24.3.2007

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 68/15

---

Komisijos aiškinamasis komunikatas dėl motorinių transporto priemonių, kurių kilmės šalis yra kita valstybė narė, registravimo tvarkos

(Tekstas svarbus EEE)

(2007/C 68/04)

1.   ĮŽANGA

Pirkti motorinę transporto priemonę kitoje valstybėje narėje arba ją pervežti į kitą valstybę narę tapo daug lengviau nei prieš kelerius metus dėl trijų svarbių pokyčių.

a)

Skirtingas nacionalines tipo patvirtinimo sistemas pakeitė EB visos transporto priemonės tipo patvirtinimo (WVTA) sistema (1), atitinkamai nuo 1998 m. sausio mėn. ir 2003 m. birželio mėn. privalomai taikoma daugumai keleivinių automobilių ir motociklų. Todėl šių kategorijų motorinės transporto priemonės, prieš jas pateikiant rinkai, privalo atitikti visas tiesiogiai susijusias EB tipo patvirtinimo direktyvas, o valstybės narės negali drausti tokias transporto priemones parduoti, registruoti ar pradėti naudoti. Šiuo metu Europos Parlamentas ir Taryba svarsto naujos „Pagrindų direktyvos“ (2) pasiūlymą. Ją priėmus, komercinės transporto priemonės (miesto ir tolimojo susisiekimo autobusai, furgonai ir sunkvežimiai) bus įtrauktos į EB visos transporto priemonės tipo patvirtinimo sistemą. Visoje Europos Sąjungoje taikant vienodą EB tipo patvirtinimo sistemą registracija bus greitesnė ir paprastesnė visose valstybėse narėse.

b)

Naujas bendrosios išimties reglamentas dėl konkurencingų taisyklių taikymo motorinių transporto priemonių pardavimui ir techninės priežiūros paslaugoms (3) padidino Europos vartotojų galimybes turėti praktinės naudos iš bendros rinkos, kadangi jie gali naudotis kainų skirtumais įvairiose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, vartotojai dabar gali neribotai naudotis tarpininkų ar prekybos agentų paslaugomis. Platintojai turi daugiau laisvės veikti ne savo teritorijoje ir parduoti transporto priemones vartotojams kitose valstybėse narėse (vadinamoji aktyvi prekyba kartu su pasyviąja, kai vartotojai imasi iniciatyvos ir kreipiasi į platintoją).

c)

Europos bendrija (EB) nustatė suderintą motorinių transporto priemonių registracijos liudijimą (4). Pagrindinis tikslas — palengvinti laisvą vienoje valstybėje narėje registruotų transporto priemonių judėjimą kitų valstybių narių keliais ir galimybes iš naujo naudotis anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotomis transporto priemonėmis.

Nepaisant to, nemažai piliečių ir įmonių vis dar vengia pirkti motorinę transporto priemonę kitoje valstybėje narėje, nes baiminasi bereikalingo dokumentų tvarkymo ir papildomų išlaidų savo šalyje. Be to, vis dar skundžiamasi dėl motorinės transporto priemonės pervežimo į kitą valstybę narę, ypač dėl sudėtingų tipo patvirtinimo ir registracijos procedūrų. Šiuo metu net iki 20 % tebenagrinėjamų pažeidimų bylų pagal EB sutarties 28–30 straipsnius ir 7 % SOLVIT bylų susijusios su motorinių transporto priemonių registracija (5).

Šio komunikato tikslas — išsamiai apžvelgti naujausią informaciją apie EB teisės principus, taikomus motorinių transporto priemonių registracijai kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje transporto priemonė pirkta, ir registracijos perkėlimui iš vienos valstybės narės į kitą, atsižvelgiant į naujausius pokyčius Europos teisės aktuose ir Teisingumo Teismo teisminėje praktikoje. Vis dėlto šiame komunikate nėra apžvelgiami EB teisės principai, taikomi automobilių registracijos ir naudojimo mokesčiams (6), kurie šiuo metu reglamentuojami EB sutarties 25 arba 90 straipsniais (7).

Šis komunikatas visiškai pakeičia Komisijos aiškinamąjį komunikatą dėl anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų transporto priemonių tipo patvirtinimo ir registracijos tvarkos (8). Tačiau reikėtų pažymėti, kad tik Europos Teisingumo Teismas yra kompetentingas priimti galutinį sprendimą dėl Bendrijos teisės aiškinimo.

Šis komunikatas itin aktualus motorines transporto priemones tvirtinančioms ir registruojančioms valstybių narių institucijoms, ir bus naudingas joms siekiant tinkamai įgyvendinti EB teisės aktus. Komisija parengs vartotojams skirtą vadovą, kuriame bus aptariamas transporto priemonių pervežimas ir registravimas ES.

Bet kokiu atveju Komisija toliau atidžiai stebės, ar teisingai įgyvendinami EB teisės principai, taikomi motorinių transporto priemonių registracijai ir pervežimui.

2.   TERMINAI

Šis komunikatas taikomas pirmajai motorinių transporto priemonių registracijai, taip pat anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų transporto priemonių registracijai, nepaisant to, ar jos naujos, ar naudotos.

Šiame komunikate:

„motorinė transporto priemonė “yra:

—

bet kokia komplektinė arba nekomplektinė variklio varoma transporto priemonė, skirta važiuoti keliu, turinti bent keturis ratus ir važiuojanti didesniu kaip 25 km/h maksimaliu konstrukciniu greičiu, taip pat jos priekabos, išskyrus transporto priemones, kurios važiuoja bėgiais, žemės ūkio ir miškų ūkio traktorius, visas mobiliąsias mašinas ir didelio galingumo komercines transporto priemones (9); arba

—	bet kokia dviratė arba triratė motorinė transporto priemonė sudvejintais arba kitokiais ratais, skirta važiuoti keliu (10).

Motorinė transporto priemonė yra „anksčiau kitoje valstybėje narėje registruota“, kai yra gautas administracinis leidimas pradėti transporto priemonę eksploatuoti, apimantis transporto priemonės identifikavimą ir registracijos numerio išdavimą. Todėl šiame komunikate taip pat aptariamos motorinės transporto priemonės, kurioms reikalinga laikina ar trumpalaikė registracija, ir transporto priemonės, kurioms buvo reikalinga profesinė registracija.

