29.12.2006

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 321/38

---

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms skirtas Bendrąsias konsulines instrukcijas dėl vizų atsižvelgiant į biometrinių duomenų įdiegimą, įskaitant nuostatas dėl prašymų išduoti vizą priėmimo ir nagrinėjimo organizavimo (COM (2006) 269 galutinis) — 2006/0088 (COD)

(2006/C 321/14)

EUROPOS DUOMENŲ APSAUGOS PRIEŽIŪROS PAREIGŪNAS,

atsižvelgdamas į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 286 straipsnį,

atsižvelgdamas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, ypač į jos 8 straipsnį,

atsižvelgdamas į 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo,

atsižvelgdamas į 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo, ypač į jo 41 straipsnį,

atsižvelgdamas į 2006 m. birželio 19 d. gautą Komisijos prašymą pateikti nuomonę laikantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalies,

PRIĖMĖ ŠIĄ NUOMONĘ:

1.   ĮVADAS

Pasiūlytasis reglamentas turi du tikslus, abiem jais siekiama įgyvendinti Vizų informacinę sistemą:

—	suteikti valstybėms narėms teisinį pagrindą rinkti privalomus biometrinius tapatybės nustatymo duomenis iš vizų prašančių asmenų;

—	suteikti teisinį pagrindą valstybių narių konsulinių įstaigų organizavimui, visų pirma organizuojant galimą valstybių narių bendradarbiavimą tvarkant prašymus išduoti vizą.

Šie du tikslai kelia skirtingus klausimus, susijusius su duomenų apsauga, todėl bus aptariami atskiruose punktuose, nors ir yra to paties pasiūlymo dalys.

Šiuo pasiūlymu siekiama iš dalies pakeisti Bendrąsias konsulines instrukcijas (BKI). Tas instrukcijas priėmė Vykdomasis komitetas, įsteigtas 1985 m. birželio 14 d. Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo. Šios Šengeno acquis priklausančios instrukcijos į ES teisę buvo inkorporuotos prie Amsterdamo sutarties pridėtu Protokolu ir nuo to laiko buvo keletą kartų iš dalies pakeistos. Nors dalis pakeitimų tebėra įslaptinta, BKI buvo paskelbtos 2000 m. Turinio požiūriu iš esmės tai yra vadovas, kuriame pateikiamos trumpalaikių vizų išdavimo praktinės taisyklės. Jos apima nuostatas dėl prašymų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo tvarkos, vizų įklijų užpildymo ir t. t.

2.   BIOMETRINIŲ TAPATYBĖS NUSTATYMO DUOMENŲ RINKIMAS

2.1.   Įžanginė pastaba: biometrinių tapatybės nustatymo duomenų specifiškumas

Pagal 2004 m. gruodžio 28 d. Komisijos pateiktą pasiūlymą dėl Vizų informacinės sistemos (1) valstybės narės pradeda naudoti pirštų atspaudus ir fotografijas kaip biometrines tapatybės nustatymo priemones Vizų informacinėje sistemoje tikrinimo ir (arba) tapatybės nustatymo tikslais. Šiuo pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio BKI, siekiama suteikti teisinį pagrindą biometrinių tapatybės nustatymo duomenų rinkimui.

2005 m. kovo 23 d. EDAPP pateikė nuomonę dėl pasiūlymo dėl VIS (2). Šioje nuomonėje jis pabrėžė, kad svarbu vykdant biometrinių duomenų tvarkymą imtis visų būtinų apsaugos priemonių atsižvelgiant į tų duomenų specifines ypatybes (3):

EDAPP nuomone, biometrinių duomenų jautrus pobūdis reikalauja, kad įpareigojimas naudoti šiuos duomenys turėtų būti įtvirtintas tik tada, kai bus nuodugniai įvertinta rizika, o tų duomenų naudojimo tvarka turėtų sudaryti sąlygas visapusiškai demokratinei kontrolei. Šiomis pastabomis EDAPP rėmėsi nagrinėdamas šį pasiūlymą.

2.2.   Pasiūlymo aplinkybės

Dėl aplinkybių, kuriomis pateikiamas šis pasiūlymas, jis tampa dar opesnis. Pasiūlytojo reglamento negalima atsieti nuo kitų didelio masto IT sistemų plėtros ir nuo bendros tendencijos didinti informacinių sistemų tarpusavio sąveiką. Tai minima 2005 m. lapkričio 24 d. Komisijos komunikate dėl Europos duomenų bazių teisingumo ir vidaus reikalų srityje geresnio veiksmingumo, didesnio sąveikumo ir optimalios sąveikos (4).

Todėl minėtomis aplinkybėmis ir siekiant minėto tikslo priimtas sprendimas gali padaryti įtaką kitų, kitiems tikslams sukurtų sistemų plėtrai ir naudojimui. Surinkti biometriniai duomenys — galbūt įskaitant duomenis, surinktus įgyvendinant vizų politiką, — visų pirma galėtų būti panaudoti skirtingomis aplinkybėmis. Ta galėtų liesti ne tik SIS sistemą, bet labai tikėtina — ir Europolą bei FRONTEX.

2.3.   Įsipareigojimas teikti pirštų atspaudus

Šio pasiūlymo aiškinamajame memorandume konstatuojama:„Kadangi nuo šiol biometrinių tapatybės nustatymo duomenų rinkimas bus vizos išdavimo procedūros dalis, būtina iš dalies pakeisti Bendrąsias konsulines instrukcijas, kad būtų sukurtas teisinis šios priemonės pagrindas“.

EDAPP nesutinka su teisės aktų leidėjų pasirinktu sprendimu įtraukti į BKI, o ne į patį reglamentą dėl VIS nuostatas dėl įpareigojimo teikti pirštų atspaudus taikymo arba netaikymo tam tikriems asmenims arba asmenų grupėms. Pirma, šios nuostatos daro reikšmingą poveikį didelės dalies asmenų privatumui ir jos turėtų būti įtrauktos į pagrindinius teisės aktus, o ne į daugiausia techninio pobūdžio instrukcijas. Antra, siekiant teisinio režimo aiškumo būtų pageidautina tas nuostatas pateikti tame pačiame tekste, kuriuo įkuriama pati informacinė sistema.

a)

Visų pirma, teisinio pagrindo privalomam pirštų atspaudų ėmimui ir biometrinių tapatybės nustatymo duomenų rinkimui sukūrimas yra didžia dalimi ne techninis klausimas; tai daro reikšmingą poveikį atitinkamų asmenų privatumui. Ypač mažiausio ir (arba) didžiausio amžiaus imant pirštų atspaudus parinkimas yra ne vien techninis, bet ir politinis sprendimas. Todėl EDAPP rekomenduoja šiuos klausimus, ir ypač nevisiškai techninius aspektus aptarti pagrindiniame tekste (pasiūlyme dėl VIS), užuot tai darius instrukcijų vadove, skirtame iš esmės techniniams ir praktiniams vizų procedūros aspektams (5). Šiuo atžvilgiu taip pat naudinga priminti Europos žmogaus teisių apsaugos ir pagrindinių teisių konvencijos (EŽTK) reikalavimus ir jos organų precedentinę teisę. Pagal EŽTK 8 straipsnio 2 dalį valdžios institucijos neturi teisės kištis į naudojimąsi privatumo teise, išskyrus „įstatymo numatytus atvejus“ ir „kai tai būtina demokratinėje visuomenėje“ svarbiems interesams apsaugoti. Europos žmogaus teisių teismo teisminėje praktikoje šios sąlygos suformavo papildomus reikalavimus: susijusius su šio kišimosi teisinio pagrindo kokybe (jis turi būti pateiktas prieinamuose teisės aktuose ir turi būti numatomas), su bet kokios priemonės proporcingumu ir su tinkamų apsaugos nuo piktnaudžiavimo priemonių poreikiu. Toks padrikas čia apibūdintas požiūris į teisėkūrą ne tik kad neprisideda prie reglamento aiškumo ir prieinamumo, bet ir gali kilti klausimas, ar net pačios BKI gali būti laikomos aiškiomis ir prieinamomis. Galėtų kilti klausimų dėl (galimo) šio teksto dalinio pakeitimo ateityje tvarkos. Bet kuriuo atveju turėtų būti garantuota, kad tokios svarbos sprendimas negali būti iš dalies pakeistas tokia tvarka, kurioje nenumatytas tinkamas skaidrumas ir demokratinės konsultacijos.

