–

Tedeschi Srl, veikiančios savo vardu ir kaip laikinosios įmonių grupės įgaliotinės, ir Consorzio Stabile Istant Service, veikiančio savo vardu ir kaip laikinos įmonių grupės įgaliotojo, atstovaujamų advokatų A. Clarizia, P. Ziotti, E. Perrettini, L. Albanese ir G. Zurlo,

–

C.M. Service Srl, atstovaujamos advokato F. Cardarelli,

–

Università degli Studi di Roma La Sapienza, atstovaujamo advokato G. Bernardi,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato C. Colelli ir V. Nunziata,

–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir P. Ondrůšek ir L. Haasbeek,

–

Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos K. H. Aarvik, C. Anker ir H. Røstum,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49 ir 56 straipsnių, 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132, klaidų ištaisymas OL L 339, 2014 11 26, p. 14)) 25 straipsnio, 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), 71 straipsnio ir proporcingumo principo išaiškinimo.

2

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Tedeschi Srl, veikiančios savo vardu ir kaip laikinosios įmonių grupės įgaliotinės, ir Consorzio Stabile Istant Service, veikiančio savo vardu ir kaip laikinosios įmonių grupės įgaliotojo (toliau kartu – GTE Tedeschi), ginčą su C.M. Service Srl ir Università degli Studi di Roma La Sapienza (Romos universitetas „La Sapienza“, Italija) dėl viešojo valymo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo.

3

Direktyvos 2004/18 2, 6, 32 ir 43 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 7 straipsnyje „Viešojo pirkimo sutarčių vertės ribos“ nustatyta:

„Ši direktyva taikoma viešosioms [viešojo pirkimo] sutartims, kurios įeina į jos taikymo sritį ir kurioms netaikomos 10 ir 11 straipsniuose bei 12–18 straipsniuose numatytos išimtys, ir kurių apskaičiuota vertė be [pridėtinės vertės mokesčio] [(PVM)] yra lygi arba viršija šias ribas:

<…>

5

Šios direktyvos 25 straipsnyje „Subranga“ nustatyta:

„Pirkimo dokumentuose [Specifikacijose] perkančioji organizacija gali paprašyti arba valstybė narė gali reikalauti paprašyti dalyvio savo pasiūlyme nurodyti sutarties dalį, kurią jis ketina subrangos sutartimi pavesti įvykdyti tretiesiems asmenims, ir numatomus subrangovus.

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 26 straipsnis „Sutarčių įvykdymo sąlygos“ suformuluotas taip:

„Perkančiosios organizacijos gali nustatyti specialias sąlygas, susijusias su sutarties įvykdymu, jei jos atitinka Bendrijos teisę ir yra nurodytos skelbime apie pirkimą arba specifikacijose. Sutarties įvykdymo sąlygos visų pirma gali būti susijusios su socialinėmis ir aplinkos apsaugos reikmėmis.“

7

Direktyvos 2004/18 45 straipsnyje „Asmeninė kandidato arba dalyvio padėtis“ numatyta:

„1.   Bet kuriam kandidatui arba dalyviui turi būti neleidžiama dalyvauti viešųjų pirkimų [viešojo pirkimo] procedūroje, jei jo atžvilgiu yra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl žemiau išvardytų priežasčių ir apie tai perkančioji organizacija žino:

<…>“

8

Minėtos direktyvos 47 straipsnio „Ekonominė ir finansinė padėtis“ 2 dalyje nustatyta:

„2.   Prireikus konkrečios sutarties atveju ir kai tai yra tinkama, ūkio subjektas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su šiais subjektais. Šiuo atveju ūkio subjektas privalo įrodyti perkančiajai organizacijai, kad vykdant sutartį reikalingi ištekliai jam bus prieinami, pateikdamas, pavyzdžiui, tų ūkio subjektų įsipareigojimą jam suteikti būtinus išteklius.

3.   Tokiomis pačiomis sąlygomis ūkio subjektų grupės, nurodytos 4 straipsnyje, gali remtis ūkio subjektų grupės narių arba kitų ūkio subjektų pajėgumais.“

9

Šios direktyvos 48 straipsnio „Techniniai ir (arba) profesiniai pajėgumai“ 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.   Prireikus konkrečios sutarties atveju ir kai tai yra tinkama, ūkio subjektas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais nepriklausomai nuo to, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su šiais subjektais. Šiuo atveju ūkio subjektas privalo įrodyti perkančiajai organizacijai, kad, vykdant sutartį, tie ištekliai jam bus prieinami, pateikdamas, pavyzdžiui, tų ūkio subjektų įsipareigojimą jam suteikti būtinus išteklius.

4.   Tokiomis pačiomis sąlygomis ūkio subjektų grupės, nurodytos 4 straipsnyje, gali remtis ūkio subjektų grupės narių arba kitų ūkio subjektų pajėgumais.“

10

Tos pačios direktyvos 55 straipsnio „Pasiūlymai, kuriuose siūloma labai [neįprastai] maža kaina“ 1 dalyje nustatyta:

„Jei kokiai nors sutarčiai pasiūlymuose nurodytos prekių, darbų ar paslaugų kainos yra neįprastai mažos, perkančioji organizacija prieš atmesdama tokius pasiūlymus paprašo raštu pateikti informaciją apie pasiūlymo sudedamuosius elementus, kuri, jos nuomone, yra svarbi.

<…>“

11

Direktyvos 2014/24 90 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d. <…>“

12

2006 m. balandžio 12 d.Decreto legislativo n. 163 – Codice dei contratti pubblici relativi a lavori, servizi e forniture in attuazione delle direttive 2004/17/CE e 2004/18/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 163 dėl darbų, paslaugų ir prekių viešojo pirkimo sutarčių kodekso, priimto įgyvendinant direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (GURI, Nr. 100, paprastasis priedas, 2006 m. gegužės 2 d.; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 163/2006) 118 straipsnyje numatyta:

„<.. >

2.   Perkančioji organizacija projekte ir skelbime apie viešąjį pirkimą turi nurodyti kiekvieną paslaugą, o darbų atveju – pagrindinę kategoriją ir jų vertę bei kategorijas, susijusias su visomis kitomis projekte numatytomis operacijomis, taip pat kartu nurodydama jų vertę. Visas paslaugas ir operacijas, nesvarbu, kuriai kategorijai jos priklauso, galima pavesti atlikti subrangovams ir jas patikėti atlikti vienetais. Darbų, kiek tai susiję su pagrindine kategorija, dalis, kurią galima pavesti subrangovams, nustatoma reglamente; ji gali būti skirtinga priklausomai nuo kategorijų, tačiau visais atvejais neturi būti viršijama [30 %] proporcinė dalis. Paslaugų ir prekių pirkimo atveju ši proporcinė dalis siejama su visa pirkimo verte <…>“

<…>

4.   Konkurso laimėtojas paslaugoms, kurias pavedė teikti pagal subrangos sutartis, turi taikyti viešojo pirkimo sutartyje nustatytas vieneto kainas ir negali jų sumažinti daugiau kaip [20 %] <…>“

13

2015 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame skelbime apie viešąjį pirkimą Romos universitetas „La Sapienza“ paskelbė atvirą konkursą dėl viešojo valymo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo. Ši penkerių metų trukmės viešojo pirkimo sutartis turėjo būti sudaryta taikant ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo kriterijų. Minėtos viešojo pirkimo sutarties bazinė vertė buvo 46300968,40 EUR (be pridėtinės vertės mokesčio (PVM)).

14

C. M. Service, kuriai, pasibaigus konkurso procedūrai, buvo skirta antra vieta, pateikė skundą Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija); ji prašė panaikinti 2017 m. balandžio 12 d. Romos universiteto „La Sapienza“ sprendimą pagrindinėje byloje nagrinėjamą viešojo pirkimo sutartį sudaryti su GTE Tedeschi (bendra vertė –31744359,67 EUR be PVM ir su saugumu susijusių išlaidų). Grįsdama savo skundą C. M. Service nurodė pagrindą, susijusį su Italijos teisėje numatytų bendrųjų apribojimų pažeidimu, nes darbų dalis, kurią konkurso laimėtojas planavo pavesti subrangovams, sudarė daugiau kaip 30 % visos šios viešojo pirkimo sutarties vertės. Ji taip pat teigė, kad perkančioji organizacija atidžiai ir konkrečiai neišnagrinėjo konkurso laimėtojo pateikto pasiūlymo, nes ji, pažeisdama atitinkamas Italijos teisės nuostatas, sutiko su tuo, kad įmonėms subrangovėms būtų mokama daugiau kaip 20 % mažiau, palyginti su sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytomis vieneto kainomis.

15

Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) patenkino šį skundą. Visų pirma, šis teismas konstatavo, kad atidžiai neišnagrinėtos ypatybės, dėl kurių remiantis subrangos sutartimis pasitelkti daugiausia socialiniai kooperatyvai, o tai buvo esminė atrinkto pasiūlymo savybė, leidusi pateisinti siūlomą gerokai mažesnę kainą. Antra, minėtas teismas konstatavo, kad atlygis už pagal subrangos sutartis pavestas atlikti užduotis buvo daugiau kaip 20 % mažesnis nei GTE Tedeschi tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams mokamas darbo užmokestis.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme GTE Tedeschi pateikė apeliacinį skundą dėl Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) sprendimo. C. M. Service savo ruožtu pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą, kuriame ji iš naujo pateikė pirmojoje instancijoje atmestus kaltinimus, taip pat kaltinimą, kad pažeistos Italijos teisės nuostatos, draudžiančios subrangovams pavesti teikti paslaugas, kai jos sudaro daugiau kaip 30 % visos atitinkamos viešojo pirkimo sutarties vertės.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Italijos teisės normų, susijusių su viešaisiais pirkimais, atitikties Sąjungos teisei.

