TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

2000 m. spalio 5 d.(*)

„Direktyva 98/43/EB – Tabako produktų reklama ir rėmimas – Teisinis pagrindas – EB sutarties 100a straipsnis (po pakeitimo – EB  95 straipsnis)“

Byloje C‑376/98

Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Federalinės finansų ministerijos Regierungsdirektor C.‑D. Quassowski, padedamo Berlyno advokato J. Sedemund, Federalinė finansų ministerija, Referat EC2 Graurheindorfer Straße 108, D - 53117 Bona,

ieškovė,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą Teisės tarnybos poskyrio vadovo C. Pennera ir tarnybos darbuotojo N. Lorenz, nurodžiusį adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos Parlamento generalinis sekretoriatas, Kirchberg,

ir

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą Teisės tarnybos direktoriaus R. Gosalbo Bono ir tarnybos darbuotojų A. Feeney ir S. Marquardt, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko Teisės direktorato generalinio direktoriaus A. Morbill kabinetas, 100 boulevard Konrad Adenauer,

atsakovus,

palaikomus

Prancūzijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės reikalų direktorato direktoriaus padėjėjo J.‑F. Dobelle ir direktorato atsakingos darbuotojos R. Loosli-Surrans, vėliau – direktorato skyriaus vadovės K. Rispal-Bellanger ir R. Loosli-Surrans, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Prancūzijos ambasada, 8b boulevard Joseph II,

Suomijos Respublikos, atstovaujamos valtionasiamiehet H. Rotkirch ir T. Pynnä, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Suomijos ambasada, 2 rue Heinrich Heine,

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos Treasury Solicitor’s Department darbuotojos M. Ewing, padedamos QC N. Paines, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Jungtinės Karalystės ambasada, 14, boulevard Roosevelt,

ir

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Teisės tarnybos darbuotojų I. Martínez del Peral ir U. Wölker, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Komisijos teisės tarnybos darbuotojo C. Gómez de la Cruz kabinetas, Wagner Centre, Kirchberg,

įstojusių į bylą asmenų,

dėl prašymo pripažinti negaliojančia 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/43/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo (OL L 213, 1998, p. 9),

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. C. Moitinho de Almeida (pranešėjas), D. A. O. Edward, L. Sevón ir R. Schintgen, teisėjai P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann, A. La Pergola, J.‑P. Puissochet, P. Jann, H. Ragnemalm, M. Wathelet ir F. Macken

generalinis advokatas M. Fennelly,

posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas, ir administratorė L. Hewlett,

susipažinęs su pranešimu apie bylą,

išklausęs 2000 m. balandžio 12 d. posėdyje Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos C.-D. Quassowski, padedamo J. Sedemund, Parlamento, atstovaujamo C. Pennera ir N. Lorenz, Tarybos, atstovaujamos R. Gosalbo Bono, A. Feeney ir S. Marquardt, Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos R. Loosli-Surrans, Suomijos Respublikos, atstovaujamos T. Pynnä, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos Treasury Solicitor's Department darbuotojos G. Amodeo, padedamos profesoriaus, QC, MP, Her Majesty's Solicitor General for England & Wales, R. Cranston ir N. Paines, Komisijos, atstovaujamos I. Martínez del Peral ir U. Wölker, pareikštas žodines pastabas,

susipažinęs su 2000 m. birželio 15 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1988 m. spalio 19 d., Vokietijos Federacinė Respublika pagal EB sutarties 173 straipsnį (po pakeitimo – EB sutarties 230 straipsnis) pareiškė ieškinį dėl 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/43/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo (OL L 213, 1992, p. 9, toliau – direktyva) pripažinimo negaliojančia.

2        1999 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis Prancūzijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei ir Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į bylą Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos pusėje.

3        Direktyva buvo priimta remiantis EB sutarties 57 straipsnio 2 dalimi (po pakeitimo – EB 47 straipsnio 2 dalis), EB sutarties 66 straipsniu (dabar – EB 55 straipsnis) ir EB sutarties 100a straipsniu (po pakeitimo – EB 95 straipsnis).

4        Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi šie apibrėžimai:

1) „tabako produktai“ – visi produktai, kuriuos galima rūkyti, uostyti, čiulpti arba kramtyti, tiek, kiek jie pagaminti, net iš dalies, iš tabako;

2) „reklama“ – bet kokia komercinio pranešimo forma, kurios tikslas tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti tabako produktą, įskaitant reklamą, kurioje tabako produktas konkrečiai neminimas, tačiau yra stengiamasi apeiti draudimą reklamuoti, naudojant prekių pavadinimus, prekių ženklus, emblemas ar kitus tabako produktų skiriamuosius požymius;

3) „rėmimas“ – bet kokia visuomeninio ar privataus indėlio į bet kokį renginį ar veiklą forma, siekiant tiesiogiai ar netiesiogiai skatinti tabako produktą;

4) „tabako prekybos vieta“ – bet kuri vieta, kur siūloma įsigyti tabako produktų.“

5        Direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„1. Nepažeidžiant Direktyvos 89/552/EEB, Bendrijoje yra draudžiamos visos reklamos ir rėmimo formos.

2. Reklamuojant kitas prekes ar paslaugas, šio straipsnio 1 dalis nedraudžia valstybėms narėms leisti naudoti prekių pavadinimą, kuris iki 1988 m. liepos 30 d. jau buvo sąžiningai naudojamas parduodant tam tikros įmonės ar kelių skirtingų įmonių tabako produktus bei kitas prekes arba teikiant paslaugas.

Tačiau šį prekių pavadinimą galima naudoti tik tokiu būdu, kuris aiškiai skiriasi nuo tabako produkto reklamos būdo ir kuriam nėra naudojami tabako produktų reklamoje naudojami skiriamieji ženklai.

3.      a) Valstybės narės užtikrina, kad nė ant vieno tabako produkto nebūtų kito produkto ar paslaugos prekių pavadinimo, prekių ženklo, emblemos ar kito skiriamojo požymio, nebent 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą dieną minėtuoju tabako produktu jau buvo prekiaujama naudojant tokį prekių pavadinimą, prekių ženklą, emblemą ar kitą skiriamąjį požymį;

b) nuo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos dienos tiekiant ar siūlant rinkoje kokį nors produktą arba paslaugą negalima nepaisyti šio straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo ir naudoti prekių pavadinimus, prekių ženklus, emblemas bei kitus skiriamuosius požymius, kurie jau yra naudojami reklamuojant tabako produktą.

Todėl produkto ar paslaugos prekių pavadinimas, prekių ženklas, emblema ar kuris kitas skiriamasis požymis privalo būti pateiktas tokiu būdu, kuris aiškiai skirtųsi nuo būdo, naudojamo tabako produkto reklamai.

4. Draudžiamas bet koks nemokamas platinimas, kuriuo siekiama tiesiogiai arba netiesiogiai reklamuoti tabako produktą.

5. Ši direktyva netaikoma:

–        tik tabako verslo specialistams skirtiems informaciniams pranešimams,

–        parduodamų tabako produktų pristatymui ir jų kainų nurodymui tabako prekybos vietoje,

–        reklamai, skirtai specializuotų tabako prekybos įmonių pirkėjams, ir reklamai, pateikiamai šių įmonių vitrinose, arba jeigu įmonė siūlo įvairias prekes ir paslaugas, prekybai tabako produktais skirtose vietose, taip pat prekybos vietose, kurioms Graikijoje dėl socialinių priežasčių („periptera“) taikoma speciali licencijų išdavimo sistema,

–        prekybai leidiniais, kuriuose reklamuojami tabako produktai ir kurie yra leidžiami bei spausdinami trečiosiose šalyse, jeigu minėti leidiniai iš esmės nėra skirti Bendrijos rinkai.“

6        Direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad būtų tinkamai ir veiksmingai įgyvendinamos pagal šią direktyvą priimtos nacionalinės priemonės ir jų kontrolė. Šios priemonės gali apimti nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, kurie pagal nacionalinės teisės aktus gali pateisinti teisėtus interesus sustabdyti reklamą, nesuderinamą su šia direktyva, gali imtis teisinių veiksmų dėl tokios reklamos arba informuoti apie tokią reklamą administracinę instituciją, kuri yra kompetentinga priimti sprendimą dėl skundo arba pradėti teismo procesą.“

7        Direktyvos 5 straipsnyje nustatyta:

„Ši direktyva nedraudžia valstybėms narėms, laikantis Sutarties nuostatų, nustatyti griežtesnius tabako reklamos arba rėmimo reikalavimus, kurie, jų manymu, yra būtini, siekiant garantuoti asmenų sveikatos apsaugą.“

8        Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2001 m. liepos 30 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

Valstybės narės, priimdamos šias nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai nacionalinių teisės aktų, kuriuos jos priėmė šios direktyvos taikymo srityje, pagrindinių nuostatų tekstus.

3. Valstybės narės gali atidėti 3 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą:

–        spaudai – vieneriems metams,

–        rėmimui – dvejiems metams.

Ypatingais atvejais ir dėl tinkamai pagrįstų priežasčių valstybės narės gali dar trejus metus, tačiau ne ilgiau kaip iki 2006 m. spalio 1 d., toliau leisti remti jau vykdomus pasaulinio masto renginius ar veiklą, jeigu:

–        pereinamuoju laikotarpiu mažėja tokiam rėmimui skirtos pinigų sumos,

–        taikomos savanoriško apribojimo priemonės, kad atitinkamų renginių ar veiklos metu būtų sumažintas reklamos matomumas.“

9        Savo ieškinį Vokietijos Federacinė Respublika grindžia septyniais teisiniais pagrindais, kuriuose teigiama, kad Sutarties 100a straipsnis nėra tinkamas teisinis direktyvos pagrindas, kad pažeidžiama Sutarties 57 straipsnio 2 dalis ir 66 straipsnis, proporcingumo ir subsidiarumo principai, pagrindinės teisės, EB sutarties 30 ir 36 straipsniai (po pakeitimo – EB 28 ir 30 straipsniai) ir EB sutarties 190 straipsnis (dabar – EB 253 straipsnis).

10      Ieškovė ir atsakovai pareiškia, kad jų argumentai dėl 100a straipsnio taip pat taikomi aiškinant Sutarties 57 straipsnio 2 dalį ir 66 straipsnį.

11      Todėl tikslinga reikalavimus, kad Sutarties 100a straipsnis, 57 straipsnio 2 dalis ir 66 straipsnis nėra tinkamas direktyvos teisinis pagrindas, , svarstyti kartu.

 Reikalavimai dėl netinkamo teisinio pagrindo

 Šalių argumentai

12      Ieškovė, remdamasi tiek tabako produktų reklamos rinkos ypatumais, tiek savo 100a straipsnio analize, mano, kad Sutarties 100a straipsnis nėra tinkamas teisinis direktyvos pagrindas.

13      Pirma, ieškovė mano, kad dėl rinkos ypatumų tabako produktų reklama iš esmės yra veikla, kurios poveikis nėra jaučiamas už atskiros valstybės narės ribų.

14      Nors tabako produktų reklamos koncepciją paprastai pasirenka gamintojas, konkretų reklamos pateikimo vartotojams būdą lemia strategija, kuri priklauso nuo kiekvienos rinkos ypatybių. Sprendimas dėl konkrečios reklamos formos, muzikinio fono, spalvų ir kitų produktų reklamos ypatybių priimamas nacionaliniu mastu, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės kultūrinius savitumus.

15      Prekybos vadinamosiomis stacionariomis reklamos priemonėmis (plakatais, reklama kine ir viešbučių bei viešojo maitinimo srityje, pavyzdžiui, skėčiais ir peleninėmis) tarp valstybių narių praktiškai nėra ir iki šiol jai nebuvo taikomi jokie apribojimai. Dėl mokesčių reikėtų pažymėti, kad reklama, kai taikomas nemokamas dalijimas, taip pat neišeina už nacionalinės rinkos ribų.

16      Ieškovė teigia, kad vienintelė ekonomikos požiūriu svarbi nestacionari reklamos priemonė yra spauda. Reikia pripažinti, kad žurnalai ir dienraščiai yra tabako produktų reklamos priemonė, tačiau Bendrijos viduje prekyba šiais produktais labai ribota. Į kitas valstybes nares eksportuojama kur kas mažiau nei 5 % žurnalų, o dienraščiuose tabako produktų reklamos kur kas mažiau nei žurnaluose. 1997 m. Vokietijoje dienraščių bendrų reklamos pajamų dalis, gaunama iš tabako produktų reklamos, sudarė tik 0,4 %.

17      Ribota tarptautinė prekyba laikraščiais paaiškina, kodėl valstybės narės netaiko jiems apribojimų, kuriais nacionalinei spaudai draudžiama priimti tabako produktų reklamą. Belgijos ir Airijos teisė aiškiai leidžia importuojamoje spaudoje skelbti tokią reklamą, o Prancūzijos teismuose pateikti ieškiniai, kuriais siekiama uždrausti jų importą, buvo atmesti.

18      Dėl direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje minimų „diversifikuotų“ produktų ieškovė tvirtina, kad dėl netikslios šios straipsnio dalies formuluotės jos nuostatos gali būti skirtingai aiškinamos ir gali kilti naujų prekybos apribojimų. Bet kokiu atveju direktyvoje nėra punkto dėl laisvos prekybos, kuris neleistų valstybėms narėms, nesinaudojančioms tos nuostatos suteikiama galimybe, uždrausti prekiauti prekėmis iš kitų valstybių narių, kurios ta galimybe pasinaudojo.

19      Ieškovė teigia, kad centralizuotų reklamos strategijų rengimas ir protinis darbas, būdingas reklamos paslaugoms, kurias teikia reklamos agentūros, neįeina į direktyvos taikymo sritį. Jos 2 straipsnio 2 dalyje reklama apibrėžta tik kaip vartotojams skirtas reklamos galimybių praktinis panaudojimas.

20      Ieškovė taip pat teigia, kad rėmėjas ir organizatorius daugiausia bendrauja nacionaliniu lygmeniu, nes abu jie paprastai yra įsteigti toje pačioje valstybėje narėje. Be to, net tada, kai taip nėra, nacionalinėje teisėje nėra nustatyta jokių kliūčių rėmimui, nes susitarimai dėl vietos reklamai kuriame nors renginyje sudaromi vietos mastu. Jokie apribojimai nėra taikomi ir remiamų renginių televizijos transliacijoms.

21      Konkurencijos iškraipymo dėl nacionalinės teisės skirtumų atžvilgiu ieškovė teigia, kad, atsižvelgiant į direktyvos pirmą konstatuojamąją dalį, direktyva nėra siekiama pašalinti tokį iškraipymą tabako pramonės sektoriuje.

22      Dėl konkurencijos tarp reklamos produktų gamintojų ieškovė teigia, kad jų veikla tik labai nedaug peržengia nacionalinės teritorijos ribas ir kad tarp jų nėra jokių konkurencinių santykių, nes tabako produktų reklamos strategijos pirmiausia skirtos nacionalinei rinkai. Spaudos atveju importuojami produktai nekonkuruoja su vietos produktais ir bet kuriuo atveju jų rinkos dalis importuojančiojoje valstybėje narėje negali būti laikoma svarbia.

23      Antra, savo Sutarties 100a straipsnio analizėje ieškovė teigia, kad, pirma, 100a straipsniu Bendrijos teisės aktų leidėjams yra suteikiami įgaliojimai suderinti valstybių narių nacionalinės teisės nuostatas tiek, kiek to reikia siekiant stiprinti vidaus rinką. Priimto akto preambulėje neužtenka vien paminėti šį straipsnį, antraip taptų neįmanoma teismine tvarka peržiūrėti 100a straipsnio pasirinkimą kaip teisinio pagrindo. Priimtas aktas turi realiai prisidėti prie vidaus rinkos tobulinimo.

24      Ieškovės manymu, taip nėra. Atsižvelgiant į tai, kad vienintelis leidžiamas reklamos būdas, tai yra reklama prekybos vietoje, sudaro tik 2 % tabako pramonės reklamos išlaidų, galima teigti, kad direktyva faktiškai visiškai uždraudžia tabako reklamą. Taigi direktyva ne skatina tabako produktų reklamos priemonių prekybą ir laisvę teikti paslaugas toje srityje, o beveik visiškai atima šias laisves. Be to, ieškovės manymu, direktyva sukuria naujas prekybos kliūtis, kurių anksčiau nebuvo. Taigi dėl tabako reklamos draudimo tampa beveik neįmanoma importuoti naujus produktus ir jais prekiauti, o tai gali sukelti prekybos tarp valstybių sąstingį.

25      Svarstydama, ar šia direktyva numatytas suderinimas buvo būtinas siekiant pašalinti konkurencijos iškraipymus, ieškovė išplečia pirmiau išdėstytą nuomonę dėl tabako produktų reklamos rinkos teiginiu, kad direktyva iškraipo konkurenciją ne tabako pramonės rinkose tokiais būdais, kurių anksčiau nebuvo.

26      Tą patį galima pasakyti ir apie diversifikuotus produktus, nurodytus direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje, kuri nustato tokias ribojančias sąlygas, jog šiuos produktus gaminančios įmonės turi arba uždaryti savo gamyklas, arba patirti nemažų papildomų išlaidų, arba prarasti nemažą savo rinkos dalį, kuri atitektų jų konkurentėms.

27      Reikia pripažinti, ir tai aiškiai matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, kad teisės suderinimu gali būti teisėtai siekiama, jog neatsirastų naujų prekybos kliūčių dėl skirtingos valstybių narių nacionalinės teisės raidos. Tačiau direktyva gali būti pasiekiamas vienintelis rezultatas: iš karto atsiras naujų nuolatinių prekybos kliūčių.

28      Kitos direktyvos, kurios priimtos remiantis Sutarties 100a straipsniu ir kuriomis draudžiama tam tikra veikla, ieškovės nuomone, skiriasi nuo šios direktyvos. Taigi klaidinančios reklamos draudimu siekiama skatinti tarptautinę prekybą, garantuojant sąžiningą reklamą visoje Bendrijoje; analogiškai, draudimu naudoti produkto sudedamąsias medžiagas, gamybos procesus arba rinkodaros formas, kurios kenkia sveikatai, siekiama sukurti atitinkamų produktų vidaus rinką, leidžiant juos gaminti, prekiauti ir vartoti be pavojaus sveikatai.

29      Ieškovė taip pat teigia, kad 100a straipsnis turėtų būti pasirenkamas kaip teisinis pagrindas tik tada, kai kliūtys naudojimuisi pagrindinėmis teisėmis ir konkurencijos iškraipymas yra dideli. Sutarties 30 ir 36 straipsnių atžvilgiu Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią šios nuostatos draudžia net pačias mažiausias prekybos kliūtis, negali būti taikoma srityje, kurioje būtina apibrėžti atitinkamus Bendrijos ir valstybių narių įgaliojimus. Jeigu Bendrijos teisės aktų leidėjams būtų leidžiama suderinti nacionalinės teisės nuostatas netgi tada, kai tai neturi jokio pastebimo poveikio vidaus rinkai, jie galėtų priimti direktyvas bet kokioje srityje ir peržiūrėjimas teismine tvarka, ar tai atitinka 100a straipsnį, pasidarytų nebereikalingas.

30      Ieškovė teigia, kad jos 100a straipsnio aiškinimas atitinka ir Teisingumo Teismo praktiką (žr. 1980 m. kovo 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 91/79, Rink. p. 1099, 8 punktą ir 1991 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, vadinamo „Titano dioksido byla“, C‑300/89. Rink. p. I-2867, 23 punktą).

31      Ieškovės manymu, jos nuomonė, trumpai išdėstyta šio sprendimo 13–22 punktuose, aiškiai įrodo, kad nėra pastebimų kliūčių prekybai tabako reklamos priemonėmis arba reklamos agentūrų paslaugų teikimo laisvei ir kad šių agentūrų konkurencija nėra pastebimai iškraipoma.

32      Galiausiai ieškovė teigia, kad 100a straipsniu remtis negalima, jeigu priemonės „svorio centras“ yra ne vidaus rinkos skatinimas, o visuomenės sveikatos apsauga.

33      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrija negali remtis 100a straipsniu, kai priimamas teisės aktas tik menkai suderina rinkos sąlygas Bendrijos viduje (1991 m. spalio 4 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑70/88, Rink. p. I-4529, 17 punktas; 1993 m. kovo 17 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑155/91, Rink. p. I‑939, 19 punktas; 1994 m. birželio 28 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑187/93, Rink. p. I-2857, 25 punktas ir 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑84/94, Rink. p. I-5755, 45 punktas).

34      Tačiau tiek direktyvos priėmimo procesas, tiek jos turinys ir tikslas rodo, kad šios priemonės „svorio centras“ yra visuomenės sveikatos apsauga.

35      Ieškovė pastebi, kad direktyva skiriasi nuo tos, dėl kurios buvo priimtas sprendimas pirmiau minėtoje „Titano dioksido“ byloje. Toje byloje aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo ir vidaus rinkos sukūrimo buvo siekiama lygiagrečiai ir kiekvienas iš šių Bendrijos tikslų turėjo savo teisinį pagrindą, atitinkamai EB sutarties 130r straipsnį (po pakeitimo – EB 174 straipsnis) ir 100a straipsnį, kurie leido suderinti nacionalinius įstatymus. Tačiau šiuo atveju taip nėra, nes direktyvos „svorio centras“ yra visuomenės sveikatos politika, tačiau suderinimo priemonės toje srityje yra aiškiai draudžiamos EB sutarties 129 straipsnio 4 dalies pirmąja įtrauka (po pakeitimo – EB 152 straipsnio 4 dalies pirmoji pastraipa).

36      Parlamentas, Taryba ir juos palaikančios į bylą įstojusios šalys, remdamosi, pirma, vidaus rinkos egzistavimu tabako produktų reklamos sektoriuje ir, antra, 100a straipsnio analize, mano, kad direktyva buvo teisėtai priimta Sutarties 100a straipsnio pagrindu.

37      Parlamentas, Taryba ir Komisija tvirtina, kad tabako produktų reklamos sektoriuje egzistuoja vidaus rinka, kurioje vykdomos reklamos kampanijos dažnai yra centralizuotos ir sukurtos Bendrijoje įsisteigusių reklamos agentūrų. Nors pasirinktos reklamos strategijos ir temos taikomos nacionaliniu mastu, tematika, simboliai, emblemos ir kiti elementai yra pasirenkami ir siūlomi tarptautiniu lygmeniu bei pasiekia kelių valstybių narių vartotojus.

38      Taryba tvirtina, kad viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje, net jei reklama daro poveikį tik vietos gyventojams, identiškos reklamos priemonės gali būti naudojamos keliose valstybėse narėse, nes jose dažnai vartojama anglų kalba.

39      Parlamentas ir Taryba atkreipia dėmesį į tarptautinį nemokamo dalijimo reklamos pobūdį, kuris sudaro tam tikro prekių ženklo vienodos reklamos koncepcijos dalį. Parlamentas taip pat nurodo, kad jo draudimą pateisina poreikis užkirsti kelią taisyklių apėjimui.

40      Žurnalų, ypač tų, kuriuos Bendrijos vidaus reisuose savo keleiviams dalija oro bendrovės, ir laikraščių, kurie spausdinami vienoje valstybėje narėje ir platinami kitose valstybėse narėse ir kuriuose spausdinama tabako produktų reklama, laisvam judėjimui taip pat gali trukdyti egzistuojantys valstybių narių teisės aktų skirtumai.

41      Diversifikuotų produktų atžvilgiu Parlamentas ir Taryba, priešingai nei ieškovė, teigia, kad direktyvos 3 straipsnio 2 dalis yra tiksli nuostata, kuri reiškia, kad viena valstybė narė negali užkirsti kelią prekybai produktu, kuriuo teisėtai prekiaujama kitoje valstybėje narėje, pasinaudojusioje minėtoje nuostatoje numatyta išimtimi.

42      Parlamentas ir Taryba teigia, kad rėmimas taip pat turi tarptautinės veiklos elementų. Jie pastebi, kad remiamuose renginiuose naudojamų reklamos priemonių, pavyzdžiui, automobilių, vairuotojų aprangos ir aplink trasą pastatytų užtvarų, poveikis neapsiriboja poveikiu vietos gyventojams. Bet kuriuo atveju, Tarybos manymu, jeigu rėmėjas ir remiamoji įmonė yra įsikūrę skirtingose valstybėse narėse, to pakanka, kad atsirastų tarptautinės veiklos kontekstas.

43      Galiausiai Parlamentas, Taryba ir Komisija pabrėžia, kad, atsižvelgiant į esminius nacionalinės teisės aktų skirtumus, reklamos agentūros negali sukurti ir pasiūlyti vienodų reklamos koncepcijų Bendrijos lygmeniu.

44      Jų manymu, direktyva, kuri suderinus įstatymus sukuria vienodą tabako produktų reklamos struktūrą vidaus rinkoje, galėjo būti teisėtai priimta Sutarties 100a straipsnio pagrindu.

45      Atsižvelgdami į tai, Parlamentas, Taryba ir Komisija teigia, kad šia nuostata Tarybai suteikti įgaliojimai yra susiję ne tiek su prekybos liberalizavimu, kiek su rinkos reguliavimu. Tai paaiškina, kodėl remiantis 100a straipsniu buvo galima priimti direktyvas, kuriose nustatyti tam tikri draudimai.

46      Todėl 1992 m. gegužės 15 d. Tarybos direktyva 92/41EEB, iš dalies keičiančia Direktyvą 89/622/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų ženklinimą, derinimo (OL L 158, 1992, p. 30) buvo uždrausta prekyba tam tikrais oraliniam vartojimui skirtais tabako produktais ir 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/339/EEB, vienuoliktą kartą iš dalies keičiančia Direktyvą 76/769/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kai kurių pavojingų medžiagų ir preparatų pardavimo ir naudojimo apribojimais, suderinimo (OL L 186, 1991, p. 64) visiškai uždrausta naudoti nurodytus preparatus.

47      Reklamos srityje 1997 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/55/EB, iš dalies keičianti Direktyvą 84/450/EEB dėl klaidinančios reklamos, kad būtų įtraukta lyginamoji reklama (OL L 290, 1997, p. 18) ir 1992 m. kovo 31 d. Tarybos direktyva 92/28/EEB dėl žmonėms skirtų medicinos produktų reklamos (OL L 113, 1992, p. 13) taip pat nebuvo skirtos liberalizuoti prekybą. Pastarąja direktyva visų pirma buvo nustatyti didelio masto reklamos draudimai, ypač medicinos produktų, kuriems nėra išduotas Bendrijos teisę atitinkantis leidimas pateikti juos į rinką (2 straipsnio 1 dalis), ir medicinos produktų, kurių galima įsigyti tik su receptais (3 straipsnio 1 dalies pirmoji įtrauka).

48      Parlamentas, Taryba ir Komisija taip pat mini kitas direktyvas, kuriomis nustatomi daliniai draudimai, kaip antai tabako produktų televizijos reklamos draudimas (1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyva 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, 1989, p. 23)) ir priemonės, netiesiogiai susijusios su pagrindinėmis laisvėmis, pavyzdžiui, priemonės dėl vasaros laiko (1994  m. gegužės 30 d. Septintoji Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/21/EB dėl su vasaros laiku susijusių nuostatų (OL L 164, 1994, p. 1), arba galimybės naudotis tarptautiniu telefono tinklu Bendrijoje (1992 m. gegužės 11 d. Tarybos sprendimas 92/264/EEB dėl standartinio tarptautinio telefono kodo įvedimo Bendrijoje (OL L 137, 1992, p. 21).

49      Sutarties 100a straipsniu galima remtis ne tik tais atvejais, kai dėl teisės aktų skirtumų atsiranda kliūčių naudotis pagrindinėmis laisvėmis arba yra iškraipoma konkurencija. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 1995 m. liepos 13 d. Sprendime Ispanija prieš Tarybą (C‑350/92, Rink. p. I‑1985, 33 punktas), pakanka ir to, kad valstybių narių teisės aktų skirtumai gali trukdyti laisvam prekių judėjimui. Naudotis 100a straipsniu galima netgi tada, kai siekiama užkirsti kelią skirtingai valstybių narių įstatymų raidai, dėl kurios gali atsirasti naujų skirtumų (ten pat, 35 punktas).

50      Dėl ieškovės argumento, kad 100a straipsnis kaip teisinis pagrindas turėtų būti pasirenkamas tik tada, kai dėl teisės skirtumų atsiranda pastebimų prekybos kliūčių arba pastebimai iškraipoma konkurencija, Taryba teigia, kad toks apribojimas, kuris remiasi konkurencijos teise, negali būti naudojamas taikant 100a straipsnio. Nustatant įgaliojimų sritį turi būti naudojami objektyvūs ir universalūs kriterijai.

51      Komisija taip pat teigia, kad šiuo atveju konkurencija tikrai iškraipoma. Dėl egzistuojančių teisės aktų skirtumų potencialus reklamos agentūrų pelnas priklauso nuo jų įsisteigimo vietos arba rinkos, kurioje jos vykdo savo veiklą. Jeigu laikraščiai ar kiti periodiniai leidiniai iš kitų valstybių narių yra paprasčiausiai toleruojami, nepaisant ribojančių teisės aktų, taikomų tos valstybės narės spaudai, minėtoje valstybėje narėje yra iškraipoma konkurencija.