b)

Antras klausimas — tai teisinio režimo aiškumas. Pasiūlymo aiškinamajame memorandume neišaiškinama, kodėl biometrinių tapatybės nustatymo duomenų rinkimui ir jų tvarkymui reikalingas skirtingas teisinis pagrindas. Jame sakoma, kad: „Šis pasiūlymas susijęs su biometrinių duomenų rinkimu, o pasiūlymas dėl VIS skirtas duomenų perdavimui ir keitimuisi jais“. (6) Tačiau duomenų apsaugos požiūriu asmens duomenų tvarkymas apima ir jų rinkimą. Veiklos grandinės veiksmų reglamentavimas skirtinguose teisiniuose dokumentuose gali pakenkti režimo aiškumui. Tai yra duomenis teikiančių subjektų (kuriems darys poveikį šis pasiūlymas) ir sistemos demokratinio tikrinimo problema. Iš tikrųjų darosi vis sunkiau susidaryti visą vaizdą šioje srityje, kurioje skirtingi teisės aktų rinkiniai reglamentuoja tai, kas iš esmės yra vienas ir tas pats duomenų tvarkymas.

2.4.   Nuostatų dėl pirštų atspaudų ėmimo netaikymas

Šią problemą labai gerai iliustruoja asmenų, kuriems netaikomas įpareigojimas duoti pirštų atspaudus, kategorijų klausimas, ypač jaunesnio amžiaus vaikų atveju.

Klausimas, ar priimtina imti jaunesnio amžiaus vaikų pirštų atspaudus, turėtų būti aptartas atsižvelgiant į pačios VIS tikslą. Kitais tariant, kai kurių asmenų kategorijų įpareigojimas pateikti biometrinius tapatybės nustatymo duomenis arba šio įpareigojimo jiems netaikymas privalo būti proporcinga priemonė vykdant vizų politiką ir siekiant su ja susijusių tikslų, kaip nurodyta pasiūlyme dėl VIS. Šis proporcingumas turėtų būti įvertintas demokratine tvarka.

Jis taip pat turi būti įvertintas atsižvelgiant į tai, kam bus panaudojami šie pirštų atspaudai, kaip nurodyta pasiūlyme dėl VIS. Biometriniai duomenys bus naudojami tikrinimo arba tapatybės nustatymo tikslams: biometrinė tapatybės nustatymo priemonė galėtų būti laikoma techniškai tinkama vienam, tačiau netinkama kitam tikslui. Jaunesnių kaip 14 metų vaikų pirštų atspaudų tvarkymas paprastai laikomas patikimu tik tikrinimo atveju. Tai turėtų padaryti įtaką šio pasiūlymo analizei, tačiau dar kartą pakartotina — reikalingi elementai turi būti numatyti pasiūlyme dėl VIS (ir dėl jų dar nenutarta).

Apibendrindamas EDAPP primygtinai rekomenduoja, kad siekiant aiškumo ir nuoseklumo nuostatų dėl biometrinių tapatybės nustatymo duomenų rinkimo netaikymas būtų griežtai reglamentuotas reglamente dėl VIS. Šiuo atveju biometrinių tapatybės nustatymo duomenų rinkimo ir ypač pirštų atspaudų ėmimo reglamentavimas turėtų būti laikomas papildančiu pagrindinę teisinę priemonę ir todėl turėtų būti įtrauktas į pagrindinį dokumentą.

2.5.   Vizos prašančių asmenų amžius

Pasiūlyme numatoma, kad jaunesniems kaip 6 metų vaikams nebus taikomas įpareigojimas pateikti pirštų atspaudus. Dėl to kyla daug klausimų (nepaisant to, ar tai bus numatyta pasiūlyme dėl VIS, ar pasiūlyme dėl BKI).

Visų pirma EDAPP laikosi požiūrio, kad visuotinis vaikų pirštų atspaudų ėmimas negali būti laikomas tik techniniu klausimu, todėl turėtų būti surengti rimti demokratiniai debatai atitinkamose institucijose. Toks sprendimas turėtų būti grindžiamas ne tik techninėmis galimybėmis, bet ir mažų mažiausiai nauda, kurią gautų įgyvendinama VIS. Tačiau išskyrus vos keletą valstybių narių, neatrodo, kad šiuo metu vyktų vieši debatai šiuo klausimu, dėl ko tenka labai apgailestauti.

Būtina taip pat priminti, kad VIS yra sukurta iš principo tam, kad būtų supaprastinta vizų išdavimo tvarka sąžiningiems keliautojams (kurių yra dauguma). Todėl turėtų būti atsižvelgta į patogumo ir ergonomikos aspektus (7). Biometrinių tapatybės nustatymo priemonių naudojimas taikant vizų išdavimo tvarką ar vykdant pasienio kontrolę neturėtų būti toks, kad vaikams būtų pernelyg sunku laikytis vizų išdavimo tvarkos.

Galiausiai turėtų būti priminta, kad visos biometrinio tapatybės nustatymo sistemos turi techninių netobulumų. Mokslinėje literatūroje nepateikiama įtikinamų įrodymų, kad jaunesnių kaip 14 metų vaikų pirštų atspaudų ėmimas gali padėti patikimai nustatyti tapatybę. Kol kas vienintelė darbo su didelėmis gyventojų grupėmis patirtis yra sukaupta taikant Eurodac ir US-Visit sistemas. Pakankamai įdomu yra tai, kad abejose sistemose naudojami 14 metų ir vyresnių vaikų pirštų atspaudai. Jaunesnio negu 14 metų amžiaus vaikų pirštų atspaudų ėmimą turėtų paremti tyrimai, įrodantys jų tikslumą ir naudingumą tokioje didelio masto duomenų bazėje, kokia yra VIS.

Bet kuriuo atveju būtų rekomenduotina lyginti jaunesnio amžiaus vaikų pirštų atspaudus tik su vieneriais kitais atspaudais, o ne su daugeliu kitų atspaudų. Tai turėtų būti aiškiai reglamentuota.

Galiausiai dauguma pirmiau pateiktų pastabų taikytinos ne tik vaikų, bet ir pagyvenusių žmonių atveju. Pirštų atspaudų tikslumas ir galimybė juos panaudoti mažėja žmonėms senstant (8), be to, ypač svarbūs yra patogumo ir ergonomikos aspektai.

2.6.   Nuotraukos

Tą patį galima būtų pasakyti apie nuotraukas, dėl kurių amžiaus apribojimas nenustatytas nei šiame pasiūlyme, nei pasiūlyme dėl VIS. Tačiau galima būtų kelti klausimą, ar vaikų nuotraukos, padarytos prieš jiems įgaunant suaugusiųjų bruožų, yra tikrai naudingos tapatybės nustatymo tikslams ar net tikrinimo tikslams.

Vaikų veidų atpažinimas (tiek būsimas automatizuotas, tiek „žmogaus atliekamas“ atpažinimas), paremtas kelerių metų senumo nuotraukomis, gali sudaryti problemų. Net jeigu veido atpažinimo technologija taps gerokai pažangesnė, nelabai tikėtina, kad artimoje ateityje programinė įranga galės atsverti augimo įtaką vaikų veidams. Todėl reglamente dėl VIS turėtų būti patikslinta, kad tol, kol veidų atpažinimo technologija nėra pakankamai patikima ir atsižvelgiant į tai, kad vaikų atveju ji gali tokia likti tolimesnėje ateityje, nuotraukos gali būti naudojamos tik kaip pagalbinė priemonė tikrinant asmenis arba nustatant jų tapatybę

Apibendrinant galima pasakyti, kad EDAPP rekomenduoja rimtai apsvarstyti klausimą, ar privalumai, kuriuos teikia abi biometrinės tapatybės nustatymo priemonės (kova su nelegalia imigracija ir neteisėtu vaikų įvežimu), yra svarbesni už pirmiau minėtus jų trūkumus.

2.7.   Kitos išimtys

Pasiūlyme teigiama, kad vizų prašantiems asmenims, „kurių pirštų atspaudų neįmanoma paimti fiziškai“, netaikomas reikalavimas teikti pirštų atspaudus.

EDAPP savo nuomonėje dėl pasiūlymo dėl VIS jau pabrėžė, kad ši situacija būdinga nemažam asmenų skaičiui: yra žinoma, kad iki 5 % gyventojų negali pateikti tokių duomenų. Duomenų bazėje padaroma 20 000 000 įrašų per metus, o tai reiškia, kad gali būti iki 1 000 000 probleminių duomenų pateikimo atvejų. Į tai be jokios abejonės turėtų būti atsižvelgta analizuojant šį pasiūlymą. Be to, EDAPP primygtinai pabrėžė, jog būtina naudoti veiksmingas atsargines procedūras:

Pasiūlytame reglamente numatoma šiais atvejais į VIS įvesti įrašą „netaikytina“. Tai, be jokių abejonių, sveikintina. Tačiau galima būtų baimintis, kad dėl negalėjimo pateikti duomenis galėtų greičiau būti atsisakyta išduoti vizą. Yra nepriimtina, jeigu negalėjimo pateikti duomenis atvejais atsisakymų išduoti vizą procentinė dalis yra labai didelė.

Todėl į reglamentą dėl VIS turėtų būti įtraukta nuostata, kad dėl negalėjimo pateikti duomenis neturėtų automatiškai būti formuojama neigiama nuomonė vizos išdavimo klausimu. Be to, teikiant pranešimą, kaip numatyta reglamente dėl VIS, šiai temai turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys: turėtų būti vykdoma stebėsena, ar nesama ryšio tarp didelio atsisakymų išduoti vizą skaičiaus ir atvejų, kai fiziškai neįmanoma pateikti duomenų.

3.   FUNKCIJŲ, SUSIJUSIŲ SU PRAŠYMAIS IŠDUOTI VIZĄ, PERDAVIMAS

Siekiant palengvinti kiekvienai valstybei narei tenkančią naštą (inter alia dėl išlaidų įrangos įsigijimui ir priežiūrai), pasiūlyme nustatomi keli bendradarbiavimo mechanizmai:

—	paslaugų teikimas bendroje vietoje: vienos ar kelių valstybių narių darbuotojai tvarko jiems adresuotą paraišką (įskaitant biometrines tapatybės nustatymo priemones) kitos valstybės narės diplomatinėje įstaigoje ir konsulinėje atstovybėje ir naudojasi tos valstybės narės įranga;

—	Bendri prašymų išduoti vizą centrai: vienos ar kelių valstybių narių diplomatinių atstovybių darbuotojai dirba kartu viename pastate tam, kad priimtų jiems adresuotus prašymus išduoti vizą (įskaitant biometrines tapatybės nustatymo priemones);

—

Galiausiai pasiūlyme numatoma, kad priimti prašymo išduoti vizą formą bei paimti biometrinius tapatybės nustatymo duomenis galėtų išorės paslaugų teikėjas (atrodo, kad ši galimybė yra paskutinė išeitis toms valstybėms narėms, kurios negali pasinaudoti kitomis dviejomis galimybėmis, nors tai nėra visiškai aišku).

Pasiūlyme dedama daug pastangų užtikrinti, kad tik patikimi išorės paslaugų teikėjai galėtų būti parinkti ir kad šie paslaugų teikėjai turėtų galimybę imtis visų būtinų priemonių apsaugoti duomenims nuo to, kad „asmens duomenys nebūtų netyčia ar neteisėtai sunaikinti ar netyčia prarasti, pakeisti, neleistinai atskleisti ar palikti prieinami“ (pasiūlymo 1.B.2 straipsnis).

EDAPP palankiai vertina tai, kad ši nuostata suformuluota labai kruopščiai ir skiriant didelį dėmesį duomenų apsaugai. Tačiau tais atvejais, kai prašymus išduoti vizą tvarko išorės paslaugų teikėjas trečioje šalyje, galimos tam tikros pasekmės, susijusios su išduodant vizas surinktų (kartais labai jautrių) duomenų apsauga.

EDAPP ypač pabrėžia, kad:

—	gali būti, jog dėl trečiosios šalies teisės aktų arba jose galiojančios praktikos būtų labai sunku, galbūt netgi neįmanoma atlikti darbuotojų esminius patikrinimus;

—	be to, gali būti neįmanoma taikyti sankcijas išorės paslaugų teikėjo darbuotojams už privatumą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą (net jeigu sutartyje numatytos sankcijos gali būti taikomos pagrindiniam rangovui);

—	privati bendrovė gali patirti politinių neramumų ar pasikeitimų poveikį ir neturėti galimybės vykdyti įsipareigojimus dėl tvarkymo saugumo;

—	būtų sunku įdiegti veiksmingą priežiūrą, nors tai būtų net labiau būtina dirbant su išorės partneriais.

Todėl sutartyse su išorės paslaugų teikėjais turėtų būti numatytos būtinos apsaugos priemonės, užtikrinančios duomenų apsaugos taisyklių laikymąsi, įskaitant išorės auditą, reguliarius patikrinimus vietoje, pranešimų teikimą, rangovo atsakomybę pažeidus privatumą reglamentuojančius teisės aktus užtikrinančius mechanizmus, įskaitant įsipareigojimą išmokėti kompensaciją asmenims, patyrusiems žalą dėl paslaugų teikėjo veiksmų.

Be šių susirūpinimą keliančių klausimų netgi galbūt svarbiau yra tai, kad valstybės narės negalės garantuoti perdavus funkcijas tvarkomų duomenų (arba bendruose prašymų išduoti vizą centruose tvarkomų duomenų, jeigu tai daroma ne diplomatinių atstovybių teritorijoje esančiuose pastatuose) apsaugos nuo galimo vizos prašančių asmenų šalies valdžios institucijų įsikišimo (pvz., kratos ar poėmio). (9)

Juk išorės paslaugų teikėjams, nežiūrint visų kitų sutartyse pateiktų nuostatų, būtų taikoma trečiosios šalies, kurioje jie yra įsikūrę, nacionalinė teisė. Neseni įvykiai, susiję su trečiosios šalies valdžios institucijų prieiga prie ES bendrovės tvarkomų finansinių duomenų, rodo, kad grėsmė yra toli gražu ne teorinė. Be to, tai galėtų kelti rimtą grėsmę atitinkamiems asmenims kai kuriose trečiosiose valstybėse, kurioms rūpėtų sužinoti, kas iš jos piliečių pateikė prašymą išduoti vizą (siekdamos vykdyti politinę oponentų ir disidentų kontrolę). Privačios bendrovės, daugeliu atveju turbūt vietiniai, darbuotojai negalėtų pasipriešinti vizos prašančių asmenų šalių vyriausybės ar teisėsaugos institucijų spaudimui pateikti joms duomenis.

Tai yra šios sistemos silpniausia vieta palyginti su tuo atveju, kai duomenys tvarkomi konsulinės ar diplomatinės įstaigos patalpose. Tuo atveju duomenys būtų apsaugoti pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių. Šios Konvencijos 21 straipsnyje teigiama, kad:

Be to, pagal Direktyvos 95/46/EB 4 straipsnio 1 dalies b punktą direktyvą įgyvendinančios nacionalinės nuostatos būtų irgi aiškiai taikomos šiam asmens duomenų tvarkymui, taip sustiprinant apsaugą.

Todėl atrodo akivaizdu, kad vienintelis veiksmingas būdas apsaugoti su vizų prašančiais asmenimis ir jų rėmėjais (ES piliečiais ar bendrovėmis) susijusius duomenis yra suteikti jiems apsaugą, užtikrinamą pagal Vienos konvenciją. Tai reiškia, kad duomenys turėtų būti tvarkomi patalpose, kurioms garantuota diplomatinė apsauga. Tai neužkirstų kelio valstybėms narėms perduoti pareiškimų išduoti vizas tvarkymo funkcijas, jeigu išorės paslaugų teikėjas gali vykdyti savo veiklą diplomatinės įstaigos patalpose. Tas pats taikytina ir bendriems prašymų išduoti vizą centrams.

Todėl EDAPP labai rekomenduotų atsisakyti galimybės perduoti tvarkymo funkcijas išorės paslaugų teikėjams, kaip numatyta pasiūlymo 15 puslapyje, naujame 1.B.1.b punkte. Šiuo atžvilgiu priimtinos tokios galimybės:

—	prašymų išduoti vizą tvarkymo funkcijų perdavimas privačiai bendrovei, jeigu ji įsikūrusi vietoje, kurią saugo diplomatinis statusas.

—	perduoti tik informacijos teikimo funkcijas informacijos telefonu tarnybai, kaip numatyta pasiūlymo 1.B.1.a punkte.

4.   IŠVADOS

EDAPP palankiai vertina tai, kad pasiūlymas iš dalies pakeisti Bendras konsulines instrukcijas turi būti priimtas pagal bendro sprendimo procedūrą, tuo būdu sustiprinant demokratinį tikrinimą srityje, kurioje tai, be jokios abejonės, labai reikalinga.

EDAPP iš esmės rekomenduoja:

—	nuostatos dėl įpareigojimo teikti pirštų atspaudus netaikymo turėtų būti įtrauktos į reglamentą dėl VIS, o ne į BKI tam, kad būtų užtikrintas šio režimo aiškumas ir nuoseklumas.

—	turėtų būti visapusiškai apsvarstytas amžiaus apribojimo teikiant pirštų atspaudus ir nuotraukas klausimas, atsižvelgiant ne tik į galimybes, bet ir į etinius, patogumo ir tikslumo aspektus;

—	nuotraukos turėtų būti laikomos ne „vieninteliu“ tapatybės nustatymo metodu, o tik viena iš pagalbinių priemonių;

—	prašymų išduoti vizą tvarkymo funkcijų perdavimas privačiai bendrovei turėtų būti leistinas tik tuo atveju, jeigu tai daroma vietoje, kuriai garantuojama diplomatinė apsauga, ir grindžiama sutarties sąlygomis, numatančiomis veiksmingą priežiūrą ir rangovo atsakomybę.

---

(1)  2004 m. gruodžio 28 d. pateiktas Komisijos pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Vizų informacinės sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių (COM (2004) 835 galutinis)

(2)  2005 m. kovo 23 d. nuomonė dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Vizų informacinės sistemos (VIS) ir apsikeitimo duomenimis apie trumpalaikes vizas tarp valstybių narių, OL C 181, 2005 7 23, p. 13.

(3)  „[Biometriniai duomenys] tarsi suteikia absoliutų aiškumą, t. y. kiekvienas asmuo turi unikalius biometrinius duomenis. Jie beveik nesikeičia visą žmogaus gyvenimą ir todėl jų ypatybės yra nekintamos. Visi turi tuos pačius fizinius „elementus“, o tai biometriniams duomenims suteikia dar ir universalumo dimensiją“. Ten pat.

(4)  COM (2005) 597 galutinis

(5)  Tai, kad teisinis pagrindas yra skirtingas — BKI grindžiamas 62 straipsnio 2 dalies b punkto ii papunkčiu, o pasiūlymas dėl VIS — 66 straipsniu —neužkerta kelio teisės aktų leidėjui aptarti tuos klausimus tame pačiame tekste.

(6)  Aiškinamasis memorandumas, p. 5.

(7)  Tai pabrėžiama Nyderlandų vyriausybės užsakomojoje studijoje: J.E. Den HARTOGH ir kt., How do you measure a child? A study into the use of biometrics in children, 2005, TNO (Kaip išmatuoti vaiką? Biometrinių ypatybių naudojimo vaikų atveju studija).

(8)  Žr., pvz., A. Hicklin ir R. KHANNA, The Role of Data Quality in Biometric Systems, MTS, 2006 m. vasario 9 d. (Duomenų kokybės vaidmuo biometrinėse sistemose).

(9)  Su šia problema jau susiduriama prašymus dėl vizos išdavimo tvarkant kelionių agentūroms; tačiau tai yra dar opesnis klausimas todėl, kad tvarkomi ir biometriniai duomenys, o naudojimasis kelionių agentūros paslaugomis iš esmės nėra privalomas.

---