Laikotarpio, kurį transporto priemonė buvo registruota vienoje valstybėje narėje prieš ją pervežant į kitą valstybę narę, trukmė nėra svarbi.

3.   TRANSPORTO PRIEMONĖS REGISTRACIJA GYVENAMOJOJE VALSTYBĖJE NARĖJE

3.1.   Gyvenamosios valstybės narės nustatymas registruojant

Teisingumo Teismo nuomone, registracija yra natūralus teisės apmokestinti motorines transporto priemones rezultatas. Taip priežiūra tampa paprastesnė tiek registracijos valstybėje narėje, tiek kitose valstybėse narėse, kadangi registracija vienoje valstybėje narėje yra motorinių transporto priemonių mokesčių sumokėjimo toje valstybėje įrodymas (11).

Kiekvienas asmuo privalo registruoti savo transporto priemonę valstybėje narėje, kurioje paprastai nuolatos gyvena. Direktyvos 83/182/EEB (12) 7 straipsnyje ir Direktyvos 83/183/EEB (13) 6 straipsnyje nustatytos tikslios gyvenamosios vietos nustatymo taisyklės tokiomis aplinkybėmis, kai suinteresuoti asmenys laikinai arba nuolat gyvena valstybėje narėje, kuri nėra jų valstybė narė. Tačiau Teisingumo Teismo teisminėje praktikoje kiekybinis kriterijus, minimas šiame straipsnyje (gyventi tam tikroje vietoje daugiau kaip 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais), negali būti laikomas pagrindiniu, jei yra kitų veiksnių, kurie keičia aplinkybes.

Teisingumo Teismo nuomone, jei asmuo turi asmeninių ir profesinių ryšių dviejose valstybėse narėse, jo įprastinė gyvenamoji vieta, nustatyta remiantis bendru vertinimu, atsižvelgiant į visus tiesiogiai susijusius faktus, yra ta, kurioje yra to asmens nuolatinis interesų centras; jei tokio bendro vertinimo pagrindu gyvenamoji vieta nenustatoma, pirmumas turi būti teikiamas asmeniniams ryšiams (14).

3.2.   Skirtingos motorinės transporto priemonės registravimo pakopos

Dabartiniuose valstybių narių nacionalinės teisės aktuose nustatytos (daugiausia) trys skirtingos motorinės transporto priemonės registravimo priimančiojoje valstybėje narėje pakopos.

—	Motorinės transporto priemonės techninių charakteristikų patvirtinimas — tai dažniausiai EB tipo patvirtinimas. Tačiau kai kurių tipų motorinėms transporto priemonėms vis dar taikoma nacionalinė patvirtinimo tvarka.

—	Naudotų transporto priemonių techninė apžiūra, kurios tikslas — patvirtinti, kad konkreti motorinė transporto priemonė registravimo metu yra faktiškai gerai suremontuota ir žmonių sveikatai bei gyvybei nepavojinga.

—	Motorinės transporto priemonės registravimas — tai administracinis leidimas transporto priemonei patekti į kelių transporto eismą, kuris apima transporto priemonės identifikavimą ir registracijos numerio išdavimą.

3.3.   Motorinės transporto priemonės techninių charakteristikų patvirtinimas

3.3.1.   EB tipo patvirtinimas

Visiems serijinės gamybos keleiviniams automobiliams, tvirtinamiems nuo 1996 m., motociklams, tvirtinamiems 2003 m. gegužės mėn., ir traktoriams, tvirtinamiems nuo 2005 m., iš esmės reikalingas EB tipo patvirtinimas. Tai procedūra, kurią taikant valstybė narė patvirtina, kad transporto priemonės tipas atitinka visus galiojančius Europos saugos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. EB tipo patvirtinimas galioja visose valstybėse narėse.

Jeigu pagal Direktyvą 70/156/EEB motorinės transporto priemonės gamintojas pateikia paraišką dėl EB tipo patvirtinimo tvirtinančiai valstybės narės institucijai, kuri transporto priemonei suteikia EB tipo patvirtinimą (jei ji atitinka visus tiesiogiai susijusių direktyvų reikalavimus (15)), tos valstybės narės patvirtinimo institucija perduoda kitų valstybių narių patvirtinimo institucijoms kiekvieno transporto priemonės tipo, kurį ji patvirtino ar atsisakė patvirtinti arba kurio liudijimą atšaukė, patvirtinimo liudijimo kopiją.

Gamintojas, kuris yra EB tipo patvirtinimo turėtojas, išduoda EB atitikties liudijimą, kuriuo patvirtinama, kad transporto priemonė buvo pagaminta pagal patvirtinto transporto priemonės tipo reikalavimus. EB atitikties liudijimas turi būti prie kiekvienos naujos transporto priemonės, kurios EB tipas buvo patvirtintas. Be to, galiojančiose EB konkurencijos taisyklėse reikalaujama, kad gamintojai išduotų EB atitikties liudijimus laiku ir laikydamiesi nediskriminacinio principo, nepaisant transporto priemonės paskirties ir (arba) kilmės vietos (t. y. nepaisant to, ar transporto priemonė parduodama vartotojui kitoje valstybėje narėje, ar perkama prekybos agento iš platintojo kitoje valstybėje narėje).

Valstybės narės gali registruoti naujas patvirtinto EB tipo transporto priemones, leisti prekiauti jomis ar pradėti eksploatuoti dėl su jų konstrukcija ir veikimu susijusių priežasčių tik tuomet, jei jos turi galiojantį EB atitikties liudijimą.

Europos teisės aktuose nereikalaujama, kad po registravimo atitikties liudijimas liktų transporto priemonėje. Daugelyje valstybių narių EB atitikties liudijimą po transporto priemonės registravimo saugo institucijos.

Naujoms patvirtinto EB tipo transporto priemonėms, kurios turi galiojantį atitikties liudijimą, nereikia iš naujo tvirtinti technines charakteristikas ar atitikti papildomus techninius reikalavimus, susijusius su jų konstrukcija ar veikimu, jei tik jos nebuvo akivaizdžiai modifikuotos po to, kai „išvyko “iš gamintojo gamyklos. Todėl negali būti taikomi tokie nacionaliniai teisės aktai, pagal kuriuos galiojantį EB tipo patvirtinimo liudijimą turinčios transporto priemonės negali būti registruojamos, jei nepateikiamas nacionalinis liudijimas, patvirtinantis jų atitiktį nacionaliniams reikalavimams, pavyzdžiui, dėl išmetamųjų dujų (16).