52      Dėl rėmimo reikėtų pažymėti, jog tokie skirtumai turi įtakos vietos, kurioje vyksta tabako gamintojų remiami renginiai, pasirinkimui, o tai sukelia pastebimų ekonominių pasekmių, jeigu remiami tokie sporto renginiai, kaip antai Formulės 1 lenktynės.

53      Galiausiai tabako gamintojams ir prekybininkams nėra sudaromos vienodos konkurencijos sąlygos ir tai turi įtakos jų padėčiai rinkoje. Valstybėse narėse, kuriose galioja ribojantys teisės aktai, ūkio subjektai savo padėtį rinkoje gali išlaikyti arba pagerinti tik kainų konkurencijos keliu.

54      Atsakydami į ieškovės argumentą, kad visuomenės sveikatos apsauga yra direktyvos „svorio centras“, Parlamentas, Taryba ir Komisija teigia, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pagrindinis faktorius, kuriuo turi būti remiamasi vertinant kurio nors akto teisinio pagrindo pasirinkimą, yra to akto tekstas. Iš direktyvos trečios ir ketvirtos konstatuojamųjų dalių formuluotės bei vietos aiškiai matyti, kad žmonių sveikatos apsauga yra vienas iš direktyvos tikslų, kurio siekiama vadovaujantis Sutarties 100a straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas.

55      Analogiškai, direktyvos antra konstatuojamoji dalis ir jos 5 straipsnis, kuriuose pripažįstama valstybių narių teisė priimti griežtesnes nuostatas nei nustatytos direktyvoje, siekiant užtikrinti visuomenės sveikatos apsaugą, taip pat aiškiai rodo, kad rūpinimasis žmonių sveikatos apsauga yra antraeilis tikslas, kuris priklauso nuo pagrindinio.

56      Atsižvelgdama į tai, Komisija pastebi, kad direktyvoje pabrėžiama visuomenės sveikatos apsauga, nes ji yra pagrindinis arba netgi vienintelis derinamų nacionalinių priemonių tikslas, tačiau suderinimo kontekste ji tapo antraeiliu tikslu.

57      Galiausiai Parlamentas, Taryba ir Komisija teigia, kad direktyvoje nustatytą platų tabako reklamos draudimą lemia Sutarties 100a straipsnio 3 dalyje nustatyta prievolė remtis aukšto žmonių sveikatos lygio apsauga ir būtinumas užkirsti kelią apeiti draudimą.

58      Jungtinės Karalystės vyriausybė ginčija ieškovės teiginį, kad Sutarties 100a straipsnis yra neteisingai pasirinktas kaip direktyvos pagrindas, nes jos pagrindinis tikslas yra ne prekybos reklamos priemonėmis ir su tuo susijusių paslaugų srityje egzistuojančių kliūčių pašalinimas, bet žmonių sveikatos apsauga.

59      Pagal Teisingumo Teismo praktiką pasirenkant priemonės teisinį pagrindą turi būti vadovaujamasi objektyviais veiksniais, kurie gali būti peržiūrimi teismine tvarka, įskaitant pirmiausia priemonės tikslą ir turinį.

60      Objektyviai vertinant, kai kurie direktyvos tikslai yra neatskiriamai susiję su žmonių sveikatos apsauga, o kiti – su konkurencijos sąlygų skirtumų pašalinimu ir prekybos liberalizavimu. Ieškovės požiūris, kuriuo siekiama nustatyti, kuris iš šių tikslų yra svarbiausias, ne tik prieštarauja Teisingumo Teismo nustatytam objektyviam kriterijui, bet ir yra nepraktiškas.

61      Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad Sutarties 100a straipsnis suteikia Tarybai ir Parlamentui įgaliojimus priimti priemones, susijusias su vidaus rinkos kūrimu bei veikimu, ir mano, kad šiuo atveju priimta priemonė yra priskiriama šiai kategorijai.

62      Kad priemonę būtų galima teisėtai pagrįsti 100a straipsniu, nėra būtina įrodyti, jog dėl jos išauga tarptautinės prekybos apimtis. Užtenka to, kad priemone pašalinami konkurencijos sąlygų skirtumai.

63      Direktyva siekiama pašalinti konkurencijos iškraipymą ne tik reklamos rinkoje, bet ir tabako produktų rinkoje, suderinant sąlygas, kuriomis gamintojai gali reklamuoti savo produkciją. Ji taip pat suderina sąlygas, kuriomis tabako pramonė gali remti kultūros ir sporto renginius.

64      Profesionalų sporto komandos yra tarpusavyje konkuruojančios įmonės ir tokios konkurencijos sąlygos pasikeistų, jeigu skirtingose valstybėse narėse komandos negalėtų būti vienodai remiamos tabako pramonės, kuri itin noriai remia sporto renginius, siekdama, kad šie produktai nebūtų siejami su bloga sveikata.

65      Pagal Teisingumo Teismo praktiką priemonė gali būti priimta siekiant iš anksto užkirsti kelią skirtingoms nacionalinėms taisyklėms, dėl kurių atsirastų didelių prekybos kliūčių. Dabartinė situacija, kai toleruojami leidiniai, kuriuose spausdinama tabako reklama, gali pasikeisti dėl nacionalinių tai reglamentuojančių nuostatų raidos, jas vis griežtinant. Taigi yra pavojus, kad prekybos kliūčių gali padaugėti, ir jas siekiama pašalinti direktyva.

66      Dėl ieškovės argumento, kad Sutarties 100a straipsniu turėtų būti galima remtis tik tada, kai yra pastebimų pagrindinių laisvių apribojimų arba pastebimai iškraipoma konkurencija, Jungtinės Karalystės vyriausybė pastebi, kad nėra nė vieno konkretaus kriterijaus, kuris leistų nustatyti tokį skirtumą.

67      Ji pabrėžia, kad jos siūlomą 100a straipsnio aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią tik tam tikrą veiklą uždraudžianti direktyva, siekiant, kad būtų pašalintas konkurencijos iškraipymas, gali būti priimama remiantis tuo straipsniu (žr. minėtą „Titano dioksido“ bylą).

68      Prancūzijos vyriausybė mano, kad direktyva buvo teisėtai priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu. Ji grindžia šią nuomonę argumentais, kuriuose remiasi teisės aktų leidybos pavyzdžiais, susijusiais su derinimu visuomenės sveikatos srityje, Teisingumo Teismo praktika dėl Sutarties 129 straipsnio ir galiausiai naujų suderinimo priemonių, kurios šiuo metu yra priimamos, teisiniu pagrindu.

69      Kaip teisės aktų leidybos pavyzdžius, ji nurodo direktyvas dėl farmacijos preparatų, pavyzdžiui, 1965 m. sausio 26 d. Tarybos direktyvą 65/65/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su patentuotais vaistais, derinimo (OL 22, 1965, p. 369), 1990 m. balandžio 23 d. Tarybos direktyvą 90/220/EEB dėl sąmoningo genetiškai modifikuotų organizmų išleidimo į aplinką (OL L 117, 1990, p. 15) bei 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo (OL L 262, 1976, p. 169). Šiose direktyvose visuomenės sveikatos apsaugos tikslai derinami su laisvo prekių judėjimo ir konkurencijos iškraipymo pašalinimo tikslais, o jų nuostatų, kuriomis derinami įstatymai dėl visuomenės sveikatos, teisėtumas nebuvo ginčijamas.

