—

Noria Distribution SARL, atstovaujamos advokato F. Meunier,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir J. Traband,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braga da Cruz, K. Herbout‑Borczak ir S. Lejeune,

—

Autorité de surveillance AELE, atstovaujamos Ø. Bø, L. Biørnstad ir C. Zatschler,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (OL L 183, 2002, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 490) ir ESV sutarties nuostatų, susijusių su laisvu prekių judėjimu, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Noria Distribution baudžiamąją bylą SARL dėl to, kad ji laikė, eksponavo, pateikė prekybai arba pardavė maisto papildus, kurių leidimas Prancūzijoje neišduotas ir kuriuos ji žinojo kaip suklastotus, užterštus ar kenksmingus, ir dėl to, kad ji suklaidino arba bandė suklaidinti savo kontrahentus dėl šių maisto papildų vartojimo rizikos ir esminių savybių.

3

Direktyvos 2002/46 2 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad Bendrijoje maisto papildais gali būti prekiaujama tik tada, kai jie atitinka šioje direktyvoje nustatytas taisykles.“

5

Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Didžiausi maisto papilduose esančių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, suvartojami per dieną, kaip rekomenduoja jų gamintojas, nustatomi atsižvelgiant į:

2.   Nustatant 1 dalyje nurodytas didžiausias koncentracijos vertes, deramas dėmesys turėtų būti skiriamas orientaciniams vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiams, kuriuos įsisavina gyventojai.

3.   Siekiant užtikrinti, kad maisto papilduose būtų didelis vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekis, atitinkamai nustatomi mažiausi gamintojo rekomenduojami dienos suvartojimo kiekiai.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nurodytus didžiausius ir mažiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius tvirtina Komisija. Šios priemonės, skirtos neesminėms šios direktyvos nuostatoms iš dalies keisti ją papildant, tvirtinamos laikantis 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos reguliavimo procedūros su tikrinimu.“

6

Direktyvos 2002/46 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeisdamos 4 straipsnio 7 dalies, valstybės narės dėl priežasčių, susijusių su produktų sudėtimi, gamybos specifikacijomis, pateikimu ar ženklinimu, negali uždrausti arba apriboti prekybą 1 straipsnyje nurodytais produktais, kurie atitinka šią direktyvą ir tam tikrais atvejais Bendrijos aktus, priimtus įgyvendinant šią direktyvą.

2.   Nepažeidžiant Sutarties, ypač jos 28 ir 30 straipsnių, 1 dalis neturi įtakos nacionalinėms nuostatoms, kurios taikytinos, kai nėra Bendrijos aktų, priimtų pagal šią direktyvą.“

7

Direktyvos 2002/46 I ir II prieduose atitinkamai išvardyti „vitaminai ir mineralinės medžiagos, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamybai“, ir „vitaminai ir mineralinės medžiagos, kurie gali būti naudojami maisto papildų gamybai [vitaminų ir mineralinių medžiagų formos, kurios gali būti naudojamos maisto papildų gamybai]“.

8

Pagal 2006 m. kovo 20 d.Décret no2006‑352 (Nutarimas Nr. 2006‑352, JORF, 2006 m. kovo 25 d., p. 4543), kuriuo į Prancūzijos teisę perkeliama Direktyva 2002/46, 5 straipsnį vitaminai ir mineralinės medžiagos gali būti naudojami gaminant maisto papildus tik vartojimo, žemės ūkio ir sveikatos ministrų įsakymu nustatytomis sąlygomis.

9

Šio nutarimo 16 straipsnyje numatyta procedūra, kurią reikia atlikti prieš Prancūzijos rinkai pirmą kartą pateikiant maisto papildą, kurio sudėtyje yra maistinį ar fiziologinį poveikį turinčių medžiagų, augalo arba augalo preparato, kuris neįtrauktas į minėto nutarimo 6 ir 7 straipsniuose numatytus įsakymus, tačiau teisėtai gaminamas arba parduodamas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3), šalyje.

10

Taikant 2006 m. kovo 20 d. Nutarimo Nr. 2006‑352 5 straipsnį priimtame 2006 m. gegužės 9 d. ministrų įsakyme dėl maistinių medžiagų, kurias galima naudoti gaminant maisto papildus (JORF, 2006 m. gegužės 28 d., p. 7977, toliau – 2006 m. gegužės 9 d. įsakymas), be kita ko, nustatytas vitaminų ir mineralinių medžiagų, kuriuos galima naudoti gaminant maisto papildus, sąrašas ir jame nurodytos jų naudojimo didžiausios dienos normos, kurių negalima viršyti.

11

Noria Distribution yra Prancūzijos bendrovė, Sąjungoje prekiaujanti maisto papildais.

12

Ši bendrovė patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. laikė, eksponavo, pateikė prekybai arba pardavė maisto papildus, kurių leidimas Prancūzijoje neišduotas ir kuriuos ji žinojo kaip suklastotus, užterštus ar kenksmingus, nes jie neatitiko galiojusių teisės normų, ir dėl to, kad ji suklaidino arba bandė suklaidinti savo kontrahentus dėl šių maisto papildų vartojimo pavojaus ir esminių savybių, nes jų sudėtyje esantys vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai viršijo 2006 m. gegužės 9 d. įsakyme nustatytas didžiausias vitaminų ir mineralinių medžiagų, kuriuos galima naudoti gaminant tokius maisto papildus, dienos normas.

13

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Noria Distribution neginčija faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiami jai pateikti kaltinimai, tikrumo. Vis dėlto ji teigia, kad 2006 m. gegužės 9 d. įsakymas, kuriuo remiantis jai iškelta baudžiamoji byla, neatitinka Sąjungos teisės.

14

Šiomis aplinkybėmis Tribunal de grande instance de Perpignan (Perpinjano apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

15

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2002/46 nuostatas ir ESV sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo reikia aiškinti taip: jomis draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame nenumatyta kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamų ar parduodamų maisto papildų, kuriuose esantys maistinių medžiagų kiekiai viršija šiame akte nustatytas didžiausias dienos normas, pateikimo šios valstybės narės rinkai procedūra.

16

Pirmiausia reikia priminti, kad kol Komisija pagal Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 4 dalį nenustatė didžiausių maistinių medžiagų kiekių, kurie gali būti naudojami gaminant maisto papildus, valstybėms narėms paliekama kompetencija priimti su šiais kiekiais susijusius teisės aktus; įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis SESV 34 ir 36 straipsnių ir atsižvelgti į Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus kriterijus, įskaitant reikalavimą atlikti rizikos įvertinimą, pagrįstą visuotinai priimtais mokslo duomenimis (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 24 ir 32 punktus).

17

Šiuo klausimu reikia priminti, kad laisvas prekių judėjimas tarp Europos Sąjungos šalių yra pagrindinis ESV sutarties principas, įtvirtintas SESV 34 straipsnyje numatytame draudime valstybių narių tarpusavio prekyboje taikyti kiekybinius importo apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones (žr. 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑41/02, EU:C:2004:762, 38 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑333/08, EU:C:2010:44, 73 punktą).

18

SESV 34 straipsnyje numatytas apribojimams lygiaverčio poveikio priemonių draudimas apima bet kuriuos valstybių narių teisės aktus, galinčius tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai sudaryti prekybos Sąjungoje kliūtis (žr., be kita ko, 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, EU:C:1974:82, 74 punktą; 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑88/07, EU:C:2009:123, 82 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑333/08, EU:C:2010:44, 74 punktą).

19

Pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas sudaro prekybos Sąjungoje kliūtį, nes maisto papildu, kuriame esančių maistinių medžiagų kiekiai viršija šiame akte nustatytą didžiausią koncentraciją, negalima prekiauti Prancūzijoje, nors jis teisėtai gaminamas ar parduodamas kitoje valstybėje narėje.

20

Taigi minėtas teisės aktas yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kaip ji suprantama pagal SESV 34 straipsnį.

21

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės teisės aktas, kuriuo draudžiama šioje valstybėje narėje prekiauti kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamais ir (arba) parduodamais maisto produktais, kuriuose esančių maistinių medžiagų kiekiai viršija tame teisės akte nustatytus didžiausius kiekius, gali būti pateisinama kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kaip ji suprantama pagal SESV 34 straipsnį, jei atitinka SESV 36 straipsnio, kaip jį išaiškino Teisingumo Teismas, reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel, C‑95/01, EU:C:2004:71, 34 punktą).

22

Pirma, tokiame teisės akte turi būti numatyta procedūra, sudaranti sąlygas ūkio subjektams gauti leidimą prekiauti maisto papildais, kuriuose esančių maistinių medžiagų kiekiai viršija leistinas normas. Ši procedūra turi būti gana laisvai prieinama, ją turi būti galima atlikti per protingą terminą ir, jei leidimo prašymas atmetamas, tokį sprendimą turi būti galima skųsti teismui (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑24/00, EU:C:2004:70, 26 punktą; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel, C‑95/01, EU:C:2004:71, 35 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑333/08, EU:C:2010:44, 81 punktą).

23

Antra, prašymą išduoti leidimą prekiauti minėtais papildais kompetentingos nacionalinės institucijos gali atmesti, tik jei šie papildai kelia realų pavojų visuomenės sveikatai (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑24/00, EU:C:2004:70, 27 punktą; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel, C‑95/01, EU:C:2004:71, 36 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑333/08, EU:C:2010:44, 82 punktą).

24

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmasis klausimas susijęs tik su būtinybe laikytis šio sprendimo 22 punkte nurodyto reikalavimo; jis nesusijęs su ankstesniame punkte nurodytu reikalavimu, kuris nagrinėjamas atsakant į klausimą, ar priemonė, kuria draudžiama prekiauti, kaip antai numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamame teisės akte, yra pagrįsta valstybės narės, kuri remiasi SESV 36 straipsniu, nurodomo realaus pavojaus visuomenės sveikatai nuodugniu moksliniu įvertinimu.

25

Dėl šio sprendimo 22 punkte nurodyto reikalavimo reikia konstatuoti, kad, nors pagrindinėje byloje nagrinėjamame teisės akte numatyta tam tikrų maisto papildų, dėl kurių pagal šį teisės aktą neišduotas leidimas, bet kurie teisėtai gaminami arba parduodami kitoje valstybėje narėje, pateikimo Prancūzijos rinkai procedūra, tačiau neginčijama, kad ši procedūra netaikoma kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamiems ar parduodamiems maisto papildams, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriuose esančių maistinių medžiagų kiekiai viršija minėtame akte nustatytus didžiausius kiekius.

26

Šio sprendimo 22 punkte nurodytas sąlygas atitinkančios procedūros egzistavimas yra vienas iš reikalavimų, kuriuos turi atitikti teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kad būtų pateisinamas pagal SESV 36 straipsnį.

27

Vadinasi, tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu draudžiama prekiauti maisto papildais, kuriuose esančių maistinių medžiagų kiekiai viršija jame nustatytą didžiausią koncentraciją, nenumačius jokios tokio tipo maisto papildų pateikimo rinkai procedūros, nors tie papildai teisėtai gaminami ar parduodami kitoje valstybėje narėje, minėtas teisės aktas neatitinka šio sprendimo 22 punkte nurodytų reikalavimų ir todėl negali būti pateisinamas pagal SESV 36 straipsnį.

28

Tokiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2002/46 nuostatas ir ESV sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo reikia aiškinti taip: jomis draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriame nenumatyta kitoje valstybėje narėje teisėtai gaminamų ar parduodamų maisto papildų, kuriuose esantys maistinių medžiagų kiekiai viršija šiame akte nustatytą didžiausias dienos normas, pateikimo šios valstybės narės rinkai procedūra.

29

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2002/46 nuostatas, ypač jos 5 straipsnį, ir ESV sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo reikia aiškinti taip: jomis draudžiama šiame 5 straipsnyje nurodytus didžiausius kiekius nustatyti proporcingai rekomenduojamam suvartoti per dieną kiekiui ir nurodyti maistinių medžiagų, keliančių mažiausią pavojų, kiekį, tris kartus didesnį už rekomenduojamą suvartoti per dieną, taip pat maistinių medžiagų, dėl kurių kyla didžiausio leistino saugaus kiekio viršijimo pavojus, kiekį, lygų rekomenduojamam suvartoti per dieną, ir didžiausią pavojų keliančių maistinių medžiagų kiekį, mažesnį už rekomenduojamą suvartoti per dieną arba lygų nuliui

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškelia prielaidą, kad minėti kiekiai galėjo būti nustatyti „laikantis maistinių medžiagų kriterijų kaip laisvą prekių judėjimą ribojančių priemonių pateisinimo elementų“ ir „nesant mokslinės ekspertizės nustatytos saugios koncentracijos“.

31

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nustatant didžiausius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius, kurie gali būti naudojami gaminant maisto papildus, reikia ne tik laikytis SESV 34 ir 36 straipsnių, bet ir remtis Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais kriterijais (žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 32 ir 63 punktus).

32

Pagal 5 straipsnio 1 dalies a punktą minėti kiekiai, suvartojami per dieną, kaip rekomenduoja jų gamintojas, nustatomi atsižvelgiant į didžiausią leistiną saugią vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentraciją, kuri nustatyta remiantis moksliniu rizikos įvertinimu, pagrįstu visuotinai priimtais mokslo duomenimis, atitinkamai atsižvelgiant į įvairius skirtingų vartotojų grupių jautrumo laipsnius (žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 64 punktą).