18

Šis teismas pažymi, kad, vidaus teisėje numačius apribojimų subrangos srityje, įmonėms, ypač mažosioms ir vidutinėms, gali tapti sudėtingiau dalyvauti viešojo pirkimo konkursuose, todėl sudaroma kliūtis naudotis įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas. Jis teigia, kad šie apribojimai taip pat gali atimti iš viešųjų pirkėjų galimybę gauti daugiau ir įvairesnių pasiūlymų. Iš tiesų tai, kad subrangovus galima pasitelkti tik tam tikrai viešojo pirkimo daliai, abstrakčiai nurodant tam tikrą pirkimo sutarties procentinę dalį ir neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimus subrangovų pajėgumus ir nenurodant jokių atliktinų darbų esminių aspektų, nenumatyta Direktyvoje 2004/18 ir tai prieštarauja atvėrimo konkurencijai tikslui, taip pat tikslui suteikti daugiau galimybių mažosioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

19

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad savo konsultacinėse nuomonėse dėl nacionalinės teisės aktų subrangos srityje jis jau nurodė, jog tikslas užtikrinti viešojo pirkimo vientisumą ir užkirsti kelią juose dalyvauti nusikalstamoms organizacijoms gali pateisinti įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimą. Be to, jis nurodo kitus motyvus, kurie, jo nuomone, pateisina pagrindinėje byloje nagrinėjamas ribas. Jis teigia, pirma, kad jeigu Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 118 straipsnio 4 dalyje numatyta 20 % riba būtų panaikinta, gali būti pradėtos naudoti užslėpto darbo užmokesčio dempingo formos, galinčios turėti antikonkurencinį poveikį. Antra, jis nurodo, kad jei būtų panaikinta ir Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006 118 straipsnio 2 dalyje numatyta 30 % riba, gali nepavykti įvykdyti tam tikrų viešojo pirkimo konkursų dėl sunkumų įvertinti pasiūlymų, kaip nagrinėjami šioje pagrindinėje byloje, perspektyvumą, taigi ir neatitikimų juose nebuvimą.

20

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas principus, nustatytus [SESV] 49 ir 56 straipsniuose, [Direktyvos 2004/18] 25 straipsnyje ir [Direktyvos 2014/24] 71 straipsnyje, kuriuose nenustatyti jokie subrangos sutarčių daliai ir subrangovams taikomų kainų sumažinimui taikytini apribojimai, ir pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą proporcingumo principą draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą viešojo pirkimo srityje, kaip antai Italijos teisės normą, įtvirtintą [Įstatyminio dekreto Nr. 163/2006] 118 straipsnio 2 ir 4 dalyse, pagal kurią subranga negali viršyti 30 % visos viešojo pirkimo sutarties vertės, o pagal subrangos sutartis teikiamoms paslaugoms konkurso laimėtojas turi taikyti su juo sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytas vieneto kainas, kurių jis negali sumažinti daugiau kaip 20 %?“

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymas nagrinėti jo klausimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą buvo atmestas 2018 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Tedeschi ir Consorzio Stabile Istant Service (C‑402/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2018:762).

22

Italijos vyriausybė abejoja dėl to, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai apibūdino teisines aplinkybes, kuriomis pateikiamas šis klausimas.

23

Be to, C.M. Service teigia, kad pateiktas klausimas yra nepriimtinas, nes jis nereikšmingas siekiant priimti sprendimą pagrindinėje byloje. Konkrečiai kalbant, nesvarbu, koks būtų Teisingumo Teismo atsakymas į šį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bet kuriuo atveju turėtų konstatuoti, kad dalyvis, pateikęs pasiūlymą – būtent tas pasiūlymas buvo atrinktas per šioje byloje nagrinėjamą sutarties sudarymo procedūrą, – padarė pažeidimą, nes pateikdamas šį pasiūlymą minėtas dalyvis įsipareigojo laikytis 30 % ir 20 % ribų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo savo klausime.

24

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo vertinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus, o tai reiškia, kad nacionalinis teismas turi nurodyti faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, su kuriais susiję jo pateikiami klausimai, arba bent jau paaiškinti faktines hipotezes, kuriomis pagrįsti tie klausimai (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Idi, C‑101/18, EU:C:2019:267, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Šiuo atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytos faktinės ir nacionalinės teisinės aplinkybės leidžia suprasti priežastis, dėl kurių nacionalinis teismas pateikė šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

26

Antra, dėl pateikto klausimo tariamo nereikšmingumo reikia priminti, kad pagrindinė byla susijusi su perkančiosios organizacijos per pagrindinėje byloje nagrinėjamą viešojo pirkimo procedūrą atrinkto pasiūlymo teisėtumu. Kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šiame pasiūlyme numatyta kaina, dėl kurios jis buvo atrinktas, viršijo pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas 30 % ir 20 % ribas, kurių atitiktis Sąjungos teisei yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo dalykas. Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip, beje, nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sprendimas jo nagrinėjamoje byloje neišvengiamai priklauso nuo Teisingumo Teismo atsakymo į šį klausimą.

27

Taigi prejudicinis klausimas yra priimtinas.

28

Savo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 49 ir 56 straipsnius ir Direktyvą 2014/24 reikia aiškinti taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias konkurso dalyviui leidžiama tretiesiems asmenims pagal subrangos sutartis pavesti įvykdyti ne didesnę kaip 30 % viešojo pirkimo sutarties vertės dalį (toliau – 30 proc. riba).

29

Iš pradžių reikia priminti, kad iš principo taikoma ta direktyva, kuri galioja tuo momentu, kai perkančioji organizacija pasirenka procedūrą, kurią taikys, ir galutinai išsprendžia klausimą, ar privaloma iš anksto skelbti konkursą viešojo pirkimo sutarčiai sudaryti. Atvirkščiai, direktyvos, kurios perkėlimo terminas pasibaigė po šio momento, nuostatos netaikytinos (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyva 2004/18 nuo 2016 m. balandžio 18 d. buvo panaikinta Direktyva 2014/24. Direktyvos 2014/24 90 straipsnyje nustatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos, išskyrus tam tikras išimtis, būtų laikomasi ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d.

31

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamo skelbimo apie pirkimą dieną, 2015 m. gruodžio 24 d., dar buvo taikoma Direktyva 2004/18, todėl pirmąją pateikto klausimo dalį reikia aiškinti kaip konkrečiai susijusią su šios direktyvos, o ne su Direktyvos 2014/24 aiškinimu.

32

Be to, reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo viešojo pirkimo vertė be PVM viršijo atitinkamą ribą, nustatytą Direktyvos 2004/18 7 straipsnio b punkte, todėl atsakant į šią klausimo dalį reikia atsižvelgti būtent į šią direktyvą.

33

Kaip iš esmės nurodyta šios direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje, šia direktyva siekiama, kad vykdant viešojo pirkimo procedūrą būtų paisoma, be kita ko, laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas ir laikomasi iš jų kylančių principų, visų pirma lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo, ir garantuojama, kad viešieji pirkimai būtų atverti konkurencijai.

34

Konkrečiai kalbant, šiuo tikslu minėtos direktyvos 47 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 48 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta konkurso dalyvių galimybė tam tikromis sąlygomis pasinaudoti kitų subjektų pajėgumais, kad jie atitiktų tam tikrus ekonominės veiklos vykdytojų atrankos kriterijus.

35

Be to, pagal Direktyvos 2004/18 25 straipsnio pirmą pastraipą perkančioji organizacija gali paprašyti arba valstybė narė gali reikalauti paprašyti konkurso dalyvio savo pasiūlyme nurodyti sutarties dalį, kurią jis ketina subrangos sutartimi pavesti įvykdyti tretiesiems asmenims, ir numatomus subrangovus.

36

Iš to matyti, kad Direktyva 2004/18 įtvirtina galimybę konkurso dalyviams įvykdyti sutartį pasitelkiant subrangovus (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, EU:C:2016:562, 31–33 punktus).

37

Vis dėlto, jeigu pirkimo dokumentuose reikalaujama, kad konkurso dalyviai savo pasiūlymuose nurodytų sutarties dalį, kuriai įvykdyti jie ketina pasitelkti subrangovus, ir numatomus subrangovus, kaip numatyta Direktyvos 2004/18 25 straipsnio pirmoje pastraipoje, perkančioji organizacija turi teisę uždrausti pasitelkti subrangovus, kurių pajėgumų ji negali patikrinti pasiūlymų nagrinėjimo ir konkurso laimėtojo atrankos etapuose, esminėms pirkimo sutarties dalims vykdyti (2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, EU:C:2016:562, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Kas kita numatyta nacionalinės teisės nuostatose, kaip antai nagrinėjamose pagrindinėje byloje, kuriose nustatytas apribojimas dėl subrangovų pasitelkimo abstrakčiai apibrėžtai tam tikrai procentinei tos sutarties vertės daliai vykdyti, neatsižvelgiant į galimybę patikrinti galimų subrangovų pajėgumus ir užduočių, kurioms tai būtų taikoma, pobūdį. Visais šiais atžvilgiais teisės aktas, kuriame numatytas apribojimas, kaip antai 30 proc. riba, yra nesuderinamas su Direktyva 2004/18 (pagal analogiją žr. 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Wrocław – Miasto na prawach powiatu, C‑406/14, EU:C:2016:562, 35 punktą).

