(1)

Tarybos reglamentas (EB) Nr. 539/2001 (2) buvo keletą kartų iš esmės keičiamas (3). Dėl aiškumo ir racionalumo tas reglamentas turėtų būti kodifikuotas;

(2)

šis reglamentas pateikia visiškai suderintas nuostatas dėl trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorės sienas, privalo turėti vizas (toliau taip pat – vizos reikalavimas), ir tų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas;

(3)

sprendimą dėl trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas taikomas arba netaikomas, reikėtų kiekvienu atveju priimti atskirai įvertinus įvairius kriterijus. Tas vertinimas turėtų būti atliekamas periodiškai ir jį atlikus galėtų būti pateikiami pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų iš dalies keisti šio reglamento I priedą, kuriame išvardijamos trečiosios šalys, kurių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorės sienas, privalo turėti vizas, ir šio reglamento II priedą, kuriame išvardijamos trečiosios šalys, kurių piliečiams netaikomas reikalavimas turėti vizą kertant valstybių narių išorines sienas, kai buvimo trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, nepaisant galimybės tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, įgyvendinus vizų liberalizavimo procesą arba kaip kraštutinę priemonę nustačius laikiną vizos reikalavimo netaikymo galiojimo sustabdymą (toliau taip pat – vizos reikalavimo netaikymas), iš dalies keisti tuos priedus atskirų šalių atžvilgiu;

(4)

I ir II prieduose pateikiamų trečiųjų šalių sąrašų sudėtis ir dabar, ir vėliau turėtų atitikti šiame reglamente nustatytus kriterijus. Trečiosios šalys, kurių padėtis, susijusi su tais kriterijais, pasikeitė, turėtų būti perkeltos iš vieno priedo į kitą;

(5)

I ir II prieduose turėtų būti atsižvelgiama į tarptautinės teisės raidą, dėl kurios keičiasi tam tikrų valstybių ar subjektų statusas arba pavadinimas;

(6)

kadangi Europos ekonominės erdvės susitarimas (4) panaikina vizos reikalavimus Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos piliečiams, tos šalys neturėtų būti įtrauktos į II priede pateiktą sąrašą;

(7)

kadangi Europos bendrijos ir jos valstybių narių bei Šveicarijos Konfederacijos susitarime dėl laisvo asmenų judėjimo (5) numatytas laisvas Šveicarijos ir valstybių narių piliečių judėjimas be vizų, Šveicarija neturėtų būti įtraukta į II priede pateiktą sąrašą;

(8)

nedarant poveikio įsipareigojimams pagal tarptautines sutartis, pasirašytas valstybių narių, ir ypač atsižvelgiant į Europos Tarybos Europos susitarimą dėl vizų panaikinimo pabėgėliams, pasirašytą Strasbūre 1959 m. balandžio 20 d., sprendimas dėl vizos reikalavimo arba jo netaikymo pabėgėlio statusą turintiems asmenims ir asmenims be pilietybės turėtų būti priimamas pagal tai, kokia yra trečioji šalis, kurioje tie asmenys gyvena ir kuri išdavė jiems kelionės dokumentus. Tačiau, atsižvelgiant į skirtumus nacionalinės teisės aktuose, taikomuose pabėgėlio statusą turintiems asmenims ir asmenims be pilietybės, valstybė narė turėtų galėti nuspręsti, ar tų kategorijų asmenims turėtų būti netaikomi vizos reikalavimai tuo atveju, kai trečioji šalis, kurioje gyvena tie asmenys ir kuri išdavė jiems kelionės dokumentus, yra viena iš tų trečiųjų šalių, kurių piliečiams vizos reikalavimai netaikomi;

(9)

atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1931/2006 (6), reikėtų nustatyti vizų režimo netaikymą asmenims, turintiems pasienio vietinio eismo leidimą;

(10)

turėtų būti galima valstybėms narėms nustatyti išimtis dėl vizų režimo asmenims, turintiems tam tikrus kitokius nei įprasti pasus;

(11)

ypatingais atvejais, kai leidžiama taikyti specialias vizų taisykles, turėtų būti galima valstybėms narėms tam tikroms asmenų kategorijoms netaikyti vizos reikalavimo arba taikyti juos vadovaujantis tarptautine viešąja teise ir paprotine teise;

(12)

turėtų būti galima valstybėms narėms netaikyti vizos reikalavimo pabėgėlio statusą turintiems asmenims, visiems asmenims be pilietybės, kuriems taikoma 1954 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso ir kuriems ši konvencija netaikoma, ir mokyklos ekskursijose dalyvaujantiems moksleiviams, kai šių kategorijų asmenys gyvena trečiojoje šalyje, kuri įtraukta į šio reglamento II priede pateiktą sąrašą;

(13)

išimtis dėl vizų režimo reglamentuojančios procedūros turėtų visapusiškai atitikti dabartinę praktiką. Kai kurios valstybės narės vizos reikalavimo netaiko išvardytų trečiųjų šalių, įtrauktų į trečiųjų šalių, kurių piliečiai kirsdami valstybių narių išorines sienas privalo turėti vizas, ir kurie yra ginkluotųjų pajėgų nariai, jiems keliaujant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) ar „Partnerystės taikos labui“ reikalais, sąrašą. Tačiau dėl teisinio tikrumo šiame reglamente turėtų būti pateikta nuoroda į tuos vizos reikalavimo netaikymo atvejus, grindžiamus Sąjungos teisės nereglamentuojamais tarptautiniais įsipareigojimais;

(14)

visiškas vizos reikalavimo abipusiškumas yra tikslas, kurio Sąjunga turėtų aktyviai siekti, plėtodama savo santykius su trečiosiomis šalimis, tokiu būdu prisidėdama prie Sąjungos išorės politikos patikimumo ir nuoseklumo didinimo;

(15)

jei viena iš trečiųjų šalių, įtrauktų į II priede pateiktą sąrašą, nusprendžia vienos ar kelių valstybių narių piliečiams taikyti vizos reikalavimą, turi būti imamasi priemonių nustatyti Sąjungos mechanizmą, kuris padėtų įgyvendinti minėtą tarpusavio sąveikos principą. Tas mechanizmas turėtų leisti Sąjungai solidariai pateikti atsaką, jei tokia trečioji šalis taiko vizos reikalavimą bent vienos valstybės narės piliečiams;

(16)

gavusios pranešimą iš valstybės narės, kad į II priede pateiktą sąrašą įtraukta trečioji šalis taiko vizos reikalavimą tos valstybės narės piliečiams, visos valstybės narės turėtų reaguoti bendrai, tokiu būdu pateikdamos Sąjungos atsaką į situaciją, kuri daro poveikį visai Sąjungai ir sudaro galimybę jos piliečiams taikyti skirtingas sąlygas;

(17)

siekiant užtikrinti, kad Europos Parlamentas ir Taryba tinkamai dalyvautų antrame abipusiškumo mechanizmo taikymo etape, atsižvelgiant į tai, kad vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas visiems trečiosios šalies, įtrauktos į II priede pateiktą sąrašą, piliečiams yra ypač opus politinis klausimas ir į jo horizontalaus pobūdžio pasekmes valstybėms narėms, asocijuotosioms Šengeno šalims ir pačiai Sąjungai, visų pirma jų išorės santykiams ir bendram Šengeno erdvės veikimui, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų abipusiškumo mechanizmo elementų. Suteikiant tokius įgaliojimus Komisijai atsižvelgiama į politinių diskusijų dėl Sąjungos politikos dėl vizų Šengeno erdvėje poreikį. Be to, tai atspindi poreikį užtikrinti tinkamą skaidrumą ir teisinį tikrumą taikant abipusiškumo mechanizmą visiems atitinkamos trečiosios šalies piliečiams, visų pirma atliekant atitinkamą laikiną šio reglamento II priedo dalinį pakeitimą. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais (7). Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(18)

šiuo reglamentu turėtų būti nustatytas mechanizmas, kurį taikant būtų galima laikinai sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą į II priede pateiktą sąrašą įtrauktai trečiajai šaliai (sustabdymo mechanizmas) ekstremaliosios situacijos atveju, kai reikia skubiai reaguoti siekiant išspręsti bent vienos valstybės narės patiriamus sunkumus, ir atsižvelgiant į bendrą ekstremaliosios situacijos poveikį visai Sąjungai;

(19)

siekiant užtikrinti veiksmingą sustabdymo mechanizmo ir tam tikrų abipusiškumo mechanizmo nuostatų taikymą, visų pirma siekiant sudaryti sąlygas tinkamai atsižvelgti į visus atitinkamus veiksnius ir galimą to mechanizmo taikymo poveikį, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su atitinkamos trečiosios šalies piliečių kategorijų, kuriems turėtų būti taikomas vizos reikalavimo netaikymo laikinas sustabdymas pagal abipusiškumo mechanizmą, nustatymu ir su įgaliojimais nustatyti to sustabdymo atitinkamą trukmę, taip pat įgaliojimai dėl sustabdymo mechanizmo. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011 (8). Tokiems įgyvendinimo aktams priimti turėtų būti taikoma nagrinėjimo procedūra;

(20)

būtina vengti piktnaudžiavimo, kylančio dėl vizos reikalavimo netaikymo trečiosios šalies piliečių trumpalaikio buvimo atvejais, kai jie kelia grėsmę atitinkamos valstybės narės viešajai tvarkai (ordre public) ir vidaus saugumui, ir su tuo piktnaudžiavimu kovoti;

(21)

sustabdymo mechanizmas turėtų valstybėms narėms suteikti galimybę pranešti apie aplinkybes, dėl kurių galimas sustabdymas, ir Komisijai aktyvuoti sustabdymo mechanizmą savo iniciatyva;

(22)

visų pirma reikėtų pasirūpinti, kad naudojimąsi sustabdymo mechanizmu turėtų palengvinti trumpi lyginamieji laikotarpiai ir terminai, spartesnė procedūra, o galimos sustabdymo priežastys turėtų apimti susilpnėjusį bendradarbiavimą readmisijos srityje bei žymų grėsmių valstybių narių viešajai tvarkai ar vidaus saugumui padidėjimą. Tas susilpnėjęs bendradarbiavimas turėtų apimti žymiai padidėjusią atmestų readmisijos prašymų, įskaitant dėl trečiųjų šalių piliečių, vykusių tranzitu per atitinkamos trečiosios šalies teritoriją, procentinę dalį, kai tokia readmisijos prievolė yra numatyta Sąjungos ar jos valstybės narės ir tos trečiosios šalies sudarytame readmisijos susitarime. Be to, Komisija turėtų turėti galimybę sustabdymo mechanizmą aktyvuoti tuo atveju, kai trečioji šalis nebendradarbiauja readmisijos srityje, ypač jei Sąjunga su atitinkama trečiąja šalimi yra sudariusi readmisijos susitarimą;

(23)

sustabdymo mechanizmo tikslais žymus padidėjimas reiškia, kad viršijama 50 % riba. Jis taip pat galėtų reikšti mažesnį padidėjimą, jeigu Komisija jį laikė taikytinu konkrečiu atveju, apie kurį praneša atitinkama valstybė narė;

(24)

sustabdymo mechanizmo tikslais maža patenkinimo procentinė dalis reiškia, kad patenkinama maždaug 3 % arba 4 % prieglobsčio prašymų. Ji taip pat galėtų reikšti aukštesnę patenkinimo procentinę dalį, jeigu Komisija ją laikė taikytina konkrečiu atveju, apie kurį praneša atitinkama valstybė narė;

(25)

būtina vengti piktnaudžiavimo vizos reikalavimo netaikymu ir kovoti su šiuo reiškiniu, jeigu dėl tokio piktnaudžiavimo padidėja migracijos spaudimas, kurio priežastis yra, pavyzdžiui, padidėjęs nepagrįstų prieglobsčio prašymų skaičius, ir jei dėl piktnaudžiavimo pateikiami nepagrįsti prašymai dėl leidimo gyventi;

(26)

siekiant užtikrinti, kad laikui bėgant būtų tebevykdomi konkretūs kriterijai, kurie buvo taikomi vertinant bevizio režimo, taikomo sėkmingai užbaigus dialogą dėl vizų režimo liberalizavimo, tinkamumą, Komisija turėtų stebėti padėtį atitinkamose trečiosiose šalyse. Komisija turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į žmogaus teisių padėtį atitinkamose trečiosiose šalyse;