33

Vadinasi, nustatant Direktyvos 2002/46 5 straipsnyje nurodytus didžiausius kiekius, visų pirma turi būti atsižvelgiama į didžiausią leistiną saugią aptariamų vitaminų ir mineralų koncentraciją, atlikus mokslinį rizikos asmenų sveikatai įvertinimą, pagrįstą atitinkamais mokslo duomenimis, o ne vien hipotetiniais svarstymais (žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 65 punktą).

34

Taigi didžiausių vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekių, kurie gali būti naudojami gaminant maisto papildus, nustatymas, kai po tokio mokslinio įvertinimo neįrodžius rizikos asmenų sveikatai nebuvo nustatyta didžiausia leistina saugi šių maistinių medžiagų koncentracija, tokio reikalavimo neatitinka (žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 66 punktą).

35

Nustačius didžiausią leistiną saugią koncentraciją, neatmestina galimybė, kad bus nustatyti gerokai už ją mažesni didžiausi vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekiai, kurie gali būti naudojami gaminant maisto papildus, jei šių didžiausių kiekių nustatymas gali būti pateisintas, atsižvelgiant į Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse esančius kriterijus, ir jei jis atitinka proporcingumo principą (žr. 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 71 punktą).

36

Pagal minėto 5 straipsnio 1 dalies b punktą ir 2 dalį, nustatant minėtus kiekius, reikia atsižvelgti ne tik į šią koncentraciją, bet ir į vitaminų ir mineralinių medžiagų įsisavinimą iš kitų maisto šaltinių bei orientacinius vitaminų ir mineralinių medžiagų kiekius, kuriuos įsisavina gyventojai.

37

Be to, įvertinimą, kuriuo remiantis nustatomi didžiausi maistinių medžiagų kiekiai, kuriuos galima naudoti gaminant maisto papildus, reikia atlikti kiekvienu atskiru atveju (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑192/01, EU:C:2003:492, 46 punktą; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel, C‑95/01, EU:C:2004:71, 40 punktą; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑24/00, EU:C:2004:70, 53 punktą; 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑41/02, EU:C:2004:762, 47 punktą ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 55 ir 72 punktus).

38

Galiausiai reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nors valstybės narės gyventojų mitybos poreikio kriterijus gali turėti reikšmės jai nuodugniai vertinant riziką, kurią visuomenės sveikatai gali sukelti maisto produktų papildymas maistinėmis medžiagomis, vien tokio poreikio nebuvimas negali pateisinti absoliutaus SESV 36 straipsniu grindžiamo draudimo prekiauti teisėtai kitose valstybėse narėse gaminamais ir (arba) parduodamais maisto produktais (žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel, C‑95/01, EU:C:2004:71, 46 punktą; 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑41/02, EU:C:2004:762, 69 punktą ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 60 punktą).

39

Iš išdėstytų samprotavimų aišku, kad Direktyvos 2002/46 5 straipsnyje nurodytus didžiausius kiekius reikia nustatyti kiekvienu atskiru atveju, remiantis visais šio 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais kriterijais, ypač atitinkamų maistinių medžiagų didžiausia leistina saugia koncentracija, nustatyta atlikus nuodugnų mokslinį rizikos visuomenės sveikatai įvertinimą, pagrįstą ne bendro pobūdžio ar hipotetiniais samprotavimais, o atitinkamais mokslo duomenimis.

40

Taigi metodas, kurį taikant šie kiekiai nustatomi atsižvelgiant ne į visus minėtus kriterijus, remiantis vien atitinkamos visuomenės mitybos poreikiais arba ne kiekvienu atskiru atveju, neatitinka minėto 5 straipsnio ir ESV sutarties nuostatų dėl laisvo prekių judėjimo.

41

Būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamo minėtų kiekių nustatymo metodo atveju.

42

Tokiomis sąlygomis į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2002/46 nuostatas ir ESV sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo reikia aiškinti taip: šios direktyvos 5 straipsnyje nurodytus didžiausius kiekius reikia nustatyti kiekvienu atskiru atveju ir atsižvelgiant į visus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus kriterijus, ypač į atitinkamų maistinių medžiagų didžiausią leistiną saugią koncentraciją, nustatytą atlikus nuodugnų mokslinį rizikos visuomenės sveikatai įvertinimą, pagrįstą ne bendro pobūdžio ar hipotetiniais samprotavimais, o atitinkamais mokslo duomenimis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas minėtų kiekių nustatymo metodas atitinka šiuos reikalavimus.

43

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2002/46 nuostatas ir ESV sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo reikia aiškinti taip: jomis draudžiama šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą mokslinį rizikos įvertinimą, atliekamą prieš nustatant didžiausią leistiną saugią koncentraciją, į kurią reikia atsižvelgti nustatant šiame 5 straipsnyje nurodytus didžiausius kiekius, atlikti remiantis vien tik nacionalinėmis mokslinėmis rekomendacijomis, kai nagrinėjamos priemonės priėmimo metu taip pat prieinamos naujausios tarptautinės mokslinės rekomendacijos, kuriose daroma išvada, kad galima nustatyti didesnę koncentraciją.

44

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal šį 5 straipsnio 1 dalies a punktą minėti didžiausi kiekiai nustatomi atsižvelgiant į didžiausią leistiną saugią vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentraciją, kuri nustatyta remiantis moksliniu rizikos įvertinimu, pagrįstu „visuotinai priimtais mokslo duomenimis“.

45

Taigi iš šios formuluotės negalima spręsti, kad tokį vertinimą galima atlikti remiantis vien nacionaliniais mokslo duomenimis, kai prieinami taip pat ir tarptautiniai duomenys.

46

Nors negalima paneigti, kad, nesant patikimų tarptautinių mokslo duomenų, tokį vertinimą galimą atlikti remiantis vien patikimesnėmis nacionalinėmis mokslinėmis rekomendacijomis, tačiau to negalima daryti, kai tokie duomenys yra prieinami.

47

Iš tiesų, reikalaujant, kad minėtas įvertinimas būtų pagrįstas „visuotinai priimtais mokslo duomenimis“, Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 dalies a punkte siekiama, kad toks įvertinimas būtų atliktas remiantis patikimais mokslo duomenimis, – nesvarbu, ar jie nacionaliniai, ar tarptautiniai.

48

Be to, šioje nuostatoje numatytam įvertinimui taikomi tie patys reikalavimai kaip tie, kurie suformuluoti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, kai kalbama apie realios rizikos visuomenės sveikatai egzistavimą, kuriuo remiasi valstybė narė, pagal SESV 36 straipsnį pateisindama draudimo prekiauti maisto papildu priemonę. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokios rizikos egzistavimą reikia įrodyti kiekvienu atveju, atsižvelgiant į nacionalinius mitybos įpročius ir tarptautinių mokslinių tyrimų rezultatus (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑192/01, EU:C:2003:492, 46 punktą; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑24/00, EU:C:2004:70, 53 punktą ir 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimo Solgar Vitamin’s France ir kt., C‑446/08, EU:C:2010:233, 55 punktą).

49

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tokią priemonę galima priimti, tik jei, kaip tvirtinama, realus pavojus visuomenės sveikatai yra pakankamai nustatytas remiantis naujausiais mokslo duomenimis, kurie yra prieinami šios priemonės priėmimo dieną (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Komisija / Danija, C‑192/01, EU:C:2003:492, 48 punktą; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑24/00, EU:C:2004:70, 55 punktą; 2004 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑41/02, EU:C:2004:762, 49 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑333/08, EU:C:2010:44, 89 punktą), ir kad šio pavojaus įvertinimą reikia atlikti remiantis patikimiausiais prieinamais mokslo duomenimis ir naujausiais tarptautinių tyrimų rezultatais (žr. 2004 m. vasario 5 d. Sprendimo Greenham ir Abel, C‑95/01, EU:C:2004:71, 47 punktą).

50

Todėl, jei atliekant Direktyvos 2002/46 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą mokslinį rizikos įvertinimą yra prieinami patikimi naujausi tarptautiniai mokslo duomenys, vertinant negalima nuo šių duomenų atsiriboti.

51

Tokiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2002/46 nuostatas ir ESV sutarties nuostatas dėl laisvo prekių judėjimo reikia aiškinti taip: jomis draudžiama šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą mokslinį rizikos įvertinimą, atliekamą prieš nustatant didžiausią leistiną saugią koncentraciją, į kurią reikia atsižvelgti nustatant šiame 5 straipsnyje nurodytus didžiausius kiekius, atlikti remiantis vien nacionalinėmis mokslinėmis rekomendacijomis, kai nagrinėjamos priemonės priėmimo metu taip pat prieinamos naujausios tarptautinės mokslinės rekomendacijos, kuriose daroma išvada, kad galima nustatyti didesnę koncentraciją.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: