Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimu grindžiamo pirkimo gynybos ir saugumo srityse rekomendacijų (Gynybos ir saugumo srities viešųjų pirkimų direktyva 2009/81/EB)

(Tekstas svarbus EEE)

(2019/C 157/01)

1.   ĮVADAS

Pastaraisiais metais ne kartą buvo pabrėžta, kad svarbu stiprinti Europos bendradarbiavimą gynybos srityje, įskaitant viešųjų pirkimų sritį. 2013 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadose (1) ir 2016 m. liepos mėn. ES ir NATO bendrame pareiškime (2) pažymėta, inter alia, kad bendradarbiavimas gynybos srityje būtų tinkamas atsakas į didėjančius saugumo iššūkius, augančias naujų gynybos sistemų išlaidas ir valstybių narių biudžeto suvaržymus, taip pat didelį dubliavimąsi ir fragmentiškumą ES gynybos sektoriuje.

Komisijos ataskaitoje dėl Pirkimo gynybos srityje direktyvos 2009/81/EB (3) (toliau – Direktyva) vertinimo, paskelbtoje 2016 m. lapkričio 30 d. (4), padaryta išvada, kad Direktyva netrukdo vykdyti bendradarbiavimu grindžiamą pirkimą. Ši išvada buvo pagrįsta diskusijomis su valstybių narių ekspertais ir konsultacijų su suinteresuotosiomis šalimis rezultatais. Taip pat buvo atsižvelgta į Europos gynybos agentūros (EGA) (5) vertinimą, pagal kurį problemas pradedant įgyvendinti bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvas lemia kiti elementai, kaip antai mažinami gynybos biudžetai, nepakankamai sinchronizuojami biudžeto ciklai ir nesuderinti reikalavimai.

Tuo pat metu vertinimo ataskaitoje paskelbta, kad Komisija pateiks rekomendacijų šiuo tikslu. Toks pat pranešimas pateiktas ir Europos gynybos veiksmų plane (EGVP) (6), kuris taip pat priimtas 2016 m. lapkričio mėn. Šiame pranešime Komisija laikosi įsipareigojimo, prisiimto ataskaitoje dėl Direktyvos vertinimo ir EGVP.

Be to, Komisija mano, kad reikia paaiškinti įvairius bendradarbiavimu grindžiamo pirkimo, kurį vykdo dvi ar daugiau valstybių narių, būdus siekiant paskatinti valstybių narių valdžios institucijas visapusiškai pasinaudoti Direktyvoje numatytomis galimybėmis gynybos ir jautrių saugumo klausimų srityje.

Kaip nurodyta 2017 m. birželio mėn. EGVP, Komisija paskelbė komunikatą „Pradeda veikti Europos gynybos fondas“ (7), sudarytą iš mokslinių tyrimų ir pajėgumų krypčių.

Minėtos iniciatyvos buvo patvirtintos 2017 m. birželio 22 ir 23 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose (8), remiantis Europos gynybos pramonės bendradarbiavimu. Susitarus teisės aktų leidėjams, 2018 m. liepos 18 d. buvo priimtas reglamentas, kuriuo sukuriama Europos gynybos pramonės plėtros programa (9), o gynybos srities mokslinių tyrimų parengiamieji veiksmai, skirti bendradarbiavimu grindžiamiems moksliniams tyrimams gynybos srityje, įgyvendinami nuo 2017 m. vykdant dvi pirmas darbo programas, patvirtintas 2017 m. balandžio 11 d. ir 2018 m. kovo 9 d.

2018 m. birželio 13 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl reglamento, kuriuo įsteigiamas Europos gynybos fondas (10), skirtas 2021–2027 m. daugiametei finansinei programai, ir pasiūlė šiam laikotarpiui bendrą 13 mlrd. EUR biudžetą, skirtą bendradarbiavimu grindžiamų mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros projektams gynybos srityje remti.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija dar kartą patvirtina, kad reikia didesnio valstybių narių bendradarbiavimo vykdant pirkimą gynybos srityje. Šiame pranešime pateikiamos rekomendacijos dėl įvairių galimybių vykdyti bendradarbiavimu grindžiamą pirkimą, atsižvelgiant į atitinkamas Direktyvos nuostatas. Kai tinkama, atsižvelgiama į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų (toliau – Direktyva 2014/24/ES) (11) nuostatas tiek, kiek jomis būtų galima paaiškinti, kaip elgtis tam tikrais atvejais, kurie nėra visiškai išnagrinėti Direktyvoje. Skelbdama šį pranešimą, Komisija siekia pateikti paaiškinimų valstybių narių perkančiosioms organizacijoms, didinti teisinį tikrumą ir mažinti ES viešųjų pirkimų teisės reikalavimų nesilaikymo riziką (įskaitant numatomą riziką). Komisijos vertinimu, tai turės teigiamą poveikį valstybių narių bendradarbiavimu grindžiamiems viešiesiems pirkimams gynybos srityje.

Šiame pranešime nagrinėjamos galimybės valstybėms narėms vykdyti bendradarbiavimu grindžiamą pirkimą pagal Viešųjų pirkimų gynybos srityje direktyvą ir Direktyvą 2014/24/ES. Jame siekiama pateikti bendradarbiavimu grindžiamo pirkimo gynybos srityje scenarijų, kurie būtų galimi pagal abiejų direktyvų nuostatas, pavyzdžių. Tokie scenarijai tam tikrais atžvilgiais skiriasi, tačiau jiems būdingas labai svarbus bendras elementas, t. y. juose nagrinėjamos aplinkybės, kuriomis dvi ar daugiau valstybių narių (galbūt bendradarbiaudamos su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis) kartu pagal ad hoc arba įformintus susitarimus įsigyja karinę įrangą (ar paslaugas) savo reikmėms.

Reikia pažymėti, kad šiame pranešime aptariami bendradarbiavimu grindžiamo pirkimo scenarijai iš esmės galimi ir karinės įrangos, ir jautrios saugumo įrangos srityje, nes Direktyva taikoma abiem sritims (12).

Šiame pranešime daugiausia dėmesio skiriama Viešųjų pirkimų gynybos srityje direktyvai. Jame nėra nagrinėjami kiti klausimai, pavyzdžiui, techninių reikalavimų suderinimas, nacionalinių biudžetų ciklų sinchronizavimas bei kiti teisiniai ir administraciniai klausimai, kurie gali turėti labai reikšmingą poveikį bendradarbiavimu grindžiamam pirkimui gynybos srityje. EGA bendradarbiauja su valstybėmis narėmis daugeliu šių klausimų. Be to, pranešime atsižvelgiama į EGA Bendradarbiavimu grindžiamo pirkimo gynybos srityje vadovą (kurio pirminė versija parengta 2015 m. balandžio mėn.).

Pranešimas nėra teisiškai privalomas. Tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti teisiškai privalomą ES teisės aiškinimą.

Šio pranešimo 3 skirsnis pakeičia 2010 m. rekomendacinio pranešimo „Gynybos ir saugumo srityje taikomos išimtys“ 3.3 skirsnį „Bendradarbiavimo programos“ (13) ir 2010 m. rekomendacinio pranešimo „Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra“ 6 punktą (14), o 4 skirsnis pakeičia 2010 m. rekomendacinio pranešimo „Gynybos ir saugumo srityje taikomos išimtys“ 2.4 skirsnį „Tarptautinių organizacijų sutarčių sudarymo taisyklės“ (15).

2.   PROCEDŪROS, KAI VALSTYBĖS NARĖS PIRKIMĄ VYKDO KARTU

Šiame skirsnyje nagrinėjamos įvairios skirtingų valstybių narių perkančiųjų organizacijų galimybės vykdyti bendrą pirkimą. Bendras pirkimas gali būti vykdomas pasitelkiant centrinę perkančiąją organizaciją (toliau – CPO) arba jos nepasitelkiant. Vadovaujantis 1 straipsnio 18 dalimi, CPO gali būti Europos valstybės įstaiga arba valstybės narės perkančioji organizacija (subjektas) (vadovaujančios valstybės scenarijus).

2.1.   Bendras pirkimas be centrinės perkančiosios organizacijos (CPO)

Nors Direktyvoje nėra jokių taisyklių, konkrečiai susijusių su bendro pirkimo procedūromis, kurias vykdo dviejų ar daugiau valstybių narių perkančiosios organizacijos, iš Direktyvoje 2014/24/ES (visų pirma jos 39 straipsnyje) nustatytos reguliavimo aplinkos matyti, kad galimybė organizuoti tokias bendras procedūras nėra nesuderinama su Direktyvos tikslais, jeigu laikomasi tam tikrų reikalavimų. Visų pirma, naudojantis bendro pirkimo procedūra neturėtų būti apeinami Direktyvoje nustatyti reikalavimai. Šiuo atžvilgiu atrodo, kad tiek, kiek perkančiosios organizacijos savo bendro pirkimo procedūras grįstų Direktyvos 2014/24/ES 39 straipsnyje nustatytomis procedūromis, kai vykdo pirkimus, kuriems taikoma Direktyva, tokios procedūros būtų suderinamos su Direktyva.

Direktyvos 2014/24/ES 39 straipsnyje numatyti elementai, kurie turi būti nustatyti bendro pirkimo sutartyse arba susitarimuose: bendro pirkimo šalių atsakomybė, atitinkamos taikytinos nacionalinės nuostatos (įskaitant dėl teisių gynimo priemonių) ir vidinis pirkimo procedūros organizavimas. Siekiant skaidrumo ir teisinio tikrumo, pirkimo dokumentuose reikėtų nurodyti atsakomybės pasidalijimą ir taikomą nacionalinę teisę.

Kai dvi ar daugiau perkančiųjų organizacijų bendrai vykdo visą pirkimo procedūrą, jos kartu atsako už įsipareigojimų pagal Direktyvą įvykdymą. Praktikoje tai reiškia, kad visos perkančiosios organizacijos prisiims atsakomybę už galimus pažeidimus arba klaidas vykdant pirkimą, atsižvelgiant į Direktyvoje numatytus įpareigojimus.

Tačiau ekonominės veiklos vykdytojams, kurie norėtų pasinaudoti savo teisėmis pagal Direktyvą, reikėtų bendrauti ne su visomis perkančiosiomis organizacijomis, kurios dalyvauja vykdant bendrą pirkimą, o tik su ta perkančiąja organizacija, kuri yra atsakinga už pirkimo procedūros vykdymą. Todėl ekonominės veiklos vykdytojai bendrauja tik su viena perkančiąja organizacija.

2.2.   Bendras pirkimas per centrinę perkančiąją organizaciją (CPO)

Direktyvos 10 straipsnyje reglamentuojamas darbų, prekių arba paslaugų pirkimas iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją. Nors 10 straipsnyje nėra numatyta jokių taisyklių, kurios būtų konkrečiai susijusios su aplinkybėmis, kai kelios valstybės narės vykdo pirkimą per vieną CPO, iš reguliavimo aplinkos matyti, kad galimybė organizuoti tokias bendras procedūras nėra nesuderinama su Direktyvos tikslais, jeigu laikomasi tam tikrų reikalavimų. Visų pirma, vykdant pirkimą per vieną CPO neturėtų būti apeinami Direktyvoje nustatyti reikalavimai. Taigi atrodo, kad kelių skirtingų valstybių narių perkančiųjų organizacijų bendras pirkimas, vykdomas per CPO, yra visiškai tinkama viešųjų pirkimų gynybos sektoriuje priemonė, jeigu tokio bendro pirkimo galimybė numatyta valstybių narių tarpusavio susitarime.

Direktyvos 1 straipsnio 18 dalyje CPO apibrėžta kaip perkančioji organizacija (subjektas) arba Europos valstybės įstaiga, kuri:

—	įsigyja prekes ir (arba) paslaugas, skirtas perkančiosioms organizacijoms (subjektams), arba

—	sudaro perkančiosioms organizacijoms (subjektams) skirtas pirkimo sutartis arba pagrindų susitarimus dėl darbų, prekių arba paslaugų pirkimo (16).

Taigi CPO galėtų būti vienos iš bendrame pirkime dalyvaujančių valstybių narių CPO arba Europos valstybės įstaiga.

2.2.1.   CPO, kuri yra Europos valstybės įstaiga

Kaip minėta pirmiau, Direktyvos 1 straipsnio 18 dalyje pripažįstama, kad Europos valstybės įstaiga, kuri nėra perkančioji organizacija (subjektas), gali veikti kaip CPO pagal 10 straipsnį. Direktyvoje nėra apibrėžta sąvoka „Europos valstybės įstaiga“. Tačiau jos 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „valstybėms narėms turėtų būti suteikta teisė pačioms nustatyti, kurios Europos valstybės įstaigos, nors jos neįtrauktos į šią direktyvą, pvz., Europos gynybos agentūra, laikomos centrinėmis pirkimų įstaigomis, jei šios įstaigos pirkimams taiko pirkimų taisykles, atitinkančias visas šios direktyvos nuostatas“.

Jeigu CPO nėra perkančioji organizacija, ją pasitelkusios perkančiosios organizacijos privalo užtikrinti, kad CPO taikomos taisyklės atitiktų Direktyvos taisykles. Be šio specifiškumo, taisyklės, kuriomis reglamentuojamas pirkimas per Europos valstybės įstaigą, veikiančią kaip CPO, yra tokios pačios, kaip taikomos tais atvejais, kai pasitelkiama CPO, kuri yra perkančioji organizacija (subjektas), kaip aprašyta toliau.

2.2.2.   Vadovaujančios valstybės scenarijus

Pagal vadovaujančios valstybės scenarijų dvi ar daugiau valstybių narių atliks bendrą pirkimą ir jį organizuos paskirdamos vienos iš dalyvaujančių valstybių narių perkančiąją organizaciją (subjektą) veikti kaip CPO.

a)   Taikoma teisė ir CPO bei jų naudotojų atsakomybė

Nors Direktyvoje nėra konkrečių nuostatų dėl vadovaujančios valstybės scenarijaus, Komisija laikosi nuomonės, kad iš Direktyvoje 2014/24/ES (visų pirma jos 39 straipsnyje) nustatytos reguliavimo aplinkos matyti, kad galimybė organizuoti bendrus pirkimus pagal vadovaujančios valstybės scenarijų nėra nesuderinama su Direktyvos tikslais, jeigu laikomasi tam tikrų reikalavimų. Visų pirma, taikant vadovaujančios valstybės scenarijų neturėtų būti apeinami Direktyvoje nustatyti reikalavimai. Šiuo atžvilgiu, Komisijos nuomone, toks apėjimas negalimas tada, kai perkančiosios organizacijos, vykdydamos pirkimus, kuriems taikoma Direktyva, laikosi mutatis mutandis procedūrų, numatytų Direktyvos 2014/24/ES 39 straipsnyje.

Taigi tokiomis aplinkybėmis, kai dvi ar daugiau valstybių narių vykdys bendrą pirkimą ir jį organizuos paskirdamos vienos iš dalyvaujančių valstybių narių perkančiąją organizaciją (subjektą) veikti kaip CPO, bendras pirkimas bus atliekamas vadovaujantis valstybės narės, kurioje yra CPO, nacionalinės teisės nuostatomis (Direktyvos 2014/24/ES 39 straipsnio 4 dalis). Be to, pagal analogiją su Direktyvos 2014/24/ES 39 straipsnio 4 dalimi, dalyvaujančių valstybių narių sutartyse ar susitarimuose turės būti nurodyta: CPO ir kitų perkančiųjų organizacijų atsakomybė, atitinkamos taikytinos nacionalinės nuostatos (įskaitant dėl teisių gynimo priemonių) ir vidinis pirkimo procedūros organizavimas. Siekiant skaidrumo ir teisinio tikrumo, pirkimo specifikacijose ir dokumentuose reikėtų nurodyti atsakomybės pasidalijimą ir taikomą nacionalinę teisę.

b)   Atsakomybė už Direktyvos reikalavimų laikymąsi

Dėl atsakomybės už Direktyvos reikalavimų laikymąsi 10 straipsnyje nustatyta, jog „laikoma, kad perkančiosios organizacijos (subjektai), kurios perka darbus, prekes ir (arba) paslaugas iš centrinės pirkimų įstaigos arba per ją <…>, laikosi šios direktyvos, jeigu jos laikosi centrinė pirkimų įstaiga“. Tai reiškia, kad perkančioji organizacija, kuri perka darbus, prekes arba paslaugas iš CPO arba per ją, vykdo savo įsipareigojimus pagal Direktyvą, jeigu CPO, iš kurios arba per kurią vykdomas pirkimas, taiko Direktyvą per nacionalinės teisės aktus, į kuriuos perkeltos jos nuostatos.

Gali būti aplinkybių, kai CPO atlieka tik kai kurias pirkimo procedūros dalis už kitas perkančiąsias organizacijas. Taip gali būti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai CPO yra atsakinga už preliminariosios sutarties sudarymą, o atskiros perkančiosios organizacijos – už tiekėjų varžymosi atnaujinimą siekiant sudaryti konkrečias sutartis šios preliminariosios sutarties pagrindu. Tokiomis aplinkybėmis per CPO veikiančioms perkančiosioms organizacijoms tenka visa atsakomybė už įsipareigojimų pagal Direktyvą vykdymą dėl pirkimo procedūros dalių, kurias jos pačios vykdo.

Toks bendras pirkimas galimas dalyvaujančioms valstybėms narėms sudarius susitarimą.

3.   BENDRADARBIAVIMO PROGRAMOS KURIANT NAUJUS PRODUKTUS – DIREKTYVOS 13 STRAIPSNIO C PUNKTAS

Direktyvos 13 straipsnio c punktas skirtas konkrečiai bendradarbiavimo iniciatyvų gynybos srityje kategorijai. Jame nustatyta konkreti išimtis, taikoma moksliniais tyrimais ir technologine plėtra grindžiamoms bendradarbiavimo programoms. Direktyva netaikoma „pirkimams, kurie organizuojami pagal bendradarbiavimo programą remiantis mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programa, kurią vykdo bent dvi valstybės narės siekdamos sukurti naują produktą ir, jei reikia, vėlesniems šio produkto gyvavimo ciklo ar jo dalių etapams“.

Šia išimtimi pripažįstama ypatinga bendradarbiavimo programų svarba stiprinant Europos karinius pajėgumus bei kuriant stiprią ir konkurencingą Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę, nes tokiomis programomis „padedama vystyti naujas technologijas ir pasidalinti aukštas mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros sąnaudas, kurios patiriamos kuriant sudėtingas ginklų sistemas“ (Direktyvos 28 konstatuojamoji dalis).

Direktyvos 11 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad: „[j]okiomis šiame skirsnyje paminėtomis taisyklėmis, procedūromis, programomis, sutartimis, jokiais susitarimais ar jokia tvarka negali būti naudojamasi siekiant išvengti šios direktyvos nuostatų taikymo.“ To paties principo laikomasi taikant Direktyvos 13 straipsnio c punktą.

3.1.   „Remiantis mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos programa“

Siekiant, kad būtų taikomas 13 straipsnio c punktas, bendradarbiavimo programa turi būti grindžiama moksliniais tyrimais ir technologine plėtra (taikomąja veikla) (toliau – MTTP). Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (taikomosios veiklos) sąvoka apibrėžta Direktyvos 2009/81/EB 1 straipsnio 27 dalyje, o 13 konstatuojamojoje dalyje pateiktas išsamesnis paaiškinimas.

1 straipsnio 27 dalyje nustatyta, kad „moksliniai tyrimai ir taikomoji veikla – visa veikla, apimanti fundamentinius tyrimus, taikomuosius tyrimus ir taikomąją veiklą, kai ji galėtų apimti technologijų demonstratorių, t. y. tokių įrenginių, kurie demonstruoja, kaip veikia nauja koncepcija ar nauja technologija tam tikroje ar panašioje aplinkoje, taikymą“.

13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „[š]ioje direktyvoje terminas „moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra“ apima fundamentaliuosius tyrimus, taikomuosius tyrimus ir taikomąją veiklą. Fundamentalieji tyrimai susideda iš bandomosios arba teorinės veiklos, vykdomos pirmiausia siekiant gauti naujų žinių apie reiškinio pagrindus ir stebimus faktus, nenumatant tiesioginio tokių žinių praktinio taikymo arba naudojimo. Taikomieji tyrimai taip pat susideda iš pirminių darbų, kurie vykdomi siekiant gauti naujų žinių. Tačiau šiuo atveju numatomas konkretus tikslas ar taikymo sritis. Taikomoji veikla susideda iš darbų, paremtų turimomis žiniomis, gautomis iš tyrimų ir (arba) praktinių bandymų turint tikslą pradėti gaminti naujas medžiagas, produktus ar įrenginius, taikyti naujus procesus, sistemas ar paslaugas arba gerokai patobulinti jau esamus. Taikomoji veikla galėtų apimti technologijų demonstratorių gamybą, t. y. įrenginių, kurie demonstruoja, kaip veikia nauja koncepcija ar technologija tam tikroje ar panašioje aplinkoje. Terminas „moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra“ neapima pavyzdinių produktų ar įrankių pramoninės inžinerijos, pramoninio kūrimo ar gamybos“.

Reikalavimas, kad bendradarbiavimo programa būtų pagrįsta moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, reiškia, jog programoje turi būti numatytas mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros etapas.

Kad būtų patogiau, 13 straipsnio c punkte minimi MTTP paprastai apimtų 1–7 technologinės parengties lygius (TPL) (17). Šie TPL yra laikomi MTTP tiek, kiek jie yra susiję su naujų žinių įgijimu arba esamų žinių ir gebėjimų derinimu, formavimu, naudojimu ir išbandymu siekiant sukurti naujus ar patobulintus produktus, medžiagas, sistemas, procesus ir paslaugas. Taikant 13 straipsnio c punktą nebūtina, kad bendradarbiavimo programoje būtų numatytos veiklos rūšys, apimančios visus skirtingus TPL lygius. Tačiau parengiamojo prototipo (versijos, išbandytos siekiant nustatyti problemas ir apibrėžti gamybos procesus prieš pradedant gamybą) parengimas negali būti laikomas mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veikla pagal Direktyvą.

Reikėtų patikslinti, kad MTTP apibrėžtis taikant Direktyvą nepažeidžia kituose ES aktuose pateiktų MTTP apibrėžčių.

3.2.   Naujo produkto kūrimas

Vienas iš 13 straipsnio c punkto taikymo reikalavimų yra programos tikslas, t. y. naujo produkto kūrimas.

Atsižvelgiant į bendresnius 13 straipsnio c punkto tikslus, t. y. padėti vystyti naujas technologijas ir pasidalinti dideles mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros sąnaudas, kurios patiriamos kuriant sudėtingas ginklų sistemas, ši nuostata tam tikromis aplinkybėmis taikoma ir bendradarbiavimo programoms, pagrįstoms moksliniais tyrimais ir technologine plėtra, kuriais siekiama atnaujinti esamus produktus. Kad būtų taikomas 13 straipsnio c punktas, atitinkamas atnaujinimas turi lemti esminius produkto pakeitimus ar esminius patobulinimus. Atitinkami kriterijai tokiems pakeitimams ar patobulinimams įvertinti gali būti: svarbūs esamos įrangos pakeitimai; naujų įrangos funkcijų mastas; struktūriniai platformų pakeitimai.

3.3.   Vėlesni gyvavimo ciklo etapai

Be naujo produkto kūrimo, 13 straipsnio c punkte numatyta, kad programa gali būti sudaryta iš vėlesnių produkto gyvavimo ciklo ar jo dalių etapų, pavyzdžiui, prototipų gamybos, gamybos ar priežiūros. Su šiais vėlesniais etapais susijusioms sutartims išimtis taikoma, jeigu šios sutartys taip pat sudaromos įgyvendinant bendradarbiavimo programą. Priešingai, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros etape dalyvaujanti valstybė narė, kuri nusprendžia vėlesnio produkto gyvavimo ciklo pirkimus vykdyti atskirai, sudarydama šias sutartis turės taikyti Direktyvą.

3.4.   Sutartys, sudarytos pagal bendradarbiavimo programą

13 straipsnio c punktas taikomas visoms sutartims, kurias sudaro valstybių narių perkančiosios organizacijos (subjektai) arba kurios yra sudaromos jų vardu įgyvendinant MTTP grindžiamą bendradarbiavimo programą tiek, kiek sutartis atitinka kitus šios nuostatos reikalavimus. Šiuo atžvilgiu 28 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatyta, kad 13 straipsnio c punkto išimtis turėtų būti taikoma MTTP grindžiamoms programoms, vykdomoms tarptautinių organizacijų, būtent Bendradarbiavimo ginkluotės srityje organizacijos (pranc. Organisation conjointe de coopération en matière d’armement, OCCAR) ar NATO arba Europos Sąjungos agentūrų, kaip antai Europos gynybos agentūros (EGA), kurios paskui sudaro sutartis valstybių narių vardu. Tas pats taikoma sutartims, kurias pagal vadovaujančios valstybės modelį sudaro vienos valstybės narės perkančiosios organizacijos (subjektai), veikiančios savo ir dar bent vienos valstybės narės vardu.

Sutartys sudaromos pagal bendradarbiavimo programą, kai jas sudaro subjektas arba subjektai, šiuo tikslu paskirti pagal susitarimus, kuriais reglamentuojama bendradarbiavimo programa, ir pagal tuose susitarimuose nustatytas taisykles bei procedūras. Jeigu yra keli susitarimai, kurių kiekvienas taikomas skirtingiems programos etapams, arba pasikeičia dalyvaujančių valstybių narių sudėtis (su sąlyga, kad ne mažiau kaip dvi dalyvauja programoje), tai netrukdo vykdyti šio 13 straipsnio c punkto taikymo reikalavimo.

3.5.   Programos, kurias „vykdo bent dvi valstybės narės“

Bendradarbiavimo programos turi būti programos, „kurias vykdo bent dvi valstybės narės“. Jas įgyvendinant gali dalyvauti tik ES valstybės narės arba ne tik jos. Kitaip tariant, išimtis taikoma ir bendradarbiavimo programoms, kurios įgyvendinamos su trečiosiomis šalimis, jeigu jas taip pat vykdo bent dvi valstybės narės. Bet kuriuo atveju ir atsižvelgiant į 11 straipsnį, iš terminų „vykdo“ ir „bendradarbiavimo programa“ matyti, kad programa turi būti grindžiama tikro bendradarbiavimo idėja. Todėl dalyvavimas bendradarbiavimo programoje suprantamas ne tik kaip įrangos įsigijimas, bet visų pirma kaip proporcingas techninės ir finansinės rizikos ir galimybių pasidalijimas, dalyvavimas valdant programą ir priimant su ja susijusius sprendimus. Atsižvelgiant į valstybių narių gynybos biudžetų ir jų atitinkamų ginkluotųjų pajėgų poreikių skirtumus, individualių indėlių į bendradarbiavimo programas dydis gali labai skirtis. Todėl vertinant, ar programa yra grindžiama tikro bendradarbiavimo idėja, siekiant taikyti 13 straipsnio c punktą, daugiausia dėmesio reikia skirti programos bendradarbiaujamajam pobūdžiui ir kiekvienos valstybės narės dalyvavimo kokybei, o ne vadovautis kiekybiniu požiūriu.

ES institucijų ar agentūrų valdoma MTTP programa, t. y. įgyvendinama pagal ES taisykles ir finansuojama iš ES biudžeto (arba kitos tarptautinės organizacijos, kurios narėmis yra bent dvi valstybės narės), būtų laikoma bent dviejų valstybių narių vykdoma bendradarbiavimo programa pagal 13 straipsnio c punktą. Tokia programa, kaip ir bet kuri MTTP programa, galėtų būti toliau vykdoma pasibaigus MTTP etapams ir tokiu atveju sutartims, sudarytoms pagal tolesnę programą, taip pat gali būti taikoma 13 straipsnio c punkto išimtis (žr. 3.3 skirsnį).

3.6.   Vėliau prisijungiančios valstybės narės

Siekiant skatinti valstybes nares dalyvauti MTTP grindžiamose bendradarbiavimo programose, 13 straipsnio c punkte numatyta išimtis turėtų būti suprantama kaip leidimas valstybei narei prisijungti prie tokios programos pasibaigus MTTP etapui vėlesniuose produkto gyvavimo ciklo etapuose, jeigu ji tampa visateise programos nare. Tai reiškia, kad jos dalyvavimas įforminamas sutartimi ar susitarimu su kitomis dalyvaujančiomis valstybėmis narėmis, ir rodo, kad naujoji valstybė narė turi konkrečių teisių ir įsipareigojimų, kurie tenka bendradarbiavimo programos dalyviams. Vadovaujantis Direktyvos 11 straipsniu, vėliau prisijungiančios (-ių) valstybės (-ių) narės (-ių) dalyvavimas turi būti tikras dalyvavimas programoje vengiant bet kokio Direktyvos taisyklių apėjimo. Šiuo atveju atitinkama valstybė narė taip pat turi pranešti apie prisijungimą prie programos.

3.7.   Pranešimas Komisijai

Baigiamojoje 13 straipsnio c punkto dalyje išvardyta informacija, kurią valstybės narės turi pateikti Komisijai, kai sudaro programą (18). Nors nėra nurodyta, kaip išsamiai turi būti pateikiama informacija apie MTTP dalį, išlaidų pasidalijimą ir numatomą pirkimų dalį, remiantis bendra šios nuostatos prasme ji turėtų būti suprantama kaip reikalavimas pateikti pakankamai informacijos, iš kurios būtų matyti:

1)	kad programa skirta naujam produktui arba atnaujintam produktui, kuris atitinka 3.2 punkte nurodytus reikalavimus, sukurti;

2)	kad valstybių narių dalyvavimas atsižvelgiant į Direktyvos 11 straipsnį nėra tik simbolinis indėlis į nacionalinę programą ir prilygsta tikram dalyvavimui.

Norint tai padaryti, pranešime turėtų būti nurodoma bent mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros išlaidų dalis, palyginti su bendromis programos išlaidomis, ir susitarimas dėl išlaidų pasidalijimo. Numatytas kiekvienos valstybės narės pirkimų dalis reikėtų nurodyti tik tiek, kiek tokios informacijos turima pranešimo pateikimo metu.

Visos dalyvaujančios valstybės narės atsakingos už savo informacijos pateikimą. Valstybės narės, prisijungusios prie bendradarbiavimo programos pasibaigus jos pradiniams etapams, įskaitant pasibaigus MTTP etapui, taip pat privalo pranešti Komisijai apie prisijungimą prie programos (informacijos kopija gali būti pasirinktinai siunčiama kitoms dalyvaujančioms valstybėms narėms).

Pranešimai gali būti siunčiami paštu arba el. paštu Vidaus rinkos, pramonės, verslumo ir MVĮ GD (G3 skyriui). Pranešimai siunčiami šiuo el. pašto adresu: GROW-DEFENCE@ec.europa.eu.

Pašto adresas yra:

European Commission

DG GROW/G3

1049 Bruxelles/Brussel

BELGIQUE/BELGIË

13 straipsnio c punkte aiškiai nurodyta, kad pranešimai turi būti siunčiami sudarius bendradarbiavimo programą. Tai reiškia, kad informacija turėtų būti pateikta netrukus po to, kai įvairios valstybės narės sudaro bendradarbiavimo programą. Bet kuriuo atveju informacija turėtų būti pateikta iki sutarčių sudarymo.

4.   PIRKIMAS PER TARPTAUTINES ORGANIZACIJAS – DIREKTYVOS 12 STRAIPSNIO C PUNKTAS

Direktyvoje nėra pateikta sąvokos „tarptautinė organizacija“ apibrėžtis. 2010 m. rekomendaciniame pranešime „Gynybos ir saugumo srityje taikomos išimtys“ (19) nurodyta, kad tai yra „nuolatinė institucija, turinti atskirą juridinio asmens statusą, sudaryta pagal suverenių valstybių arba tarpvyriausybinių organizacijų sutartį ir turinti savo organizacines taisykles ir struktūras“. JT tarptautinės teisės komisijos (20) apibrėžtis yra: „organizacija, įsteigta pagal sutartį arba kitą tarptautinės teisės reglamentuojamą dokumentą ir turinti tarptautinio juridinio asmens statusą“.

Direktyvos 12 straipsnio c punkte nustatytos dvi išimtys.

Remiantis pirmąja išimtimi, Direktyva netaikoma sutartims, reglamentuojamoms savo tikslų siekiančios pirkimą vykdančios tarptautinės organizacijos specialių procedūrinių taisyklių. Direktyvos 26 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje paaiškinta, kad ji netaikoma „sutartims, sudarytoms su tarptautinėmis organizacijomis, siekiančioms savų tikslų“. Kadangi Direktyva yra skirta valstybėms narėms ir nėra privaloma tarptautinėms organizacijoms, remiantis 12 straipsnio c punktu Direktyvos taisyklės netaikomos pirkimams, kuriuos tarptautinė organizacija vykdo savo vardu ir savo sąskaita.

Pirkimai, kuriuos tarptautinė organizacija vykdo siekdama savo tikslų, turėtų būti suprantami kaip gynybos įrangos ir (arba) paslaugų pirkimai, kuriuos tarptautinė organizacija vykdo siekdama savo tikslų ar uždavinių, kurie įprastai yra apibrėžti atitinkamuose steigiamuosiuose dokumentuose. Kitaip tariant, turėtų būti aiškus tarptautinės organizacijos tikslų ir uždavinių bei to, kas perkama ir nustatyta sudarant sutartį, ryšys.

Remiantis antrąja išimtimi, nustatyta 12 straipsnio c punkte, Direktyva netaikoma „pirkimams, kuriuos valstybė narė turi vykdyti“ pagal tarptautinės organizacijos procedūrines taisykles. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai valstybė narė veikia tarptautinės organizacijos vardu arba gauna šios tarptautinės organizacijos finansinę paramą sutarčiai vykdyti, kuri ją įpareigoja taikyti konkrečias tarptautinės organizacijos viešųjų pirkimų procedūrines taisykles.

11 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės negali sudaryti sutarčių per tarptautines organizacijas siekdamos apeiti Direktyvos nuostatas. Norėdama remtis 12 straipsnio c punkto išimtimi, valstybė narė turėtų gebėti pagrįsti tokį sprendimą (t. y. įrodyti, kad įvykdytos 12 straipsnio c punkto sąlygos).

