėmis sektorių organizacijomis; juose profesinio rengimo ir mokymo įstaigoms turėtų būti teikiama grįžtamoji informacija apie profesinio rengimo ir mokymo įstaigų absolventų galimybes įsidarbinti ir užimtumo lygį;

d)

siekdami, kad būtų gerinama profesinio rengimo ir mokymo kokybė bei aktualumas, valstybės narės ir ypač profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjai turėtų naudotis orientavimo tarnybų teikiama grįžtamąja informacija apie profesinio rengimo ir mokymo įstaigų absolventų perėjimą į darbo rinką arba jų tolesnį mokymąsi;

e)

visuose pirminiuose profesinio rengimo ir mokymo kursuose turėtų būti numatytas mokymas darbo vietoje, vykdomas bendradarbiaujant su įmonėmis ir pelno nesiekiančiomis organizacijomis;

f)

valstybės narės turėtų remti gamybine praktika grindžiamo mokymo rengimą ir didinti informuotumą apie tai.

a)

aktyviai skatinti atskirus asmenis dalyvauti C-VET, o profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjus – jame dalyvauti aktyviau, itin daug dėmesio skiriant žmonėms, kurie susiduria su judėjimu darbo rinkoje (pavyzdžiui, darbuotojams, kuriems gresia atleidimas iš darbo, ir bedarbiams), ir nepalankioje padėtyje esančioms grupėms;

b)

sukurti tinkamą sistemą, skirtą tam, kad įmonės būtų skatinamos toliau investuoti į žmogiškųjų išteklių vystymą ir į C-VET;

c)

skatinti lanksčias mokymo programas (e. mokymasis, vakariniai kursai, mokymas darbo laiku ir pan.), kad būtų propaguojamos galimybės mokytis įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis ir kad būtų prisitaikoma prie įvairių poreikių. Tęstinis mokymas turėtų apimti visų rūšių mokymą, taip pat įskaitant mokymą įmonėse ir mokymą darbo vietoje, o moterys ir vyrai turėtų turėti vienodas galimybes jame dalyvauti;

d)

skatinti mokymo įstaigas ir darbdavius bendradarbiauti, visų pirma apmokant daug žemos kvalifikacijos darbuotojų, kurie turi ne aukštesnį kaip pagrindinį išsilavinimą ir kuriems bus naudingi metodai, pagal kuriuos pagrindiniai gebėjimai integruojami į profesinio rengimo ir mokymo sistemą;

e)

ne vėliau kaip 2015 m. pradėti rengti nacionalines neformaliojo mokymosi ir savišvietos pasiekimų pripažinimo ir patvirtinimo procedūras, kurios prireikus būtų remiamos nacionalinėmis kvalifikacijos sandaromis. Rengiant šias procedūras daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama žinioms, gebėjimams ir kompetencijoms, neatsižvelgiant į tai, kokiomis aplinkybėmis jie buvo įgyti (pavyzdžiui, bendras suaugusiųjų mokymas, profesinis rengimas ir mokymas, darbo patirtis ir savanoriška veikla). Be to, reikėtų labiau atsižvelgti į žinias, gebėjimus ir kompetencijas, kuriuos įgijus nebūtinai suteikiama oficiali kvalifikacija. Šiuo požiūriu svarbu glaudžiai bendradarbiauti su kitų politikos sričių, pavyzdžiui, jaunimo reikalų, sporto, kultūros, socialinių reikalų, užimtumo, atstovais;

f)

imtis specialių priemonių, kad būtų padidintas žmonių, kurie susiduria su judėjimu darbo rinkoje, ir grupių, kurių dalyvavimo mokymo sistemoje mastas yra žemas, pavyzdžiui, moterų, žemos kvalifikacijos ir vyresnio amžiaus darbuotojų, dalyvavimo C-VET rodiklis. Visų pirma valstybės narės, pasitelkdamos investicijas, turėtų siekti, kad 25–64 metų amžiaus žemos kvalifikacijos žmonių, dalyvaujančių mokymosi visą gyvenimą sistemoje, skaičius būtų labiau suderintas su šios amžiaus grupės vidutiniais dalyvavimo rodikliais.

a)

jaunimui ir suaugusiesiems teikiant integruotas orientavimo paslaugas (įdarbinimo paslaugas ir konsultavimo paslaugas) ir suteikiant jiems karjeros valdymo gebėjimus, sudaryti palankesnes sąlygas perėjimui nuo rengimo ir mokymo į darbo rinką, taip pat perėjimui į kitą darbo vietą. Itin svarbu, kad susiję paslaugų teikėjai galėtų lengvai ir objektyviai keistis informacija ir didinti orientavimo paslaugų kokybę;

b)

plėtoti povidurinį/aukštesnįjį profesinį rengimą ir mokymą, kad jis pasiektų lygį, suderinamą su Europos kvalifikacijų sandaros (EKS) 5 lygiu arba aukštesniu lygiu, arba jį atitinkamai išlaikyti tokiame lygyje ir prisidėti siekiant ES pagrindinio tikslo – aukštąjį arba lygiavertį mokslą įgijusių asmenų dalis turi būti 40 %;

c)

stiprinant profesinio rengimo ir mokymo, bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemų sąsajas, skatinti lankstų perėjimą tarp jų ir didinti galimybes judėti tarp šių sistemų. Siekdamos šio tikslo ir aktyvesnio dalyvavimo mokymosi visą gyvenimą sistemoje, valstybės narės turėtų sparčiau kurti ir įgyvendinti išsamias nacionalines kvalifikacijų sandaras, grindžiamas mokymosi rezultatais;

d)

Komisija ir valstybės narės turėtų siekti didesnio abiejų Europos kreditų sistemų (ECVET ir ECTS) suderinamumo.

a)

Dėl ekonominės globalizacijos darbdaviai, darbuotojai ir nepriklausomi verslininkai yra suinteresuoti praplėsti savo veiklos mastą už savo šalių sienų ribų.

Profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjai turėtų jiems teikti paramą šio proceso metu suteikdami mokymo turiniui tarptautinį matmenį ir kurdami tarptautinius tinklus su įstaigomis partnerėmis;

b)

valstybės narės, teikdamos paskatas, taikydamos finansavimo schemas (be kita ko, pasinaudodamos Europos struktūriniais fondais) ir skleisdamos geriausios praktikos pavyzdžius, turėtų paskatinti vietos ir regionines institucijas bei profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjus rengti tarpvalstybinio bendradarbiavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje strategijas, kad būtų skatinamas didesnis besimokančiųjų, mokytojų bei instruktorių ir kitų profesinio rengimo ir mokymo srities specialistų judumas. Valstybės narės turėtų remti tokį profesinį rengimą ir mokymą, pagal kurį būtų numatomi, skatinami ir, pageidautina, integruojami judumo laikotarpiai, įskaitant stažuotes, užsienyje;

c)

valstybės narės turėtų sistemingai naudoti ir propaguoti Europos skaidrumo priemones, pavyzdžiui, EKS, ECVET ir Europasą, kad būtų skatinamas tarpvalstybinis judumas;

d)

valstybės narės turėtų skatinti, kad būtų didinamos kalbų mokymosi galimybės besimokantiesiems ir mokytojams profesinio rengimo ir mokymo srityje ir kad būtų rengiamas prie konkrečių profesinio rengimo ir mokymo srities poreikių pritaikytas kalbų mokymas, ypač pabrėždamos reikšmę, kurią užsienio kalbos turi tarpvalstybiniam bendradarbiavimui profesinio rengimo ir mokymo srityje bei tarptautiniam judumui.

a)

valstybės narės turėtų aktyviai skatinti profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjus, sudarant „žinių partnerystes“, bendradarbiauti su novatoriškomis įmonėmis, dizaino centrais, kultūros sektoriumi ir aukštojo mokslo įstaigomis. Tai jiems turėtų padėti įgyti vertingų žinių apie naujus pokyčius bei kompetencijų poreikius ir plėtoti profesinę kompetenciją bei kurti inovacijas. Tokios partnerystės taip pat galėtų būti naudingos įdiegiant patirtimi grindžiamus mokymosi metodus, skatinant eksperimentuoti ir tikslinant mokymo programas;

b)

informacinės ir ryšių technologijos (IRT) turėtų būti naudojamos norint kuo labiau padidinti galimybes mokytis ir skatinti aktyvų mokymąsi, taip pat kurti naujus metodus, taikytinus vykdant profesinį rengimą ir mokymą tiek darbo vietoje, tiek mokykloje;

