EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62016CJ0174

2017 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas.
H. prieš Land Berlin.
Verwaltungsgericht Berlin prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2010/18/ES – Patikslintas Bendrasis susitarimas dėl vaiko priežiūros atostogų – 5 straipsnio 1 ir 2 dalys – Grįžimas iš vaiko priežiūros atostogų – Teisė grįžti į tą pačią, lygiavertę ar panašią darbo vietą – Įgytų arba įgyjamų teisių išlaikymas – Federalinės žemės valstybės tarnautojas, bandomuoju laikotarpiu paskirtas eiti aukštesnes vadovaujamąsias pareigas – Federalinės žemės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad po dvejų metų bandomasis laikotarpis pasibaigia savaime ir nėra galimybės jo pratęsti, net jei asmuo nedirbo todėl, kad buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų – Nesuderinamumas – Pasekmės.
Byla C-174/16.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2017:637

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2017 m. rugsėjo 7 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2010/18/ES – Patikslintas Bendrasis susitarimas dėl vaiko priežiūros atostogų – 5 straipsnio 1 ir 2 dalys – Grįžimas iš vaiko priežiūros atostogų – Teisė grįžti į tą pačią, lygiavertę ar panašią darbo vietą – Įgytų arba įgyjamų teisių išlaikymas – Federalinės žemės (Land) valstybės tarnautojas, bandomuoju laikotarpiu paskirtas eiti aukštesnes vadovaujamąsias pareigas – Federalinės žemės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad po dvejų metų bandomasis laikotarpis pasibaigia savaime ir nėra galimybės jo pratęsti, net jei asmuo nedirbo todėl, kad buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų – Nesuderinamumas – Pasekmės“

Byloje C‑174/16

dėl 2015 m. liepos 2 d.Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2016 m. kovo 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

H.

prieš

Land Berlin

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai A. Prechal (pranešėja), A. Rosas, C. Toader ir E. Jarašiūnas,

generalinis advokatas P. Mengozzi,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

H., kuri atstovauja pati sau,

Land Berlin, atstovaujamos M. Theis, E.‑N. Voigt, K.‑P. Nießner ir A. Hollmann,

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Valero ir M. Kellerbauer,

susipažinęs su 2017 m. balandžio 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2009 m. birželio 18 d. sudaryto patikslinto Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų (toliau – patikslintas Bendrasis susitarimas), išdėstyto 2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyvos 2010/18/ES, įgyvendinančios patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų, ir panaikinančios Direktyvą 96/34/EB (OL L 68, 2010, p. 13), priede, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat 2006 m. liepos 5 d. Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204, 2006, p. 23) 14 straipsnio 1 dalies a ir c punktų bei 15 ir 16 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant H. ir Land Berlin (Berlyno federalinė žemė, Vokietija) ginčą dėl H. skirto šios žemės sprendimo, kuris priimtas H. būnant vaiko priežiūros atostogose ir kuriuo ji informuota, jog dėl to, kad, nebūdama darbe dėl vaiko priežiūros atostogų, sėkmingai neišdirbo dvejų metų bandomojo laikotarpio einant vadovaujamąsias pareigas, į kurias ji buvo paskirta prieš tai, kai išėjo šių vaiko priežiūros atostogų, ji neteko bandomajam laikotarpiui priimto valstybės tarnautojo statuso ir todėl grąžinama į ankstesnes žemesnio lygio pareigas.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 2010/18 ir patikslintas Bendrasis susitarimas

3

Direktyva 2010/18 nuo 2012 m. kovo 8 d. panaikinta 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto [1995 m. gruodžio 14 d.] tarp UNICE, CEEP ir ETUC (OL L 145, 1996. p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 285) (toliau – 1995 m. Bendrasis susitarimas).

4

Direktyvos 2010/18 8 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(8)

Kadangi valstybės narės negali deramai pasiekti direktyvos tikslų, t. y. visoje Sąjungoje gerinti dirbančių tėvų darbo, privatų ir šeimos gyvenimo derinimą bei skatinti moterų ir vyrų lygybę galimybių darbo rinkoje ir požiūrio darbe srityje, jie gali būti geriau pasiekti Sąjungos lygmeniu, Sąjunga gali patvirtinti priemones pagal subsidiarumo principą, kaip nustatyta Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje. Laikantis tame straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, šia direktyva neviršijama to, kas būtina šiems tikslams pasiekti. <…>

<…>

(11)

Patikslinto Bendrojo susitarimo 1 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Sąjungos socialinės politikos srities teisės bendraisiais principais, teigiama, kad šiuo susitarimu nustatomi būtiniausi reikalavimai.“

5

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti, arba užtikrina, kad socialiniai partneriai susitarimu patvirtintų būtinas priemones ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 8 d. <…>“

6

Patikslinto Bendrojo susitarimo preambulėje, be kita ko, nurodyta:

„Šiuo <…> Bendruoju susitarimu patikslinamas [1995 m. Bendrasis susitarimas], kuriuo nustatomi būtiniausi su vaiko priežiūros atostogomis susiję reikalavimai, kaip svarbi priemonė derinant profesines ir šeimines pareigas bei propaguojant lygias moterų ir vyrų galimybes ir vienodą požiūrį į juos.

<…>

I. Bendros nuostatos

<…>

3.

Atsižvelgdami į 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją ir jos 23 bei 33 straipsnius, susijusius su moterų ir vyrų lygybe bei profesinio, asmeninio ir šeimos gyvenimo derinimu;

<…>

22.

Kadangi susitarimais dėl vaiko priežiūros atostogų siekiama konkrečiu laikotarpiu padėti dirbantiems tėvams, išlaikyti ir skatinti jų nenutrūkstamą dalyvavimą darbo rinkoje <…>

<…>“

7

Patikslinto Bendrojo susitarimo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.

Šiuo susitarimu nustatomi būtiniausi reikalavimai, kuriais siekiama sudaryti palankesnes sąlygas dirbančių tėvų vaiko priežiūros ir profesinėms pareigoms derinti, atsižvelgiant į didėjančią šeimos struktūrų įvairovę ir laikantis nacionalinės teisės, kolektyvinių sutarčių ir (arba) taikomos praktikos.

2.

Šis susitarimas taikomas visiems darbuotojams, vyrams ir moterims, dirbantiems pagal darbo sutartį ar palaikantiems kitokius darbo santykius, apibrėžtus pagal kiekvienos valstybės narės galiojančią teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) ar taikomą praktiką.“

8

Patikslinto Bendrojo susitarimo 2 straipsnyje nurodyta:

„1.

„Šiuo susitarimu dirbantiems vyrams ir moterims suteikiama asmeninė teisė į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus, kad jie galėtų prižiūrėti vaiką iki tam tikro amžiaus, kuris gali būti iki 8 metų ir kurį nustato valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai.

2.

Atostogos suteikiamos mažiausiai keturiems mėnesiams <…>“

9

To paties Bendrojo susitarimo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Galimybės eiti vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygos ir išsamios jų reglamentavimo taisyklės valstybėse narėse nustatomos teisės aktais ir (arba) kolektyvinėmis sutartimis, laikantis šiame susitarime nustatytų būtiniausių reikalavimų. Valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai gali visų pirma:

a)

nuspręsti, ar vaiko priežiūros atostogos suteikiamos visą ar ne visą darbo dieną, dalimis ar taikant laiko kreditų sistemą, atsižvelgiant į darbdavių ir darbuotojų poreikius;

b)

nustatyti, kad teisė į vaiko priežiūros atostogas suteikiama tik turint būtiną nustatytą darbo ir (arba) tarnavimo [tarnybos] stažą toms atostogoms gauti, kuris negali būti ilgesnis nei vieneri metai. <…>

c)

nustatyti aplinkybes, kuriomis darbdaviui pasikonsultavus pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) taikomą praktiką leidžiama nukelti vaiko priežiūros atostogas dėl pagrįstų priežasčių, susijusių su organizacijos veikla <…>

d)

papildant c punktą, leisti sudaryti specialius susitarimus, kuriais atsižvelgiama į mažųjų įmonių veiklos ir organizacinius poreikius.“

10

Patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnyje „Darbo teisės ir draudimas diskriminuoti“ nurodyta:

„1.

Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms darbuotojai turi teisę grįžti į tą pačią darbo vietą arba, jeigu tai neįmanoma, į lygiavertę ar panašią darbo vietą, atitinkančią jų darbo sutartį ar darbo santykius.

2.

Vaiko priežiūros atostogų pirmą dieną darbuotojo įgytos arba įgyjamos teisės išlieka tokios pačios iki pat vaiko priežiūros atostogų pabaigos. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms taikomos šios teisės, įskaitant visus pakeitimus, kurie numatyti pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) taikomą praktiką.

3.

Valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai nustato darbo sutarties ar darbo santykių statusą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

<…>“

Direktyva 2006/54

11

Direktyvos 2006/54 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nei viešajame, nei privačiame sektoriuose, įskaitant viešąsias įstaigas, negali būti nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos dėl lyties šiais aspektais:

a)

įsidarbinant <…>, įskaitant paaukštinimą;

<…>

c)

užimtumo ir darbo sąlygų <…>

<…>“

12

Šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta:

„Moteris, išėjusi motinystės atostogų, turi teisę, pasibaigus motinystės atostogoms, grįžti į savo darbą ar lygiavertes pareigas tokiomis sąlygomis, kurios negali būti mažiau palankios jai <…>“

13

Minėtos direktyvos 16 straipsnyje numatyta:

„Ši direktyva taip pat nepažeidžia valstybių narių teisės pripažinti aiškių [kitų] teisių gauti tėvystės ir (arba) įvaikinimo atostogas. Tos valstybės narės, kurios pripažįsta tokias teises, imasi priemonių, būtinų <…> ir užtikrina, kad, pasibaigus tokioms atostogoms, [darbuotojai ir darbuotojos] turėtų teisę grįžti į savo darbą arba lygiavertes pareigas tokiomis sąlygomis, kurios būtų ne mažiau palankios jiems <…>“

Vokietijos teisė

14

Bandomajam laikotarpiui į vadovaujamąsias pareigas paskirto valstybės tarnautojo statusas Land Berlin reglamentuojamas 2009 m. kovo 19 d.Landesbeamtengesetz (Federalinės žemės valstybės tarnybos įstatymas, toliau – LBG) 97 straipsniu.

15

LBG 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, be kita ko, kad bandomasis laikotarpis paskyrus į šias pareigas tęsiasi dvejus metus ir negali būti pratęstas.

16

LBG 97 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nurodyta:

„Nuo paskyrimo dienos teisės ir pareigos, susijusios su pareigybe, į kurią pareigūnas galiausiai buvo paskirtas kaip nuolatinis pareigūnas <…> bandomajam laikotarpiui sustabdomos <…>“

17

LBG 97 straipsnio 4 dalyje, iš dalies pakeistoje 2011 m. birželio 22 d.Dienstrechtsneuordnungsgesetz (Įstatymas dėl federalinės valstybės tarnybos teisės modernizavimo), nurodyta:

„Valstybės tarnautojas, kuris sėkmingai išdirbo bandomąjį laikotarpį, yra paskiriamas eiti pareigas <…>. Valstybės tarnautojas, kuris pasibaigus bandomajam laikotarpiui neskiriamas nuolat eiti pareigų, praranda teisę gauti atlyginimą, susijusį su pareigomis, į kurias jis nebuvo paskirtas. Valstybės tarnautojas neįgyja daugiau teisių. Vienus metus valstybės tarnautojas negali būti vėl paskirtas bandomajam laikotarpiui eiti tas pačias pareigas. Jeigu valstybės tarnautojas pirmą kartą sėkmingai neišdirbo bandomojo laikotarpio tik todėl, kad jis ilgą laiką negalėjo vykdyti šioms vadovaujamoms pareigoms priskirtų funkcijų, didžiausius įgaliojimus hierarchinėje struktūroje turinti institucija gali leisti taikyti septintojo sakinio išimtis.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

18

1999 m. H. įsidarbino Land Berlin (Berlyno federalinė žemė) valstybės tarnyboje ir šios žemės administracijoje jai suteiktas nuolatinio valstybės tarnautojo statusas. Nuo 2008 m. rugsėjo 23 d. ji ėjo A16 darbo užmokesčio grupei priskirtas patarėjos pareigas. Po atrankos procedūros 2011 m. rugsėjo 20 d. H. pagal LGB 97 straipsnio 1 dalį bandomajam laikotarpiui paskirta eiti aukštesnei, B2, darbo užmokesčio grupei priskiriamas patarėjos pareigas. Taigi 2011 m. spalio 18 d. jai buvo suteiktos tuo metu laisvos pastarajai darbo užmokesčio grupei priskiriamos vadovaujamosios pareigos.

19

Vis dėlto H. nepradėjo eiti šių naujų pareigų. Nuo 2011 m. liepos 25 d. iki 2012 m. sausio 19 d. dėl priežasčių, susijusių su nėštumu, jai teko išeiti laikinojo nedarbingumo atostogų, o vėliau, nuo 2012 m. sausio 20 d. iki balandžio 27 d., – motinystės atostogų. Pasibaigus šioms motinystės atostogoms H. buvo atostogose iki 2012 m. gegužės 29 d., o paskui – vaiko priežiūros atostogose, kurios prasidėjo 2012 m. gegužės 30 d. ir buvo keletą kartų pratęstos iki 2015 m. vasario 20 d.

20

Per tą laiką eiti pareigoms, į kurias H. buvo paskirta bandomajam laikotarpiui, 2012 m. antrąjį pusmetį buvo paskelbtas naujas konkursas ir į jas buvo paskirtas kitas asmuo.

21

2014 m. rugsėjo 4 d.Landesverwaltungsamt Berlin (Berlyno federalinės žemės administracijos biuras, Vokietija) pranešė H., kad dvejų metų bandomasis laikotarpis, kuriam ji buvo paskirta į minėtas pareigas, baigėsi nesėkmingai, nes ji faktiškai nėjo šių pareigų, todėl pagal LGB 97 straipsnio 4 dalį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. ji neteko bandomajam laikotarpiui paskirto valstybės tarnautojo statuso. Minėtas biuras taip pat informavo H., kad ji bus grąžinta į ankstesnes A16 darbo užmokesčio grupei priskiriamas patarėjo pareigas.

22

2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu minėtas biuras atmetė H. pateiktą skundą, todėl ji pareiškė ieškinį Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija), kuriuo prašė panaikinti šį sprendimą ir nuspręsti, kad jos, kaip valstybės tarnautojos, bandomajam laikotarpiui paskirtos į aukštesnes vadovaujamąsias B2 darbo užmokesčio grupės pareigas, statusas turi būti išlaikytas ir po 2013 m. rugsėjo 19 d. Siekdama pagrįsti savo ieškinį H., be kita ko, teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeistos direktyvos 2006/54 ir 2010/18.

23

Dėl Direktyvos 2010/18 ir patikslinto Bendrojo susitarimo Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) visų pirma kelia klausimą, ar LBG 97 straipsnis atitinka šio Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį, nes H. pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms negalėjo grįžti į pareigas, kurias ėjo prieš šias atostogas, arba į lygiavertes pareigas ir buvo perkelta į pareigas, kurios pagal valstybės tarnautojams taikomus teisės aktus yra žemesnės. Minėtam teismui taip pat kyla klausimas, ar LBG 97 straipsnis yra suderinamas su minėto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatytas įgytų ar įgyjamų teisių išlaikymas, nes dėl tokio perkėlimo iš vienų pareigų į kitas sumažėja darbo užmokestis. Kaip nurodo minėtas teismas, vis dėlto negalima atmesti, kad, kaip teigia Land Berlin, LBG 97 straipsnyje nurodytos taisyklės gali būti teisės aktai, kaip tai suprantama pagal to paties Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, pagal kuriuos teisiškai, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, galėtų pasikeisti darbuotojo teisės.

24

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jeigu LBG 97 straipsniu pažeidžiamas patikslintas Bendrasis susitarimas ir (arba) Direktyva 2006/54, šio 97 straipsnio neįmanoma aiškinti taip, kad būtų užtikrinta jo atitiktis šioms Sąjungos teisės normoms, todėl tokiu atveju minėtas teismas turėtų netaikyti šios nacionalinės teisės normos.

25

Šiuo klausimu, minėto teismo nuomone, tinkamiausias sprendimas būtų įpareigoti pratęsti bandomąjį laikotarpį, nustatytą dėl pradinių pareigų, nes prasidėjus vaiko priežiūros atostogoms jis dar nebuvo pasibaigęs, o jeigu, kaip šiuo atveju, per tą laiką į šias pareigas buvo paskirtas kitas valstybės tarnautojas, – bandomąjį laikotarpį, skiriamą dėl panašių vadovaujamųjų pareigų. Tačiau jam taip pat kyla klausimas, kokį sprendimą reikėtų priimti tuo atveju, jeigu nebūtų galimybės eiti jokių kitų panašių pareigų. Galiausiai, kadangi pagal nacionalinę teisę paskiriant į naujas pareigas reikalaujama surengti naują atrankos procedūrą ir tokiu atveju gali būti įdarbinamas kitas kandidatas, o ne iš vaiko priežiūros atostogų grįžęs valstybės tarnautojas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisę įpareigojama tokios procedūros atsisakyti.

26

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [Direktyvos 2010/18] ir [patikslinto Bendrojo susitarimo] nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias bandomasis laikotarpis, per kurį pavesta eiti aukštesnes vadovaujamąsias pareigas valstybės tarnyboje, kaip reikalaujama pagal teisės aktus, baigiasi be galimybės jį pratęsti net ir tuo atveju, jei valstybės tarnautojas didžiąją šio bandomojo laikotarpio dalį buvo ir vis dar yra vaiko priežiūros atostogose?

2.

Ar [Direktyvos 2006/54] nuostatos, visų pirma jos 14 straipsnio 1 dalies a punktas arba c punktas, 15 straipsnis arba 16 straipsnis, turi būti aiškinamos taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, įtvirtinančios pirmajame klausime nurodytą normą, reiškia netiesioginę diskriminaciją dėl lyties, jei šios nuostatos daro ar gali daryti poveikį daug didesniam skaičiui moterų nei vyrų?

3.

Jeigu į pirmąjį arba antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar toks nurodytų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas draustų tokią nacionalinės teisės normą net ir tuomet, kai ši norma grindžiama siekiu per bandomąjį laikotarpį nustatyti šiam laikotarpiui paskirto valstybės tarnautojo tinkamumą nuolat eiti vadovaujamąsias pareigas, kurį galima nustatyti tik jei šis asmuo ilgą laikotarpį de facto vykdo su šiomis pareigomis susijusias funkcijas?

4.

Jeigu į trečiąjį klausimą taip pat būtų atsakyta teigiamai, ar pagal Sąjungos teisės aiškinimą leidžiamos kitokios teisinės pasekmės, nei pratęsti bandomąjį laikotarpį iš karto po vaiko priežiūros atostogų tokios trukmės laikotarpiu, koks buvo likęs prasidedant vaiko priežiūros atostogoms, paliekant tas pačias arba suteikiant lygiavertes pareigas, pavyzdžiui, tuomet, kai tokių pat pareigų ar atitinkamos darbo vietos nebėra?

5.

Ar Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad šiuo atveju, skiriant į kitą tarnautojo postą ar eiti kitas vadovaujamąsias pareigas, neturi būti vykdoma nauja atrankos procedūra vadovaujantis nacionalinės teisės aktais, įtraukiant į ją kitus kandidatus?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo ir trečiojo klausimo pirmos dalies

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pagal kurį pareigų paaukštinimui, skiriant į nuolatines vadovaujamąsias valstybės tarnautojo pareigas, nustatyta sąlyga, kad atrinktas kandidatas sėkmingai išdirbtų dvejų metų bandomąjį laikotarpį eidamas šias pareigas, ir pagal kurį tuo atveju, kai toks kandidatas didžiąją šio bandomojo laikotarpio dalį buvo vaiko priežiūros atostogose ir vis dar yra jose, pagal teisės aktus šis bandomasis laikotarpis pasibaigia po šių dvejų metų, nesant galimybės jo pratęsti, todėl suinteresuotasis asmuo, grįžęs iš vaiko priežiūros atostogų, grąžinamas į pareigas, kurios yra žemesnio lygio tiek pagal valstybės tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, tiek darbo užmokesčio požiūriu ir kurias jis ėjo prieš jam skiriant minėtą bandomąjį laikotarpį. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiojo klausimo pirma dalimi siekia išsiaiškinti, ar minėtas 5 straipsnio 1 ir 2 dalis reikia aiškinti taip, kad toks nacionalinės teisės aktas vis dėlto gali būti pateisinamas minėtu bandomuoju laikotarpiu siekiamu tikslu – galimybe įvertinti tinkamumą eiti laisvas vadovaujamąsias pareigas, – todėl reikalaujama, kad šis bandomasis laikotarpis truktų ilgai.

Pirminės pastabos

28

Pirmiausia reikėtų patikslinti, kad H. dėl vaiko priežiūros atostogų nedirbo didžiąją dalį bandomojo laikotarpio, kurį buvo reikalaujama išdirbti siekiant gauti atitinkamas vadovaujamąsias pareigas, ir tuo metu, kai Land Berlin administracijos biuras pranešė jai apie grąžinimą į ankstesnes pareigas, ji dar buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl pagrindinėje byloje aptariamą nacionalinės teisės aktą reikia nagrinėti atsižvelgiant tik į Direktyvą 2010/18 ir į patikslintą Bendrąjį susitarimą.

29

Kaip matyti iš patikslinto Bendrojo susitarimo preambulės pirmos pastraipos, šiuo Bendruoju susitarimu socialiniai partneriai, atstovaujami įvairių pramonės šakų bendrųjų profesinių organizacijų, įsipareigoja, taikydami būtiniausius vaiko priežiūros atostogų reikalavimus, nustatyti priemones, kurios leistų suderinti profesines ir šeimines pareigas ir skatinti lygias vyrų ir moterų galimybes ir vienodą požiūrį į juos.

30

Be to, Direktyvos 2010/18 8 konstatuojamojoje dalyje, susijusioje su minėto Bendrojo susitarimo taikymu, pažymima, kad šios direktyvos tikslai yra gerinti dirbančių tėvų profesinio, privataus ir šeimos gyvenimo derinimą ir skatinti moterų ir vyrų lygybę galimybių darbo rinkoje ir požiūrio darbe srityje visoje Sąjungoje.

31

Taip pat reikėtų priminti, kad, pirma, moterų ir vyrų lygybės, visų pirma, priėmimo į darbą, darbo ir atlyginimo srityse, principas ir, antra, teisė į vaiko priežiūros atostogas siekiant suteikti galimybę suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą atitinkamai įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 23 straipsnyje ir 33 straipsnio 2 dalyje ir kad patikslinto Bendrojo susitarimo bendrųjų nuostatų 3 punkte daroma nuoroda į šias nuostatas.

32

Teisė į vaiko priežiūros atostogas Chartijos 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kaip viena iš pagrindinių socialinių teisių, sugrupuotų IV antraštinėje dalyje „Solidarumas“. Šioje nuostatoje nurodyta, kad, siekiant suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, kiekvienas asmuo turi, be kita ko, teisę į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus.

33

Be to, patikslintu Bendruoju susitarimu siekiami tikslai susiję su gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimu ir tinkamos darbuotojų socialinės apsaugos buvimu, o tai, kaip matyti iš SESV 151 straipsnio, yra Sąjungos socialine politika siekiami tikslai (šiuo klausimu dėl 1995 m. Bendrojo susitarimo žr. 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Meerts, C‑116/08, EU:C:2009:645, 37 punktą).

34

Galiausiai reikėtų priminti, kad patikslintas Bendrasis susitarimas, kaip ir 1995 m. Bendrasis susitarimas, taip pat taikomi darbuotojams, kurie, kaip ir pagrindinės bylos ieškovė, turi valstybės tarnautojo statusą. Iš tiesų patikslinto Bendrojo susitarimo 1 straipsnio 2 dalyje bendrai nurodyta, kad šis susitarimas taikomas „visiems darbuotojams <…> dirbantiems pagal darbo sutartį ar palaikantiems kitokius darbo santykius, apibrėžtus pagal kiekvienos valstybės narės galiojančią teisę, kolektyvines sutartis ir (arba) taikomą praktiką“, o to paties Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti „darbuotojai“, neskiriant pagal viešą ar privatinę teisę įsteigtų darbdavių, su kuriais jie susiję, t. y. apimant visus darbuotojus (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Chatzi, C‑149/10, EU:C:2010:534, 2830 punktus).

– Dėl patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio

35

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1–3 dalys suformuluotos beveik taip pat kaip 1995 m. Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 5–7 dalys, todėl Teisingumo Teismo pateiktas pastarųjų nuostatų aiškinimas taip pat taikomas pirmosioms (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 16 d. Sprendimo Rodríguez Sánchez, C‑351/14, EU:C:2016:447, 47 punktą).

36

Šitaip Bendruoju susitarimu tėvais tapusiems asmenims sudaromos sąlygos laikinai nutraukti profesinę veiklą ir skirti visą laiką pareigoms šeimai, šio Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje užtikrinant, kad, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, jie grįš į tą patį darbą, o jeigu tai neįmanoma – į jam prilygstantį ar panašų darbą, atitinkantį jų darbo sutartį arba darbo santykius. Taigi šia nuostata grįžimas į darbo vietą po vaiko priežiūros atostogų užtikrinamas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo prieš išeinant šių atostogų (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo TSN ir YTN, C‑512/11 ir C‑513/11, EU:C:2014:73, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Be to, patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu siekiama išvengti iš darbo santykių kylančių įgytų arba įgyjamų teisių, kurių darbuotojas turi teisę reikalauti prasidėjus vaiko priežiūros atostogoms, praradimo ar sumažėjimo ir užtikrinti, kad pasibaigus šioms atostogoms jo padėtis tokių teisių atžvilgiu bus lygiai tokia pati kaip iki atostogų pradžios (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Gómez-Limón Sánchez-Camacho, C‑537/07, EU:C:2009:462, 39 punktą ir 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Meerts, C‑116/08, EU:C:2009:645, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Tačiau minėtoje nuostatoje nereglamentuojamos per vaiko priežiūros atostogas iš darbo santykių kylančios teisės ir pareigos, kurias pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 3 dalį apibrėžia valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai. Vis dėlto, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, tokią nuorodą į nacionalinės teisės aktus ir kolektyvines sutartis reikia suprasti taip, kad ji neturi įtakos patikslintame Bendrajame susitarime įtvirtintoms būtiniausioms nuostatoms, visų pirma sukonkretintoms šio Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Gómez‑Limón Sánchez‑Camacho, C‑537/07, EU:C:2009:462, 46 punktą ir 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Meerts, C‑116/08, EU:C:2009:645, 45 punktą).

39

Atsižvelgiant į Land Berlin pateiktus argumentus, pirmiausia reikia patikslinti, kad, priešingai, nei teigia ši federalinė žemė, teisė grįžti į buvusias pareigas ir išlaikyti įgytas arba įgyjamas teises, užtikrinamas pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis, darbuotojui turi priklausyti net jei vaiko priežiūros atostogos, kurių jis išėjo pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus, viršija minimalų keturių mėnesių laikotarpį, nurodytą patikslinto Bendrojo susitarimo 2 straipsnio 2 dalyje.

40

Iš tiesų Land Berlin palaikomo priešingo argumento nepatvirtina ne tik generalinio advokato išvados 20 punkte nurodyta aplinkybė, kad toks sprendimas numanomai jau išplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos (šiuo klausimu žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Riežniece, C‑7/12, EU:C:2013:410, 12, 17, 32, 50 ir 51 punktus), bet ir patikslinto Bendrojo susitarimo tekstas, nes jo 5 straipsnio atitinkamai 1 ir 2 dalyse kalbama apie teisę grįžti į darbo vietą „pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms“ ir teisę išlaikyti įgytas ir įgyjamas teises „iki pat vaiko priežiūros atostogų pabaigos“.

41

Be to, atitinkamam darbuotojui netenkant garantijos grįžti į buvusias pareigas ir išlaikyti įgytas arba įgyjamas teises, jeigu vaiko priežiūros atostogos trunka ilgiau nei minimalų keturių mėnesių laikotarpį, darbuotojas skatinamas nesinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas, todėl tai kenkia šios teisės, Direktyvos 2010/18 ir patikslinto Bendrojo susitarimo veiksmingumui (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo TSN ir YTN, C‑512/11 ir C‑513/11, EU:C:2014:73, 51 punktas), be to, tai prieštarauja patikslinto Bendrojo susitarimo tikslui suderinti profesines ir šeimines pareigas (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Lyreco Belgium, C‑588/12, EU:C:2014:99, 40 punktas).

42

Antra, Land Berlin teiginys, jog dėl to, kad H. bandomuoju laikotarpiu faktiškai nėjo pagrindinėje byloje nagrinėjamų pareigų, pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis jai nesuteikiamos teisės grįžti į šias pareigas pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ir šių atostogų pradžios dieną toliau naudotis įgytomis arba įgyjamomis teisėmis, be kita ko, susijusiomis su šiomis pareigomis, negali būti pripažintas pagrįstu.

43

Minėto 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse esančios sąvokos „darbo vieta“ ir „įgytos arba įgyjamos teisės“, jeigu šių sąvokų reikšmei ir taikymo sričiai nustatyti nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, paprastai visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, ir tokį aiškinimą galima pateikti atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir į atitinkamu reglamentavimu siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Meerts, C‑116/08, EU:C:2009:645, 41 punktą).

44

Tačiau, atsižvelgiant į šio sprendimo 29 ir 30 punktuose primintus patikslintu Bendruoju susitarimu ir Direktyva 2010/18 siekiamus tikslus ir į tai, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmajame sakinyje, pirma, išreiškiamas Sąjungos socialinės teisės principas, kuriam tenka ypatinga svarba, ir, antra, sukonkretinama teisė į vaiko priežiūros atostogas, kuri, be to, Chartijos 33 straipsnio 2 dalyje užtikrinama kaip pagrindinė teisė, ši nuostata negali būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Meerts, C‑116/08, EU:C:2009:645, 42 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Lyreco Belgium, C‑588/12, EU:C:2014:99, 36 punktą).

45

Todėl pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis pakanka, kad tą dieną, kai H. išėjo vaiko priežiūros atostogų, ji, įvykdžius atrankos ir paaukštinimo procedūrą, kaip valstybės tarnautoja jau buvo paskirta bandomajam laikotarpiui į nagrinėjamas pareigas ir todėl taip pat gavo atlyginimą, priskirtiną aukštesnei darbo užmokesčio grupei, taikomai šioms pareigoms. Vis dėlto aplinkybė, kad šio paskyrimo metu H. dėl priežasčių, susijusių su nėštumu, buvo išėjusi laikinojo nedarbingumo atostogų, niekaip nekeičia to, kad nuo tada šios naujos pareigos tapo jos pareigomis, todėl reikia pripažinti, kad vėliau, išeidama vaiko priežiūros atostogų, H. jau ėjo šias pareigas ir turėjo galimai su jomis susijusias įgytas ar įgyjamas teises.

46

Be to, toks Land Berlin siūlomas aiškinimas atgrasytų atitinkamus darbuotojus nuo išėjimo vaiko priežiūros atostogų ir neleistų siekti minėto susitarimo tikslų.

47

Trečia, reikia išnagrinėti, ar tokiu teisės aktu, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pažeidžiamos patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, nes juo nenumatoma galimybė pratęsti bandomojo laikotarpio, jeigu vadovaujamąsias pareigas bandomuoju laikotarpiu einantis valstybės tarnautojas yra vaiko priežiūros atostogose.

48

Pirma, kalbant apie teises, pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį suteikiamas vaiko priežiūros atostogų išėjusiam darbuotojui, t. y. teisę pasibaigus šioms atostogoms pagal savo darbo sutartį ar darbo santykius sugrįžti į savo darbo vietą, o paaiškėjus, kad tai neįmanoma, – į lygiavertes ar panašias pareigas, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal LBG 97 straipsnį, viena vertus, pagrindinės bylos ieškovės situacijoje esančiam valstybės tarnautojui po vaiko priežiūros atostogų automatiškai neleidžiama grįžti į pareigas, į kurias jis, prieš išeidamas vaiko priežiūros atostogų, buvo paskirtas bandomajam laikotarpiui. Iš tiesų, kadangi H. nustatytą bandomąjį laikotarpį buvo išėjusi vaiko priežiūros atostogų, todėl nedirbo šioms pareigoms numatyto darbo ir atitinkamai negalėjo įrodyti, kad yra tinkama nuolat eiti šias pareigas, akivaizdu, kad, grįžusi iš atostogų, ji negalėjo grįžti į šias pareigas.

49

Kita vertus, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal minėtą nacionalinės teisės aktą automatiškai atimama galimybė pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms siūlyti suinteresuotajam asmeniui bandomuoju laikotarpiu eiti valstybės tarnautojo pareigas, lygiavertes ar panašias į tas, kurias šis asmuo ėjo prieš išeidamas minėtų atostogų, nes dvejų metų bandomasis laikotarpis, kuris jam buvo skirtas, kad įrodytų tinkamumą užimti vadovaujamąsias pareigas, jau pasibaigė ir negali būti pratęstas.

50

Iš to matyti, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalis draudžia tokį teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

51

Antra, kalbant apie patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, kuriame numatyta, kad išlaikomos „įgytos arba įgyjamos teisės“, reikia priminti, kad ši sąvoka apima visas tiesiogiai ar netiesiogiai iš darbo santykių kylančias teises ir naudą pinigais ar natūra, kurių darbuotojas turi teisę reikalauti iš darbdavio prasidedant vaiko priežiūros atostogoms (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 22 d. Sprendimo Meerts, C‑116/08, EU:C:2009:645, 43 punktą).

52

Tai apima teises ir naudą, kylančią iš nuostatų, kuriomis įtvirtinami galimybės būti priskirtam aukštesniam profesinės hierarchijos lygiui kriterijai, kylantys iš darbo santykių (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Sass, C‑284/02, EU:C:2004:722, 31 punktą). Šiuo atveju taip yra kalbant apie LBG 97 straipsnyje reglamentuojamą valstybės tarnautojo teisę į galimą nuolatinį paaukštinimą į vadovaujamąsias pareigas, kai jis, būdamas susijęs darbo santykiais su Land Berlin tarnyba, pasibaigus išankstinės atrankos procedūrai išdirba tam tikros trukmės bandomąjį laikotarpį.

53

Tačiau šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog dėl to, kad išėjo vaiko priežiūros atostogų, pagal LBG 97 straipsnį H. šiuo atveju netenka bet kokios galimybės įrodyti tinkamumą eiti vadovaujamąsias pareigas, kurių ji siekė, ir po bandomojo laikotarpio atitinkamu atveju būti paaukštinta skiriant į nuolatines pareigas, kurias eiti ji buvo atrinkta prieš minėtas atostogas.

54

Iš to matyti, kad patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys taip pat draudžia tokį teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Kadangi tokiu teisės aktu darbuotojas, esantis tokioje situacijoje kaip H., atgrasomas nuo sprendimo pasinaudoti teise į vaiko priežiūros atostogas, juo taip pat kenkiama šios patikslintu Bendruoju susitarimu užtikrinamos teisės veiksmingumui.

55

Kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo argumentus, kad LBG 97 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies antro sakinio nuostatos gali būti „nacionalinės teisės“, kaip tai suprantama pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies antrą sakinį, nuostatos, pagal kurias, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, tokios darbuotojo teisės, kurios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali būti teisėtai pakeistos, pirmiausia reikia pažymėti, kad šios nuostatos kalbinės versijos skiriasi. Nors kai kuriose kalbinėse versijose, pavyzdžiui, versijoje vokiečių kalba, nurodyta, kad įgytos ar įgyjamos teisės, įskaitant pakeitimus, kylančius, be kita ko, iš nacionalinės teisės aktų, taikomos pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, versijoje prancūzų kalba numatyta, kad po vaiko priežiūros atostogų taikomos minėto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nurodytos teisės, kaip ir pakeitimai, kylantys, be kita ko, „iš nacionalinės teisės [aktų]“.

56

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog pagal suformuotą jurisprudenciją, esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės nuostatų, kurių dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (žr., be kita ko, 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 46 punktą ir 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimo Popescu, C‑632/15, EU:C:2017:303, 35 punktą).

57

Šiuo atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 29 ir 30 punktuose primintus tikslus, kurių siekiama patikslintu Bendruoju susitarimu, taip pat į darbuotojams pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalis suteiktos apsaugos svarbą, pažymėtą šio sprendimo 44 punkte, patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies antras sakinys negali būti aiškinamas taip, kad būtų pakenkta darbuotojams pagal minėto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį suteiktos apsaugos veiksmingumui. Tačiau taip nutiktų, tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis pripažinus, kad pagal šį patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies antrą sakinį darbuotojo įgytos ar įgyjamos teisės išnykimą galima pateisinti tuo, kad nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad teisiškai ši teisė išnyksta pasibaigus laikotarpiui, kurio neleidžiama pratęsti ir kuris toliau skaičiuojamas, kol atitinkamas darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų.

58

Galiausiai, ketvirta, reikia išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą dėl to, ar patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse užtikrinamų teisių pažeidimą, kurį lemia LGB 97 straipsnio taikymas, atitinkamu atveju galima pateisinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo bandomojo laikotarpio tikslu – leisti įvertinti tinkamumą eiti laisvas vadovaujamąsias pareigas, nes šį gebėjimą galima įrodyti tik ilgą laikotarpį faktiškai atliekant su šiomis pareigomis susijusias užduotis.

59

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip generalinis advokatas tai padarė išvados 30 punkte, kad patikslintame Bendrajame susitarime nėra jokios nuostatos, kuria būtų leidžiama nukrypti nuo šitaip užtikrinamų teisių. Bet kuriuo atveju neatrodo, kad šiuo atveju tokių teisių ribojimas būtų kaip nors būtinas numatytam tikslui pasiekti. Iš tiesų toks tikslas, kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galėtų būti pasiektas ėmusis tam tikrų taisomųjų priemonių, kurios leistų, kaip to reikalaujama patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje, išlaikyti visą vykdomą pareigų paaukštinimo procesą, ir po vaiko priežiūros atostogų asmuo galėtų reikiamą laiką tęsti bandomąjį laikotarpį eidamas pareigas, kurias jis užėmė išėjimo vaiko priežiūros atostogų dieną, o jeigu tai neįmanoma – lygiavertes ar panašias pareigas, kaip to reikalaujama pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį.

60

Be to, negalima pritarti Land Berlin argumentui, kad, jeigu darbdavys privalėtų užtikrinti darbuotojo grįžimą į šio darbuotojo anksčiau eitas pareigas laikotarpį, kuris gali trukti maksimalų leidžiamų vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, kuris Vokietijoje yra treji metai, tokiu atveju jis būtų priverstas šį laikotarpį palikti šias pareigas laisvas; taip būtų pakenkta tinkamai šios federalinės žemės tarnybų veiklai, o privačiajame sektoriuje iškiltų grėsmė pačiam įmonės išlikimui.

61

Pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 3 straipsnio 1 dalį būtent valstybės narės turi nustatyti vaiko priežiūros atostogų suteikimo taisykles ir, be kita ko, leidžiamą jų trukmę, laikydamosi šiame Bendrajame susitarime nustatytų būtiniausių reikalavimų. Tačiau, kaip matyti iš pačios minėtos 3 straipsnio 1 dalies formuluotės, darbdavių poreikiai, be kita ko, susiję su įmonių, visų pirma mažųjų įmonių, veikla ir organizavimu, kaip ir darbuotojų poreikiai, yra vienas iš kriterijų, į kuriuos atsižvelgdamos valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai atitinkamais atvejais turi nustatyti galimybės pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis sąlygas ir šių atostogų suteikimo taisykles.

62

Todėl negalima pripažinti, kad, kai pagal minėtą nuostatą yra nustatoma leidžiama atostogų trukmė, darbuotojams, nusprendusiems išeiti vaiko priežiūros atostogų šitaip nustatytam laikotarpiui, dėl tų pačių poreikių galėtų būti netaikomi patikslintu Bendruoju susitarimu užtikrinami minimalūs reikalavimai, be kita ko, įtvirtinti šio susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

63

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą ir į trečiojo klausimo pirmą dalį turi būti atsakyta taip: patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pagal kurį paaukštinimui į nuolatines vadovaujamąsias valstybės tarnautojo pareigas nustatyta sąlyga, kad atrinktas kandidatas sėkmingai išdirbtų dvejų metų bandomąjį laikotarpį eidamas šias pareigas, ir pagal kurį tokiu atveju, kai šis kandidatas didžiąją šio bandomojo laikotarpio dalį buvo vaiko priežiūros atostogose ir vis dar yra jose, praėjus minėtiems dvejiems metams šis bandomasis laikotarpis teisiškai pasibaigia, nesant galimybės jo pratęsti, todėl suinteresuotasis asmuo, grįžęs iš vaiko priežiūros atostogų, grąžinamas į pareigas, kurios yra žemesnio lygio tiek pagal valstybės tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, tiek darbo užmokesčio požiūriu ir kurias jis ėjo prieš paskiriant jį minėtam bandomajam laikotarpiui. Dėl to atsiradusių šio straipsnio pažeidimų negalima pateisinti minėtu bandomuoju laikotarpiu siekiamais tikslais – leisti įvertinti gebėjimą eiti numatytas vadovaujamąsias pareigas.

Dėl antrojo klausimo ir trečiojo klausimo antros dalies

64

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį prejudicinį klausimą ir į trečiojo klausimo pirmą dalį, į antrąjį klausimą ir į trečiojo klausimo antrą dalį atsakyti nereikia.

Dėl ketvirtojo ir penktojo klausimų

65

Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kokių pasekmių tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje kyla pagal Sąjungos teisę, kai toks teisės aktas, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra nesuderinamas su patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

66

Pirmiausia reikia priminti, jog pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktus, turi juos aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į aptariamos direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., be kita ko, 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, EU:C:2012:33, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip yra ir tuo atveju, kai egzistuoja susitarimai, kurie, kaip patikslintas Bendrasis susitarimas, įgyvendinti Tarybos direktyva, kurios sudedamoji dalis jie yra (pagal analogiją žr. 2010 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Chatzi, C‑149/10, EU:C:2010:534, 43 ir 44 punktus).

67

Vis dėlto šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą aiškiai pabrėžia, kad, kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą teisės aktą, toks Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas nėra įmanomas.

68

Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia priminti, kad, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, visais atvejais, kai direktyvos nuostatos, sprendžiant iš jų turinio, yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, privatūs asmenys gali jomis remtis valstybės narės, kaip darbdavės, atžvilgiu. Be to, Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad šią jurisprudenciją leidžiama taikyti susitarimams, kaip antai bendriesiems susitarimams dėl vaiko priežiūros atostogų, kurie yra Sąjungos mastu vykusio socialinių partnerių dialogo rezultatas ir kurie, remiantis jų atitinkamu teisiniu pagrindu, buvo įgyvendinti Tarybos direktyva, kurios sudedamoji dalis jie yra (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimo Zentralbetriebsrat der Landeskrankenhäuser Tirols, C‑486/08, EU:C:2010:215, 22 ir 23 punktus).

69

Tačiau patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmame sakinyje bendrai ir vienareikšmiškai įtvirtintos darbuotojo teisės grįžti į savo darbo vietą, o jei tai neįmanoma, – į lygiavertes ar panašias pareigas ir pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms išlaikyti pirmą šių atostogų dieną įgytas ir įgyjamas teises. Taigi šių nuostatų turinys yra besąlyginis ir pakankamai tikslus, kad teisės subjektas galėtų jomis remtis, o teismas – jas taikyti (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Gómez‑Limón Sánchez‑Camacho, C‑537/07, EU:C:2009:462, 36 punktą).

70

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš to darytina išvada, kad jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi, be kita ko, patikrinti, ar tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje Land Berlin, kaip darbdavė, tikrai negalėjo užtikrinti H. galimybės pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms grįžti į darbo vietą, ir jei taip, tuomet jis turi užtikrinti, kad H., kaip to reikalaujama pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį, būtų paskirta į lygiavertes ar panašias jos darbo sutartį ar darbo santykius atitinkančias pareigas, kad galėtų jas eidama tęsti bandomąjį laikotarpį tokiomis sąlygomis, kurios, be kita ko, atitiktų iš šio Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Riežniece, C‑7/12, EU:C:2013:410, 51 punktą).

72

Kalbant apie aplinkybę, kad vadovaujamosios pareigos, į kurias H., kaip valstybės tarnautoja, 2011 m. spalio 18 d. buvo paskirta bandomajam laikotarpiui, kai 2012 m. gegužės 30 d. ji išėjo vaiko priežiūros atostogų, 2012 m. antrąjį pusmetį surengus atrankos procedūrą galiausiai atiteko kitam asmeniui, reikia pažymėti, jog Land Berlin Teisingumo Teisme nepaaiškino, kodėl ji objektyviai negalėjo užtikrinti H. galimybės po atostogų bandomajam laikotarpiui grįžti į atitinkamas vadovaujamąsias valstybės tarnautojo pareigas. Ši federalinė žemė, be kita ko, nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių ji negalėjo laikinai išlaikyti šių pareigų laisvų arba prireikus laikinai į jas paskirti kitą tarnautoją, kol H. grįš į darbą.

73

Nors Teisingumo Teismas, žinoma, jau yra pripažinęs, kad darbdavys, siekdamas racionaliai valdyti savo įstaigą, turi teisę reorganizuoti jos padalinius, jis patikslino, kad darbdavys tai gali daryti tik laikydamasis taikytinų Sąjungos teisės nuostatų (pagal analogiją dėl 1995 m. Bendrojo susitarimo žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Riežniece, C‑7/12, EU:C:2013:410, 36 punktą).

74

Taigi šiomis aplinkybėmis būtent darbdaviui tenka pareiga prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme įrodyti, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo užtikrinti, kad pagrindinės bylos ieškovė pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms galėtų grįžti į vadovaujamąsias pareigas, į kurias ji buvo paskirta bandomajam laikotarpiui prieš išeidama minėtų atostogų.

75

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje nustatytų, jog darbdavys negalėjo to užtikrinti, tada bet kuriuo atveju reikėtų, kad darbo vieta, į kurią Land Berlin grąžino H., atsižvelgdama į jos grįžimą į darbą po vaiko priežiūros atostogų, negalėtų būti laikoma „lygiaverte [vadovaujamoms pareigoms] ar panašia“ į vadovaujamąsias pareigas, kurias H. ėjo tuo metu, kai išėjo vaiko priežiūros atostogų, kaip tai suprantama pagal patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalį, nes neginčijama, kad ji buvo grąžinta į pareigas, kurias ėjo iki paaukštinimo į minėtas vadovaujamąsias pareigas, t. y. į pareigas, kurios ir pagal valstybės tarnybos teisės aktus, ir pagal darbo užmokestį yra žemesnio lygio.

76

Iš tiesų norint nepažeisti minėto 5 straipsnio 1 dalies Land Berlin būtų reikėję paskirti H. kaip valstybės tarnautoją bandomajam laikotarpiui į vadovaujamąsias pareigas, kurių bent jau valstybės tarnybos teisės aktuose numatytas lygmuo, darbo užmokesčio dydis ir vadovavimo funkcijos atitiktų pareigų, kurias eiti ji iš pradžių buvo atrinkta, lygmenį, darbo užmokesčio dydį ir funkcijas.

77

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikės įsitikinti, kad bandomasis laikotarpis einant vadovaujamąsias pareigas, į kurias iš pradžių buvo paskirta, bus tęsiamas laikantis iš patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies kylančių reikalavimų, atsižvelgiant į šio bandomojo laikotarpio trukmę, o nustačius, kad tai objektyviai neįmanoma, bus tęsiamas einant lygiavertes ar panašias pareigas.

78

Norint laikytis šių reikalavimų būtina, kad H. po vaiko priežiūros atostogų išlaikytų galimybę tęsti bandomąjį laikotarpį einant vienas ar kitas minėtas pareigas taip, kad visas jos faktinis bandomasis laikotarpis truktų tiek pat, kiek ir bandomasis laikotarpis, kuris jai būtų buvęs suteiktas, jei nebūtų išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Iš tiesų H. pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms turi ir toliau turėti tas pačias galimybes įrodyti tinkamumą eiti vadovaujamąsias pareigas, į kurias buvo paskirta, ir todėl tas pačias galimybes pasibaigus bandomajam laikotarpiui būti paskirta nuolat eiti šias pareigas.

79

Galiausiai, kalbant apie galimą reikalavimą prieš skiriant pagrindinės bylos ieškovę bandomajam laikotarpiui į panašias ar lygiavertes vadovaujamąsias pareigas surengti naują atrankos procedūrą, reikia konstatuoti, kad dėl šio reikalavimo pagrindinėje byloje nagrinėjama vaiko priežiūros atostogų išėjusio darbuotojo turima teisė būti perkeltam į panašią ar lygiavertę darbo vietą patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje numatytomis sąlygomis, kad jis galėtų tęsti bandomąjį laikotarpį tokiomis sąlygomis, kurios, be kita ko, atitinka iš šio Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio kylančius reikalavimus, netektų prasmės (pagal analogiją žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Riežniece, C‑7/12, EU:C:2013:410, 54 punktą).

80

Iš tiesų, be aplinkybės, kad suinteresuotasis asmuo jau dalyvavo tokioje atrankos procedūroje, po kurios jis, kaip valstybės tarnautojas, buvo paskirtas bandomajam laikotarpiui į vadovaujamąsias pareigas, kurias jis ėjo išeidamas vaiko priežiūros atostogų, dėl tokios atrankos procedūros būtų pavėlintas ir šio suinteresuotojo asmens paskyrimas į naujas pareigas, ir jo galimybė įrodyti savo tinkamumą būti paskirtam nuolat eiti šias pareigas. Be to, dar svarbiau yra tai, kad dėl šios atrankos procedūros toks paskyrimas taptų nenuspėjamas, nes priklausytų nuo jos rezultatų.

81

Todėl su tokiu reikalavimu, kuris nurodytas šio sprendimo 79 punkte, negalima sutikti, tad vadovaudamasis šio sprendimo 70 punkte priminta jurisprudencija prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo jo netaikyti.

82

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus turi būti atsakyta taip: prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prireikus netaikydamas pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų, turi patikrinti, kaip to reikalaujama patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje, ar tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje atitinkama federalinė žemė (Land), kaip darbdavė, objektyviai negalėjo leisti suinteresuotajam asmeniui pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms grįžti į savo darbo vietą, o jei taip, tuomet jis turi užtikrinti, kad šis asmuo būtų paskirtas į lygiavertę ar panašią jo darbo sutartį ar darbo santykius atitinkančią darbo vietą, nesant galimybės dėl šio paskyrimo į pareigas nustatyti reikalavimą surengti naują atrankos procedūrą. Be to, minėtas teismas turi užtikrinti, kad suinteresuotasis asmuo pasibaigus šioms vaiko priežiūros atostogoms galėtų tęsti bandomąjį laikotarpį eidamas pareigas, į kurias jis buvo grąžintas ar paskirtas iš naujo, tokiomis sąlygomis, kurios atitiktų iš patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

83

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyvos 2010/18/ES, įgyvendinančios patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų, ir panaikinančios Direktyvą 96/34/EB, priede išdėstyto patikslinto Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų 5 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamas toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, pagal kurį paaukštinimui į nuolatines vadovaujamąsias valstybės tarnautojo pareigas nustatyta sąlyga, kad atrinktas kandidatas sėkmingai išdirbtų dvejų metų bandomąjį laikotarpį eidamas šias pareigas, ir pagal kurį tokiu atveju, kai šis kandidatas didžiąją šio bandomojo laikotarpio dalį buvo vaiko priežiūros atostogose ir vis dar yra jose, praėjus minėtiems dvejiems metams šis bandomasis laikotarpis teisiškai pasibaigia, nesant galimybės jo pratęsti, todėl suinteresuotasis asmuo, grįžęs iš vaiko priežiūros atostogų, grąžinamas į pareigas, kurios yra žemesnio lygio tiek pagal valstybės tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, tiek darbo užmokesčio požiūriu ir kurias jis ėjo prieš paskiriant jį minėtam bandomajam laikotarpiui. Dėl to atsiradusių šio straipsnio pažeidimų negalima pateisinti minėtu bandomuoju laikotarpiu siekiamais tikslais – leisti įvertinti gebėjimą eiti numatytas vadovaujamąsias pareigas.

 

2.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prireikus netaikydamas pagrindinėje byloje nagrinėjamo nacionalinės teisės akto, turi patikrinti, kaip to reikalaujama Direktyvos 2010/18 priede išdėstyto patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 1 dalyje, ar tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje atitinkama federalinė žemė (Land), kaip darbdavė, objektyviai negalėjo leisti suinteresuotajam asmeniui pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms grįžti į savo darbo vietą, o jei taip, tuomet jis turi užtikrinti, kad šis asmuo būtų paskirtas į lygiavertę ar panašią jo darbo sutartį ar darbo santykius atitinkančią darbo vietą, nesant galimybės dėl šio paskyrimo į pareigas nustatyti reikalavimą surengti naują atrankos procedūrą. Be to, minėtas teismas turi užtikrinti, kad suinteresuotasis asmuo pasibaigus šioms vaiko priežiūros atostogoms galėtų, eidamas pareigas, į kurias jis buvo grąžintas ar iš naujo paskirtas, tęsti bandomąjį laikotarpį tokiomis sąlygomis, kurios atitiktų iš patikslinto Bendrojo susitarimo 5 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

Top