5.   VALSTYBIŲ ESAMŲ PAJĖGUMŲ KONVERGENCIJA

Kai kurios Direktyvos nuostatos aiškiai taikomos aplinkybėmis, kai bent dvi valstybės narės parengia bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvą. Tokios nuostatos pavyzdys yra 13 straipsnio c punktas, kuriame nagrinėjamos MTTP grindžiamos bendradarbiavimo programos, skirtos naujam produktui kurti, kurias vykdo bent dvi valstybės narės (kaip parodyta 3 skirsnyje).

Taip pat galimi atvejai, kai sprendimas bendradarbiauti ir pradėti pajėgumų konvergencijos procesą (pvz., pajėgumų telkimą ir dalijimąsi jais) su kita valstybe nare ar trečiąja šalimi priimamas tada, kai atitinkamas karinis pajėgumas jau naudojamas šioje valstybėje ar šalyje.

5.1.   Vėlesniame etape pradėtas bendradarbiavimas gynybos srityje

Pradedant bendradarbiauti gynybos srityje, valstybei narei gali reikėti įsigyti pajėgumų, kurie jau priklauso kitai valstybei narei arba trečiajai šaliai. Jeigu pirkimas vykdomas iš kitos valstybės ar šalies atsargų, 13 straipsnio f punkte nustatyta, kad tokiam pirkimui Direktyva netaikoma. Komisijos pranešime dėl tarpvyriausybinių sutarčių paaiškintos tokiomis aplinkybėmis taikomos taisyklės ir geriausia praktika (21).

5.2.   Derybų neskelbiant pranešimo apie pirkimą procedūra – 28 straipsnio 1 dalies e punktas

Be tarpvyriausybinių pirkimų yra galimybė pirkti tiesiogiai iš atitinkamos įrangos gamintojo. Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad perkančiosios organizacijos (subjektai) gali organizuoti darbų, prekių ir paslaugų pirkimą derybų iš anksto neskelbiant apie pirkimą būdu, „jei dėl techninių priežasčių arba dėl priežasčių, susijusių su išskirtinių teisių apsauga, sutartis gali būti sudaroma tik su konkrečiu ūkio subjektu“.

Šios procedūros naudojimas turi būti pagrindžiamas pranešime apie sutarties sudarymą, kaip reikalaujama Direktyvos 30 straipsnio 3 dalyje (22).

Direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje pateikta daugiau paaiškinimų, susijusių su Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies e punktu, ir aplinkybių, kai sutartis gali būti sudaroma tik su konkrečiu ekonominės veiklos vykdytoju, pavyzdžių. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „[g]ali būti, kad tam tikrais pirkimų atvejais, kurie reglamentuojami pagal šią direktyvą, tik vienas ūkio subjektas gali įvykdyti sutartį, kadangi jis turi išskirtinių teisių, arba taip gali būti dėl techninių priežasčių. Tokiais atvejais perkančioji organizacija (subjektas) turėtų galėti tiesiogiai sudaryti sutartis arba pagrindų susitarimus su šiuo vienu ūkio subjektu. Vis dėlto techninės priežastys, kuriomis remiantis paaiškinama, kodėl tik vienas ūkio subjektas gali įvykdyti sutartį, turėtų būti griežtai apibrėžtos ir pagrindžiamos kiekvienu atskiru atveju. Minėtosios priežastys galėtų būti, pavyzdžiui, visiškas techninis neįvykdomumas kitam kandidatui, išskyrus pasirinktą ūkio subjektą, norint pasiekti reikiamų rezultatų, arba būtinybė, kad būtų naudojamasi tam tikra praktine patirtimi, priemonėmis arba būdais, kuriais disponuoja tik vienas ūkio subjektas. Taip gali nutikti, kai, pavyzdžiui, keičiama arba atnaujinama itin sudėtinga įranga. Techninės priežastys taip pat gali būti susijusios su sąveikumo ar saugos reikalavimais, kurie turi būti įvykdyti siekiant užtikrinti ginkluotųjų arba saugumo pajėgų veiklą.“

Atsižvelgiant į tai, kad pirkimas vykdomas remiantis Direktyvos 28 straipsnio 1 dalies e punktu, pirkimą vykdančiai valstybei sudarant sutartį bus taikomos Direktyvos nuostatos dėl peržiūros procedūrų (55 straipsnis ir paskesni straipsniai). Be to, kiekvienu atveju būtina gerai paaiškinti ir pagrįsti, dėl kokių techninių priežasčių negalima skelbti apie pirkimą, taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad išimties taikymas turi būti nagrinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju ir aiškinamas siaurai.

Valstybėms bendradarbiaujant gynybos sektoriuje, kai valstybė narė perka (tiesiogiai iš gamintojo) gynybos pajėgumus, kurie jau priklauso kitai bendradarbiaujančiai valstybei narei arba trečiajai šaliai, techninės priežastys pagal 28 straipsnio 1 dalies e punktą galimos, pavyzdžiui, jeigu yra vykdomos šios sąlygos:

—	tikra bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyva (pvz., pajėgumų telkimas ir dalijimasis jais, bendras išlaikymas ir techninė priežiūra arba bendra operacija) sukuriama sudarius perkančios valstybės narės ir kitų valstybių narių ar trečiųjų šalių tarptautinę sutartį arba susitarimą;

—	ji sukuriama anksčiau, nei perkanti valstybė narė parengia pirkimo strategiją;

—

įvertinusi, ar panašūs produktai ir (arba) įranga rinkoje leistų įgyvendinti bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvą, perkanti valstybė narė pateikia pagrindimą, kad įrangos, kuri yra tokia pati, kaip ir kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje jau naudojama įranga, įsigijimas yra vienintelis būdas įgyvendinti bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvą. Toks vertinimas gali būti, pvz. rinkos analizė, numatyta Komisijos pranešimo, kuriame pateikiamos rekomendacijos dėl tarpvyriausybinių sutarčių sudarymo gynybos ir saugumo srityse, 3 skyriuje (Direktyvos 2009/81/EB 13 straipsnio f punktas).

Nurodytomis 28 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo priežastimis negali būti grindžiamas pirminis valstybės narės, kuri pirma įsigijo atitinkamus pajėgumus, pirkimas.

---

(1)  2013 m. gruodžio 20 d. Europos Vadovų Tarybos išvados (EUCO 217/13), http://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-217-2013-INIT/lt/pdf.

(2)  2016 m. liepos 8 d. Europos Vadovų Tarybos pirmininko, Europos Komisijos pirmininko ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos Generalinio sekretoriaus bendras pareiškimas, https://www.nato.int/cps/en/natohq/official_texts_133163.htm.

(3)  2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/81/EB dėl darbų, prekių ir paslaugų pirkimo tam tikrų sutarčių, kurias sudaro perkančiosios organizacijos ar subjektai gynybos ir saugumo srityse, sudarymo tvarkos derinimo ir iš dalies keičianti direktyvas 2004/17/EB ir 2004/18/EB (OL L 216, 2009 8 20, p. 76).

(4)  Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Viešųjų pirkimų gynybos ir saugumo srityse direktyvos 2009/81/EB įgyvendinimo, teikiama pagal šios direktyvos 73 straipsnio 2 dalį, COM(2016) 762 final.

(5)  Aptarta su valstybėmis narėmis ekspertų ir nacionalinių ginkluotės direktorių lygmeniu.

(6)  Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos gynybos veiksmų planas“, COM(2016) 950 final.

(7)  Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Pradeda veikti Europos gynybos fondas“, COM(2017) 295 final.

(8)  https://www.consilium.europa.eu/media/23983/22-23-euco-final-conclusions-lt.pdf

(9)  2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2018/1092, kuriuo sukuriama Europos gynybos pramonės plėtros programa Sąjungos gynybos pramonės konkurencingumui ir inovaciniam pajėgumui remti (OL L 200, 2018 8 7, p. 30).

https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/PDF/?uri=CELEX:32018R1092&from=EN.

(10)  Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo įsteigiamas Europos gynybos fondas, COM(2018) 476 final – 2018/0254 (COD).

(11)  2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014 3 28, p. 65).

(12)  Direktyvos taikymo sritis apibrėžta jos 2 straipsnyje.

(13)  http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/15408/attachments/1/translations/

(14)  http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/14833/attachments/1/translations

(15)  http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/15408/attachments/1/translations/

(16)  Atitinkama apibrėžtis, pateikta Bendrojoje viešųjų pirkimų direktyvoje 2014/24/ES, šiek tiek skiriasi tam tikrais aspektais. Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyta, kad centrinė perkančioji organizacija yra perkančioji organizacija, vykdanti centralizuotą pirkimo veiklą ir, galimai, pagalbinę pirkimo veiklą, o tos pačios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 14 punkte apibrėžta, kad centralizuota pirkimo veikla yra veikla, vykdoma nuolat viena iš toliau nurodytų formų:

a)	perkančiosioms organizacijoms skirtų prekių ir (arba) paslaugų įsigijimas;

b)	viešųjų sutarčių skyrimas arba preliminariųjų sutarčių dėl perkančiosioms organizacijoms skirtų darbų, prekių ar paslaugų sudarymas.

Tam tikri organizaciniai CPO dalyvavimo aspektai yra apibrėžti Direktyvoje 2014/24/ES, kurioje nustatytas įpareigojimas naudotis elektroninio ryšio priemonėmis.

(17)  TPL aprašymas pateiktas programoje „Horizontas 2020“: http://ec.europa.eu/research/participants/data/ref/h2020/wp/2014_2015/annexes/h2020-wp1415-annex-g-trl_en.pdf.

(18)  Šią informaciją reikia perduoti Komisijai tik tada, kai bendradarbiavimo programą įgyvendina tik valstybės narės.

(19)  Direktyva 2009/81/EB dėl sutarčių sudarymo gynybos ir saugumo srityse, Vidaus rinkos ir paslaugų generalinio direktorato rekomendacinis pranešimas „Gynybos ir saugumo srityje taikomos išimtys“, http://ec.europa.eu/DocsRoom/documents/15408/attachments/1/translations/.

(20)  2011 m. Tarptautinės teisės komisijos metraštis, II tomas, Antra dalis, http://legal.un.org/docs/?path=../ilc/publications/yearbooks/english/ilc_2011_v2_p2.pdf&lang=EFS.

(21)  2016 m. lapkričio 30 d. Komisijos pranešimas – Dviejų Vyriausybių organizuojamų gynybos ir saugumo srityje sutarčių sudarymo gairės (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/81/EB 13 straipsnio f punktas), C(2016) 7727 final (OL C 450, 2016 12 2, p. 1).

(22)  Sudariusios pirkimo sutartį arba pagrindų susitarimą perkančiosios organizacijos (subjektai) ne vėliau kaip per 48 dienas po sutarties arba pagrindų susitarimo sudarymo siunčia pranešimą apie konkurso rezultatus.

Pagrindų susitarimų, sudarytų 29 straipsnyje nustatyta tvarka, atveju perkančiosios organizacijos (subjektai) neprivalo siųsti pranešimo apie kiekvieno konkurso, kuris grindžiamas šiuo susitarimu, rezultatus.

Jei paskelbus tam tikrą informaciją apie pirkimo sutarties arba pagrindų susitarimo sudarymą būtų sutrikdyta teisėtvarka arba kitaip pakenkta visuomenės interesams, ypač gynybos ir (arba) saugumo interesams, padaryta žala pagrįstiems viešųjų ar privačiųjų ūkio subjektų komerciniams interesams arba galėtų būti pakenkta jų sąžiningai konkurencijai, tokios informacijos leidžiama neskelbti.