c)

valstybės narės turėtų remti iniciatyvas, kuriomis siekiama skatinti verslumą tiek I-VET, tiek C-VET srityje glaudžiai bendradarbiaujant su darbdaviais, profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjais ir nacionalinėmis paramos verslui tarnybomis. Siekdamos šio tikslo jos turėtų skatinti teikti tinkamą finansavimą (pvz., lėšas, skirtas mokymo priemonėms, paramos priemonėms ir tam, kad besimokantieji galėtų įsteigti mini bendroves) ir turėtų siekti stiprinti bendradarbiavimą regionų lygiu;

d)

valstybės narės turėtų remti naujai įsisteigusius ir būsimus verslininkus skatindamos profesinio rengimo ir mokymo įstaigų absolventus pradėti veiklą ir skatindamos jaunų verslininkų judumą mokymosi srityje.

a)

užtikrinti, kad pirminio profesinio rengimo ir mokymo metu besimokantiesiems būtų suteiktos specifinės profesinės kompetencijos ir platesnės bendrosios kompetencijos, įskaitant universaliuosius gebėjimus, kurie jiems suteiktų galimybę toliau dalyvauti švietimo ir mokymo sistemoje (profesinio rengimo ir mokymo arba aukštojo mokslo srityje) pasirinkti karjerą, dalyvauti darbo rinkoje bei judėti joje. Žinios, gebėjimai ir kompetencijos, kurias žmonės įgyja profesinio rengimo ir mokymo srityje, turėtų jiems sudaryti sąlygas valdyti savo karjerą ir atlikti aktyvų vaidmenį visuomenėje;

b)

užtikrinti, kad suaugusiųjų mokymosi sistemomis būtų skatinamas bendrųjų kompetencijų įgijimas ir tolesnis plėtojimas. Tai gali būti daroma bendradarbiaujant su profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjais, vietos bendruomenėmis, pilietinės visuomenės organizacijomis ir pan.;

c)

taikant įvairias prevencines ir taisomąsias priemones, kuo labiau padidinti profesinio rengimo ir mokymo indėlį mažinant mokyklos nebaigusių asmenų procentinę dalį iki mažiau nei 10 %. Tai gali būti užtikrinta, pavyzdžiui, pasitelkiant prie darbo rinkos poreikių pritaikytą profesinį rengimą ir mokymą, didesnio masto mokymą darbo vietoje ir gamybinę praktiką, lanksčius mokymosi būdus, veiksmingą orientavimą bei konsultavimą, ir parengiant tokį mokymo turinį bei taikant tokius mokymo metodus, kuriais būtų pripažįstami jaunimo gyvensena ir interesai, kartu išlaikant profesinio rengimo ir mokymo aukšto lygio kokybės standartus;

d)

imtis tinkamų priemonių, kad būtų sudarytos vienodos galimybės mokytis, ypač asmenims ir grupėms, kuriems gresia atskirtis, visų pirma žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotiems darbuotojams, specialiųjų poreikių turintiems arba nepalankioje padėtyje esantiems žmonėms ir vyresnio amžiaus darbuotojams. Tokių grupių dalyvavimui profesinio rengimo ir mokymo sistemoje turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos ir dalyvavimas skatinamas taikant finansines arba kitas priemones ir patvirtinant neformaliojo mokymosi ir savišvietos pasiekimus, taip pat užtikrinant lanksčius mokymosi būdus;

e)

remti aktyvų pilietiškumą profesinio rengimo ir mokymo srityje, pavyzdžiui, skatinant profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjų ir pilietinės visuomenės organizacijų partnerystes arba, laikantis nacionalinės teisės aktų ir nacionalinės praktikos, skatinant besimokančių asmenų atstovavimą profesinio rengimo ir mokymo įstaigose. Tokiu rėmimu galima prisidėti prie gebėjimų ir kompetencijų, įgytų vykdant savanorišką veiklą, patvirtinimo.

—

Valstybės narės turėtų tvirtai įsipareigoti įgyvendinti Kopenhagos proceso prioritetus vykdant nacionalines reformų programas pagal strategiją „Europa 2020“,

—

įgyvendinant Kopenhagos procesą vykdomas ataskaitų teikimas turėtų būti įtrauktas į Europos bendradarbiavimo švietimo ir mokymo srityje strateginę programą „ET 2020“. Tai būtų veiksmingiausias būdas prisidėti prie ataskaitų dėl strategijos „Europa 2020“ teikimo, be to, taip būtų padidintas profesinio rengimo ir mokymo matomumas mokymosi visą gyvenimą srityje,

—

bendradarbiavimas profesinio rengimo ir mokymo srityje turėtų būti suintensyvintas. Atvirasis koordinavimo metodas ir toliau turėtų būti taikomas kaip pagrindinis tokio bendradarbiavimo mechanizmas. Tarpusavio mokymasis ir inovaciniai projektai turėtų būti nacionalinės politikos raidos paramos priemonės,

—

už profesinį mokymą atsakingi generaliniai direktoriai (DGVT), Europos socialiniai partneriai ir Profesinio mokymo patariamasis komitetas (ACVT) turėtų ir toliau atlikti aktyvų vaidmenį valdant Kopenhagos procesą,

—

CEDEFOP ir Europos mokymo fondas turėtų ir toliau remti politikos raidą ir įgyvendinimą, teikti pažangos siekiant strateginių tikslų bei trumpalaikių siektinų rezultatų ataskaitas ir teikti politikos formavimo profesinio rengimo ir mokymo srityje įrodymus,

—

profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjų organizacijos turėtų būti skatinamos bendradarbiauti Europos lygiu siekiant remti pirmiau išvardytus tikslus,

—

politiniai dialogai ir keitimasis patirtimi su pasauliniais partneriais gali padėti spręsti dabartinius ir ateities uždavinius. Turėtų būti stiprinami mainai ir bendradarbiavimas su potencialiomis šalimis kandidatėmis, kaimyninėmis šalimis, kurioms paramą teikia Europos mokymo fondas, ir su tarptautinėmis organizacijomis, visų pirma OECD, Europos Taryba, Tarptautine darbo organizacija ir UNESCO. Turėtų būti užtikrinta, kad visos valstybės narės turėtų teisę dalyvauti šioje veikloje,

—

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas tam, kad nacionalinės vyriausybės ir socialiniai partneriai galėtų periodiškai teikti pažangos ataskaitas, turėtų būti nustatyti trumpalaikiai siektini rezultatai.

a)

organizuoti veiklą, skirtą profesinio rengimo ir mokymo patrauklumui ir kompetencijai šioje srityje propaguoti, prireikus, be kita ko, rengti kampanijas ir gebėjimų konkursus;

b)

remti veiklą, kuri suteikia galimybes privalomojo ugdymo laikotarpiu jaunesnių klasių mokiniams susipažinti su profesiniais amatais ir profesinės karjeros galimybėmis.

—

politinis dokumentas dėl kompetencijos profesinio rengimo ir mokymo srityje reikšmės pažangiam ir tvariam augimui,

—

apsvarstyti galimybes teikti Europos paramą profesinio rengimo ir mokymo populiarinimo kampanijoms, įskaitant „Eurobarometro“ apklausą apie profesinio rengimo ir mokymo patrauklumą,

—

skatinti gebėjimų konkursus Europos ir (arba) pasaulio lygiais.

a)

imtis tinkamų priemonių EQAVET rekomendacijai įgyvendinti ir daryti pažangą įgyvendinant nacionalines kokybės užtikrinimo sistemas profesinio rengimo ir mokymo srityje;

b)

prireikus užtikrinti, kad bendrosios kompetencijos ir karjeros valdymo gebėjimai būtų tinkamai integruoti į I-VET mokymo programas ir kad juos būtų galima įgyti pasinaudojant mokymo galimybėmis C-VET lygyje;

c)

vyriausybės, socialiniai partneriai ir profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjai turėtų įgyvendinti būtinas priemones, siekiant:

d)

tęsti darbą kuriant perėjimo nuo mokymosi prie darbo stebėsenos sistemas.

—

EQAVET įgyvendinimui skirtas orientavimas ir techninė parama,

—

2013 m. peržiūrėti EQAVET įgyvendinimą nacionaliniu lygiu,

—

kokybės užtikrinimo projektų teminių tinklų kūrimas pagal „Leonardo da Vinci“ programą,

—

sėkmingų mokymo darbo vietoje modelių vadovas/tyrimas (prisidedant CEDEFOP),

—

stiprinti galimybes numatyti gebėjimų ir kompetencijų plėtojimą, visų pirma rengiant gebėjimų prognozes (CEDEFOP) ir įsteigiant Europos gebėjimų tarybas,

—

sukurti bendrą terminiją, skirtą švietimo bei mokymo ir darbo pasauliams suartinti (ESCO), atitinkančią kitas ES priemones, pavyzdžiui, EKS,

—

apsvarstyti galimybę patvirtinti galimybių įsidarbinti ES lyginamąjį standartą, remiantis Komisijos pasiūlymu,

—

kurti geriausią praktiką ir pagrindinius principus atsižvelgiant į profesinio rengimo ir mokymo mokytojų bei instruktorių kintančius profilius (kartu su CEDEFOP).

a)

siekiant kuo labiau padidinti profesinio rengimo ir mokymo įnašą siekiant programoje „ET 2020“ nustatyto 15 % lyginamojo standarto suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą srityje, peržiūrėti, kaip visi dalyvaujantys suinteresuotieji subjektai naudoja paskatas ir naudojasi teisėmis bei vykdo pareigas, ir imtis tinkamų veiksmų dalyvavimui C-VET paskatinti;

b)

įgyvendinti Europos kvalifikacijų sandaros (EKS) rekomendaciją:

c)

sukurti neformaliojo mokymosi ir savišvietos pasiekimų patvirtinimo procedūras remiantis EKS/NKS ir gairėmis ir skatinti jas naudoti;

d)

teikti integruotas (švietimas, mokymas, užimtumas) orientavimo paslaugas, glaudžiai susietas su darbo rinkos poreikiais;

e)

ECVET įgyvendinimas: žr. toliau 2.2 dalį.

—

C-VET prieinamumo ir dalyvavimo jame politikos vadovas,

—

EKS įgyvendinimui skirtas orientavimas ir techninė parama, visų pirma siekiant taikyti mokymosi rezultatais grindžiamą metodą,

—

CEDEFOP ir Europos mokymo fondo atliekamas NKS pokyčių žymėjimas,

—

Tarybos rekomendacija dėl neformaliojo mokymosi ir savišvietos pasiekimų patvirtinimo (2011 m.),

—

Orientavimo visą gyvenimą politikos, sistemų ir praktikos plėtojimo pažangos ataskaita – 2011 m. (CEDEFOP, Europos mokymo fondas ir Europos orientavimo visą gyvenimą politikos plėtojimo tinklas).

a)

daryti pažangą įgyvendinant ECVET laikantis rekomendacijos ir dalyvauti ECVET bandymuose judumo požiūriu;

b)

imtis tinkamų priemonių judumui VET padidinti, be kita ko:

—

ECVET įgyvendinimui skirtas orientavimas ir techninė parama,

—

ECVET įgyvendinimo periodinė peržiūra (kartu su CEDEFOP),

—

ECVET projektų teminių tinklų kūrimas pagal „Leonardo da Vinci“ programą,

—

Rekomendacija dėl besimokančių asmenų judumo (2011 m.),

—

apsvarstyti galimybę patvirtinti judumo profesinio rengimo ir mokymo srityje ES lyginamąjį standartą, remiantis Komisijos pasiūlymu (2011 m.),

—

pasiūlymas dėl stažuočių kokybės sistemos,

—

skatinti praktikantų judumą, be kita ko, sukuriant paramos portalą, įgyvendinamus pagal Mokymosi visą gyvenimą programą/„Leonardo da Vinci“ programą,

—

iki 2012 m. sukurti Europos gebėjimų pasą kaip Europaso dalį.

a)

skatinti kurti partnerystes kūrybingumo ir inovacijų srityje (profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjų, aukštojo mokslo įstaigų ir dizaino, meno, mokslinių tyrimų ir inovacijų centrų partnerystes);

b)

skatinti, kad visi profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjai veiksmingai naudotųsi naujoviškomis ir kokybiškomis technologijomis (įskaitant viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes), remiamomis būtina įranga, infrastruktūra ir tinklais, nuolat diegiant patobulinimus, kurie atspindėtų technologijų raidą ir pedagoginio supratimo vystymąsi;

c)

imtis priemonių verslumui skatinti, pvz., skatinant įgyti svarbių bendrųjų kompetencijų, sudarant sąlygas įgyti praktinės patirties įmonėse ir įtraukiant ekspertus iš verslo pasaulio.

—

įsteigti ES lygio profesinio rengimo ir mokymo/verslo forumą, kuriame daugiausia dėmesio būtų skiriama šioms temoms:

a)

imtis prevencinių ir taisomųjų priemonių, kad profesinio rengimo ir mokymo įnašas siekiant sumažinti mokyklos nebaigusių asmenų skaičių būtų kuo didesnis;

b)

apsvarstyti galimybę sukurti konkrečias priemones, skirtas žemos kvalifikacijos ir kitų rizikos grupėms priklausančių asmenų dalyvavimui švietimo ir mokymo sistemoje didinti, be kita ko, sukuriant lanksčius mokymosi būdus C-VET sistemoje ir pasitelkiant tinkamas orientavimo ir paramos paslaugas;

c)

naudoti IRT, kad būtų kuo labiau padidintos galimybės mokytis ir skatinamas aktyvus mokymasis, taip pat kuriami nauji metodai, taikytini vykdant profesinį rengimą ir mokymą tiek darbo vietoje, tiek mokykloje, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas dalyvauti rizikos grupėms priklausantiems asmenims;

d)

naudoti veikiančias stebėsenos sistemas rizikos grupėms priklausančių asmenų dalyvavimui profesiniame rengime ir mokyme remti: žr. pirmiau 1.2 dalies d punktą.

—

rizikos grupėms priklausančių asmenų įtraukimo derinant mokymą darbo vietoje ir bendrąsias kompetencijas geriausios praktikos vadovas,

—

Tarybos rekomendacija dėl mokyklos nebaigusių asmenų skaičiaus mažinimo (2011 m.).

a)

sukurti komunikacijos strategijas įvairioms suinteresuotųjų subjektų grupėms, kuriose daugiausia dėmesio būtų skiriama priemonių įgyvendinimui ir pridėtinei vertei (ECVET, ECTS, NKS nuorodų į EKS sukūrimui, kokybės užtikrinimo sistemoms pagal EQAVET);

b)

sukurti struktūrizuotus profesinio rengimo ir mokymo sektoriaus ir įdarbinimo tarnybų bendradarbiavimo visais lygiais (politikos ir įgyvendinimo), įskaitant socialinius partnerius, mechanizmus;

c)

prisidėti prie ES lygio duomenų apie I-VET srities studentus, įskaitant jų judumą ir galimybes įsidarbinti, gerinimo.

—

remti pirmiau išvardytų tikslų siekimą įgyvendinant Mokymosi visą gyvenimą programą, prireikus pasinaudojant Europos struktūriniais fondais,

—

remti valstybių narių tarpusavio mokymąsi ir inovacinius projektus,

—

sukurti bendrų europinių priemonių švietimo ir mokymo srityje įgyvendinimo geresnio koordinavimo procedūrą,

—

Europos komunikacijos strategija dėl Europos skaidrumo priemonių,

—

plėtoti struktūrizuotą bendradarbiavimą su profesinio rengimo ir mokymo paslaugų teikėjų asociacijomis ES lygiu,

—

stiprinti švietimo bei mokymo ir užimtumo politikos sričių atstovų struktūrizuotą bendradarbiavimą,

—

gerinti ES lygio duomenis apie I-VET srities studentus, įskaitant jų judumą ir galimybes įsidarbinti,

—

socialiniai partneriai visais lygiais turėtų ir toliau atlikti aktyvų vaidmenį įgyvendinant Kopenhagos procesą (valdymas ir savarankiškumas) ir prisidėti prie pirmiau nurodytų trumpalaikių siektinų rezultatų įgyvendinimo,

—

teikti ataskaitas dėl profesinio rengimo ir mokymo plėtojimo valstybėse narėse ir šalyse partnerėse,

—

stiprinti keitimąsi informacija su dėl narystės ES besiderančiomis ir kaimyninėmis šalimis.

1.

Įgyvendinti priemones, kuriomis siekiama:

2.

Užtikrinant valstybių narių, regionų ir vietos valdžios institucijų, Komisijos, šalių kandidačių, ELPA/EEE šalių ir socialinių partnerių tarpusavio bendradarbiavimą, propaguoti šiose išvadose išdėstytą viziją, tikslus ir principus bendrai įgyvendinant Kopenhagos procesą.