3.3.2.   Nacionalinis patvirtinimas

Pagal dabartinę Bendrijos teisę EB tipo patvirtinimas nėra suteikiamas šioms motorinių transporto priemonių kategorijoms:

—	komercinėms transporto priemonėms (miesto ir tolimojo susisiekimo autobusai, furgonai ir sunkvežimiai) ir priekaboms,

—	mažais kiekiais gaminamoms transporto priemonėms,

—	individualiai patvirtintoms transporto priemonėms.

Prieš užregistruojant naują motorinę transporto priemonę, kurios EB tipas nepatvirtintas, gali reikėti nacionalinio patvirtinimo priimančiojoje valstybėje narėje. Po nacionalinio patvirtinimo išduodamas nacionalinis atitikties liudijimas, kuris, be kitų tikslų, pasitarnaus registruojant transporto priemonę.

Nacionalinis patvirtinimas gali būti nacionalinis tipo patvirtinimas arba nacionalinis individualus patvirtinimas:

—

Nacionalinis tipo patvirtinimas ir nacionalinis mažais kiekiais gaminamų transporto priemonių patvirtinimas yra skirtas transporto priemonės tipo atitikčiai galiojantiems nacionaliniams techniniams reikalavimams užtikrinti. Šiuo atveju gamintojas išduoda nacionalinį tipo atitikties liudijimą, kuriame patvirtina, kad konkreti transporto priemonė buvo pagaminta pagal patvirtinto transporto priemonės tipo reikalavimus.

—

Nacionalinis individualus patvirtinimas — tai konkrečios transporto priemonės (unikalios ar neunikalios) atitikties galiojantiems nacionaliniams reikalavimams patvirtinimas. Ši procedūra taikoma visų pirma transporto priemonėms, individualiai įvežtoms iš trečiųjų šalių ir neatitinkančioms Europos tipo patvirtinimo reikalavimų, taip pat unikalioms transporto priemonėms.

Nacionalinio tipo ir individualaus patvirtinimo procedūros, taikomos transporto priemonėms, kurios bus naudojamos ar registruojamos EB pirmą kartą, paprastai nepatenka į EB teisės taikymo sritį.

Tačiau nacionalinio patvirtinimo procedūros transporto priemonėms, kurios jau gavo nacionalinį patvirtinimą kitoje valstybėje narėje, ir transporto priemonėms, kurios jau buvo registruotos kitoje valstybėje narėje, privalo atitikti EB sutarties 28 ir 30 straipsnius. Pagal Teisingumo Teismo teisėtyrą tokių nacionalinių procedūrų taikymas nebūtinai prieštarauja šiems straipsniams.

Vis dėlto pagal EB sutarties 28 ir 30 straipsnius (17) tokie patvirtinimai privalo atitikti bent šias procedūrų sąlygas:

a)	Nacionalinio patvirtinimo procedūros bet kokiu atveju privalo būti pagrįstos objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto nustatytais kriterijais, siekiant apriboti nacionalinių institucijų veiksmų laisvę ir kad ta laisve nebūtų naudojamasi pasirinktinai.

b)

Taikant tokią procedūrą negali būti atliekama tokia pati kontrolė, kokia jau vykdoma pagal kitas procedūras toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje. Taigi nacionalinės institucijos neturi teisės reikalauti techninės apžiūros, jei tokia apžiūra jau buvo atlikta kitoje valstybėje narėje, ir institucijos žino jos rezultatus arba gali juos gauti, jei pageidauja. Tam reikia aktyvaus nacionalinės įstaigos, į kurią kreipiamasi dėl transporto priemonės patvirtinimo, požiūrio arba patvirtinimo liudijimo, kurį išduoda patvirtinanti kitos valstybės narės įstaiga, lygiavertiškumo pripažinimo. Be to, kai taikytina, taip pat reikia pastarosios įstaigos aktyvaus požiūrio, ir šiuo atžvilgiu pačios valstybės narės turi užtikrinti, kad kompetentingos patvirtinimo įstaigos tarpusavyje bendradarbiautų ir palengvintų būtinas atlikti procedūras, kad įvežančiai valstybei narei būtų sudaryta galimybė patekti į nacionalinę rinką (18).

c)

Procedūra turi būti tokia, kad ja būtų galima iš karto naudotis ir atlikti per pagrįstą laikotarpį, o jei prašymas atmetamas, turi būti suteikta galimybė apskųsti atmetimo sprendimą teisme. Procedūra turi būti aiškiai numatyta bendrojo pobūdžio priemonėje, kuri būtų privaloma nacionalinėms institucijoms. Be to, nacionalinė patvirtinimo procedūra neatitinka pagrindinių laisvo prekių judėjimo principų, jei jos trukmė ir dėl to susidarančios neproporcingos sąnaudos trukdo motorinės transporto priemonės savininkui gauti motorinės transporto priemonės patvirtinimą.

Priimančiosios valstybės narės techniniuose reikalavimuose neturi būti be reikalo reikalaujama modifikuoti motorinę transporto priemonę. Faktas, kad motorinė transporto priemonė jau buvo užregistruota kitoje valstybėje narėje, reiškia, kad jos kompetentingos institucijos nusprendė, jog motorinė transporto priemonė atitiko ten galiojančius techninius reikalavimus. Todėl kompetentingos nacionalinės institucijos gali atsisakyti išduoti motorinės transporto priemonės, kuri jau buvo patvirtinta kitoje valstybėje narėje, nesvarbu, ar transporto priemonė jau buvo registruota ar dar ne, patvirtinimą tik jei ši priemonė tikrai kelia pavojų visuomenės sveikatai. Pagal Teisingumo Teismo teisėtyrą valstybės narės, naudodamosi savo veiksmų laisve visuomenės sveikatos apsaugos srityje, privalo laikytis proporcingumo principo. Todėl jų pasirinktos priemonės privalo atitikti tai, kas tikrai būtina norint apsaugoti visuomenės sveikatą ir patenkinti pagrindinius reikalavimus dėl, pavyzdžiui, saugumo keliuose, ir tos priemonės privalo būti proporcingos siekiamam tikslui, kuris negali būti pasiektas priemonėmis, kurios mažiau ribotų Bendrijos vidaus prekybą (19). Kadangi EB sutarties 30 straipsnyje numatyta laisvo prekių judėjimo Bendrijoje taisyklės išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai (20), ją taikančios nacionalinės institucijos turi įrodyti, kad jų taisyklių taikymas yra būtinas, kad būtų veiksmingai saugomi interesai, minimi EB sutarties 30 straipsnyje, ir ypač kad konkrečios transporto priemonės patvirtinimas iš tiesų kelia pavojų žmonių sveikatai ar saugumui kelyje.

Negali būti pagrįstai įrodinėjama, kad vien tik faktas, kad transporto priemonė buvo patvirtinta pagal kitos valstybės narės taisykles ir galbūt (bet nebūtinai) tam tikros techninės charakteristikos, kurios skiriasi nuo nustatytų paskirties valstybės narės teisės aktuose arba nuo lygiaverčio tipo patvirtinimo toje valstybėje, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvenimui ar aplinkai.

Dėl to reikalaujama, kad priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos imtųsi tokių veiksmų:

a)

pirmiausia, atsižvelgiant į priimančiojoje valstybėje narėje galiojančias technines taisykles, reikėtų įvertinti anksčiau kitoje valstybėje narėje patvirtintos ir registruotos transporto priemonės technines charakteristikas. Tačiau remtis ne tuo metu galiojančiomis taisyklėmis, bet tvirtinimo kilmės valstybėje narėje metu (priimančiojoje valstybėje narėje) galiojusiomis taisyklėmis;

b)	kompetentingos institucijos privalo atsižvelgti į apžiūrą ir liudijimus, kuriuos išdavė kitų valstybių narių kompetentingos institucijos ir gamintojas (21). Papildoma apžiūra gali būti skiriama tik siekiant suteikti kompetentingoms institucijoms informacijos, kurios nėra liudijimuose;

c)	pagal tai kompetentingos institucijos įvertins aspektus, kurių atžvilgiu transporto priemonė neatitinka techninių taisyklių, galiojusių priimančiojoje valstybėje narėje pirmojo transporto priemonės patvirtinimo ES metu;

d)

kompetentingos institucijos tada gali taikyti nacionalines technines taisykles, kurios yra proporcingos atsižvelgiant į įpareigojančias priežastis, kurias Teismas pripažįsta kaip privalomuosius ar EB sutarties 30 straipsnyje minimus reikalavimus. Reikia pabrėžti, kad konkrečiai motorinei transporto priemonei taikant neproporcingas nacionalines technines taisykles bus pažeista Bendrijos teisė, kurios nuostatos turi viršenybę prieš nacionalinę teisę.

3.4.   Naudotų transporto priemonių techninė apžiūra

Naudotų transporto priemonių techninės apžiūros tikslas — patikrinti, ar konkreti motorinė transporto priemonė registracijos metu yra faktiškai gerai suremontuota. Vis dėlto tai, kad motorine transporto priemone važinėta viešaisiais keliais po paskutinės techninės apžiūros, gali pateisinti techninę apžiūrą, atliekamą šią priemonę registruojant kitoje valstybėje narėje.

Todėl pagal Teisingumo Teismo teisėtyrą (22) valstybės narės gali reikalauti, kad prieš registraciją anksčiau toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje registruotoms motorinėms transporto priemonėms būtų atlikta techninė apžiūra, jei ši apžiūra yra privaloma dėl bet kokio bet kokios panašios motorinės transporto priemonės nuosavybės perdavimo arba bet kokio registracijos liudijimo turėtojo pasikeitimo, nesvarbu, ar motorinė transporto priemonė buvo registruota toje pačioje, ar kitoje valstybėje narėje. Techninė apžiūra prieš registraciją privalo atitikti bent tas procedūrų sąlygas, kurios taikomos tvirtinant motorinės transporto priemonės technines charakteristikas, būtent:

a)	ji privalo būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto nustatytais kriterijais, siekiant apriboti nacionalinių institucijų veiksmų laisvę, kad ta laisve nebūtų naudojamasi pasirinktinai;

b)

dėl techninės apžiūros negali būti atliekama tokia pati kontrolė, kokia jau vykdoma pagal kitas procedūras toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje. Kai transporto priemonė techniškai apžiūrima valstybėje narėje, Tarybos direktyvos 96/96/EB (23) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas lygiavertiškumo ir abipusio pripažinimo principas reikalauja, kad visos kitos valstybės narės pripažintų išduotą liudijimą, ir tai neturi sutrukdyti joms reikalauti bet kokios papildomos apžiūros, paprastai atliekamos registracijos jų teritorijoje tikslu, jei ta apžiūra nebuvo atlikta išduodant liudijimą (24);

c)	Komisija mano, kad techninės apžiūros procedūra turi būti tokia, kad būtų lengva ja pasinaudoti ir užbaigti per pagrįstą laikotarpį. Jei būtų nustatytos konkrečios, specialiai įvežtų transporto priemonių techninei apžiūrai skirtos kontrolės stotys, gali kilti kliūčių prekybai tarp valstybių narių.

3.5.   Transporto priemonės registracija

Valstybė narė, registruodama motorinę transporto priemonę, suteikia leidimą eksploatuoti transporto priemonę, apimantį transporto priemonės identifikavimą ir registracijos numerio išdavimą.

3.5.1.   Pirma motorinės transporto priemonės registracija

Kai kitoje valstybėje narėje įsigyjama nauja EB patvirtinto tipo transporto priemonė, registruojančioji valstybė narė, be tam tikrų asmens ar organizacijos, siekiančios registracijos pagal suderintą Bendrijos C kodą (25), duomenų, privalo reikalauti ir EB atitikties liudijimo  (26).

Jei transporto priemonės yra ne EB patvirtinto tipo, valstybė narė gali reikalauti pateikti tinkamus nacionalinio tipo patvirtinimo ar nacionalinio individualaus tipo patvirtinimo liudijimus (žr. 3.3.2 skyrių).

Komisija mano, kad valstybės narės turi teisę registracijos metu patikrinti, ar teisingai sumokėtas PVM.

Jei profesionalus prekybininkas kitoje valstybėje narėje parduoda motorinę transporto priemonę, jis privalo išrašyti sąskaitą faktūrą. Dėl PVM mokėjimo yra dvi galimybės:

a)

motorinė transporto priemonė yra „nauja“, kai ji pristatoma arba per šešis mėnesius nuo eksploatavimo pradžios, arba transporto priemone yra nuvažiuota ne daugiau kaip 6 000 kilometrų. PVM turės būti mokamas valstybėje narėje, į kurią transporto priemonė pervežama pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (27) (PVM direktyvos) 2 straipsnį. Naujų transporto priemonių tiekimas neapmokestinamas kilmės valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs pardavėjas (PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktas). Pagal šią nuostatą, norint būti neapmokestintam, reikės pagrįsti, kad naują transporto priemonę pardavėjas arba įsigyjantis asmuo (arba kitas asmuo jų vardu) išsiunčia ar išgabena įsigyjančiam asmeniui į paskirties vietą, esančią Bendrijoje, bet ne jų valstybėje narėje;

b)

transporto priemonė nėra „nauja“: kai privatus asmuo vyksta į kitą valstybę narę pirkti motorinę transporto priemonę ir parsigabena ją pats (arba suorganizuoja, kad ji būtų pargabenta), tada jis sumoka PVM mokesčio normą pardavimo vietoje — apmokestinima „kilmės “vietoje. PVM bus mokėtinas valstybėje narėje, kurioje įsikūręs pardavėjas. Jei automobilių pardavėjas nusipirko automobilį iš pradinio pirkėjo, kuris neatskaitė PVM, įtraukto į motorinės transporto priemonės pardavimo kainą, bus taikoma speciali naudotų prekių sistema (PVM direktyvos 312 straipsnis ir kiti straipsniai).

Privačiam asmeniui parduodant savo motorinę transporto priemonę PVM mokėjimo atžvilgiu ji gali būti:

a)

„nauja “(naujų transporto priemonių apibrėžtį žr. pirmiau esančiame punkte). Tokiu atveju PVM bus mokėtinas valstybėje narėje, į kurią transporto priemonė pervežama (PVM direktyvos 2 straipsnis). Siekiant išvengti dvigubo apmokestinimo, privatus asmuo, pardavęs „naują automobilį“, turi teisę atskaityti arba susigrąžinti PVM, sudarantį pirkimo kainos dalį kilmės valstybėje narėje, neviršijant PVM sumos, kurią jam tektų prievolė sumokėti, jei tiekimas būtų apmokestinamas kilmės valstybėje narėje (PVM direktyvos 172 straipsnis).

b)	„sena“. Sandoris nepatenka į PVM taikymo sritį. PVM neturės būti mokamas.

Komisija mano, kad nacionalinės institucijos registracijos metu taip pat gali reikalauti įrodyti, kad sumokėtas draudimas.

3.5.2.   Anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotos transporto priemonės

Registruojančioji valstybė narė gali reikalauti pateikti tik toliau išvardytus anksčiau kitoje valstybėje narėje registruotų motorinių transporto priemonių dokumentus:

a)

kitoje valstybėje narėje išduoto nesuderinto registracijos liudijimo originalą arba jo kopiją: daugelis iki 2004 m. registruotų transporto priemonių vis dar turi nesuderintą registracijos liudijimą. Pagal Bendrijos teisę nėra prievolės perduoti tokio kitoje valstybėje narėje išduoto tipo liudijimo originalą ar kopiją paskirties valstybės narės nacionalinėms registracijos institucijoms. Tačiau Komisija mano, kad nacionalinė teisė gali įpareigoti pirkėją prieš registruojant motorinę transporto priemonę pateikti kilmės valstybės narės išduoto registracijos liudijimo kopiją, kad būtų išvengta dvigubos administracinės kontrolės ir būtų sumažintas su transporto priemonėmis susijusių nusikaltimų skaičius;

b)

suderintą registracijos liudijimą: vienos valstybės narės išduotas suderintas registracijos liudijimas turi būti pripažintas kitoje valstybėje narėje ten perregistruojant transporto priemonę (28). Jei pirkėjas perka motorinę transporto priemonę, kuri turi suderintą registracijos liudijimą, jis visais atvejais bus gavęs ankstesnio registracijos liudijimo I dalį ir, jeigu buvo išduota, ankstesnio registracijos liudijimo II dalį. I ankstesnio registracijos liudijimo dalis ir, jeigu buvo išduota, II registracijos liudijimo dalis turi būti pateiktos paskirties valstybės narės registracijos institucijoms, kad jos galėtų paimti ankstesnio registracijos liudijimo dalį (dalis). Apie paimtus liudijimus jos privalo per du mėnesius pranešti registracijos liudijimus išdavusioms valstybių narių institucijoms. Registracijos liudijimus išdavusių institucijų prašymu registracijos liudijimus paėmusios institucijos per šešis mėnesius nuo jų paėmimo grąžina liudijimus to prašančioms institucijoms. Tais atvejais, kai registracijos liudijimą sudaro I ir II dalys (29), tačiau II dalies trūksta, tos valstybės narės, kurioje pareikalauta perregistruoti transporto priemonę, kompetentingos institucijos išimtiniais atvejais gali priimti sprendimą perregistruoti transporto priemonę, tačiau tai padaryti gali tik gavusios iš tos valstybės narės, kurioje ta transporto priemonė buvo anksčiau registruota, rašytinį ar elektroninį patvirtinimą, kad pareiškėjas turi teisę perregistruoti transporto priemonę kitoje valstybėje narėje (30);

c)

EB arba nacionalinis atitikties liudijimas: — nacionalinės institucijos negali prašyti kitoje valstybėje narėje anksčiau registruotų transporto priemonių EB atitikties liudijimo, jei ankstesnis transporto priemonės registracijos liudijimas visiškai atitinka Direktyvoje 1999/37/EB nustatytą modelį. Pagal direktyvos 4 straipsnį vienoje valstybėje narėje išduotas registracijos liudijimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse jose perregistruojant motorines transporto priemones; — tačiau nacionalinės institucijos gali prašyti kitoje valstybėje narėje anksčiau registruotų transporto priemonių EB atitikties liudijimo, jei kitos valstybės narės išduoto nesuderinto registracijos liudijimo pagrindu jos negali pakankamai tiksliai identifikuoti motorinės transporto priemonės; — jei motorinė transporto priemonė neturi EB atitikties liudijimo, nacionalinės institucijos gali prašyti nacionalinio atitikties liudijimo;

d)	PVM sumokėjimo įrodymas, jei transporto priemonė yra nauja PVM atžvilgiu (žr. 3.5.1 skyrių);

e)	draudimo liudijimas;

f)	techninės apžiūros liudijimas, jei techninė apžiūra yra privaloma visoms registruojamoms motorinėms transporto priemonėms, anksčiau atitinkamai registruotoms toje pačioje ar kitoje valstybėje narėje.

4.   MOTORINĖS TRANSPORTO PRIEMONĖS PERVEŽIMAS Į KITĄ VALSTYBĘ NARĘ

Akivaizdu, kad motorinė transporto priemonė gali būti įkelta į priekabą ar sunkvežimį ir pervežta į kitą valstybę narę. Tačiau daugelis motorinių transporto priemonių bus nuvairuotos į paskirties valstybę narę.

Beveik visos valstybės narės nurodo, kad paprastai motorine transporto priemone negalima važiuoti viešaisiais keliais, jeigu nerodomas registracijos numeris. Įprastomis aplinkybėmis motorine transporto priemone važiuojama su kilmės valstybės narės arba paskirties valstybės narės registracijos numeriais.

Be to, privaloma turėti civilinės atsakomybės draudimą (31) ir patartina, kad vairuotojas, važiuodamas tokia transporto priemone, turėtų su savimi žaliąją kortą, t. y. tarptautinį draudimo liudijimą (32). Tačiau pasirašius Daugiašalį susitarimą (33) visoms valstybėms narėms (taip pat Andorai, Kroatijai, Lichtenšteinui, Norvegijai ir Šveicarijai), transporto priemonės numerio ženklas yra draudimo liudijimo atitikmuo. Tai suteikia galimybę šių šalių numerio ženklą turinčiomis motorinėmis transporto priemonėmis važinėti jų teritorijoje be jokių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo liudijimo patikrinimų pasienyje.

Yra dar du motorinės transporto priemonės teisėto pervežimo į paskirties valstybę narę būdai: motorinė transporto priemonė turi turėti arba profesinį valstybinio numerio ženklą, arba laikino valstybinio numerio ženklą.

4.1.   Motorinės transporto priemonės su profesiniu valstybinio numerio ženklu vairavimas

Profesinės registracijos sistema taikoma beveik visose valstybėse narėse, kad mažmenininkai galėtų vairuoti motorines transporto priemones viešaisiais keliais labai trumpą laikotarpį neprivalėdami oficialiai jų registruoti. Ji taikoma gamintojų, surinkėjų, platintojų ir prekybos agentų vairuojamoms motorinėms transporto priemonėms.

Daugelis valstybių narių neišduoda profesinės registracijos liudijimų, kuriuose identifikuojama motorinė transporto priemonė. Jose paprastai suteikiami kitokio tipo dokumentai, rodantys ryšį tarp valstybinio numerio ženklo ir jo turėtojo, ir (arba) reikalaujama, kad turėtojas pildytų žurnalą, kuriame būtų surašytos kelionės su valstybiniu numerio ženklu.

Vienos kelių eismo konvencijos (34) 35 straipsnio 1 dalies a punkte nurodoma, kad susitariančiosios šalys negali drausti motorinių transporto priemonių, kurios yra registruotos kitos susitariančiosios šalies, judėjimo, jei vairuotojas turi registracijos liudijimą. Pagal Konvenciją susitariančiosios šalys privalo pripažinti kitų susitariančiųjų šalių išduotus registracijos liudijimus. Tačiau Konvencijoje nėra nuostatos, kuria būtų reikalaujama, kad susitariančiosios šalys draustų arba leistų laisvą Konvencijos neatitinkančių transporto priemonių judėjimą.

Atsižvelgiant į tai, kad Bendrijoje galioja laisvas prekių tranzitas (35), motorinių transporto priemonių, turinčių profesinius valstybinio numerio ženklus, išduotus kitoje valstybėje narėje, judėjimą Bendrijos viduje reglamentuoja EB sutartis (36), ypač jos 28 straipsnis. Galimos kliūtys turi būti pagrįstos pagal EB sutarties 30 straipsnį arba vienu iš Teisingumo Teismo nustatytų privalomų reikalavimų.

Principas, pagal kurį visos valstybės narės imasi visų tinkamų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jų teritorijoje, turėtų civilinės atsakomybės draudimą, taip pat taikomas transporto priemonėms su profesiniu valstybinio numerio ženklu. Civilinės atsakomybės draudimo taikymo sritis ir sąlygos nustatomos remiantis šiomis priemonėmis. Tačiau valstybės narės taikyti išimtis transporto priemonėms su profesiniu valstybinio numerio ženklu (t. y. nukrypti nuo pirmiau minėtos nuostatos), jei toks ženklas yra suinteresuotosios valstybės narės sudarytame sąraše, kuris perduotas kitoms valstybėms narėms ir Komisijai. Tokiu atveju kitos valstybės narės pasilieka teisę reikalauti, kad tokią transporto priemonę valdantis asmuo turėtų galiojančią žaliąją kortą arba sudarytų draudimo sutartį pasienyje pagal atitinkamoje valstybėje narėje galiojančius reikalavimus (37). Tačiau naujame Direktyvos 72/166/EEB daliniame pakeitime, padarytame Penktąja transporto priemonių draudimo direktyva 2005/14/EB (38), teigiama, kad transporto priemonė, atleista nuo draudimo įsipareigojimo dėl to, kad turi specialų valstybinio numerio ženklą, turi būti vertinama taip pat kaip ir neapdrausta transporto priemonė. Tokių transporto priemonių sukeltų nelaimingų atsitikimų aukos turi teisę kreiptis kompensacijos į šalies, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, žalos atlyginimo įstaigą. Ši įstaiga pateikia reikalavimą garantiniam fondui, esančiam šalyje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta.

4.2.   Motorinė transporto priemonė su laikino valstybinio numerio ženklu

Daugelis valstybių narių taiko laikino registravimo sistemą, kad motorine transporto priemone būtų galima važinėti trumpą laiką, kol ji bus galutinai priregistruota arba išvyks iš teritorijos. Paprastai transporto priemonė laikinai registruojama jos kilmės valstybėje narėje. Tačiau Komisija laikosi nuomonės, kad bendrasis laisvo prekių tranzito principas ir direktyva dėl transporto priemonių registracijos dokumentų reiškia, kad kilmės valstybė narė taip pat turėtų pripažinti savo teritorijoje paskirties valstybės narės išduotus laikino valstybinio numerio ženklus ir liudijimus.

Laikinai registracijai valstybės narės gali išduoti:

—

laikinos registracijos liudijimą, kuris nesiskirtų arba labai nedaug skirtųsi nuo Direktyvoje 1999/37/EB nustatyto modelio. Tokiu atveju kitos valstybės narės yra įpareigotos pripažinti laikinos registracijos liudijimą, išduotą valstybės narės transporto priemonei identifikuoti tarptautiniame eisme, jei vairuotojas turi I registracijos liudijimo dalį pagal direktyvos 5 straipsnio 1 dalį (39).

—	laikinos registracijos liudijimą, kuris gali labai skirtis nuo Direktyvoje 1999/37/EB nustatyto modelio. Kitos valstybės narės privalo iš esmės pripažinti liudijimą pagal EB sutarties 28 ir 30 straipsnius.

Laisvam motorinės transporto priemonės su laikino valstybinio numerio ženklu ir laikinos registracijos numeriu judėjimui gali trukdyti tik priežastys, susijusios su saugumu kelyje (pavyzdžiui, vairuotojo gebėjimas vairuoti, tai, ar jis laikosi vietos kelių taisyklių, arba motorinės transporto priemonės techninė apžiūra), kai yra pagrįstų įtarimų, kad transporto priemonė pavogta arba kai kontroliuojančios institucijos turi pagrįstų abejonių dėl liudijimo galiojimo.

Be to, vairuotojams rekomenduojama turėti su savimi žaliąją kortą, patvirtinančią, kad transporto priemonė apdrausta bent tiek, kiek reikalaujama lankomos šalies įstatymuose. Kelionės metu ir iki galutinės registracijos paskirties valstybėje narėje transporto priemonė turi turėti draudimo polisą, išduotą draudimo bendrovės, turinčios leidimą veikti transporto priemonės kilmės valstybėje. Tačiau naujoje taisyklėje (40), kurią valstybės narės turi perkelti į savo teisės aktus ne vėliau kaip iki 2007 m. birželio 11 d., nurodoma, kad jei transporto priemonė išsiunčiama iš vienos valstybės narės į kitą, valstybė narė, kurioje yra draudimo rizika, laikoma paskirties valstybe nare iš karto po pirkėjo patvirtinimo, kad transporto priemonė pristatyta, 30 dienų laikotarpiu, net jeigu ta transporto priemonė paskirties valstybėje narėje nebuvo oficialiai įregistruota. Tai leis transporto priemonės pirkėjui įsigyti draudimą savo gyvenamojoje valstybėje narėje, net jei transporto priemonė dar turi užsienio valstybinio numerio ženklą (laikino kilmės šalies valstybinio numerio ženklą). Vadinasi, draudimas turi būti įgytas paskirties šalyje. Tokį draudimą gali pasiūlyti paskirties valstybėje narėje arba kitose valstybėse narėse įsisteigusios draudimo bendrovės, kurios teikia paslaugas paskirties valstybėje narėje remdamosi laisvės teikti paslaugas ar įsisteigimo laisvės principu.

5.   TEISĖS GYNIMO PRIEMONĖS

Apie bet kokį nacionalinių institucijų priimtą sprendimą, kuriuo atsisakoma patvirtinti motorinę transporto priemonę ar ją registruoti, privaloma pranešti suinteresuotajai šaliai, kuri tuo pat metu turi būti informuota apie teisių gynimo priemones, prieinamas jai pagal konkrečioje valstybėje narėje galiojančius įstatymus, ir apie terminus, per kuriuos galima nurodytosiomis teisių gynimo priemonėmis pasinaudoti (41).

Be oficialių nacionalinių teisės gynimo priemonių, kuriomis asmuo, besikreipiantis dėl registracijos, gali pasinaudoti, transporto priemonės patvirtinimo ar automobilio registravimo klausimus piliečiai ir įmonės gali spręsti naudodamiesi SOLVIT sistema (42). Naudojimasis šia sistema yra nemokamas.

Be to, galima tiesiogiai kreiptis į Europos Komisiją ir apskųsti valstybę narę. Jei Komisija nuspręs, kad valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimo pagal EB sutartį, pagal EB sutarties 226 straipsnį prieš valstybę narę ji gali inicijuoti pažeidimo atveju taikomą procedūrą.

---

(1)  1970 m. vasario 6 d. Tarybos direktyva 70/156/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimą, suderinimo (OL L 42, 1970 2 23, p. 1). Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/40/EB (OL L 161, 2006 6 14, p. 12).

(2)  Komisijos pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų, sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo, COM(2003) 418 su pakeitimais, padarytais COM(2004) 738.

(3)  2002 m. liepos 31 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1400/2002 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims motorinių transporto priemonių sektoriuje (OL L 203, 2002 8 1, p. 30). Reglamentas su pakeitimais, padarytais 2003 m. Stojimo aktu.

(4)  1999 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 1999/37/EB dėl transporto priemonių registracijos dokumentų (OL L 138, 1999 6 1, p. 57). Direktyva su pakeitimais, padarytais Direktyva 2006/103/EB (OL L 363, 2006 12 20, p. 344).

(5)  http://europa.eu.int/solvit/site/statistics/index_en.htm.

(6)  Šiuo metu automobilių registracijos ir naudojimo mokesčiams taikomi EB teisės principai yra nurodyti Komisijos informaciniame dokumente dėl Europos piliečių teisių ir pareigų, susijusių su automobilių, kurie pervežami Bendrijos viduje arba nuolat naudojami keliaujant už valstybės ribų, apmokestinimu. Šį dokumentą galima rasti adresu:

http://ec.europa.eu/taxation_customs/taxation/other_taxes/passenger_car/index_en.htm

(7)  Komisija priėmė pasiūlymą dėl keleiviniams automobiliams taikomų mokesčių (COM(2005) 261, 2006 7 5). Šiame pasiūlyme yra numatyta per penkerių dešimties metų pereinamąjį laikotarpį palaipsniui panaikinti registracijos mokesčius ir automobilių mokesčių likučio grąžinimo sistemą, jei automobilis, registruotas vienoje valstybėje narėje, visam laikui pervežamas į kitą valstybę narę ir ten registruojamas.

(8)  OL C 143, 1996 5 15, p. 4.

(9)  Žr. Direktyvos 70/156/EEB 1 straipsnį.

(10)  T. y. bet koks motociklas, kuriam taikoma 2002 m. kovo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/24/EB dėl dviračių ir triračių motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimo (1 straipsnis), panaikinanti Tarybos direktyvą 92/61/EEB (OL L 124, 2002 5 9, p. 1). Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos direktyva 2005/30/EB (OL L 106, 2005 4 27, p. 17).

(11)  2002 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-451/99, Cura Anlagen GmbH prieš Auto Service Leasing GmbH (ASL.) Rink. 2002, p. I-03193 (http://curia.europa.eu/en/content/juris/index.htm).

(12)  1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/182/EEB dėl tam tikrų transporto priemonių, laikinai importuojamų iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo mokesčių Bendrijos teritorijoje (OL L 105, 1983 4 23, p. 59). Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 2006/98/EB (OL L 363, 2006 12 20, p. 129).

(13)  1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/183/EEB dėl mokesčių netaikymo asmeniniam turtui, kurį asmenys iš valstybės narės įsiveža visam laikui(OL L 105, 1983 4 23, p. 64). Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 92/12/EEB (OL L 76, 1992 3 23, p. 1).

(14)  2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-262/99, Paraskevas Louloudakis prieš Elliniko Dimosio. Rink. 2001, p. I-05547.

(15)  Taikomos direktyvos išvardytos Direktyvos 70/156/EEB IV priedo I dalyje.

(16)  1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-329/95, Administracinis procesas, pradėtas VAG Sverige. Rink. 1997, p. I-02675.

(17)  2002 m. sausio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-390/99, Canal Satélite Digital SL prieš Adminstración General del Estado ir Distribuidora de Televisión Digital SA (DTS). Rink. 2002, p. I-00607.

(18)  2005 m. lapkričio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-432/03, Europos Bendrijų Komisija prieš Portugalijos Respubliką. Rink. 2005, p. I-09665.

(19)  2004 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-24/00, Europos Bendrijų Komisija prieš Prancūzijos Respubliką. Rink. 2004, p. I-01277.

(20)  2004 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-95/01, Baudžiamasis procesas prieš John Greenham ir Léonard Abel. Rink. 2004, p. I-01333.

(21)  2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-455/01, Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką. Rink. 2003, p. I-12023.

(22)  1986 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje 50/85, Bernhard Schloh prieš Auto contrôle technique SPRL, Rink. 1986, p. 01855, 14–16 dalys; byla C-451/99, 62–64 dalys.

(23)  OL L 46, 1997 2 17, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1882/2003 (OL L 284, 2003 10 31, p. 1).

(24)  Byla C-451/99.

(25)  Kaip nustatyta Direktyvos 1999/37/EB I ir II priedus.

(26)  Direktyvos 70/156/EEB 7 straipsnio 1 dalis.

(27)  OL L 347, 2006 12 11, p. 1. Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Sprendimu 2007/133/EB (OL L 57, 2007 2 24, p. 12).

(28)  Direktyvos 1999/37/EB 4 straipsnis.

(29)  Pagal Direktyvos 1999/37/EB 7 konstatuojamąją dalį valstybės narės naudoja registracijos liudijimą, kuriame yra arba viena dalis, arba dvi atskiros dalys, ir kadangi „šiuo metu priimtinas abiejų sistemų koegzistavimas“. Taigi pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalį registracijos liudijimą gali sudaryti arba viena dalis pagal I priedą, arba dvi dalys pagal I ir II priedus. Nuoroda į II dalį taikoma tik valstybėms narėms, kurios laikosi dviejų atskirų dalių (I dalies ir II dalies) registracijos liudijimo sistemos.

(30)  Direktyvos 1999/37/EB 5 straipsnio 2 dalis.

(31)  1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (OL L 103, 1972 5 2, p. 1). Direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005 6 11, p. 14).

(32)  Bet kuris vairuotojas gali gauti žaliąją kortą draudimo bendrovėje, kuri jam išdavė privalomą transporto priemonės atsakomybės draudimą. Žaliosios kortos sistema buvo įvesta 1953 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Europos ekonomikos komisijai prižiūrint ir yra valdoma Biurų tarybos. Žaliąja korta patvirtinama, kad vairuotojas turi bent jau privalomą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, kurio reikalauja lankomų šalių įstatymai (daugiau informacijos žr.: http://www.cobx.org/public/NXhomeEng-Public.htm).

(33)  Europos ekonominės erdvės valstybių narių nacionalinių draudikų biurų susitarimas, pasirašytas 2002 m. gegužės 30 d., nurodytas 2003 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimo 2003/564/EB dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą priede (OL L 192, 2003 7 31, p. 23).

(34)  Jungtinių Tautų Europos ekonominė komisija, 1968 m. lapkričio 8 d., su daliniais pakeitimais.

(35)  2003 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-115/02, Administration des douanes et droits indirects prieš Rioglass SA and Transremar S. Rink. 2003, p. I-12705, 18 punktas.

(36)  Žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-12/02, Baudžiamasis procesas prieš Marco Grilli. Rink. 2003, p. I-11585.

(37)  Direktyvos 72/166/EEB 4 straipsnio b punktas.

(38)  1 straipsnio 3 dalies b punktas. Valstybės narės turi įgyvendinti vėliausiai 2007 m. birželio 11 d.

(39)  Direktyva 1999/37/EB taip pat taikoma laikiniems registracijos liudijimams, kuriuos valstybės narės turėtų pripažinti pagal šios direktyvos 1 straipsnį, 2 straipsnio b punktą ir 4 straipsnį.

(40)  Naujas 4a straipsnis, įtrauktas į Tarybos direktyvą 90/232/EEB (OL L 129, 1990 5 19, p. 33) dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyva 2005/14/EB.

(41)  Direktyvos 70/156/EEB 12 straipsnis.

(42)  http://europa.eu.int/solvit/

---