70      Teisingumo Teismo praktikos dėl Sutarties 129 straipsnio atžvilgiu Prancūzijos vyriausybė cituoja 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimą Jungtinė Karalystė prieš Komisiją (C‑180/96, Rink. p. I‑2265) ir 2000 m. balandžio 4 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (C‑269/97, Rink. p. I‑2257), kuriuose Teisingumo Teismas aiškiai išaiškino, kad žmonių sveikatos apsauga yra sudedamoji Bendrijos politikos ir kitų sričių, įskaitant ir vidaus rinkos politiką, dalis.

71      Galiausiai direktyvos dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tabako produktų gamyba, pardavimu ir pateikimu, derinimo projekto teisinis pagrindas yra Sutarties 100a straipsnis. Be to, globojant Pasaulio sveikatos organizacijai buvo pradėtos derybos, inter alia, ir dėl protokolo, susijusio su tabako produktų reklama. Komisijai suteiktų įgaliojimų dalyvauti tose derybose teisinis pagrindas yra EB sutarties 228 straipsnis (po pakeitimo – EB 300 straipsnis).

72      Suomijos vyriausybė pareiškė, kad, atsižvelgiant į prekybos kliūtis ir konkurencijos iškraipymą, kuris atsiranda dėl skirtumų tarp valstybių narių įstatymų, direktyva buvo teisėtai priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu.

73      Ji atkreipia dėmesį į tarptautinius reklamos rinkos ir tabako produktų reklamos aspektus, kuriuos paminėjo Parlamentas, Taryba bei Komisija, ir priduria, kad šios rinkos internacionalizacija yra dar intensyvesnė dėl elektroninių ryšio priemonių, ypač reklamos internete. Per žiniasklaidos priemones, pavyzdžiui, televiziją, tabako produktų reklama pasiekia valstybes nares, kuriose tokia reklama draudžiama. Taigi, pavyzdžiui, Suomijoje, kur tiesioginė tabako produktų reklama yra draudžiama nuo 1976 m., atlikti tyrimai rodo, kad 1996 m. trijų nacionalinių televizijos kanalų sporto programose per vieną mėnesį buvo transliuojamos keturios valandos tokių produktų reklamos.

74      Suomijos vyriausybė taip pat mini konkurencijos iškraipymą tabako produktų ir rėmimo sektoriuose. Rėmimas, kuris nėra prieinamas smulkioms įmonėms, sukuria nelygybę, nesuderinamą su bendrąja rinka.

75      Dėl sveikatos apsaugos svarbos direktyvoje Suomijos vyriausybė pateikia tuos pačius argumentus kaip ir Parlamentas, Taryba bei Komisija, kurie trumpai išdėstyti šio sprendimo 54–57 punktuose.

 Teisingumo Teismo vertinimas

 Sutarties 100a straipsnio, 57 straipsnio 2 dalies ir 66 straipsnio pasirinkimas kaip teisinio pagrindo ir jo peržiūrėjimas teismine tvarka

76      Direktyva yra skirta derinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su tabako produktų reklama ir rėmimu. Atitinkamos nacionalinės priemonės daugiausia yra priimtos vadovaujantis visuomenės sveikatos apsaugos tikslais.

77      Sutarties 129 straipsnio 4 dalies pirmoje įtraukoje neminimas joks valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimas, kuriuo būtų siekiama saugoti ir gerinti žmonių sveikatą.

78      Tačiau ta nuostata nereiškia, kad derinimo priemonės, priimtos remiantis kitomis Sutarties nuostatomis, negali turėti jokios įtakos žmonių sveikatos apsaugai. Iš tiesų 129 straipsnio 1 dalies trečiojoje pastraipoje nustatoma, kad sveikatos reikalavimai turi būti Bendrijos politikos kitose srityse dalis.

79      Tačiau kiti Sutarties straipsniai negali būti naudojami kaip teisinis pagrindas, kad būtų apeitas Sutarties 129 straipsnio 4 dalies pirmoje įtraukoje nustatytas aiškus suderinimo draudimas.

80      Šiuo atveju direktyva nustatytas nacionalinių įstatymų dėl tabako produktų reklamos ir rėmimo derinimas yra grindžiamas Sutarties 100a straipsniu, 57 straipsnio 2 dalimi ir 66 straipsniu.

81      Sutarties 100a straipsnio 1 dalis suteikia Tarybai įgaliojimus, laikantis 189b straipsnyje (dabar – EB 251 straipsnis) minimos tvarkos ir pasikonsultavus su Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, nustatyti priemones suderinti valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, skirtas vidaus rinkai sukurti ir veikti.

82      Pagal EB sutarties 3 straipsnio c dalį (po pakeitimo – EB 3 straipsnio 1 dalies c punktas) vidaus rinkai yra būdingas visų kliūčių laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių panaikinimas. EB sutarties 7a straipsnio (po pakeitimo – EB 14 straipsnis), kuriame nustatyta, jog reikia imtis priemonių, kad būtų sukurta vidaus rinka, 2 dalyje nurodoma, kad šią rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarties nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas.

83      Iš visų šių nuostatų išplaukia, kad Sutarties 100a straipsnio 1 dalyje minimomis priemonėmis siekiama pagerinti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygas. Aiškinimas, kad šis straipsnis suteikia Bendrijos teisės aktų leidėjams bendrus įgaliojimus reglamentuoti vidaus rinką, ne tik prieštarautų pirmiau išvardytų nuostatų tiksliai formuluotei, bet ir būtų nesuderinamas su EB sutarties 3b straipsnyje (dabar – EB 5 straipsnis) įteisintu principu, pagal kurį Bendrija turi tik tuos įgaliojimus, kurie jai yra konkrečiai suteikti.

84      Be to, priemone, priimta remiantis Sutarties 100a straipsniu, iš tiesų turi būti siekiama pagerinti vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas. Jeigu tam, kad kaip teisinis pagrindas būtų pasirinktas 100a straipsnis, pakanka konstatuoti vien nacionalinių taisyklių skirtumus ir abstraktų pavojų, jog gali atsirasti kliūčių naudotis pagrindinėmis laisvėmis arba jog dėl to bus iškraipoma konkurencija, tinkamo teisinio pagrindo peržiūra teismine tvarka tampa neefektyvi. Tokiu atveju Teisingumo Teismas negalėtų vykdyti užduoties, kuri jam patikėta EB sutarties 164 straipsniu (dabar – EB 220 straipsnis), tai yra užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi teisės.

85      Taigi nagrinėdamas, ar teisingai kaip teisinis pagrindas buvo pasirinktas 100a straipsnis, Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar priemone, kurios teisėtumas yra ginčijamas, iš tiesų siekiama Bendrijos teisės aktų leidėjų nurodytų tikslų (pirmiausia žr. minėto sprendimo Ispanija prieš Tarybą 25–41 punktus ir 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑233/94, Rink. p. I-2405, 10–21 punktus).

86      Žinoma, kaip Teisingumo Teismas nurodė savo sprendimo minėtoje byloje Ispanija prieš Tarybą 35 punkte, pasirinkti 100a straipsnį kaip teisinį pagrindą galima, jeigu siekiama užkirsti kelią naujoms prekybos kliūtims, galinčioms kilti dėl nevienodos nacionalinės teisės aktų raidos. Tačiau tokių kliūčių atsiradimas turi būti tikėtinas, o atitinkama priemonė – tokia, kad užkirstų joms kelią.

87      Pirmiau išvardytos aplinkybės taikomos aiškinant Sutarties 57 straipsnio 2 dalį, kai ji nagrinėjama kartu su Sutarties 66 straipsniu, kuriame aiškiai minimos priemonės, kuriomis siekiama palengvinti paslaugų teikimo veiklos pradžią ir vykdymą. Tomis nuostatomis taip pat siekiama suteikti Bendrijos teisės aktų leidėjams konkrečius įgaliojimus priimti priemones, kuriomis siekiama pagerinti vidaus rinkos veikimą.

88      Be to, jeigu įvykdytos sąlygos, kad 100a straipsnį, 57 straipsnio 2 dalį ir 66 straipsnį būtų galima pasirinkti kaip teisinį pagrindą, Bendrijos teisės aktų leidėjams negalima uždrausti tai padaryti, motyvuojant tuo, jog priimant sprendimus lemiamas veiksnys yra visuomenės sveikatos apsauga. Atvirkščiai, 129 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sveikatos apsauga užtikrinama nustatant visas Bendrijos politikos kryptis, o 100a straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad suderinimo procese turi būti užtikrinta aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga.

89      Todėl būtina patikrinti, ar, atsižvelgiant į visas pirmiau išvardytas aplinkybes, direktyvą buvo galima priimti Sutarties 100a straipsnio, 57 straipsnio 2 dalies ir 66 straipsnio pagrindu.

 Direktyva

90      Direktyvos pirmoje konstatuojamoje dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjai pažymi, kad nacionalinės teisės aktai dėl tabako produktų reklamos ir rėmimo skiriasi ir kadangi tokia reklama bei rėmimas peržengia valstybių narių sienas, yra tikėtina, kad dėl šių skirtumų iškils kliūčių produktų, kurie yra tokios veiklos priemonės, judėjimui ir naudojimuisi laisve teikti paslaugas toje srityje, taip pat bus iškraipoma konkurencija ir tai apsunkins vidaus rinkos veikimą.

91      Pagal antrą konstatuojamąją dalį tokias kliūtis būtina pašalinti ir tam reikia suderinti taisykles, reglamentuojančias tabako produktų reklamą ir rėmimą, kartu leidžiant valstybėms narėms tam tikromis aplinkybėmis nustatyti tokius reikalavimus, kurie joms atrodo būtini, siekiant užtikrinti asmenų sveikatos apsaugą.

92      Direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi draudžiamos visos tabako produktų reklamos ir rėmimo formos, o 3 straipsnio 4 dalimi draudžiamas bet koks nemokamas platinimas, kurio tikslas arba poveikis yra tokių produktų skatinimas. Tačiau ji nėra taikoma informacijai, skirtai tabako verslo specialistams, reklamai pardavimo vietose arba leidiniuose, kurie leidžiami ir spausdinami trečiosiose šalyse ir kurie iš esmės nėra skirti Bendrijos rinkai (3 straipsnio 5 dalis).

93      Direktyva taip pat nuo 1988 m. liepos 30 d. uždraudžiama naudoti tuos pačius pavadinimus tabako produktams ir kitiems produktams arba paslaugoms, išskyrus produktus ir paslaugas, kuriais buvo prekiaujama iki tos dienos ir kurių pavadinimas taip pat naudojamas tabako produktų, kurių naudojimas tam tikromis sąlygomis yra leidžiamas (3 straipsnio 2 dalis). Nuo 2001 m. liepos 30 d. ant tabako produktų negali būti kito produkto ar paslaugos prekių pavadinimo, prekių ženklo, emblemos ar kito skiriamojo požymio, nebent nurodytą dieną minėtuoju tabako produktu jau buvo prekiaujama naudojant tokį prekių pavadinimą, prekių ženklą, emblemą ar kitą skiriamąjį požymį (3 straipsnio 3 dalies a punktas).

94      Pagal 5 straipsnį direktyva nedraudžia valstybėms narėms, laikantis Sutarties nuostatų, nustatyti griežtesnius tabako produktų reklamos ar rėmimo reikalavimus, kurie, jų manymu, yra būtini siekiant garantuoti asmenų sveikatos apsaugą.

95      Todėl būtina patikrinti, ar direktyva iš tiesų padeda pašalinti kliūtis laisvam prekių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, taip pat konkurencijos iškraipymus.

 Laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas kliūčių pašalinimas

96      Akivaizdu, kad dėl skirtumų tarp nacionalinės teisės aktų dėl tabako produktų reklamos yra arba gali atsirasti kliūčių laisvam prekių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas.

97      Pavyzdžiui, dėl periodinių leidinių, žurnalų ir laikraščių, kuriuose spausdinama tabako produktų reklama, ieškovė teisingai nurodė, kad šiuo metu nėra jokių kliūčių importuoti juos į valstybes nares, kuriose tokia reklama draudžiama. Tačiau, atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje pastebimą tendenciją vis labiau riboti tabako produktų reklamą, kuri atspindi nuomonę, kad dėl tokios reklamos pastebimai auga tabako vartojimas, tikėtina, kad ateityje iškils kliūčių laisvam spaudos produktų judėjimui.

98      Todėl iš esmės direktyva, kuria draudžiama reklamuoti tabako produktus periodiniuose leidiniuose, laikraščiuose ir žurnaluose, gali būti priimama remiantis Sutarties 100a straipsniu, kad būtų užtikrintas laisvas spaudos produktų judėjimas, kaip ir Direktyva 89/522, kurios 13 straipsniu draudžiama tabako produktų televizijos reklama siekiant laisvo televizijos programų transliavimo.

99      Tačiau daugelio tabako produktų reklamos formų atžvilgiu direktyvos 3 straipsnio 1 dalies draudimo negalima pateisinti būtinybe pašalinti laisvo reklamos priemonių judėjimo arba laisvės teikti paslaugas reklamos srityje kliūtis. Tai galima teigti, pavyzdžiui, reklamos ant plakatų, skėčių, peleninių ir kitų viešbučiuose, restoranuose ir kavinėse naudojamų daiktų atžvilgiu, taip pat draudimo rodyti reklaminius filmus kino teatruose atžvilgiu, nes šie draudimai niekaip nepadeda sudaryti geresnių sąlygų pirmiau minėtų produktų judėjimui.

100    Reikia pripažinti, kad priemonėje, priimtoje remiantis Sutarties 100a straipsniu, 57 straipsnio 2 dalimi ir 66 straipsniu, gali būti nuostatų, kuriomis nėra siekiama pašalinti kliūtis naudotis pagrindinėmis laisvėmis, jeigu tokios nuostatos yra būtinos, kad būtų užtikrinta, jog tam tikri nustatyti draudimai nėra apeinami. Tačiau yra pakankamai aišku, kad ankstesnėje pastraipoje minimi draudimai nepriklauso tai kategorijai.

101    Be to, direktyva nėra užtikrinamas laisvas produktų, kurie atitinka jos nuostatas, judėjimas.

102    Priešingai nei teigia Parlamentas ir Taryba, direktyvos 3 straipsnio 2 dalis dėl diversifikuotų produktų negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad jeigu laikomasi toje direktyvoje išdėstytų sąlygų, tos rūšies produktai, kuriais leidžiama prekiauti vienoje valstybėje narėje, gali laisvai patekti į kitas valstybes nares, įskaitant tas, kuriose tokie produktai draudžiami.

103    Pagal direktyvos 5 straipsnį valstybės narės turi teisę, laikydamosi Sutarties nuostatų, nustatyti griežtesnius tabako reklamos ar rėmimo reikalavimus, kurie, jų manymu, yra būtini siekiant garantuoti asmenų sveikatos apsaugą.

104    Be to, direktyvoje nėra jokių nuostatų, kurios užtikrintų laisvą jos nuostatas atitinkančių produktų judėjimą – priešingai nei kitose direktyvose, leidžiančiose valstybėms narėms priimti griežtesnes priemones, siekiant apsaugoti bendrą interesą (žr. 1990 m. gegužės 17 d. Tarybos direktyvos 90/239/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su maksimaliu dervų kiekiu cigaretėse, suderinimo (OL L 137, 1990, p. 36) 7 straipsnio 1 dalį ir 1989 m. lapkričio 13 d. Tarybos direktyvos 89/622/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų ženklinimą, derinimo (OL L 359, 1989, p. 1) 8 straipsnio 1 dalį.

105    Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai negali remtis būtinybe pašalinti kliūtis laisvam reklamos priemonių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas, norėdami priimti direktyvą Sutarties 100a straipsnio, 57 straipsnio 2 dalies ir 66 straipsnio pagrindu.

 Konkurencijos iškraipymo pašalinimas

106    Svarstydamas direktyvos, priimtos remiantis Sutarties 100a straipsniu, teisėtumą, Teisingumo Teismas privalo patikrinti, ar konkurencijos iškraipymas, kurį siekiama pašalinti šia priemone, yra pastebimas (žr. sprendimo minėtoje „Titano dioksido“ byloje 23 punktą).

107    Jeigu tokio reikalavimo nebūtų, Bendrijos teisės aktų leidėjų įgaliojimai būtų praktiškai beribiai. Nacionalinės teisės nuostatos dėl sąlygų, kuriomis gali būti vykdoma jų reglamentuojama veikla, dažnai skiriasi ir tai daro tiesioginį arba netiesioginį poveikį atitinkamų įmonių konkurencijos sąlygoms. Iš to išplaukia, kad aiškinimas, jog Sutarties 100a straipsnis, 57 straipsnio 2 dalis ir 66 straipsnis reiškia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai gali jais remtis, siekdami pašalinti net mažiausią konkurencijos iškraipymą, būtų nesuderinamas su šio sprendimo 83 punkte minėtu principu, kad Bendrija turi tik tuos įgaliojimus, kurie yra jai konkrečiai suteikti.

108    Todėl būtina patikrinti, ar direktyva iš tiesų prisideda prie pastebimų konkurencijos iškraipymų pašalinimo.

109    Pirmiausia reklamos agentūros ir reklamos priemones gaminančios įmonės, įsisteigusios valstybėse narėse, kuriose tabako produktų reklama ribojama mažiau, be abejonės, turi pranašumų masto ekonomijos ir pelno augimo atžvilgiu. Tačiau tokių pranašumų poveikis konkurencijai yra menkas ir netiesioginis ir negali taip iškreipti konkurencijos, kad tuos iškraipymus galima būtų pavadinti pastebimais. Jų negalima sulyginti su konkurencijos iškraipymais, kurie kyla dėl gamybos sąnaudų skirtumų, pavyzdžiui, tokių, kurie paskatino Bendrijos teisės aktų leidėjus priimti 1989 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvą 89/428/EEB dėl titano dioksido pramonės atliekų sukeltos taršos mažinimo ir galutinio panaikinimo programų derinimo tvarkos (OL L 201, p. 56).

110    Žinoma, tam tikrų tabako reklamą reglamentuojančių nuostatų skirtumai gali pastebimai iškreipti konkurenciją. Kaip pareiškė Komisija ir Suomijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės, dėl to, kad rėmimas yra leidžiamas vienose valstybėse narėse ir draudžiamas kitose, pirmiausia kai kurie sporto renginiai yra perkeliami kitur ir tai turi nemažai įtakos su tokiais renginiais susijusių įmonių konkurencijos sąlygoms.

111    Tačiau tokie iškraipymai, kuriais galėtų būti grindžiamas rėmimasis Sutarties 100a straipsniu, siekiant uždrausti tam tikras rėmimo formas, nėra tokie svarbūs, kad pateisintų tokio teisinio pagrindo pasirinkimą visiškai uždraudžiant reklamą, kaip buvo padaryta direktyva.

112    Antra, dėl konkurencijos iškraipymų tabako produktų rinkoje, neatsižvelgiant į ieškovės teiginį, kad tokiems iškraipymams direktyva nėra taikoma, reikia pripažinti, jog šiame sektoriuje direktyva taip pat negali panaikinti pastebimų konkurencijos iškraipymų.

113    Žinoma, kaip pareiškė Komisija, tabako produktų gamintojai ir prekybininkai turi konkuruoti kainomis, kad paveiktų savo padėtį rinkoje tose valstybėse narėse, kuriose galioja ribojantys teisės aktai. Tačiau tai nėra konkurencijos iškraipymas, o greičiau konkurencijos formų apribojimas, tose valstybėse narėse taikomas visiems ūkio subjektams. Nustatydama plataus masto tabako produktų reklamos draudimą, direktyva ateityje apibendrintų tą konkurencijos formų apribojimą, visose valstybėse narėse ribodama ūkio subjektams prieinamas priemones pradėti veiklą rinkoje arba išlikti joje.

114    Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai negali remtis būtinybe pašalinti konkurencijos iškraipymus reklamos arba tabako produktų sektoriuje, norėdami priimti direktyvą Sutarties 100a straipsnio, 57 straipsnio 2 dalies ir 66 straipsnio pagrindu.

115    Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, Sutarties 100a straipsnio, 57 straipsnio 2 dalies ir 66 straipsnio pagrindu negali būti priimta tokia priemonė, kokia yra minėta direktyva.

116    Šiomis aplinkybėmis reikalavimas, kad 100a straipsnis, 57 straipsnio 2 dalis ir 66 straipsnis nėra tinkamas direktyvos teisinis pagrindas, yra pagrįstas.

117    Kaip nurodyta šio sprendimo 98 ir 111 punktuose, direktyvą, kuria draudžiamos tam tikros tabako produktų reklamos ir rėmimo formos, buvo galima priimti remiantis Sutarties 100a straipsniu. Tačiau, atsižvelgiant į šia direktyva nustatyto tabako produktų reklamos ir rėmimo draudimo bendrą pobūdį, Teisingumo Teismas, iš dalies panaikindamas direktyvą, turėtų pakeisti ir jos nuostatas. Tokius pakeitimus turi priimti Bendrijos teisės aktų leidėjai. Todėl Teisingumo Teismas negali panaikinti direktyvos iš dalies.

118    Kadangi Teisingumo Teismas pripažino pagrįstais teiginius, kuriais pabrėžiama, kad 100a straipsnis, 57 straipsnio 2 dalis ir 66 straipsnis kaip teisinis pagrindas buvo pasirinkti netinkamai, nėra pagrindo svarstyti kitų ieškovės pateiktų teisinių pagrindų. Visa ši direktyva turi būti panaikinta.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

119    Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi to prašė. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika prašė priteisti išlaidas iš Parlamento ir Tarybos, o šios šalys pralaimėjo, joms turi būti nurodyta padengti išlaidas. Prancūzijos Respublika, Suomijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija turi padengti savo išlaidas pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS

nusprendžia:

1.      Panaikinti 1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/43/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo.

2.      Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas, o Prancūzijos Respublika, Suomijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Europos Bendrijų Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Rodríguez Iglesias

Moitinho de Almeida

Edward

Sevón

Schintgen

Kapteyn

Gulmann

La Pergola      Puissochet

Jann

Ragnemalm

Wathelet

Macken

Paskelbta 2000 m. spalio 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

---

* Bylos kalba: vokiečių.