(27)

septynerius metus po vizų režimo liberalizavimo su konkrečia trečiąja šalimi įsigaliojimo Komisija turėtų reguliariai, bent kartą per metus, teikti ataskaitas Europos Parlamentui ir Tarybai; ji tai turėtų daryti ir vėliau, jei, Komisijos nuomone, tai būtina arba jei to prašo Europos Parlamentas ar Taryba;

(28)

prieš priimdama bet kokį sprendimą laikinai sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą trečiosios šalies piliečiams, Komisija turėtų atsižvelgti į žmogaus teisių padėtį toje trečiojoje šalyje ir į tokio vizos reikalavimo netaikymo sustabdymo galimas pasekmes tai padėčiai;

(29)

vizos reikalavimo netaikymo sustabdymas įgyvendinimo aktu turėtų apimti tam tikras atitinkamos trečiosios šalies piliečių kategorijas, nustatytas remiantis atitinkamų rūšių kelionės dokumentais ir, jei tinka, papildomais kriterijais, pvz., jei tai asmenys, kurie į valstybių narių teritoriją vyksta pirmą kartą. Įgyvendinimo aktu turėtų būti nustatytos asmenų, kuriems sustabdymas turėtų būti taikomas, kategorijos, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, apie kurias praneša viena ar kelios valstybės narės arba Komisija, ir laikantis proporcingumo principo;

30)

siekiant užtikrinti tinkamą Europos Parlamento ir Tarybos dalyvavimą įgyvendinant sustabdymo mechanizmą, atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl vizos reikalavimo netaikymo visiems į šio reglamento II priede pateiktą sąrašą įtrauktiems trečiųjų šalių piliečiams yra politiškai jautrus, ir į sustabdymo horizontalų poveikį valstybėms narėms bei pačiai Sąjungai, visų pirma kalbant apie jų išorės santykius ir bendrą Šengeno erdvės veikimą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl sprendimo laikinai sustabdyti vizos reikalavimo netaikymą atitinkamų trečiųjų šalių piliečiams. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(31)

siekiant užtikrinti vizų režimo administravimo viešumą ir susijusių asmenų informavimą, valstybės narės turėtų informuoti Komisiją ir kitas valstybes nares apie priemones, kurių jos imasi pagal šį reglamentą. Tais pačiais tikslais ta informacija turėtų būti paskelbta ir Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje;

(32)

įvažiavimo į valstybių narių teritoriją arba vizų išdavimo sąlygos neturėtų turėti įtakos taisyklėms, reglamentuojančioms kelionės dokumentų galiojimo pripažinimą;

(33)

pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatytą proporcingumo principą reglamento, nustatančio trečiąsias šalis, kurių piliečiai kirsdami išorines sienas privalo turėti vizas, ir trečiąsias šalis, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, priėmimas yra ir būtina, ir tinkama priemonė užtikrinti, kad bendra vizų politika veiktų efektyviai;

(34)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis prieš Reglamento (EB) Nr. 539/2001 įsigaliojimo dieną Europos bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų, dėl kurių reikia nukrypti nuo bendros vizų politikos, taikymui, kartu atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką;

(35)

Islandijos ir Norvegijos atžvilgiu šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sudarytame susitarime dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (9), patenkančios į Tarybos sprendimo 1999/437/EB (10) 1 straipsnio B punktą;

(36)

Šveicarijos atžvilgiu šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos pasirašytame susitarime dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (11), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B ir C punktuose nurodytą sritį, tą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2008/146/EB (12) 3 straipsniu;

(37)

Lichtenšteino atžvilgiu šiuo reglamentu plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos, Šveicarijos Konfederacijos ir Lichtenšteino Kunigaikštystės protokole dėl Lichtenšteino Kunigaikštystės prisijungimo prie Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl Šveicarijos Konfederacijos asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (13), kurios patenka į Sprendimo 1999/437/EB 1 straipsnio B ir C punktuose nurodytą sritį, tą sprendimą taikant kartu su Tarybos sprendimo 2011/350/ES (14) 3 straipsniu;

(38)

šis reglamentas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Jungtinė Karalystė nedalyvauja pagal Tarybos sprendimą 2000/365/EB (15), plėtojimas; todėl Jungtinė Karalystė nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(39)

šis reglamentas yra Šengeno acquis nuostatų, kurias įgyvendinant Airija nedalyvauja pagal Tarybos sprendimą 2002/192/EB (16), plėtojimas; todėl Airija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,