23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/15

1.1

Kasmet Europos rinkai pateikiama apie 16 milijonų automobilių ir lengvųjų sunkvežimių, o devyni milijonai tokių transporto priemonių tampa nebetinkamos eksploatuoti; tuo būdu susidaro per aštuonis milijonus tonų atliekų.

1.2

Anksčiau ES šalys kiekviena savaip sprendė problemas, susijusias su šiuo dideliu atliekų kiekiu, ir ne visada skyrė pakankamai dėmesio medžiagų utilizavimui ir perdirbimui.

1.3

Tačiau XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje didelių aplinkos apsaugos institucijų pastangų dėka visos valstybės narės įvedė eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisykles savanoriškų susitarimų arba nacionalinių teisės aktų forma. Tai neabejotinai turėjo teigiamą poveikį aplinkai.

1.4

Dar vėliau, 2000 m. rugsėjo 18 d., Europos Parlamentas ir Taryba priėmė direktyvą 2000/53/EB (1). Šia direktyva siekiama harmonizuoti įvairias nacionalines nuostatas, tuo būdu išvengiant konkurencijos iškraipymo ir, kas yra dar svarbiau, – sumažinant šių transporto priemonių poveikį aplinkai. Direktyvoje ne tik išdėstytos eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimo ir tvarkymo taisyklės2, bet ir valstybėms narėms numatomi kontroliniai rodikliai, susiję su atliekų pakartotiniu naudojimu ir utilizavimu, įskaitant tokius dalykus:

1.5

Būtina pažymėti, kad direktyva 2000/53/EB (žinoma kaip Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių direktyva, arba ENTP direktyva) buvo priimta po ilgų diskusijų ir susilaukė nevisiškai pagrįstos kritikos, kurios buvo ir tuo metu pateiktoje EESRK nuomonėje (2). Tačiau būtina pripažinti, kad direktyva stipriai paskatino (nors ir ne be problemų) itin reikšmingą procesą, kuris, kaip nurodyta aukščiau, jau buvo pradėtas valstybėse narėse, dažnai pagal susitarimą su transporto priemonių gamintojais ir transporto priemonių laužo sektoriumi.

2.1

Dabartinis pasiūlymas (jau įvardintas kaip „Trijų R direktyva“) tapo būtinas dėl ENTP direktyvos 7(4) straipsnio, kuriame reikalaujama įvesti tipo patvirtinimo sąlygas, susijusias su eksploatuoti netinkamų transporto priemonių pakartotiniu naudojimu, perdirbimu ir utilizavimu.

2.2

Pasiūlyme nurodoma, kad siekiant gauti tipo patvirtinimą M1 ir N1 transporto priemonės turės būti suprojektuotos taip, kad atitiktų ENTP direktyvoje nurodytus pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo koeficientus.

2.3

Patvirtinus siūlomą direktyvą jos nuostatos bus įtrauktos į Bendrijos tipo patvirtinimo sistemą, tuo būdu pataisant direktyvą 70/156/EEB (3), kuri šiuo metu sudaro tos sistemos pagrindą.

2.4

Bendrijos tipo patvirtinimas yra suteikiamas, kai patvirtinanti institucija įsitikina, kad transporto priemonės tipas atitinka visų direktyvos 70/156/EEB priede išvardintų direktyvų reikalavimus. Po siūlomos naujosios direktyvos patvirtinimo ji bus įtraukta į tokį sąrašą, ir jokia transporto priemonė negaus tipo patvirtinimo, jeigu ji neatitiks tokios direktyvos nuostatų.

2.5

Pasiūlyme išdėstyta procedūra, kuria privalo vadovautis gamintojas, norinti gauti kompetentingos institucijos suteikiamą tipo patvirtinimą. Procedūra yra skirta pademonstruoti, kad transporto priemonė buvo suprojektuota ir pagaminta laikantis nurodytų perdirbimo ir utilizavimo koeficientų.

2.6

Tuo tikslu gamintojas pirmiausiai privalo atlikti preliminarų įvertinimą, apskaičiuodamas perdirbimo koeficientus specialiuose lapuose, kuriuos patvirtino tipo patvirtinimo institucija. Tuo pačiu gamintojas privalo informuoti kompetentingą instituciją apie savo siūlomą transporto priemonės tipo, kurio patvirtinimo yra prašoma, pakartotinio naudojimo ir perdirbimo strategiją, sudarydamas surinkimo vadovą, kurio reikalaujama pagal ENTP direktyvą.

2.7

Automobiliai yra itin sudėtingi produktai, ir dauguma jų gali turėti per 10000 sudedamųjų dalių. Todėl neįmanoma patikrinti visus apskaičiavimus kiekvienos transporto priemonės atžvilgiu. Atitinkamai yra siūloma, kad tik tipo patvirtinimo tikslais būtų išsamiai patikrinamos viena ar kelios „standartinės transporto priemonės“, pasirinktos iš tų transporto priemonės tipo variantų, kurie yra problemiškiausi pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo prasme.

2.8

Direktyva draudžia pakartotinai naudoti tas sudedamąsias dalis, kurios gali sukelti pavojų saugumui ir/arba aplinkai. Šios sudedamosios dalys, kurios yra nurodytos atskirame lape, negali būti pakartotinai naudojamos konstruojant naujas transporto priemones.

2.9

Galiausiai, tam tikroms toliau nurodytoms transporto priemonių kategorijoms pasiūlymas nėra taikomas: specialios paskirties transporto priemonės (greitosios pagalbos automobiliai, automobiliai-furgonai ir t.t.); mažomis serijomis gaminamos transporto priemonės (kai kasmet išleidžiama ne daugiau kaip 500 vienetų kiekvienoje valstybėje narėje); ir lengvieji sunkvežimiai, kurie yra gaminami keliais etapais (t.y. projektavimo etape gamintojas nežino, kokio tipo kėbulas bus sukonstruotas ant rėmo).

3.1

Komitetas dar kartą pripažįsta Komisijos pasiryžimą nuosekliai gerinti šios kategorijos atliekų tvarkymą. Jos požiūris aiškiai nusipelno paramos, kadangi siekiama kiek galima labiau sumažinti atliekų galutinį pašalinimą, pasitelkiant pakartotinį naudojimą, perdirbimą ir utilizavimą, kad vietoj problemų būtų naudos aplinkai, galbūt ir ekonominės naudos.

3.2

Komitetas taip pat pripažįsta, kad automobilių pramonė vaidina lemiamą vaidmenį siekiant šioje srityje nustatytų tikslų; metų metus šios pramonės šakos įmonės investuoja į studijas ir tyrimus, susijusius su transporto priemonių, kurias lengviau perdirbti, projektavimu; tačiau tuo pačiu neatsisakoma kitų prioritetų, kuriuos galėtų neigiamai paveikti lengvesnio perdirbimo reikalavimas.

3.3

Komisijos pastangos, gamintojų įsipareigojimai ir valdžios teisės aktai sukūrė sinergiją, kurios dėka ENTP direktyvos reikalavimai yra nuosekliai įgyvendinami. Tai patvirtina neseniai pateiktas EAGA pranešimas, kuriame analizuojama direktyvos įgyvendinimo būklė 15 valstybių narių ir Norvegijoje.

4.1

Komisijos sprendimas, kad ENTP direktyvos 7(4) straipsnio reikalavimai turi būti įgyvendinti priimant specialią direktyvą, o ne kitais būdais, yra teisingas techniniu požiūriu ir jo Komitetas nekvestionuoja.

4.2

Tačiau siūloma tvarka kelia tam tikrų problemų tiek gamintojams dėl didesnių kaštų, tiek techninėms organizacijoms ir tipo patvirtinimo institucijoms, kurios gali nepajėgti apdoroti milžiniško kiekio duomenų, kuriuos joms tektų patikrinti (kaip nurodyta II pasiūlymo priede); kai kurie iš tokių duomenų apskritai nėra aktualūs (pvz., cilindrų skaičius bei išdėstymas ir variklio galia).

4.3

Komitetas mano, kad siekiant sumažinti šias problemas galima būtų įnešti tam tikrus pakeitimus, kad procesas taptų efektyvesnis ir našesnis, tačiau kartu neiškreipiant ir nesusilpninant pasiūlymo dvasios ir tikslų. Konkrečiai Komitetas siūlo peržiūrėti tokius straipsnius.

4(5) straipsnis: standartinė transporto priemonė, kuri bus naudojama tipo patvirtinimo testams, yra tokia transporto priemonės versija, kurią patvirtinanti institucija apibūdina kaip problemiškiausią pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo prasme. Jeigu būtų atsižvelgiama į visas detales, kurios paprastai sumontuojamos to paties tipo transporto priemonėje, tai nustatyti standartinę transporto priemonę būtų pakankamai sudėtinga. Siekiant išvengti nesusipratimų tarp skirtingų suinteresuotų šalių ir branginti laiką, būtų geriausiai aiškiai nurodyti, kad standartinė transporto priemonė bendru gamintojo ir tvirtinančios institucijos sutarimu bus nustatyta ta transporto priemonė, kuri yra problemiškiausia pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir utilizavimo prasme.

5(3) straipsnis: Aiškinamojo memorandumo 6.2.2 punkte teigiama, kad bus atliekami fiziniai transporto priemonės prototipo patikrinimai siekiant įvertinti gamintojo ir jo tiekėjų pateiktą informaciją apie žymėjimus, medžiagų pobūdį, sudedamųjų dalių masę ir t.t. 5(3) straipsnyje konkrečiai minimi sudedamųjų dalių, pagamintų iš polimerų ar elastomerų, žymėjimo patikrinimai. Tačiau iš tiesų patikrinimams, susijusiems su tipo patvirtinimu, yra naudojami prototipai, kurių medžiagos yra „ikiserijinės“ ir todėl yra nežymėtos. Pažodinis šios nuostatos taikymas įpareigotų gamintoją pagaminti prototipus specialiai inspekcijų tikslais, tuo būdu dar labiau padidinant ir taip jau didelius kaštus, susijusius su kitų direktyvos reikalavimų įgyvendinimu. Būtų pigiau pataisyti 5(3) straipsnį taip, kad patvirtinanti institucija būtų įpareigota patikrinti, ar gamintojas ėmėsi veiksmų (ir prisiėmė atsakomybę), kad serijiniu būdu iš polimerų ar elastomerų gaminamos sudedamosios dalys būtų pažymėtos pagal reikalavimus. Fizinius patikrinimus visada galima atlikti prieš tai, kai transporto priemonės yra pateikiamos į rinką, tuo tikslu panaudojant tas transporto priemones, kurios buvo pagamintos tipo patvirtinimo proceso metu ir kurios yra naudojamos įvairiems testams (stabdžiai, triukšmas, saugumas ir t.t.); dar geriau tokiems patikrinimams naudoti tas transporto priemones, kurios yra naudojamos produkcijos atitikties patikrinimams.

10(3) straipsnis: Straipsnyje nurodoma, kad direktyvos reikalavimai tiek naujai patvirtinto tipo transporto priemonėms (t.y. nauji tipai), tiek naujai registruotoms transporto priemonėms (t.y. visam produktų asortimentui) bus taikomi praėjus 36 mėnesiams po direktyvos įsigaliojimo. Šis terminas yra daug trumpesnis nei paprastai tokiose situacijose nurodomas terminas; naujai registruotų transporto priemonių terminai paprastai yra dveji arba treji metai po tų terminų, kurie yra taikomi naujai patvirtinto tipo transporto priemonėms, kadangi tuo būdu gamintojams suteikiama laiko pritaikyti jau gaminamas transporto priemones pagal naujus reikalavimus. Įvedus vieningą terminą gamintojai susidurtų su didelėmis problemomis, kurių kiltų dėl jų produkto pritaikymo, taip pat dėl laiko bei dėl reikiamų modelių pateikimo siekiant gauti visų jų transporto priemonių modelių tipo patvirtinimą. Taip pat būtina atsiminti, kad tipo patvirtinimo procesas apima ne tik gamintojus, bet ir technines organizacijas ir patvirtinimo institucijas, kurioms taip pat gali būti sudėtinga per trumpą laiką patvirtinti tiek daug transporto priemonių tipų. Todėl nors ir neremdamas raginimų netaikyti direktyvos jau gaminamoms transporto priemonėms, Komitetas mano, kad 10(3) straipsnį būtina pataisyti taip, kad naujos taisyklės naujai registruotoms transporto priemonėms būtų pradėtos taikyti ne taip greitai po direktyvos įsigaliojimo (t.y. ne po 36 mėnesių, o po 48 arba 60 mėnesių).

I(9) priedas: Čia nurodoma, kad sudedamųjų dalių medžiagų ir masės patikrinimo tikslais gamintojas privalo pateikti transporto priemones, kurios reprezentuotų kiekvieno tipo korpusą ir sudėtines dalis, skirtas šioms transporto priemonėms. Šis reikalavimas vėlgi smarkiai apkrauna tiek gamintojus, tiek tipo patvirtinimo institucijas ir neatrodo gyvybiškai būtinas tinkamam tipo patvirtinimo procesui. Pavyzdžiui, neatrodo prasminga testuoti visų tipų korpusus (trijų durų, penkių durų, keleivinį), kai ir šiuo atveju būtų paprasčiau testuoti tą transporto priemonės versiją, dėl kurios perdirbimo kyla daugiausiai problemų.

5.1

Komitetas dar kartą šiltai dėkoja Komisijai už pastarųjų metų darbą siekiant užtikrinti, kad išmontuotų transporto priemonių atliekos būtų tvarkomos tinkamai ir išmintingai.

5.2

Ypač pabrėžtina, kad direktyva 2000/53 (ENTP direktyva) ES lygiu harmonizavo taisykles, kurias valstybės narės buvo pradėjusios įvedinėti ryšium su eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimu ir apdorojimu. Direktyvoje taip pat pateikti minimalūs pakartotinio atliekų naudojimo bei utilizavimo kontroliniai rodikliai ir tokių rodiklių įgyvendinimo terminai.

5.3

Komitetas naudojasi galimybe paprašyti valstybes nares atidžiai stebėti, kad būtų tinkamai tvarkomos dar naudojamų transporto priemonių išmestos dalys (akumuliatoriai, padangos ir t.t.), kurios taip pat yra potencialus aplinkos taršos šaltinis.

5.4

Komitetas visiškai remia šio pasiūlymo mintį, kad motorinės transporto priemonės gali gauti Bendrijos tipo patvirtinimą tik tuo atveju, jeigu jos bus suprojektuotos taip, kad atitiktų ENTP direktyvoje nurodytus pakartotinio naudojimo ir utilizavimo rodiklius.

5.5

Komiteto nuogąstavimai yra susiję su sprendimu priimti naują instrumentą, t.y. naują direktyvą, kadangi jis mano, jog tų pačių tikslų paprasčiau ir greičiau galima pasiekti pasitelkiant kitas priemones. Pavyzdžiui, pakaktų direktyvos 70/156/EEB X priede įrašyti „gamintojo pajėgumų įvertinimas“ (kuris jau yra nurodomas kaip tipo patvirtinimo sistemos pagrindas), remiantis analogija su procedūra, kuri yra naudojama siekiant nustatyti gamintojo pajėgumus gaminti transporto priemones, identiškas patvirtinto tipo transporto priemonėms.

5.6

Tačiau, kaip nurodyta aukščiau, Komisijos sprendimas pasitelkti direktyvą yra teisingas techniniu požiūriu, todėl dėl tokio sprendimo šiame etape nederėtų abejoti, nors jis ir neatitinka vis stipresnių raginimų supaprastinti ES teisinę bazę.

5.7

Dėl šios priežasties Komitetas tikisi, kad Komisija apsvarstys šioje nuomonėje pasiūlytas pataisas. Šios pataisos nepakeičia pasiūlymo dvasios ir tikslo, tačiau leidžia supaprastinti ir palengvinti procesą gamintojams, techninėms organizacijoms, tipo patvirtinimo institucijoms ir, kas ne mažiau svarbu, – vartotojams, kadangi būtent jiems galiausiai teks našta, susijusi su bet kokiais didesniais vėlavimais ir išaugusiais kaštais, kurių susidaro dėl per daug sudėtingų teisės aktų.