39

Šis aiškinimas atitinka direktyvomis šioje srityje siekiamą tikslą – viešuosius pirkimus atverti kuo didesnei konkurencijai, suteikiant naudos ne tik ūkio subjektams, bet ir perkančiosioms organizacijoms. Juo, beje, suteikiama daugiau galimybių mažosioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o tai yra vienas iš Direktyvos 2004/18 tikslų, kaip nurodyta jos 32 konstatuojamojoje dalyje (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 10 d. Sprendimo Swm Costruzioni 2 ir Mannocchi Luigino, C‑94/12, EU:C:2013:646, 34 punktą).

40

Šio sprendimo 38 punkte pateikto aiškinimo nepaneigia Italijos vyriausybės pateikti argumentai, pagal kuriuos 30 proc. riba yra pateisinama atsižvelgiant į konkrečias Italijai būdingas aplinkybes, kai subranga visada buvo viena iš priemonių įgyvendinti nusikalstamus ketinimus. Nacionalinės teisės aktuose nustačius sutarties dalies, kurią galima pavesti subrangovams, apribojimą, nusikalstamoms organizacijoms tapo mažiau patrauklu dalyvauti vykdant viešuosius užsakymus ir dėl to gali būti užkirstas kelias organizuoto nusikalstamumo skverbimosi vykdant viešuosius užsakymus reiškiniui ir apsaugoma viešoji tvarka.

41

Tiesa, kad, kaip matyti, be kita ko, iš Direktyvoje 2004/18 numatytų kokybinių atrankos kriterijų, ypač iš jos 45 straipsnio 1 dalyje išvardytų pašalinimo pagrindų, priimdamas tokias nuostatas Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išvengti to, kad galutiniu teismo sprendimu nuteisti dėl šioje dalyje numatytų priežasčių ekonominės veiklos vykdytojai dalyvautų viešojo pirkimo procedūroje.

42

Direktyvos 2004/18 6 konstatuojamojoje dalyje taip pat numatyta, kad jokios šios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti ar taikyti priemonių, būtinų, be kita ko, siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralę ir visuomenės saugumą, su sąlyga, kad tos priemonės atitinka EB sutartį, o šios direktyvos 43 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad viešojo pirkimo sutartys neturėtų būti sudaromos, be kita ko, su ekonominės veiklos vykdytojais, dalyvavusiais nusikalstamoje organizacijoje.

43

Be to, kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, reikia pripažinti, kad valstybės narės turi tam tikrą diskreciją priimti priemones, kurios užtikrintų, kad bus paisoma skaidrumo pareigos, kurios perkančiosios organizacijos turi laikytis vykdydamos bet kokią viešojo pirkimo procedūrą. Iš tiesų kiekviena valstybė narė, atsižvelgdama į savo istorines, teisines, ekonomines ar socialines ypatybes, gali tinkamiausiai nustatyti, kokiose situacijose gali būti nesilaikoma šios pareigos (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Impresa Edilux ir SICEF, C‑425/14, EU:C:2015:721, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44

Konkrečiau tariant, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kova su organizuoto nusikalstamumo skverbimosi į viešojo pirkimo sektorių reiškiniu yra teisėtas tikslas, kuriuo galima pateisinti viešojo pirkimo procedūroms taikomų pagrindinių taisyklių ir SESV įtvirtintų pagrindinių principų apribojimą (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Impresa Edilux ir SICEF, C‑425/14, EU:C:2015:721, 27 ir 28 punktus).

45

Vis dėlto, net jei kiekybinį naudojimosi subranga ribojimą būtų galima laikyti priemone, padedančia kovoti su tokiu reiškiniu, toks apribojimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

46

Šiuo klausimu reikia priminti, kad perkančiosios organizacijos per visą procedūrą privalo laikytis Direktyvos 2004/18 2 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintų viešojo pirkimo principų, tarp jų, be kita ko, vienodo požiūrio, skaidrumo ir proporcingumo principų (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Serrantoni ir Consorzio stabile edili, C‑376/08, EU:C:2009:808, 23 punktą).

47

Konkrečiai kalbant, kaip priminta šio sprendimo 38 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose bendrai ir abstrakčiai draudžiama naudotis subranga, jei ji viršija nustatytą atitinkamos viešojo pirkimo sutarties vertės procentinę dalį, ir šis draudimas taikomas neatsižvelgiant į tai, kokiame ekonomikos sektoriuje sudaroma viešojo pirkimo sutartis, dėl kokio pobūdžio darbų arba su kokiais subrangovais. Be to, toks bendras draudimas nepalieka perkančiajai organizacijai galimybės įvertinti kiekvieną atvejį atskirai (pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Vitali, C‑63/18, EU:C:2019:787, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Vadinasi, pagal tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, visų sutarčių atveju didžiąją darbų, prekių tiekimo ir paslaugų teikimo dalį turi įvykdyti pats konkurso dalyvis, antraip jis automatiškai pašalinamas iš viešojo pirkimo procedūros, net ir tais atvejais, kai perkančioji organizacija gali patikrinti atitinkamų subrangovų tapatybes ir patikrinusi nuspręsti, kad šis galimybės pasitelkti rangovus apribojimas nėra būtinas siekiant kovoti su organizuotu nusikalstamumu (pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Vitali, C‑63/18, EU:C:2019:787, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Vis dėlto Italijos teisės aktų leidėjo užsibrėžtą tikslą būtų galima pasiekti ir mažiau ribojančiomis priemonėmis, pavyzdžiui, reikalauti, kad konkurso dalyvis nurodytų galimus subrangovus pasiūlymo pateikimo etape, siekiant, kad perkančioji organizacija galėtų atlikti patikrinimus numatytų subrangovų atžvilgiu, bent jau tokių pirkimų atvejais, kai yra didesnė rizika, kad į juos gali įsitraukti nusikalstamos organizacijos. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad Italijos teisėje jau numatyta daug priemonių, kuriomis siekiama aiškiai uždrausti įmonėms, įtariamoms ryšiais su mafija arba bet kokiu atveju siejamoms su šalyje veikiančių pagrindinių nusikalstamų organizacijų interesais, dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose.

50

Šio sprendimo 38 punkte pateikto aiškinimo taip pat negali paneigti Italijos vyriausybės argumentas, kad patikrinimai, kuriuos pagal nacionalinę teisę turi atlikti perkančioji organizacija, yra neveiksmingi. Iš tiesų, tokia aplinkybė, kurią, kaip matyti iš pačių šios vyriausybės pateiktų pastabų, lemia tokių patikrinimų specifiniai būdai, nedaro jokios įtakos pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės priemonės ribojamajam pobūdžiui. Be to, Italijos vyriausybė šioje byloje niekaip neįrodė, kad taisyklės, kaip antai tokios, pagal kurias turi būti atliekami pirmesniame punkte numatyti patikrinimai, taikomos kartu su subrangovų pašalinimo pagrindais, kurie galimi pagal Direktyvos 2004/18 45 straipsnį, negali būti taikomos taip, kad būtų galima pasiekti pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinėmis teisės nuostatomis siekiamą tikslą.

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į užduoto klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Direktyva 2004/18 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias konkurso dalyviui leidžiama tretiesiems asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti ne didesnę kaip 30 proc. sutarties vertės dalį.

52

Savo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 49 ir 56 straipsniai, Direktyva 2004/18 ir Direktyva 2014/24 turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis ribojama galimybė pagal subrangos sutartis teikiamoms paslaugoms taikomas kainas sumažinti daugiau kaip 20 proc., palyginti su viešojo pirkimo sutartyje nustatytomis kainomis.

53

Dėl šio sprendimo 29–32 punktuose nurodytų priežasčių į pateikto klausimo antrąją dalį reikia atsakyti taip pat atsižvelgiant tik į Direktyvą 2004/18.

54

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 36 punkto, Direktyvoje 2004/18 numatyta konkurso dalyvių galimybė pasitelkti subrangovus siekiant įvykdyti viešojo pirkimo sutartį.

55

Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose nustatomas apribojimas – visų sutarčių atveju – kainoms, kurios gali būti mokamos, kai paslaugoms, kurios yra viešojo pirkimo dalykas, teikti pasitelkiami subrangovai, nes didesnis kaip 20 proc. sumažinimas, palyginti su viešojo pirkimo sutartyje nurodytomis kainomis, šių paslaugų atveju neleidžiamas (toliau – 20 proc. riba).

56

Per teismo posėdį Europos Komisija paaiškino, kad pozicija, kurią ji gynė Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose, pagal kurią 20 proc. apribojimas gali būti laikomas suderinamu su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve, buvo grindžiama tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo padarytos išvados buvo suprantamos taip, jog šis apribojimas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia įvertinti, ar jo taikymas iš tikrųjų būtinas tam, kad būtų išvengta socialinio dempingo.

57

Šiuo klausimu reikia priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Teisingumo Teismas, remdamasis Sąjungos ir nacionalinių teismų kompetencijos paskirstymu, turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą. Todėl, kad ir kokią kritiką dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasirinkto nacionalinės teisės aiškinimo išdėstytų Komisija, šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į nacionalinio teismo pateiktą šios teisės aiškinimą (pagal analogiją žr. 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Pontin, C‑63/08, EU:C:2009:666, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Taigi iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 20 proc. apribojimas taikomas imperatyviai, o jei jo nepaisoma, konkurso dalyvis pašalinamas iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros. Be to, iš šio prašymo matyti, kad minėtas apribojimas apibrėžtas bendrai ir abstrakčiai, neatsižvelgiant į tai, ar konkretaus viešojo pirkimo atveju jis iš tiesų yra būtinas siekiant užtikrinti atitinkamų subrangovų darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio apsaugą. Toks pats apribojimas taikomas bet kuriam ekonominės veiklos sektoriui ar atitinkamai veiklai ir nepriklausomai nuo to, ar atsižvelgiama į darbo sąlygų srityje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus ar kolektyvines sutartis – tiek nacionalinius, tiek Bendrijos, – kurie paprastai tokiems darbuotojams būtų taikomi.

59

Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl 20 proc. ribos Direktyvoje 2004/18 numatyta galimybė pasitelkti subrangovus pirkimo sutarčiai įvykdyti tampa mažiau patraukli, nes šia nuostata apribojamas galimas konkurencinis pranašumas, kiek tai susiję su išlaidomis, kurias dėl darbuotojų subrangovų patirtų įmonės, pageidaujančios pasinaudoti šia galimybe. Taigi toks atgrasomasis poveikis prieštarauja šio sprendimo 39 punkte primintam tikslui – atverti viešuosius pirkimus kuo didesnei konkurencijai ir, konkrečiai kalbant, leisti mažosioms ir vidutinėms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, – kurio siekiama direktyvomis šioje srityje.

60

Nė vienas iš Teisingumo Teismui šioje byloje nurodytų tikslų neleidžia pateisinti tokio ribojimo pasitelkti subrangovus, kaip 20 proc. riba.

61

Pirma, iš tikrųjų, tikslas apsaugoti darbuotojus subrangovus gali iš principo pateisinti tam tikrus teisės pasitelkti subrangovus ribojimus (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Bundesdruckerei, C‑549/13, EU:C:2014:2235, 31 punktą).

62

Taip pat tiesa, kad Direktyvos 2004/18 26 straipsnyje aiškiai numatyta galimybė perkančiosioms organizacijoms reikalauti specialių pirkimo sutarties įvykdymo sąlygų, kurios visų pirma gali būti susijusios su socialinėmis reikmėmis.

63

Vis dėlto, net darant prielaidą, kad nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose nustatyti su kainomis susiję reikalavimai gali būti laikomi „specialiomis sąlygomis, susijusiomis su sutarties įvykdymu“, ypač „socialinėmis reikmėmis“, kurios „nurodytos skelbime apie pirkimą arba specifikacijose“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/18 26 straipsnį, pagal pastarąją nuostatą tokie reikalavimai gali būti nustatyti tik tiek, kiek jie atitinka Sąjungos teisę (pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 18 d.Bundesdruckerei, C‑549/13, EU:C:2014:2235, 28 punktą).

64

Taigi nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai apibūdintos šio sprendimo 55, 58 ir 59 punktuose, negali būti laikomos suteikiančiomis apsaugą darbuotojams, galinčią pateisinti tokį subrangovų pasitelkimo apribojimą, kaip 20 proc. riba.

65

Iš tiesų tokia riba viršija tai, kas būtina, siekiant užtikrinti pagal subrangos sutartį dirbančių darbuotojų apsaugą darbo užmokesčio srityje. Iš tiesų, kaip buvo priminta šio sprendimo 55 ir 58 punktuose, 20 proc. riba, nepriklausomai nuo bet kokio atsižvelgimo į socialinę apsaugą, kurią atitinkamiems darbuotojams garantuoja įstatymai, kiti teisės aktai ir kolektyvinės sutartys, nesuteikia galimybės perkančiajai organizacijai įvertinti kiekvieno konkretaus atvejo atskirai.

66

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų matyti, kad pagal Italijos teisę subrangovas, kaip ir konkurso laimėtojas, teikdamas paslaugas pagal subrangos sutartį, savo darbuotojų atžvilgiu privalo visiškai laikytis galiojančiose nacionalinėse ir teritorinėse kolektyvinėse sutartyse sektoriui ir teritorijai, kuriuose teikiamos paslaugos, nustatytos ekonominės ir teisinės traktuotės. Iš tų pačių įrodymų matyti, kad konkurso laimėtojas, be to, yra solidariai atsakingas už tai, kad subrangovas laikytųsi šių teisės aktų.

67

Iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad šioje byloje nagrinėjama subranga reiškia, kad pasitelkiami socialiniai kooperatyvai, kuriems pagal tokiems kooperatyvams taikomus Italijos teisės aktus taikomas lengvatinis režimas mokesčių, įmokų, darbo užmokesčio ir pensijos srityje, ir kad šiais teisės aktais konkrečiai siekiama palengvinti tam tikrų asmenų, esančių nepalankioje padėtyje, integraciją į darbo rinką sudarant galimybę mokėti jiems mažesnį darbo užmokestį, palyginti su tuo, kuris mokamas kitiems analogiškus darbus atliekantiems asmenims. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti šiuo klausimu reikalingus patikrinimus.

68

Antra, tokio ribojimo pasitelkti subrangovus, kaip 20 proc. riba, nustatymas taip pat negali būti pateisinamas tikslu užtikrinti pasiūlymo perspektyvumą ir tinkamą sutarties įvykdymą.

69

Žinoma, neatmestina galimybė, kad toks tikslas gali pateisinti tam tikrus teisės pasitelkti subrangovus apribojimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Borta, C‑298/15, EU:C:2017:266, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70

Vis dėlto, net darant prielaidą, jog 20 proc. riba yra tinkama priemonė šiam tikslui pasiekti, toks bendrai ir abstrakčiai apibrėžtas apribojimas bet kuriuo atveju yra neproporcingas atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nes egzistuoja kitų, mažiau ribojančių priemonių, kurios palengvina jo įgyvendinimą. Būtų galima numatyti, pavyzdžiui, priemonę, kuria, viena vertus, iš konkurso dalyvių būtų reikalaujama savo pasiūlymuose nurodyti pirkimo sutarties ir darbų, kuriems įvykdyti jie ketina pasitelkti subrangovus, dalį ir numatomų subrangovų tapatybę, kita vertus, numatyti perkančiosios organizacijos teisę uždrausti konkurso dalyviams keisti subrangovus, jeigu ši organizacija prieš tai negalėjo patikrinti naujai pasiūlytų subrangovų tapatybės, pajėgumų ir patikimumo (pagal analogiją žr. 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Borta, C‑298/15, EU:C:2017:266, 57 punktą).

71

Be to, reikia pažymėti, kad šiuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų matyti, jog Italijos teisėje jau yra priimta – tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – priemonių, kurios bent iš dalies sutampa su ankstesniame punkte aprašytomis priemonėmis, kurių paskirtis – leisti perkančiajai organizacijai patikrinti subrangovo pajėgumus ir patikimumą prieš jam pradedant teikti paslaugas pagal subrangos sutartį.

72

Šį tikslą, nurodytą šio sprendimo 68 punkte, taip pat būtų galima lengviau pasiekti taikant Direktyvos 2004/18 55 straipsnio nuostatas, susijusias su pasiūlymų, kuriuos teikiant siūloma neįprastai maža kaina, patikrinimu; šios nuostatos konkrečios sutarties atveju ir laikantis šiuo tikslu nustatytų taisyklių leidžia perkančiajai organizacijai atmesti tokiais pripažintus pasiūlymus.

73

Trečia, 20 proc. ribos atitikties Sąjungos teisei taip pat negali pagrįsti Komisijos argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad ši riba pateisinama vienodo požiūrio į ūkio subjektus principu. Šios institucijos teigimu, jeigu subrangovams būtų mokamos mažesnės kainos, nepakeičiant pasiūlyme nurodytam pagrindiniam rangovui mokamo atlygio dydžio, konkurso dalyvis patirtų reikšmingai mažesnes išlaidas ir padidėtų jo iš pirkimo gaunama nauda.

74

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad vien tai, jog konkurso dalyvis gali riboti savo išlaidas dėl kainų, dėl kurių jis susidera su subrangovais, savaime negali pažeisti vienodo požiūrio principo; atvirkščiai, tai padeda stiprinti konkurenciją ir siekti viešojo pirkimo srityje priimtomis direktyvomis užsibrėžto tikslo, priminto šio sprendimo 39 punkte.

75

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į užduoto klausimo antrą dalį reikia atsakyti, kad Direktyva 2004/18 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias ribojama galimybė pagal subrangos sutartis teikiamų paslaugų kainą sumažinti daugiau kaip 20 proc., palyginti su viešojo pirkimo sutartyje nurodyta kaina.

76

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo turi būti aiškinama taip: