1.

Ši byla susijusi su sudėtingų mokslo vertinimų derinimu su administracinių veiksmų teisėtumo reikalavimu. Ar atvejais, kai teisės aktuose skelbiamas „svarbių veiksnių“, į kuriuos atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti, sąrašas, tas sąrašas turėtų būti laikomas baigtiniu ir administracinės institucijos neturėtų atsižvelgti į visus kitus veiksnius? Tai esminis teisės klausimas, keliamas šiame apeliaciniame skunde.

2.

Aukštos temperatūros akmens anglių degutas (toliau – ATAAD) (EK Nr. 266-028-2) yra aukštos temperatūros akmens anglių distiliacijos likutis, juoda kieta medžiaga. Tai tam tikros rūšies UVCB, t. y. sudėtingos ir kintamos sudėties medžiaga. Pagal Reglamentą (ES) Nr. 944/2013 (toliau – ginčijamas reglamentas) ( 2 ) ATAAD klasifikuojamas kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiaga (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiaga (H410). Tokia klasifikacija nustatyta taikant sumavimo metodą, kurį naudojant medžiagos klasifikuojamos pagal jų sudedamųjų dalių klasifikaciją.

3.

Bilbaína de Alquitranes SA ir kiti ( 3 ) (toliau – kitos apeliacinio proceso šalys) yra ATAAD tiekėjai ir paskesni naudotojai. Jie užginčijo ginčijamo reglamento galiojimą Bendrajam Teismui. Byloje T‑689/13 ( 4 ) priimtu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo reglamento dalis, susijusias su ATAAD klasifikacija (toliau – ginčijamas sprendimas). Tokį sprendimą jis priėmė vadovaudamasis pirmiausia tuo, kad klasifikuodama ATAAD kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagą (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagą (H410) Komisija neatsižvelgė į tai, jog ATAAD beveik netirpsta vandenyje.

4.

Šiuo apeliaciniu skundu Komisija užginčija ginčijamą sprendimą, nurodydama tris pagrindus. Pirma, Komisija tvirtina, jog ginčijamas sprendimas negalioja, nes nepakankamai motyvuotas. Antra, Bendrasis Teismas padarė akivaizdžią klaidą, pirmiausia todėl, kad nusprendė, jog taikydama sumavimo metodą Komisija turėjo atsižvelgti į viso ATAAD tirpumą. Trečia, nagrinėdamas klausimą Bendrasis Teismas viršijo savo kompetencijos ribas ir iškraipė jam pateiktus įrodymus.

5.

CLP reglamento dėl cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo, ženklinimo ir pakavimo ( 5 ) 1 straipsnyje nustatyta, kad to „reglamento tikslas – užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą, taip pat laisvą cheminių medžiagų, mišinių ir gaminių judėjimą <…> a) suderinant cheminių medžiagų ir mišinių klasifikavimo kriterijus <…>“

6.

V antraštinėje dalyje nustatytos medžiagų klasifikavimo taisyklės, kuriose numatyta, kad tam tikrais atvejais valstybės narės gali pateikti pasiūlymą dėl suderinto klasifikavimo (37 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais pateikiamas pasiūlymas pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 (toliau – REACH reglamentas) ( 6 ) 76 straipsnio 1 dalies c punktą įsteigtam Rizikos vertinimo komitetui, kuris, suteikdamas galimybę suinteresuotoms šalims pateikti pastabas, pateikia savo nuomonę Komisijai (37 straipsnio 4 dalis).

7.

37 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Jeigu Komisija nustato, kad tikslinga suderinti atitinkamos cheminės medžiagos klasifikaciją ir ženklinimą, ji nepagrįstai nedelsdama pateikia sprendimo projektą dėl tos cheminės medžiagos kartu su atitinkamais klasifikacijos bei ženklinimo elementais <…>“

8.

Toks projektas vėliau patvirtinamas taikant 54 straipsnio 3 dalyje nurodytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

9.

CLP reglamento I priedo 4 dalies antraštė – „Pavojai aplinkai“. 4.1 punkte išdėstytos su pavojų vandens aplinkai klasifikacija susijusios taisyklės.

10.

4.1.2.3 ir 4.1.2.4 punktuose ir 4.1.0 lentelėje nustatyta:

„Medžiagos priskyrimo [prie] 1 ūmaus poveikio kategorij[os] kriterijai apibrėžiami remiantis tik ūmaus toksiškumo vandens aplinkai duomenimis (EC50 arba LC50). Medžiagos priskyrimo [prie] 1–3 ūmaus poveikio kategorij[ų] kriterijai apibrėžiami remiantis pakopiniu metodu, kai pirmuoju etapu nustatoma, ar turimos informacijos apie lėtinį toksiškumą pakanka medžiagai priskirti [prie] ilgalaikio pavojingumo kategorij[os]. Nesant tinkamų duomenų apie lėtinį toksiškumą kitas etapas būtų suderinti dviejų rūšių informaciją: ūmaus toksiškumo vandens aplinkai duomenis ir padarinių aplinkai duomenimis (irumo ir biologinio kaupimosi duomenis).

<…>

Pagal sistemą taip pat taikomas saugos tinklo klasifikavimas (vadinamoji 4 lėtinio poveikio kategorija), kuri taikoma tuomet, kai dėl turimų duomenų pagal formalius kriterijus neįmanoma priskirti [prie] 1 ūmaus poveikio kategorij[os] arba [prie] 1–3 lėtinio poveikio kategorij[ų], tačiau esama priežasčių susirūpinti (žr. 4.1.0 lentelėje pateikiamą pavyzdį).

<…>

Saugos tinklo klasifikacija

4 lėtinio poveikio kategorija

Kai pagal turimus duomenis neįmanoma klasifikuoti pagal pirmiau pateiktus kriterijus, tačiau vis tiek esama priežasčių susirūpinti. Pavyzdžiui, tai gali būti mažai tirpios medžiagos, kurių ūmus toksiškumas virš tirpumo vandenyje lygio (4 pastaba) neužfiksuotas, kurios sparčiai nesuyra, kaip nustatyta 4.1.2.9.5 skirsnyje, o eksperimentiniu būdu nustatytas BCF ≥ 500 (arba, jei nenustatyta – log Kow ≥ 4), kas rodo potencialą biologiškai kauptis. Tokios medžiagos priskiriamos [prie] ši[os] kategorij[os], nebent būtų kitų moksl[o] įrodymų, kad klasifikuoti nebūtina. Tokie įrodymai gali būti lėtinio toksiškumo NOEC > tirpumą vandenyje arba > 1 mg/l arba kiti spartaus suirimo aplinkoje įrodymai, išskyrus gautuosius taikant bet kurį 4.1.2.9.5 skirsnyje išvardytą metodą.

<…>

4 pastaba

Laikoma, kad ūmaus toksiškumo nėra, kai L(E)C50 yra virš tirpumo vandenyje vertės. Tai taikoma ir mažai tirpioms medžiagoms (tirpumas vandenyje < 1 mg/l), jei turima įrodymų, kad ūmaus poveikio bandymas neatskleidžia tikro būdingojo toksiškumo dydžio.“

11.

I priedo 4.1.3 punkte „Mišinių klasifikavimo kriterijai“ numatyta:

12.

I priedo 4.1.3.5.5 punkte toliau išsamiai aprašytas sumavimo metodas. Tą metodą iš esmės sudaro šie veiksmai: i) nustatyti kiekvienos klasifikuojamos sudedamosios dalies proporciją nagrinėjamos medžiagos sudėtyje (proc.); ii) padauginti kiekvieną tokią procentinę dalį iš M koeficiento (nurodančio tam tikros sudedamosios dalies pavojingumą); iii) sudėti visų sudedamųjų dalių rezultatus siekiant gauti galutinį skaičių procentais. Tas rezultatas palyginamas su keliomis ribinėmis vertėmis, susijusiomis su įvairiomis klasifikacijomis (1, 2 ir 3 kategorijų lėtinis pavojus ir 1 kategorijos ūmus pavojus).

13.

Reglamente Nr. 944/2013, be kita ko, ATAAD klasifikuojamas pagal toksiškumą vandens aplinkai kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiaga ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiaga.

14.

Ginčo faktinės aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 1‐8 punktuose.

15.

Kitos apeliacinio proceso šalys yra ATAAD, aukštos temperatūros akmens anglių distiliacijos likučio, juodos kietos medžiagos, tiekėjai ir paskesni naudotojai. ATAAD priskirtinas prie nežinomų ar kintamos sudėties medžiagų, sudėtinių reakcijų produktų ar biologinių medžiagų, nes jos cheminė sudėtis negali būti visiškai tiksliai apibrėžta.

16.

2011 m. lapkričio 21 d. Europos cheminių medžiagų agentūros (toliau – ECHA) Rizikos vertinimo komitetas (toliau – RAC) ( 7 ) priėmė nuomonę dėl ATAAD. Toje nuomonėje, kuri buvo pateikta kartu su aiškinamuoju dokumentu su išsamia RAC analize (toliau – aiškinamasis dokumentas), be kita ko, siūloma klasifikuoti ATAAD kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagą (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagą (H410).

17.

RAC nusprendė, kad klasifikavimas pagal toksiškumą vandens aplinkai negali būti tiesioginis, pagrįstas su pačiu ATAAD susijusiais duomenimis, ir išvardijo tokių duomenų trūkumus. Duomenys buvo gauti nesant ultravioletinės (UV) spinduliuotės, nors kai kurie ATAAD sudėtyje esantys policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (toliau – PAH) yra fototoksiški. Be to, atitinkami tyrimai atlikti esant vienkartiniam prisotinimui.

18.

Tad RAC nusprendė, jog ATAAD klasifikacija turi būti grindžiama alternatyviu požiūriu į klasifikaciją, sumavimo metodu. Taikant tokį metodą 16 ATAAD PAH sudedamųjų dalių, kurias Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūra (EPA) laiko prioritetinėmis medžiagomis ir dėl kurių poveikio esama pakankamų duomenų (toliau – 16 PAH sudedamųjų dalių), buvo atskirai išanalizuotos pagal jų toksinį poveikį vandens aplinkai. Taikant metodą, pagal kurį nustatoma rezultatų, gautų prie įvairi[ų] PAH priskiriant dauginimo koeficientus, suma siekiant suteikti didesnę svarbą itin toksiškoms ATAAD sudedamosioms dalims, remiantis RAC nuomone, iš tos analizės matyti, jog ATAAD turi būti klasifikuojamas kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiaga (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiaga (H410).

19.

Remdamasi RAC nuomone Komisija 2013 m. spalio 2 d. priėmė ginčijamą reglamentą, pagal kurį ATAAD klasifikuojamas kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiaga (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiaga (H410).

20.

2013 m. gruodžio 20 d. kitos apeliacinio proceso šalys pateikė Bendrajam Teismui ieškinį dėl ginčijamo reglamento dalių, susijusių su ATAAD kaip 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai medžiagos (H400) ir 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagos (H410) klasifikavimu, panaikinimo.

21.

2015 m. spalio 7 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino tą ieškinį ir iš dalies panaikino ginčijamą reglamentą.

22.

Ginčijamo sprendimo 32–34 punktuose, kurie bus išsamiau aptarti toliau, Bendrasis Teismas konstatavo:

23.

2015 m. gruodžio 17 d. apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo Bendrajam Teismui ir atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

24.

Kitos apeliacinio proceso šalys Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas. Jos prašo nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas ir tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų patenkintas.

25.

ECHA ir GrafTech Iberica SL, Bendrajame Teisme įstojusios į bylą šalys, siekiančios atitinkamai paremti Komisiją ir kitas apeliacinio proceso šalis, taip pat yra proceso Teisingumo Teisme šalys.

26.

Danijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės įstojo į apeliacinio skundo nagrinėjimo procesą Komisijos pusėje.

27.

2016 m. liepos 7 d. nutartimi Teisingumo Teismas atmetė 2016 m. kovo 24 d. pateiktą kitų apeliacinio proceso šalių prašymą, kuriuo iš tiesų buvo siekiama sustabdyti ginčijamo reglamento galiojimą.

28.

Komisija, kitos apeliacinio proceso šalys, ECHA ir Danijos, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės pateikė rašytines pastabas. 2017 m. birželio 15 d. teismo posėdyje kalbėjo Komisija, kitos apeliacinio proceso šalys, ECHA, GrafTech Iberica SL, taip pat Danijos ir Vokietijos vyriausybės.

29.

Komisijos apeliacinis skundas grindžiamas trimis pagrindais, juos nagrinėsiu iš eilės. Pirma, Bendrasis Teismas nenurodė motyvų (A). Antra, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, jog Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes neatsižvelgė į viso ATAAD tirpumą (B). Trečia, nagrinėdamas klausimą Bendrasis Teismas viršijo savo kompetencijos ribas ir iškraipė jam pateiktus įrodymus (C).

30.

Komisija tvirtina, jog Bendrasis Teismas neįvykdė savo pareigos nurodyti motyvus ir taip pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 ir 53 straipsnius. Šiuo požiūriu Komisija mano, jog iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, ar Bendrasis Teismas konstatuoja, kad: i) Komisija priėmė neteisingą sprendimą taikyti sumavimo metodą (užuot taikiusi, pavyzdžiui, tiesioginio klasifikavimo metodą); ar kad ii) Komisija taikė sumavimo metodą neteisingai.

31.

Nepritariu, kad ginčijamas sprendimas šiuo klausimu nėra aiškus.

32.

Iš pagrindinių ginčijamo sprendimo punktų (32–34 punktų, išdėstytų šios išvados 22 punkte) aišku, kad Komisija neteisingai taikė sumavimo metodą.

33.

Ginčijamo sprendimo 30 punkte konstatuojama, jog Komisija „nesilaikė pareigos įvertinti visus susijusius veiksnius ir aplinkybes, kad tinkamai atsižvelgtų į 16 PAH dalis ATAAD ir jų cheminį poveikį“.

34.

Tad Bendrasis Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija neatsižvelgė į visus svarbius veiksnius, kuriais remdamasi galėtų tinkamai įvertinti ATAAD sudedamųjų dalių cheminį poveikį. Iš tos nuorodos į sudedamųjų dalių vertinimą aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas pažymi nuogąstavimus, susijusius su tuo, kaip Komisija taikė sumavimo metodą (metodą, grindžiamą sudedamųjų dalių, o ne visos medžiagos, klasifikavimu).

35.

Ginčijamo sprendimo 31 punkte konstatuojama: „Remiantis aiškinamojo dokumento 7.6 punktu, siekiant klasifikuoti ATAAD pagal jo sudedamąsias dalis, buvo padaryta prielaida, jog visi ATAAD sudėtyje esantys PAH tirpsta vandenyje ir gali patekti į vandens organizmus“ (išskirta mano).

36.

Kitaip tariant, taikydama sudedamųjų dalių klasifikavimo (sumavimo) metodą Komisija padarė prielaidą dėl tų sudedamųjų dalių tirpumo.

37.

Kiekviename iš ginčijamo sprendimo 32–34 punktų Bendrasis Teismas toliau susieja tą prielaidą su tuo, kad Komisija neatsižvelgė į viso ATAAD tirpumą ( 8 ). Pavyzdžiui, 34 punkte Bendrasis Teismas konstatuoja: „Atsižvelgiant į mažą ATAAD tirpumą vandenyje, Komisija niekaip neįrodė, kad galėtų pagrįsti nagrinėjamą tos medžiagos klasifikaciją prielaida, jog visi ATAAD sudėtyje esantys PAH tirpsta vandenyje ir gali patekti į vandens organizmus“ (išskirta mano).

38.

Būtent tai, kad nebuvo atsižvelgta į mažą viso ATAAD tirpumą, ir lėmė akivaizdžią vertinimo klaidą pagrindžiant dalinį ginčijamo reglamento panaikinimą.

39.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Bendrajam Teismui kyla abejonių dėl to, kaip Komisija taikė sumavimo metodą, o ne dėl paties metodo pasirinkimo.

40.

Tad Bendrasis Teismas nepažeidė savo pareigos nurodyti motyvus. Siūlau atmesti pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nepagrįstą.

41.

Baigiant reikėtų pažymėti, kad klausimas, ar Bendrasis Teismas suklydo konstatavęs, jog Komisija teisiškai privalo atsižvelgti į ATAAD tirpumą taikydama sumavimo metodą, yra esminis (nagrinėjamas toliau svarstant antrąjį pagrindą). Tai nėra Bendrojo Teismo motyvų pakankamumo klausimas, tad jis nėra susijęs su pirmuoju pagrindu.

42.

Pirmajame pagrinde Komisija tvirtina, jog ginčijamame sprendime nėra aiškiai pažymėta, ar: i) Komisija priėmė neteisingą sprendimą taikyti sumavimo metodą; ar ii) Komisija taikė sumavimo metodą neteisingai. Antrojo pagrindo argumentuose Komisija nagrinėja tuos du alternatyvius ginčijamo sprendimo aiškinimus iš eilės (svarstydama atitinkamai pirmąją ir antrąją antrojo pagrindo dalis) ir daro išvadą, kad dėl abiejų padarytos teisės klaidos.

43.

Atsižvelgdamas į savo atsakymą dėl pirmojo pagrindo, kuriuo daroma išvada, jog pirmasis Komisijos pasiūlytas aiškinimas yra neteisingas Bendrojo Teismo sprendimo aiškinimas, siūlau atmesti pirmąją antrojo pagrindo dalį kaip nepagrįstą.

44.

Komisija tvirtina, jog turi diskreciją spręsti, ar esama pakankamai duomenų tiesioginio klasifikavimo metodui taikyti arba, jeigu jis netaikomas, siejimo principams taikyti ( 9 ). Tačiau, nustačiusi, kad bet kuriam metodui taikyti nesama pakankamai duomenų, ir dėl to nusprendusi taikyti sumavimo metodą, Komisija negali atsižvelgti į jokius duomenis ar įrodymus, išskyrus tuos, kurie konkrečiai numatyti CLP reglamento I priede pateiktose išsamiose sumavimo metodo taikymo taisyklėse.

45.

Remdamasi šia pastaba Komisija daro keturias išvadas. Pirma, klasifikuodama ATAAD Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai neatsižvelgė į visos tos medžiagos tirpumą. Iš tiesų ji negalėjo atsižvelgti į ATAAD tirpumą.

46.

Antra, Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai taikydama sumavimo metodą padarė prielaidą, kad tam tikri ATAAD sudėtyje esantys PAH tirpsta vandenyje. Tokia prielaida savaime sietina su pačiu sumavimo metodu.

47.

Trečia, Komisija atsižvelgė į sudedamųjų dalių kiekius ATAAD sudėtyje ir jų cheminį poveikį, kaip reikalaujama taikant sumavimo metodą ir pagal suformuotą jurisprudenciją (nurodytą ginčijamo sprendimo 29 punkte).

48.

Ketvirta, Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad siekiant taikyti sumavimo metodą tam tikros sudedamosios dalys turi sudaryti didelę klasifikuojamos medžiagos dalį.

49.

Dėl ketvirtojo aspekto Bendrasis Teismas tokios prielaidos nedaro ir Komisijos ginčijamo sprendimo aiškinimas šiuo požiūriu akivaizdžiai klaidingas. Iš tikrųjų pati Komisija šį argumentą pateikė šiek tiek neužtikrintai. Todėl šio klausimo nebenagrinėsiu.

50.

Komisijos pirmuoju, antruoju ir trečiuoju argumentais iš esmės keliamas tas pats klausimas. Kalbant apie pirmąjį ir trečiąjį aspektus, pažymėtina, kad Komisija iš esmės nepritaria Bendrojo Teismo išvadai, kad viso ATAAD tirpumas yra svarbus veiksnys, į kurį ji teisiškai privalėjo atsižvelgti. Dėl antrojo aspekto pažymėtina, kad ginčijamame sprendime kritikuojama ne pati Komisijos prielaida, bet tai, kad nebuvo atsižvelgta į viso ATAAD tirpumą.

51.

Dėl toliau išdėstytų priežasčių, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

52.

Reikalo esmė yra tam tikro fakto „svarba“ ir tai, kaip ji nustatoma.

53.

Ginčijamame sprendime ( 10 ) nurodyta suformuota jurisprudencija, pagal kurią prieš priimdama aktą Komisija privalo atsižvelgti į „visus svarbius veiksnius ir aplinkybes, kurias aktu ketinama reglamentuoti“. Tokią pareigą galima aiškiai atsekti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje iki bendresnės gero administravimo pareigos, susijusios su „kompetentingos institucijos pareiga išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visus svarbius tam tikros bylos aspektus [ir] suinteresuotojo asmens teise išreikšti savo nuomonę ir teisę, kad dėl jo būtų priimtas tinkamai motyvuotas sprendimas“ ( 11 ).

54.

Nemanau (ir nė viena šalis netvirtina), kad toje jurisprudencijoje būtų klaidingai laikoma, jog Komisija turi teisinę pareigą atsižvelgti į visus svarbius veiksnius. Nė viena šalis taip pat neteigia, kad taikydama sumavimo metodą Komisija faktiškai atsižvelgė į viso ATAAD tirpumą. Ginčas, ko gera, iš esmės susijęs su tuo, ar viso ATAAD tirpumas yra „svarbus veiksnys“, į kurį būtina atsižvelgti taikant sumavimo metodą.

55.

Iš karto derėtų pažymėti, jog klausimai, ar tam tikri duomenys, ataskaita, nustatytas faktas ir t. t. yra „svarbus veiksnys“, dėl kurio atsiranda teisinė pareiga į jį atsižvelgti, ir ar į tą svarbų veiksnį faktiškai atsižvelgta, iš principo yra faktiniai klausimai. Tik Bendrasis Teismas kompetentingas, pirma, konstatuoti faktines aplinkybes, išskyrus atvejus, kai iš jam pateiktų bylos dokumentų matyti, kad jo konstatavimai yra faktiškai neteisingi, ir, antra, jas vertinti ( 12 ). Todėl, jeigu nėra teigiama, kad faktai iškraipyti ( 13 ), Teisingumo Teismo kompetencijai iš principo nepriklauso (iš naujo) vertinti svarbos ( 14 ).

56.

Vis dėlto Komisijos argumentas iš esmės susijęs su tuo, kad ATAAD tirpumas „nėra svarbus“, nes jis nelaikomas svarbiu taikant sumavimo metodą. Kitaip tariant, Komisija negali savo nuožiūra nustatyti, kas yra „svarbus veiksnys“, ir teisiškai privalo atsižvelgti tik į tuos elementus, kurie yra numatyti CLP reglamente (I priedo 4.1.3.5, 4.1.3.5.2 ir 4.1.3.5.5 punktai).

57.

Klausimas, ar CLP reglamente iš tikrųjų išsamiai nustatyta, kas yra svarbus veiksnys (ir taip užkertamas kelias Komisijai atsižvelgti į kitus veiksnius), yra teisės klausimas.

58.

Mano nuomone, iš Komisijos nėra atimama galimybės veikti savo nuožiūra. Ji turi įvertinti, ar yra kitų svarbių veiksnių, ir, remiantis šios išvados 11 išnašoje nurodyta jurisprudencija, jeigu tokių veiksnių rasta, jai tenka teisinė pareiga į juos atsižvelgti ( 15 ).

59.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ir siekiant užtikrinti visišką aiškumą dėl nagrinėjamo teisės klausimo dabar būtų naudinga atkreipti dėmesį į keturis skirtingus teisės klausimus, kuriems gali būti taikoma teisminė peržiūra:

60.

Antroje antrojo pagrindo dalyje nagrinėjamas tik pirmasis klausimas.

61.

Iš principo gali būti taip, kad ES teisės aktų leidėjas suteikia Komisijai įgaliojimus priimti teisės aktus ir taip užkerta kelią tam tikrų veiksnių įtraukimui. Akivaizdus pavyzdys būtų draudimas atliekant vertinimą atsižvelgti į įvykius, kurie įvyko iki tam tikros datos. Be to, ES teisės aktų leidėjas gali pavesti Komisijai atlikti užduotį, kuriai įvykdyti nereikia visiškai jokios diskrecijos, pavyzdžiui, apskaičiuoti tonažą arba piniginius mokėjimus taikant matematikos formules.

62.

Vis dėlto, mano nuomone, nederėtų lyginti tokių situacijų su situacijomis, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai atliekant sudėtingą mokslo vertinimą yra (galimai lemiamas) etapas, nes tos situacijos labai skiriasi.

63.

Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, „administracinės institucijos diskrecija, kuri yra būtina, kad ji galėtų atsižvelgti į nenumatytų kiekvienai bylai būdingų faktinių aplinkybių įvairovę, nėra nesuderinama su bendruoju vienodo požiūrio principu, kuriuo vadovaujasi ieškovas. <…> Tas bendrasis principas nereiškia, kad taikydama tam tikrą nuostatą administracinė institucija turi tiesiog mechaniškai taikyti iš anksto nustatytas taisykles ir kriterijus. Toks aiškinimas prieštarautų poreikiui vertinti neretai sudėtingus faktinių aplinkybių aspektus, susijusius su kiekviena konkrečia byla“ ( 16 ).

64.

Nors tos citatos turinys gerokai skiriasi, į bendresnio pobūdžio pastabą tinkamai atsižvelgta. Reikalaujant, kad administracinė institucija vertintų itin sudėtingas faktines aplinkybes ir kartu būtų suvaržyta, galima sulaukti netinkamų, net keistų rezultatų.

65.

Reikėtų pripažinti, kad Komisija atkreipia dėmesį į diskrecijos nebuvimą ne per visą vertinimą, o tik tam tikrose jo dalyse.

66.

Vis dėlto, mano nuomone, toje analizėje yra galbūt ne natūralus prieštaravimas, bet bent vienas nepatogus sugretinimas. Viena vertus, Komisija patvirtina, kad turi didelę diskreciją veikti savo nuožiūra, priimdama sprendimą dėl tam tikro klasifikavimo metodo tinkamumo. Kita vertus, ji privalo apsvarstyti kiekvieną metodą pakopiniu būdu griežta hierarchine tvarka (tiesioginio klasifikavimo metodas, siejimo principai ir sumavimo metodas). Be to, jeigu Komisija priima sprendimą taikyti sumavimo metodą, ji pripažįsta, kad taikydama tą klasifikavimo metodą neturi visiškai jokios diskrecijos. Ji turi mechaniškai laikytis metodo ir neatsižvelgti į jokius veiksnius, kurie nėra aiškiai išvardyti CLP reglamente.

67.

Nesutinku.

68.

Pirmiausia manęs neįtikina Komisijos siūloma dichotomija: i) didelė diskrecija renkantis tinkamą metodą; ir ii) visiškai jokios diskrecijos jį taikant. Pagal savo pobūdį abu etapai, t. y. metodo pasirinkimas ir jo taikymas, yra vieno itin sudėtingo mokslinio pavojaus vertinimo dalys. Praktiškai tikėtina, kad kruopščiai dirbanti administracinė institucija pirma surenka visus turimus duomenis. Atsižvelgdama į tam tikrų tų duomenų elementų (ne)pakankamumą ji priima sprendimą, kurį metodą pasirinkti, žinoma, atsižvelgdama į tai, kokių duomenų reikia kiekvienam metodui.

69.

Negaliu atmesti galimybės, kad tais atvejais, kai Komisija turi diskreciją, kai vertinant atsižvelgiama į visus aspektus apskritai, yra tam tikra (-os) diskrecinė(s) dalis (-ys), dėl kurios (-ių) ji iš tikrųjų neturi diskrecijos. Tačiau turi būti aiškus pagrindas norint taip suskaidyti vertinimą. Šioje byloje tokio pagrindo nematau.

70.

Reikėtų pabrėžti, kad jokiu būdu netvirtinu, jog Komisijos gautas rezultatas iš esmės negali būti pateisinamas. Nereiškiu jokios nuomonės apie (ne)teisingą ATAAD klasifikavimą. Apie tai užsimenu tik tam, kad parodyčiau, jog sprendžiant, kurį metodą pasirinkti, ir atitinkamai atliekant visą sudėtingą mokslo vertinimą, egzistuoja diskrecija.

71.

Norėčiau pridurti, kad faktiškai nėra aišku, ar šioje byloje Komisija iš tikrųjų griežtai laikėsi savo siūlomo požiūrio. Komisija teigia privalanti apsvarstyti kiekvieną metodą griežta hierarchine tvarka ir šiuo požiūriu jokios diskrecijos neturinti. Tačiau atrodytų, kad iš tikrųjų vertindama ATAAD Komisija nuo pirmojo metodo (tiesioginis klasifikavimas) iš karto perėjo prie trečiojo (sumavimo metodas), aiškiai neapsvarsčiusi ir neatmetusi antrojo (siejimo principai) kaip alternatyvos.

72.

Be to, yra bent keturi papildomi elementai, kuriais, mano nuomone, patvirtinama, kad Komisijos argumentą dėl visiško diskrecijos nebuvimo reikia atmesti.

73.

Pirma, žvelgiant į patį tekstą CLP reglamento I priedo 4.1.3 punkte „Mišinių klasifikavimo kriterijai“, iš formuluotės aišku, kad tam tikra diskrecija yra numatyta: „Norint pasinaudoti visais turimais duomenimis mišinio pavojams vandens aplinkai klasifikuoti, kai reikia, taikoma toliau nurodyta nuostata“ (išskirta mano).

74.

Toliau tame skirsnyje aprašytas pakopinis klasifikavimo metodas. CLP reglamento I priedo dalyse nenumatyta sumavimo metodo, kuriuo draudžiama atsižvelgti į aiškiai neišvardytus veiksnius, taikymo ir neaprašytas jo turinys ( 17 ).

75.

Suprantu Komisijos pastabą dėl administracinių veiksmų teisėtumo šiame kontekste, kad, trumpai tariant, kadangi tai viešoji institucija, ji gali veikti tik pagal įstatymą. Apskritai tokia vizija tik sveikintina. Tačiau šiuo konkrečiu atveju tekstiniai ir sisteminiai teisės apribojimai tiesiog nėra tokie griežti, kaip teigia Komisija.

76.

Antra, reikia turėti omenyje bendresnį kontekstą ir tarptautinę CLP reglamento kilmę. CLP reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Šis reglamentas grindžiamas įvairiomis deklaracijomis, kuriomis Bendrija patvirtino ketinanti prisidėti prie klasifikavimo bei ženklinimo kriterijų suderinimo pasauliniu mastu ne tik JT lygiu, bet ir į Bendrijos teisę įtraukiant tarptautiniu lygiu suderintus GHS kriterijus“.

77.

Pakopinis pavojų vandens aplinkai klasifikavimo metodas atitinkamai atspindi tarptautiniu lygmeniu taikomą metodą pagal Pasaulinę suderintą cheminių medžiagų klasifikavimo ir ženklinimo sistemą (toliau – GHS). Iš tikrųjų CLP reglamento I priede yra svarbių to metodo dalių, kurių tekstas beveik visiškai tapatus lygiavertėms GHS gairėms ( 18 ).

78.

GHS 9 priedas yra išsamesnis nei CLP reglamento I priedo 4 punktas. Mano nuomone, 9 priede aiškiai pažymėta, kad išsamias gaires pateikti galima, bet šioje srityje sunku nustatyti taisykles, kurios būtų taikomos visiškai sistemingai ir mechaniškai. Pavyzdžiui, GHS 9 priede išvardyti „aiškinimo problemų“, susijusių su „mažo tirpumo“ medžiagomis ir „sudėtingomis ar sudėtinėmis medžiagomis“, sukelti sunkumai ( 19 ).

79.

Prieš suderintos klasifikavimo sistemos aprašymą GHS 9 priede pirmiausia konstatuojama, kad „negalima tikėtis aprėpti visų atliekant klasifikavimą susiklostančių situacijų. Tad dokumentą reikia vertinti kaip kintantį dokumentą, kuriame iš dalies aprašyti pagrindiniai sistemos principai, t. y. remiamasi pavojumi, o ne rizika, ir iš anksto nustatyti kriterijai. Jis taip pat iš dalies turi būti sukauptos patirties taikant sistemą pavyzdžių saugykla, kurioje renkami aiškinimo variantai, leidžiantys taikyti kriterijus, kurie atrodo iš anksto nustatyti, įvairiose nestandartinėse situacijose“ (išskirta mano) ( 20 ).

80.

Taigi aišku, kad tarptautiniuose standartuose, kuriuos ES teisės aktų leidėjas norėjo įtraukti į CLP reglamentą, laikomasi gerokai tikslesnės pozicijos. Juose nustatyti principai ir, nors gairės itin išsamios, atvirai pripažįstama, kad būna sudėtingų atvejų ir taisyklių negalima laikyti visiškai išsamiais kontroliniais sąrašais.

81.

Trečia, mano nuomone, taip pat svarbu nagrinėti ne tik konkretų atvejį, bet atsižvelgti į visą CLP reglamento sistemą ir jo veikimą. Šioje byloje Komisija atkreipia dėmesį į diskrecijos nebuvimą ir tuo remdamasi daro išvadą, kad užtikrinamas griežčiausias pavojų klasifikavimas. Šiuo konkrečiu atveju ta išvada iš tikrųjų atitinka CLP reglamento tikslą užtikrinti aukšto lygio žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą. Tačiau kaip yra dėl kitų bylų, kuriose Komisijai neatsižvelgus į kitus svarbius veiksnius galiausiai pavojai būtų klasifikuoti žemesniu lygmeniu, nei kitaip galėtų būtų pagrįsta?

82.

Ar tiesa, kad yra saugos tinklo klasifikacija, pagal kurią medžiagas, kurios nėra pripažintos 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai arba 1, 2 ar 3 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagomis, bet dėl kurių vis dėlto nerimaujama, gali būti klasifikuojamos kaip 4 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiagos? Dėl tokios galimybės sumažėja rizika, kad medžiagos bus priskirtos prie „pernelyg žemos“ kategorijos.

83.

Mano nuomone, saugos tinklą reikėtų tokiu ir laikyti. Jis natūraliai naudojamas kaip paskutinė priemonė. Jeigu paaiškėja, kad yra itin svarbių veiksnių, dėl kurių iš esmės kvestionuojamas „pernelyg žemas“ pavojaus klasifikavimas, jie turi būti nagrinėjami atliekant pagrindinį vertinimą.

84.

Jeigu iš tikrųjų yra diskrecijos, turi būti pripažinta, kad ji gali būti naudojama abiem kryptimis. Jeigu paaiškėja, kad yra itin svarbių veiksnių, dėl kurių atrodo, kad pavojui priskirta pernelyg aukšta kategorija, tokie veiksniai taip pat turi būti nagrinėjami atliekant pagrindinį vertinimą. Tokia iš esmės yra kitų apeliacinio proceso šalių pozicija.

85.

Pabrėžiu, jog visa tai niekaip nesusiję su tuo, kas yra „svarbus veiksnys“ arba kokia svarba turi būti jam suteikta (žr. šios išvados 59 punktą). Tai pirmiausia Komisijai skirti klausimai. Jeigu vyks peržiūra, apsvarstyti, ar šiuo požiūriu padaryta akivaizdi klaida, turi Bendrasis Teismas.

86.

Galiausiai Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs su ATAAD susijusią bylą. Panaši byla Bilbaína / ECHA, T‑93/10 (apeliacine tvarka nagrinėjama byla Bilbaína / ECHA, C‑287/13 P, toliau – Sprendimas Bilbaína I) ( 21 ), kiek tai svarbu šiai bylai, buvo susijusi su ATAAD pripažinimu labai patvaria ir didelės bioakumuliacijos (toliau – vPvB) medžiaga.

87.

Siekdama pripažinti medžiagą vPvB medžiaga Komisija privalo laikytis reikalavimų, be kita ko, nustatytų Reglamento Nr. 1907/2006 XIII priede. Tuo metu taikytinoje redakcijoje kriterijai, pagal kuriuos medžiaga pripažįstama vPvB, buvo išdėstyti XIII priedo 1.1, 1.2 ir 1.3 skirsniuose. Tarp tų kriterijų nebuvo medžiagos sudedamųjų dalių savybių. Vis dėlto ATAAD faktiškai buvo pripažinta vPvB remiantis jos sudedamųjų dalių savybėmis.

88.

Ieškovai užginčijo tokį nukrypimą nuo XIII priede nustatytų kriterijų. Bendrasis Teismas pripažino Komisijos požiūrį pagrįstu. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka Teisingumo Teismas patvirtino tą sprendimą, Sprendimo Bilbaína I 34 punkte konstatuodamas: „Iš tikrųjų REACH reglamento XIII priedo redakcijoje, taikytinoje ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, nebuvo aiškiai numatyta, kad medžiaga gali būti identifikuota pagal jos sudedamųjų dalių PBT ar vPvB savybes. Priešingai, nei savo pastabose teigia apeliantai, tai vis dėlto nereiškia, kad REACH reglamento XIII priede draudžiama atsižvelgti į tam tikrų medžiagos sudedamųjų dalių PBT ar vPvB savybes“.

89.

Teisingumo Teismas patvirtino, kad atsižvelgimas į sudedamųjų dalių savybes, be kita ko, atitinka reglamento tikslus.

90.

Tarp šių bylų yra akivaizdžių skirtumų. Sprendimas Bilbaína I pirmiausia susijęs su REACH reglamentu, o ne CLP reglamentu. Vis dėlto abiejose bylose keliamas tas pats principo klausimas. Kada Komisija turi diskreciją nukrypti nuo reglamente išdėstytų medžiagos vertinimo kriterijų, kad nustatytų kitus svarbius veiksnius? Byloje Bilbaína I Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas faktiškai pagrindė diskrecijos nustatyti kitus svarbius kriterijus patvirtinimą: i) tuo, kad nėra jokių nuostatų, kuriomis tokia diskrecija būtų draudžiama; ir ii) tuo, kad atsižvelgimas į tokius veiksnius atitinka REACH reglamento tikslą.

91.

Kaip jau minėta, šios bylos atveju CLP reglamento I priede taip pat nėra formuluočių, pagal kurias taikant sumavimo metodą būtų aiškiai draudžiama nustatyti kitus svarbius veiksnius.

92.

Kalbant apie tikslus, žr. mano komentarus šios išvados 81–84 punktuose. Jeigu iš principo pripažįstama tam tikra diskrecija, turi būti pripažįstama ir tai, kad ta diskrecija gali būti taikoma abiem kryptimis. Ja gali būti naudojamasi taip, kad būtų aiškiai siekiama tikslų priskirti medžiagą prie aukštesnio lygio, griežtesnės pavojaus klasifikacijos kategorijos. Tačiau ja taip pat gali būti naudojamasi taip, kad medžiaga būtų priskirta prie žemesnio lygio, ne tokios griežtos kategorijos. Tai nereiškia, kad padarytas neigiamas poveikis CLP reglamento tikslams, tai tiesiog reiškia, kad išsamiau nagrinėjama turima informacija, kad klasifikavimas būtų kuo tikslesnis.

93.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog teisiniu požiūriu, taikydama sumavimo metodą Komisija turėjo diskreciją nustatyti kitus svarbius veiksnius, nepažeisdama CLP reglamento.

94.

Darydamas tokią išvadą dar kartą pabrėžiu, kad klausimas, kokie yra tie svarbūs veiksniai, yra faktinis ir, jeigu faktinės aplinkybės nėra iškreiptos, jį jau išsprendė Bendrasis Teismas ir neturėtų pradėti iš naujo spręsti Teisingumo Teismas. Be to, derėtų pažymėti, jog Bendrasis Teismas niekur nekonstatuoja (ar iš tikrųjų negalėtų konstatuoti), kad, jeigu hipotetiškai Komisija būtų atsižvelgusi į mažą ATAAD tirpumą, ji būtų padariusi akivaizdžią klaidą, pripažinusi ATAAD 1 kategorijos ūmaus toksiškumo vandens aplinkai arba 1 kategorijos lėtinio toksiškumo vandens aplinkai medžiaga. Mat ginčijamas reglamentas buvo iš dalies panaikintas būtent dėl objektyvaus Bendrojo Teismo patvirtinto fakto, kad nurodydama motyvus Komisija neatsižvelgė į tą elementą.

95.

Galiausiai išdėstytame vertinime nagrinėjamas konkretus diskrecijos buvimo konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis klausimas. Nors apie šį klausimą užsimenama, nedaroma jokios išvados dėl diskrecijos, dėl kurios pagrindiniame reglamente pateikta svarbių ir išsamių gairių, masto. Mano nuomone, tai svarbus klausimas, bet jo nereikia svarstyti nagrinėjant šį apeliacinį skundą.

96.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, nemanau, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neteisingai pritaikė sumavimo metodą, ir siūlau atmesti pirmąją antrojo pagrindo dalį kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į šios išvados 55 punktą, tiek, kiek antroji antrojo pagrindo dalis turėtų būti aiškinama kaip kelianti abejonių dėl Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių vertinimo, susijusio su viso ATAAD tirpumo svarba, ją reikėtų atmesti kaip nepriimtiną.

97.

Komisija tvirtina, jog Bendrasis Teismas viršijo savo peržiūros kompetencijos ribas, nes vertino ne tik akivaizdžią klaidą, pakeitė Komisijos vertinimą savo vertinimu ir taip iškraipė jam pateiktus įrodymus.

98.

Iš esmės Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai skyrė tokią didelę svarbą prielaidai, jog ATAAD sudėtyje esantys PAH tirpsta vandenyje. Tai buvo tik vienas iš daugelio veiksnių, kuriais buvo pagrįstas mokslo vertinimas. Be to, Bendrasis Teismas jį nagrinėjo neatsižvelgdamas į kontekstą.

99.

Nesutinku.

100.

Manau, kad Komisijos argumentas netinkamas, nes grindžiamas klaidingu ginčijamo sprendimo aiškinimu. Kaip paaiškinta šios išvados 50 punkte, Bendrasis Teismas nekaltina Komisijos būtent tuo, kad ši padarė prielaidą, jog ATAAD sudedamosios dalys tirpsta vandenyje. Jis nenusprendė, kad Komisijai buvo draudžiama daryti tokią prielaidą. Bendrasis Teismas yra susirūpinęs dėl to, kad darydama tokią prielaidą Komisija neatsižvelgė į viso ATAAD tirpumą.

101.

Vien todėl trečiąjį Komisijos pagrindą būtų galima atmesti kaip nepagrįstą.

102.

Vis dėlto atsižvelgdamas į galimybę, jog trečiąjį pagrindą būtų galima aiškinti taip, kad Bendrasis Teismas viršijo savo peržiūros kompetencijos ribas, nes: i) nustatė viso ATAAD tirpumą kaip svarbų veiksnį; arba ii) suteikė tam veiksniui per didelę svarbą, pateiksiu šias pastabas.

103.

Pirma, klausimas, ar Komisija apskritai turi diskreciją nustatyti viso ATAAD tirpumą kaip svarbų veiksnį, buvo aptartas nagrinėjant antrą antrojo pagrindo dalį. Ji ją turi.

104.

Antra, kaip pažymėta šios išvados 55 punkte, klausimas, ar viso ATAAD tirpumas yra „svarbus veiksnys“ ir dėl to atsiranda teisinė pareiga į jį atsižvelgti, yra faktinis ir į jį gali atsakyti tik Bendrasis Teismas, nebent būtų iškraipytos faktinės aplinkybės ( 22 ).

105.

Komisija tvirtina, jog Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, kai padarė nuorodą į ATAAD sudedamųjų dalių tirpumą, nes neatsižvelgė į kontekstą ir neapsvarstė jo svarbos taikant sumavimo metodą. Komisija aiškiai nepareiškė, jog Bendrasis Teismas iškraipė faktus nustatydamas, kad viso ATAAD tirpumas yra svarbus veiksnys.

106.

Vis dėlto, jeigu jos argumentus būtų galima taip suprasti, pakaktų patikslinti, kad visos medžiagos tirpumas tikrai nėra šalutinis aspektas arba nesvarbi smulkmena. Medžiagos tirpumas kelis kartus paminėtas CLP reglamento I priedo 4 punkte, kalbant apie toksiškumo vandens aplinkai vertinimą, ir aiškiai nurodytas kaip sunkumų šaltinis esant mažam tirpumui ( 23 ). Tai irgi išsamiai nagrinėjama GHS 9 priede, įtrauktame į ES teisės aktus, pirmiausia į CLP reglamento I priedo 4 punktą ( 24 ). Taigi Bendrasis Teismas neiškraipė faktinių aplinkybių, susijusių su to veiksnio svarba.

107.

Trečia, dėl Bendrojo Teismo viso ATAAD tirpumui priskirtos svarbos tiesiog pažymėsiu, jog ginčijamame sprendime apie tai nieko nekalbama. Ginčijamame sprendime nėra nustatyta, kad jeigu Komisija būtų atsižvelgusi į viso ATAAD tirpumą, tai neišvengiamai sumenkintų visus kitus veiksnius. Bendrasis Teismas daro išvadą, jog Komisija padarė akivaizdžią klaidą, nes objektyviai neįvertino viso ATAAD tirpumo (taip pat žr. šios išvados 93 punktą).

108.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog Bendrasis Teismas neviršijo savo peržiūros kompetencijos, susijusios su ginčijamo reglamento teisėtumu, ribų ir neiškraipė faktų. Taigi trečiasis apeliacinio skundo pagrindas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

109.

Teisingumo Teismui siūlau: