2009 m. balandžio 9 d. pareikštas ieškinys byloje Parker ITR ir Parker-Hannifin prieš Komisiją

(Byla T-146/09)

2009/C 141/106

Proceso kalba: anglų

Šalys

Ieškovės: Parker ITR Srl (Veniano, Italija) ir Parker-Hannifin Corp. (Meifild Haitsas, Jungtinės Valstijos), atstovaujamos advokatų B. Amory, F. Marchini Càmia ir F. Amato

Atsakovė: Europos Bendrijų Komisija

Ieškovių reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Ieškovės prašo panaikinti 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimą C(2009) 428 galutinis dėl EB sutarties 81 straipsnio ir EEE Susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/39406 — jūriniai vamzdžiai) tiek, kiek jame jos pripažintos atsakingomis už dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą jūrinių vamzdžių sektoriuje EEE, pasiskirstant viešuosius pirkimus, nustatant kainas, kvotas, pardavimo sąlygas, geografiškai pasidalijant rinką ir pasikeičiant konfidencialia informacija apie kainas, pardavimų apimtis ir viešuosius pirkimus. Taip pat jos siekia, kad būtų sumažinta joms nustatyta bauda.

Savo reikalavimams pagrįsti ieškovės nurodo devynis teisinius pagrindus.

Pirmuosiuose trijuose pagrinduose dėl atsakomybė pripažinimo ieškovės nurodo:

Pirma, jos tvirtina, kad Komisija Parker ITR pripažindama atsakinga už pažeidimą, kurį iki 2002 m. sausio 1 d. padarė vis dar egzistuojantys, ekonominę veiklą vykdantys ir kitai įmonei priklausantys juridiniai asmenys, ginčijamame sprendime pažeidė asmeninės atsakomybės principą, viršijo savo įgaliojimus, siekdama apeiti senaties termino taisykles, pažeidė nediskriminavimo principą ir neįvykdė pareigos motyvuoti.

Antra, ieškovės tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė asmeninės atsakomybės principą jas pripažindama atsakingomis už neteisėtą Parker ITR darbuotojo elgesį, nes: i) šis darbuotojas įsitraukė į kartelio veiklą dėl savo asmeninio intereso; ii) siekdamas gauti neteisėtą pelną, jis nepriklausomai nuo ieškovių vadovavo prekybos skyriui Oil & Gas de Parker ITR; iii) neteisėtas darbuotojo elgesys padarė žalos Parker ITR.

Trečia, jos teigia, kad ginčijamame sprendime pripažįstant Parker Hannifin atsakomybę už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 31 d. iki 2006 m. birželio 9 d. buvo padaryta klaida, nes ieškovės aiškiai paneigė prielaidą, kad Parker Hannifin turėjo lemiamą įtaką jai visiškai priklausančios dukterinės bendrovės Parker ITR veiklai naftos ir dujų jūrinių vamzdžių sektoriuje ir kad jokie argumentai ar sprendime cituoti dokumentai to nenuginčija arba neįrodo lemiamos Parker Hannifin įtakos Parker ITR šiuo laikotarpiu.

Šešiuose likusiuose pagrinduose dėl baudos dydžio ieškovės nurodo:

Ketvirta, jos tvirtina, kad ginčijamame sprendime, nustatant pažeidimą nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. ir pažeidimą nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2007 m. gegužės 2 d. kaip vieną ir tęstinį arba pakartotinį pažeidimą Reglamento Nr. 1/2003 (1) 25 straipsnio 2 dalies antrojo sakinio prasme, padaryta akivaizdi klaida. Todėl, ieškovių manymu, Komisijos įgaliojimai nustatyti baudą už pažeidimą laikotarpiu nuo 1986 m. balandžio 1 d. iki 1997 m. gegužės 13 d. yra pasibaigę.

Penkta, ieškovės tvirtina, kad sprendime nurodant, jog Parker ITR vadovavo karteliui nuo 1999 m. birželio 11 d. iki 2001 m. rugsėjo 30 dienos, padaryta klaida.

Šešta, jos tvirtina, kad ginčijamame sprendime padidinant Parker Hannifin paskirtą baudą dėl tariamo Parker ITR vadovavimo buvo pažeistas asmeninės atsakomybės principas ir pareiga motyvuoti.

Septinta, ieškovės tvirtina, jog todėl, kad sprendime apskaičiuojant „pardavimus EEE teritorijoje“ Komisijos baudų apskaičiavimo gairių (2) 18 punkto prasme buvo atsižvelgta į prekių, pagamintų bendrovėms įsteigtoms EEE teritorijoje, bet nepristatytų EEE teritorijoje, pardavimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Aštunta, jos tvirtina, jog todėl, kad apskaičiuojant 10 % ribą baudos daliai, už kurią Parker ITR buvo pripažinta asmeninė atsakomybė, buvo remiamasi konsoliduota Parker Hannifin apyvarta, ginčijamame sprendime buvo klaidingai aiškinamas Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis, pažeistas asmeninės atsakomybės principas bei pareiga motyvuoti.

Devinta, jos tvirtina, kad atsisakant sumažinti ieškovėms paskirtą baudą dėl bendradarbiavimo, sprendime buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir pareiga motyvuoti.

(1)  2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205).

(2)  Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairės (OL C 210, 2006, p. 2).