This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 52015DC0120
COMMUNICATION FROM THE COMMISSION TO THE EUROPEAN PARLIAMENT AND THE COUNCIL The Water Framework Directive and the Floods Directive: Actions towards the 'good status' of EU water and to reduce flood risks
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Vandens pagrindų direktyva ir Potvynių direktyva: priemonės gerai ES vandens būklei užtikrinti ir potvynių rizikai sumažinti
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Vandens pagrindų direktyva ir Potvynių direktyva: priemonės gerai ES vandens būklei užtikrinti ir potvynių rizikai sumažinti
COM/2015/120 final
KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI Vandens pagrindų direktyva ir Potvynių direktyva: priemonės gerai ES vandens būklei užtikrinti ir potvynių rizikai sumažinti /* COM/2015/0120 final */
1.
Įvadas Kad įgyvendintų 2000 m.
Vandens pagrindų direktyvą (VPD)[1]
valstybės narės turi bendradarbiaudamos su įvairiais subjektais imtis įvairių
skaidrių, ekonomiškai efektyvių priemonių. Šias į priemonių programas įtrauktas
priemones jos turi apibendrinti savo upių baseinų valdymo planuose, kurie
atnaujinami kas šešerius metus. 2012 m. Komisija paskelbė tuo metu jau
parengtų upių baseinų valdymo planų įvertinimą[2]. Veiksminga vandentvarka,
kurios reikalaujama pagal Vandens pagrindų direktyvą, padeda valstybėms narėms
pasirengti ekstremaliems meteorologiniams reiškiniams, kurių dėl klimato kaitos
pasitaiko vis dažniau ir kurie palieka didžiulių padarinių[3]. 2007 m. priimta Vandens pagrindų
direktyvą papildanti Potvynių direktyva, kurioje valstybių narių reikalaujama
įvertinti ir numatyti potvynių riziką ir pavojų ir juos valdyti parengus
potvynių rizikos valdymo planus[4]. Abiejų direktyvų
įgyvendinimas pasiekė lemiamą etapą. Šiame komunikate pateikiamas padarytos
pažangos vertinimas atsižvelgiant į tai, kad abi direktyvos susijusios ir jų
įgyvendinimas turėtų būti derinamas. Šis vertinimas grindžiamas pirmosiomis
ataskaitomis apie specialius veiksmus, kurių valstybės narės ėmėsi savo upių
baseinų valdymo planuose apibendrintoms priemonėms įgyvendinti. Juo papildomas
Komisijos atliktas 2012 m. jau parengtų upių baseinų valdymo planų
vertinimas[5] ir
įvykdomi Vandens pagrindų direktyvos 18 straipsnio 4 dalyje nustatyti
reikalavimai, pagal kuriuos Komisija 2015 m. turi paskelbti tarpinę
ataskaitą apie valstybių narių priemonių programų įgyvendinimą. Komisijos atliktu valstybių
narių priemonių programų ir preliminarių potvynių rizikos analizių vertinimu
grindžiamos šio dokumento pabaigoje pateiktos rekomendacijos. Jomis bus galima
remtis rengiant antruosius upių baseinų valdymo planus ir pirmuosius potvynių
rizikos valdymo planus, kuriuos valstybės narės turi priimti iki 2015 m.
pabaigos ir dėl kurių šiuo metu vyksta viešosios konsultacijos. Šis komunikatas papildomas
septyniais Komisijos tarnybų darbiniais dokumentais. Dviejuose iš jų pateiktas
išsamesnis Vandens pagrindų direktyvos ir Potvynių direktyvos įgyvendinimo
šiandieninės pažangos vertinimas[6]. Kituose
penkiuose pateikti Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Portugalijos ir Kroatijos
upių baseinų valdymo planų, kurie 2012 m. dar nebuvo priimti, vertinimai[7]. 2.
ES vandens politikos teikiamų galimybių
išnaudojimas Vandens pagrindų direktyva ir
kitos su vandentvarka susijusios direktyvos[8]
padėjo pagerinti vandens apsaugą ES. Iš esmės europiečiai gali visoje ES
saugiai gerti vandentiekio vandenį ir maudytis tūkstančiuose paplūdimių, taip
pat upėse ir ežeruose. Miesto, pramonės ir žemės ūkio šaltinių keliama tarša
reguliuojama teisės aktais. 2012 m. atliktos ES gėlo
vandens politikos kokybės patikros[9]
rezultatai patvirtino, kad dabartinės vandens politikos sistemos nuostatos
padeda spręsti ir su Europos gėlojo vandens telkiniais susijusias problemas.
Tačiau dėl ilgus dešimtmečius blogėjusios vandens kokybės ir užsitęsusio
neveiksmingo valdymo turime įdėti dar daug pastangų, kad visų ES vandens
telkinių vandens kokybė taptų pakankama gera – 2012 m. Komisijos
komunikate „Europos vandens išteklių išsaugojimo metmenys“[10] teigiama, kad iki 2015 m. greičiausiai
nepavyks užtikrinti apie pusės ES paviršinio vandens telkinių geros ekologinės
būklės. Be to, paviršinio vandens cheminės būklės stebėsenos spragos buvo
tokios didelės, kad 2012 m. daugiau kaip 40 proc. vandens telkinių
būklė nebuvo žinoma ir buvo neįmanoma nustatyti bazinio jos lygio. Požeminio
vandens situacija geresnė, tačiau kai kurių jo baseinų problemos nesumažėjo[11]. Atsiliepdama į pirmąją Europos
piliečių iniciatyvą dėl žmogaus teisės turėti vandens[12], Komisija teigė sugriežtinsianti savo
vandens politikos teisės aktų įgyvendinimą, remdamasi 7-ojoje aplinkosaugos
veiksmų programoje ir Vandens išteklių išsaugojimo metmenyse išdėstytais
įsipareigojimais. Metmenyse siūlomos įvairiausios įgyvendinimo priemonės,
kurios įtrauktos į 2013–2015 m. darbo programą, skirtą Vandens pagrindų
direktyvos bendrajai įgyvendinimo strategijai vykdyti[13]. Be to, nuo 2012 m. Komisija
suintensyvino dialogą ir rengė plataus pobūdžio dvišalius susitikimus su
valstybėmis narėmis, per kuriuos aptarė jų upių baseinų valdymo planų vertinimą
ir tarėsi dėl specialių įgyvendinimo gerinimo veiksmų. Bendroji įgyvendinimo strategija ir
dvišaliai procesai padėjo valstybėms narėms geriau suprasti Vandens pagrindų
direktyvos reikalavimus, parengti naujas įgyvendinimo priemones ir ieškoti
sprendimų remiantis ankstesne patirtimi. Jei valstybės narės tas priemones ir sprendimus
sėkmingai įtrauks į 2015 m. upių baseinų valdymo planus ir įgyvendins,
neturėtų būti reikalaujama jokių papildomų vykdymo užtikrinimo veiksmų[14]. Tačiau, jei pirmiau nurodytos priemonės
nebus veiksmingos gerinant įgyvendinimą, Komisija toliau kels bylas dėl
pažeidimų prioritetinėse srityse[15]. ES vandens politikos
nuostatomis ES suteikta galimybė sukurti progresyvų, pasaulyje pirmaujantį
vandens sektorių, kuriam priklauso 9 000 aktyvių MVĮ[16] ir sukurta beveik 500 000 darbo vietų,
vertinant visos darbo dienos ekvivalentais[17].
Ši politika – tai ne tik atsakas į būtinybę spręsti aplinkos problemas, bet ir
pagrindas, kuriuo remdamasi ES skatina žaliąjį ir mėlynąjį augimą ir siekia
efektyviau naudoti išteklius. Pvz., vandentvarkos technologijos yra ekologinių
inovacijų plėtros prioritetas, todėl Komisija 2012 m. paskelbė Vandens
srities Europos inovacijų partnerystę[18], kuria
siekia sudaryti sąlygas ieškoti inovacinių sprendimų, galinčių padėti tvariai
atgaivinti ekonomiką drauge taikantis prie klimato kaitos. 3.
Komisijos atliktas Vandens pagrindų direktyvos
priemonių programų vertinimas Priemonių programas sudaro
privalomos pagrindinės priemonės; kai kurios iš jų priimtos pagal įvairias
anksčiau už Vandens pagrindų direktyvą priimtas direktyvas, o kitos susijusios
su konkrečiomis Vandens pagrindų direktyvos nuostatomis, pvz., vandens ėmimo
kontrole, teršalų išleidimu į vandenį, difuzine tarša arba fiziniais vandens
telkinių pokyčiais. Be to, jei būtina aplinkos tikslams pasiekti, valstybės
narės turi imtis papildomų priemonių. 1
pav. Supaprastinta metodo, pagal kurį nustatomas ir panaikinamas atotrūkis tarp
įprastinės veiklos scenarijaus ir 2015 m. geros vandens būklės tikslo,
taikymo schema. Komisijos vertinimo
duomenimis, daugelis valstybių narių savo priemones planavo remdamosi tuo, kas
daroma ir (arba) ruošiamasi daryti, ir tuo, kas įmanoma, neatsižvelgdamos
į dabartinę vandens telkinių būklę ir upių baseinų valdymo planuose nustatytas
kliūtis, neleidžiančias užtikrinti geros vandens būklės. Užuot sukūrusios kuo tinkamesnes
ir kuo ekonomiškai efektyvesnes priemones gerai vandens būklei užtikrinti ir
taip panaikinusios įsisenėjusią rezultatų spragą, daugelis valstybių narių tik
įvertino, kiek dabartinės priemonės padės siekiant Vandens pagrindų direktyvos
aplinkos apsaugos tikslų. Dėl to pernelyg plačiai ir nepakankamai pagrįstai
taikomos išimtys. Daugeliu atveju, kai taikomos išimtys ir atidedamas geros
būklės užtikrinimas, nėra aišku, ar imamasi priemonių tikslui siekti, kaip
reikalaujama direktyvoje. Vandens pagrindų direktyvos
aplinkos apsaugos tikslai yra kiekybiniai ir susieti su aiškiu tvarkaraščiu.
Akivaizdu, kad daugelio valstybių narių taikomo principo judėti reikiama
kryptimi daugiausia remiantis įprastinės veiklos scenarijumi nepakanka, kad
daugumos vandens telkinių atveju būtų pasiekti aplinkos apsaugos tikslai. 3.1.
Žemės ūkio,
pramonės ir namų ūkių keliama vandens tarša Norint mažinti taršą ir
pasiekti Vandens pagrindų direktyvos tikslus, pirmiausia reikia tinkamai
įgyvendinti kai kurias kitas direktyvas ir reglamentus. Tai Miesto nuotekų
valymo direktyva, Nitratų direktyva, Direktyva dėl tausiojo pesticidų naudojimo
ir Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyva, kurios yra labai svarbios
sprendžiant taškinių šaltinių ir difuzinės taršos problemas, todėl į jas turi
būti atsižvelgta upių baseinų valdymo planuose ir priemonių programose. Pastarojoje Nitratų
direktyvos įgyvendinimo ataskaitoje[19]
nurodoma, kad žemės ūkio sektoriuje šiek tiek sumažinta požeminio
vandens tarša nitratais, bet pabrėžiama, kad būtina imtis tolesnių veiksmų
taršai mažinti ir neleisti plisti. Tai patvirtinta valstybių narių pateiktų
priemonių programų analizėje. Nepaisant to, kad, ataskaitų duomenimis,
63 proc. upių baseinų rajonų Nitratų direktyvos įgyvendinti nepakanka, kad
difuzinė tarša sumažėtų iki lygio, reikiamo Vandens pagrindų direktyvos
tikslams įgyvendinti, būtinų papildomų priemonių likusiems trūkumams panaikinti
imtasi nebuvo. Difuzinė tarša daro didelį poveikį[20] 90 proc. upių baseinų rajonų,
50 proc. paviršinio vandens telkinių ir 33 proc. požeminio vandens
telkinių visoje ES. Žemės ūkis – pagrindinis difuzinės taršos šaltinis.
Nepaisant tam tikros pažangos, susijusios su mažesniu mineralinių trąšų
naudojimu[21],
pagrindinės priemonės, kurias valstybės narės parengė žemės ūkio poveikiui
mažinti, turi dar daug spragų, pvz., trūksta priemonių, kuriomis būtų
užtikrinama fosfatų ir nitratų teršalų kontrolė už nitratams jautrių zonų,
nustatytų pagal Nitratų direktyvą, ribų. Žemės ūkyje taikomos ataskaitose
nurodytos priemonės, įskaitant konsultavimo sistemas ir bendroje žemės ūkio
politikoje nustatytas agrarinės aplinkosaugos priemones (pvz., ūkių
ekstensyvinimą ir ekologinį ūkininkavimą) yra daugiausia savanoriško pobūdžio. Kalbant apie namų ūkius,
įgyvendinti Miesto nuotekų valymo direktyvą buvo sudėtinga, visų pirma dėl
finansavimo ir planavimo aspektų, susijusių su didelėmis investicijomis į
infrastruktūrą – kanalizacijos sistemas ir nuotekų valymo įrenginius. Pažanga
padaryta ES-15 valstybėse narėse[22], iš
kurių kelios jau beveik visiškai įvykdė reikalavimus. Kita vertus, daugelio
ES-13 valstybių narių Stojimo sutartyse numatyti pereinamieji laikotarpiai
netrukus baigsis, o dauguma jų dar turi daug nuveikti, kad užtikrintų
visapusišką įgyvendinimą, nors pastarąjį dešimtmetį dėjo daug pastangų.
Pagrindinės ES-15 valstybių narių problemos susijusios su kanalizacijos nuotekų
rinkimo ir valymo sistemų priežiūra ir atnaujinimu, o naujesnėms valstybėms
narėms dar reikia pastangų diegiant būtiniausią infrastruktūrą. Be to, vienas
iš pagrindinių taršos miestuose šaltinių tebėra kanalizacijos persipildymas[23]; šiai problemai spręsti ateinančiais metais
reikės didelių investicijų visoje ES. Siekiant padidinti atitikties
reikalavimams lygį valstybių narių prašyta 2014 m. pateikti išsamias
įgyvendinimo programas, įskaitant investicijų į infrastruktūrą planus. Komisija
šiuo metu šias programas analizuoja. Pramoninės veiklos keliama
tarša tam tikrais teršalais kai kuriems vandens
telkiniams gali daryti itin didelės žalos. Pramoninių
išmetamųjų teršalų direktyvoje numatyti pagrindiniai šios problemos sprendimo
būdai, t. y. pramonės įrenginių operatoriams keliamas reikalavimas taikyti
geriausius prieinamus gamybos būdus, kad užtikrintų visos aplinkos, t. y.
vandens, oro ir žemės kokybės, aukšto lygio apsaugą. Atsakingos nacionalinės
institucijos turi užtikrinti, kad pramoninių išmetamųjų teršalų leidimuose
nurodytos išmetamųjų teršalų ribinės vertės atitiktų geriausius prieinamus
gamybos būdus ir jas nustatant būtų atsižvelgta į atitinkamus vandentvarkos tikslus.
Nors šio reikalavimo tam tikru mastu laikomasi, tačiau vertinant priemonių
programas paaiškėjo, kad jo laikomasi nesistemingai arba ataskaitose ne
visuomet apie tai pateikiama informacija[24]. Dauguma valstybių narių jau
pradėjo rengti išmetamų prioritetinių medžiagų inventorius, kaip
reikalaujama Aplinkos kokybės standartų direktyvoje. Remdamosi šio darbo
rezultatais ir neigiamų veiksnių bei poveikio analizėmis jos siekia nustatyti
taršos šaltinius. Vandens telkinių, kuriuose nustatyta didelė tarša iš taškinių
arba pasklidųjų šaltinių, dalis įvairiose valstybėse narėse smarkiai skiriasi.
Rengdamos inventorius, dauguma valstybių narių dar nepateikia pasklidųjų
išmetamųjų teršalų iš įvairių šaltinių kiekių. Labai skiriasi ir valstybių
narių ataskaitose nurodytas teršalų, kurie yra nacionalinio masto problema[25], skaičius.
Todėl daugumos valstybių narių nustatytų su cheminiais teršalais susijusių
priemonių yra pernelyg bendro pobūdžio, neturinčios kiekybinio rezultatų
pagrindo ir nepakankamai orientuotos į konkrečius teršalus ar jų šaltinius. 3.2.
Netaupus vandens naudojimas – pernelyg intensyvus
jo ėmimas Jei vandens imama daugiau,
nei leidžia natūralaus jo išteklių atsinaujinimo galimybės, susidaro didelė
apkrova ES paviršinio ir požeminio vandens telkiniams; tai visų pirma aktualu
Viduržemio ir Juodosios jūrų valstybėse, kur vanduo gausiai naudojamas
drėkinimo reikmėms, tačiau ir apskritai įvairiuose ES regionuose, nes vandens
naudojimas susijęs su urbanizacija ir kita ekonomine veikla. Vanduo be saiko
imamas iš 10 proc. paviršinio vandens telkinių ir 20 proc. požeminio
vandens telkinių. Vandens pagrindų direktyvoje reikalaujama, kad tais atvejais,
kai dėl intensyvaus vandens naudojimo upių baseinų ištekliai jau pereikvojami,
valstybės narės imtųsi priemonių ilgalaikiam vandens ėmimo tvarumui atkurti,
pvz., leidimų peržiūros arba geresnio reikalavimų vykdymo užtikrinimo. Tačiau
pirmųjų priemonių programų vertinimo rezultatai parodė, kad ši problema
sprendžiama nepakankamai, nes pereikvotų vandens telkinių atveju plačiai
taikytos išimtys – dažnai be tinkamo pagrindo. Vertinant pirmuosius upių
baseinų valdymo planus taip pat paaiškėjo, kad dauguma valstybių narių
neatsižvelgė į gamtai būtino vandens kiekį, o į jį atsižvelgti būtina siekiant
Vandens pagrindų direktyvos aplinkos apsaugos tikslų. Valstybės narės dažnai
numatė vasaros laikotarpiais palikti tik minimalų vandens debitą,
neatsižvelgdamos į įvairius veiksnius[26], būtinus, kad
ekosistemos klestėtų ir teiktų visapusišką naudą. Tai reiškia, kad
įgyvendinamomis priemonėmis neužtikrinama gera būklė daugelyje vandens
telkinių, iš kurių imamas didelis kiekis vandens arba reguliuojamas jo debitas,
pvz., drėkinimo, vandens jėgainių veikimo, geriamojo vandens tiekimo, laivybos
tikslais. Tačiau tuo pat metu valstybės narės aktyviai siekė didinti bendrąjį
supratimą apie gamtosauginį debitą ir apie tai, kaip geriau į jį atsižvelgti
įgyvendinant Vandens pagrindų direktyvą. Šiuo pagrindu parengtas rekomendacinis
dokumentas, kurį valstybės narės turėtų pradėti įgyvendinti 2015 m.[27] Bendrąja
Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo strategija suteikta galimybė dalytis
gerąja vandens balanso naudojimo patirtimi, pagal kurią atsižvelgiama į
aplinkos apsaugos reikalavimus užtikrinti, kad vandens paskirstymas būtų tvarus[28], ir
naudojamos nuotolinės patikros technologijos, padedančios veiksmingiau atlikti
patikrinimus ir imtis tolesnių veiksmų dėl neteisėto vandens ėmimo[29]. 3.3.
Vandens telkinio debito ir fizinės formos keitimas Vandens telkinio debito ir
fizinės formos (hidromorfologijos) keitimas – viena pagrindinių kliūčių gerai
vandens telkinio būklei pasiekti, tačiau pirmosiose priemonių programose
apskritai siūloma nepakankamai priemonių šiai problemai spręsti. Pakeitimus
dažniausiai lemia pilkosios infrastruktūros plėtra – žemės sausinimo kanalų,
drėkinimui arba vandens jėgainėms skirtų užtvankų, užtvenkimo laivybos tikslais
įrengimų, apsaugai nuo potvynių skirtų pylimų ar dambų įrengimas. Beveik
visuose upių baseinų valdymo planuose nurodytos kokios nors taisomosios
priemonės, bet jos dažniausiai labai bendro pobūdžio, nesuskirstytos prioritetų
tvarka ir neturi aiškių sąsajų su esamais neigiamais veiksniais arba numatytais
rezultatais. Be to, kai kurios valstybės narės nenustatė vandens būklės
vertinimo metodų, pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į hidromorfologinius
pokyčius, todėl jų galimybės išspręsti šią problemą yra ribotos. 4.
Sąsajos su Potvynių direktyva Jau plačiai pripažinta, kad
didelėje dalyje Europos teritorijos dėl klimato kaitos vis daugiau ir dažniau
pasitaikys potvynių. 2007 m. Potvynių direktyva sukurta visos Europos
sistema, skirta padėti valstybėms narėms nustatyti, įvertinti ir mažinti
potvynių riziką. Kaip įprasta rizikos valdymo
tikslais, Potvynių direktyva įgyvendinama pasikartojančiais ciklais. Kiekvieno
šešerių metų ciklo pabaigoje rengiami potvynių rizikos valdymo planai. Pirmasis
planų rinkinys turi būti parengtas iki 2015 m. pabaigos; jis turi būti
suderintas su upių baseinų valdymo planais[30],
rengiamais pagal VPD, siekiant išnaudoti šių dviejų direktyvų sinergiją. Natūralios
vandens sulaikymo priemonės[31] yra
pavyzdys, kaip galima tuo pat metu siekti ir Vandens pagrindų direktyvos ir
Potvynių direktyvos tikslų stiprinant ir išsaugant vandeningojo sluoksnio,
dirvožemio ir ekosistemų natūralias vandens sulaikymo ir kaupimo funkcijas.
Tokios priemonės kaip salpų ir upės jungčių, upių vagų ir pelkių atkūrimas gali
padėti sumažinti arba užvėlinti potvynių išplitimą žemupiuose ir drauge
pagerinti vandens kokybę ir prieinamumą, išsaugoti buveines ir padidinti
atsparumą klimato kaitos poveikiui. Pirmieji Potvynių direktyvoje
nustatyto rizikos valdymo proceso etapai – iki 2011 m. pabaigos parengti
preliminarius potvynių rizikos vertinimus ir nustatyti potencialios didelės
potvynių rizikos rajonus, kad valstybės narės galėtų sutelkti įgyvendinimo
priemones tuose rajonuose, kuriuose rizika didžiausia. Preliminarūs vertinimai
daugiausia buvo grindžiami turima informacija apie didelius potvynius praeityje
ir potencialių didelių potvynių ateityje prognozėmis. Dauguma valstybių narių parengė
naujus preliminarius potvynių rizikos vertinimus, o kitos panaudojo jau turimus
arba sujungė naujus ir senus. Ataskaitų duomenimis, upių patvinimas –
dažniausiai pasitaikanti potvynių priežastis ES, toliau eina liūtys ir jūrų
potvyniai. Dažniausiai ataskaitose nurodomi padariniai – ekonominiai, po jų
eina poveikis žmonių sveikatai[32].
Didelio potvynio apibrėžimo kriterijai ir kiekybinio padarinių nustatymo
metodai valstybėse narėse skiriasi ir ne visuomet išsamiai aprašyti. Tik trečdalis valstybių narių
savo potvynių rizikos vertinimuose išsamiai atsižvelgė į ilgalaikius pokyčius –
klimato ir socialinius bei ekonominius. Tai stebina, nes dėl potvynių patirti
nuostoliai Europoje pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai išaugo, visų pirma dėl
socialinių bei ekonominių pokyčių (pvz., vis daugiau turto sutelkiama potvynių
rizikos vietovėse) ir dėl kintančio klimato. Antrasis Potvynių direktyvoje
nustatyto rizikos valdymo proceso etapas – iki 2013 m. pabaigos parengti
potvynių pavojaus ir rizikos tuose rajonuose, kurie pripažinti potencialios
didelės potvynių rizikos rajonai, žemėlapiai. Komisija šiuo metu vertina
valstybių narių pateiktą informaciją[33]. Nepaisant minėtų spragų,
pirmą kartą visos valstybės narės sutartinai remdamosi tuo pačiu pagrindu imasi
veiksmų, kuriais siekia užkirsti kelią socialinei, ekonominei ir
aplinkosauginei žalai, kurią daro potvynių rizika. Be to, Potvynių direktyva
buvo svarbi paskata valstybėms narėms sutelkti dėmesį ne tik į apsaugą, bet ir
į prevenciją ir informuotumo didinimą[34]. Potvynių
pavojaus žemėlapiai ir potvynių rizikos žemėlapiai dabar turėtų paskatinti
sprendimus priimančius asmenis ir institucijas ieškoti priemonių potvynių
rizikai mažinti vandens ištekliams ir visuomenei palankiu tvariu būdu. 5.
Investavimo galimybės ir vandens kainų nustatymas
siekiant sumažinti neefektyvų jo naudojimą Jau pripažįstama, kad būtina
geriau įgyvendinti vandens politikos tikslus ir plačiau juos integruoti į kitų
sričių politiką, įskaitant finansavimo politiką, pvz., bendros žemės ūkio
politikos ir Europos struktūrinių ir investicijų fondų finansavimo priemones.
2007–2013 m. finansinio laikotarpio rezultatai rodo, kad valstybės narės
nevisapusiškai išnaudojo ES finansavimo galimybes Vandens pagrindų direktyvos
tikslams paremti[35], nors
būta ir gerų pavyzdžių[36]. Pvz.,
buvusio Kaimo plėtros reglamento[37] 38
straipsniu, kuriuo galima remtis finansuojant pagal Vandens pagrindų direktyvą
įgyvendinamas priemones, beveik nepasinaudota[38].
Kai kuriais atvejais, be kita ko, dėl netinkamo planavimo neįsisavintos lėšos
(arba atidėtas jų paskyrimas), kuriomis buvo galima pasinaudoti statant miesto
nuotekų valymo įrenginius. 2014 m. Komisija paprašė valstybių narių pagal
Miesto nuotekų valymo direktyvos 17 straipsnį pateikti jos įgyvendinimo
programas, įskaitant išsamius investicijų planus, ir atidžiai stebės jų
įgyvendinimą. Apskritai, rengiant priemonių programas išnaudojamos ne visos ES
finansavimo, skiriamo upių baseinų valdymo planų įgyvendinimui paremti,
galimybės. Priemonių programų vertinimo
rezultatai taip pat patvirtino, kad ne visose valstybėse narėse ir ne visuose
vandenį naudojančiuose sektoriuose taikomos paskatos efektyviai naudoti vandenį
ir skaidriai nustatomos jo kainos, iš dalies dėl skaitiklių stokos. Siekiant
įgyvendinti skatinamąją kainodarą, už sunaudotą vandenį standartiškai turėtų
būti taikomas mokestis, grindžiamas realiai sunaudoto vandens tūriu. Tam reikia
visur įtaisyti skaitiklius, ypač tais atvejais, kai žemės ūkio veikla vykdoma
vandens telkinių, kurių vanduo daugiausia naudojamas drėkinimui, baseinuose.
Nepaisant didelės kai kurių valstybių narių pažangos, padarytos pritaikant
vandens kainų nustatymo politiką pagal Vandens pagrindų direktyvos
reikalavimus, priemonės, kuriomis užtikrinamas aplinkos apsaugos ir išteklių
sąnaudų susigrąžinimas, yra ribotos. Nepakankamas sąnaudų – aplinkos apsaugos,
išteklių, infrastruktūros – susigrąžinimas tik didina išlaidas, kurios teks
būsimoms kartoms tuose rajonuose, kurie patirs didelį vandens trūkumą ir
kuriuose netinkamai funkcionuos vandens infrastruktūra. Siekiant padėti tinkamai
nustatyti vandens kainas Bendrųjų nuostatų reglamente[39] nustatytos ex ante sąlygos,
kuriomis galima pasinaudoti kaimo plėtros politikos ir sanglaudos politikos
lėšomis. Šiame kontekste Komisija vertina valstybių narių vandens kainų
nustatymo ir sąnaudų susigrąžinimo politiką ir reikalauja parengti veiksmų
planus nustatytiems trūkumams pašalinti. Kaip pripažinta neseniai priimtame ES
Teisingumo Teismo sprendime[40],
sąnaudų susigrąžinimas – nustatant kainas ar kitomis priemonėmis – potencialiai
taikomas įvairiausioms vandens naudojimo paslaugoms, turinčioms poveikio
vandens būklei. Jei valstybė narė nusprendžia tam tikrai vandens naudojimo
veiklai sąnaudų susigrąžinimo netaikyti, ji turi išsamiai paaiškinti, kokias
kitas priemones taikys Vandens pagrindų direktyvos tikslų įgyvendinimui
užtikrinti. 6.
Išvados ir rekomendacijos Toliau išdėstytomis išvadomis
ir rekomendacijomis paaiškinama, kaip priemonių programomis būtų galima:
suderinti aplinkos apsaugos ir ekonomikos tikslus
renkantis priemones, kuriomis užtikrinamas pakankamas švaraus vandens
kiekis gamtai, žmonėms ir pramonei;
užtikrinti ES žemės ūkio ir akvakultūros ilgalaikį
tvarumą ir ekonominį gyvybingumą;
paremti energijos gamybą, tvarų transportą ir turizmo
plėtrą drauge siekiant tikro žaliojo ES ekonomikos augimo.
Tvirtas priemonių
programos pagrindas Valstybės narės turi labiau
stengtis savo priemonių programas pagrįsti išsamia vandens ekosistemą
veikiančių neigiamų veiksnių ir įvairaus poveikio jai analize ir patikimu
vandens būklės vertinimu. Nes, jei pamatinis neigiamų veiksnių vertinimas bus
atliktas netinkamai, visas upių baseinų valdymo planas bus nepagrįstas ir kyla
rizika, kad valstybės narės nesiims veiksmų tose srityse, kur jų labiausiai reikia,
ir kad veiksmai nebus ekonomiškai efektyvūs. Turėtų būti palaikoma
ir (arba) sustiprinta stebėsena. Visų pirma reikia pagerinti paviršinio
vandens būklės, ypač jo taršos prioritetinėmis medžiagomis lygio, stebėseną.
Kelios valstybės narės turėtų nedelsdamos panaikinti likusius vandens
ekologinės būklės vertinimo metodų trūkumus. Itin svarbu parengti metodus,
pagal kuriuos būtų atsižvelgiama į hidrologinius ir fizinius vandens telkinių
pokyčius, kaip jau padarė kelios valstybės narės. Taikant tokius metodus
padidės žinių bazė, kuri padės užtikrinti, kad priemonės būtų geriau
pritaikytos Vandens pagrindų direktyvos tikslams įgyvendinti. Trūkumų analizė,
parodanti, ką dar reikia padaryti, kad būtų pasiekti tikslai Norėdamos parengti tinkamas
priemonių programas, valstybės narės turi rasti ekonomiškai efektyviausią
priemonių, kuriomis turi būti užpildyta spraga tarp esamos ir geros vandens
būklės, derinį. Trūkumų analizė būtina siekiant suprasti, kokių veiksmų trūksta
tikslams įgyvendinti, kiek laiko jiems reikės skirti, taip pat kam ir kiek jie
kainuos. Be to, tik remiantis tokia analize galima tinkamai įrodyti, kad tam
tikrais atvejais dėl techninių galimybių trūkumo arba neproporcingų išlaidų
turi būti taikomos išimtys. Be to, net ir pagrindusios išimčių taikymą
valstybės narės turi užtikrinti kuo didesnę priemonių įgyvendinimo pažangą
siekiant tikslų. Vandens naudojimas
atsižvelgiant į Vandens pagrindų direktyvos aplinkos apsaugos tikslus ir naujų
reikalavimų laikymosi užtikrinimas Galiojantys leidimai –
vandens ėmimo (įskaitant teisę naudoti vandenį), teršalų išleidimo, vandens
jėgainės eksploatavimo ir kt. – turėtų būti peržiūrimi ir, jei reikia,
atnaujinami pagal Vandens pagrindų direktyvos tikslus. Kai kurios valstybės
narės tai jau daro, kitos turėtų pasekti jų pavyzdžiu. Po leidimų peržiūros
valstybės narės privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi padarytų korekcijų.
Viena iš užtikrinimo priemonių galėtų būti reikalavimų nesilaikymo rizika
grindžiami patikrinimai užtikrinant pakankamus vykdymo pajėgumus. Taršos mažinimas Valstybės narės turi
sugriežtinti savo pagrindines priemones, kuriomis mažinama žemės ūkio keliama
difuzinė tarša. Nors gerai vandens būklei pasiekti reikia dar daug pastangų, o
pagal teisės nuostatas, priimtas prieš Vandens pagrindų direktyvą, nustatytų
priemonių daugelyje upių baseinų rajonų nepakanka, daugelis valstybių narių vis
viena renkasi tik savanoriškas priemones. Savanoriškomis priemonėmis galima
veiksmingai užpildyti likusią mažą spragą, tačiau didelių rezultatų galima pasiekti
tik privalomomis pagrindinėmis priemonėmis. Valstybės narės turėtų su
tarša kovoti jos šaltinių lygmeniu visapusiškai įgyvendindamos Vandens pagrindų
direktyvos priemones ir su vandentvarka susijusius teisės aktus, ypač Nitratų
direktyvą, Pramoninių išmetamųjų teršalų direktyvą ir Miesto nuotekų valymo
direktyvą. Pvz., jei norima užtikrinti geros kokybės geriamojo vandens tiekimą
išvengiant didelių vandens valymo išlaidų ir apsaugant aplinką, vertėtų mažinti
taršą iš šaltinio, o ne valyti vandentiekio vandenį. Valstybės narės raginamos
toliau nustatyti apsaugos zonas, kad apsaugotų rajonus, kuriuose imamas
geriamas vanduo, ypač iš paviršinio vandens telkinių. Be to, jos turi
užtikrinti, kad jų priemonės būtų orientuotos į šaltinius ir cheminius teršalus,
dėl kurių negali būti užtikrinta gera vandens telkinių būklė. Kokybinių aspektų,
įskaitant jų sąsajų su kokybe, svarba Komisijos atliktas priemonių
programų vertinimas rodo, kad valstybės narės, vertindamos vandens ekosistemas
įtakojančius neigiamus veiksnius, turi labiau atsižvelgti į kokybės ir kiekybės
ryšį ir nustatyti priemones, susijusias su vandens ėmimu ir jo debito
reguliavimu. Dėl klimato kaitos vandens
stygiaus ir sausrų problema daugelyje Europos rajonų tampa vis aktualesnė, bent
jau tam tikrais sezonais. Kiekybinės problemos kyla vis daugiau ES upių baseinų
rajonų, todėl valstybės narės turi imtis prevencinių priemonių siekdamos
išvengti netausaus vandens ėmimo lygio. Tais atvejais, kai vanduo jau
pereikvojamas, valstybės narės turėtų imtis tinkamų priemonių tausiam vandens
naudojimo lygiui atkurti. Tai ypač svarbu požeminio vandens atveju, ypač kai
telkinys susijęs su svarbiomis nuo vandens priklausomomis ekosistemomis, dažnai
saugomose vietovėse, pvz., pelkėse. Visos upių baseinų valdymo planuose
numatytos išimtys turi būti tinkamai pagrįstos remiantis Vandens pagrindų
direktyvoje nustatytomis sąlygomis. Vandens telkinio debito ir
fizinių vandens telkinio pokyčių mažinimas Nepaisydamos fakto, kad
trečdalyje ES vandens telkinių smarkiai reguliuojamas debitas (hidrologiniai
pokyčiai) ir fiziniai (morfologiniai) pokyčiai, daugelis valstybių narių savo
programose nenumatė jokių aiškių priemonių šiai padėčiai pagerinti. Valstybės narės turėtų siekti
gamtosauginio debito pagal neseniai priimtą bendrosios įgyvendinimo strategijos
rekomendacinį dokumentą ir įgyvendinti priemones, kuriomis šis debitas būtų
išsaugotas ir (arba) atkurtas tiek esamoms, tiek naujoms reikmėms
patenkinti. Valstybės narės šiuo tikslu turi parengti stebėsenos ir vertinimo
metodus, pagal kuriuos būtų nustatomi atvejai, kai hidrologiniai pokyčiai
greičiausiai bus kliūtis gerai ekologinei būklei užtikrinti. Tačiau didžiausius
pokyčius jau dabar galima nustatyti ir pritaikyti turimas priemones, o vandens
ėmimo ir debito reguliavimo poveikio mažinimas turėtų būti prioritetas rengiant
būsimas priemonių programas. Daugelio vandens telkinių
fiziniai pokyčiai yra susiję su debito pokyčiais, todėl gamtosauginio debito
gali nepakakti ir norint pasiekti Vandens pagrindų direktyvos tikslus gali
prireikti šią priemonę derinti su atkūrimo priemonėmis. Racionalus ekonominių
priemonių ir paskatų taikymas Valstybės narės turėtų
pakoreguoti neadekvačiai nustatytas vandens išteklių kainas, visų pirma žemės
ūkio sektoriuje, bet ne tik jame. Dėl netinkamai nustatytų kainų vis dar
patiriama labai didelių aplinkos ir ekonominių nuostolių, pvz., kai
neveiksmingai naudojami menki vandens ištekliai arba kai taršai pašalinti
reikia daug lėšų. Todėl sumažėja įvairios ekonominės veiklos vykdymo galimybės
ir atitinkamai kai kuriuose ES regionuose apribojamos augimo perspektyvos.
Tinkamas su Vandens pagrindų direktyva suderinamas kainų nustatymas,
grindžiamas sunaudojamo vandens kiekio matavimu ir sąnaudų susigrąžinimu,
padėtų efektyviai naudoti vandenį mažinant jo švaistymą, renkantis tokius
pasėlius ar ūkininkavimo sistemas, kurie leistų sumažinti ūkių gamybos sąnaudas
ir pagerinti ekonominę pusiausvyrą, taip pat sukaupti lėšų, kuriomis būtų
užtikrintas ilgalaikis investicijų į infrastruktūrą perspektyvumas ir išspręsta
vandens nuostolių dėl nuotėkio problema[41]. Suderintas įgyvendinimas
siekiant įvairialypės naudos Kad priemonių programos duotų
gerų rezultatų, būtina bendradarbiauti įvairiais lygmenimis ir kliautis
esamomis struktūromis, kurios jau veiksmingai naudojamos. Tai visų pirma
galioja upių baseinų rajonams, kuriuose administraciniai ir nacionaliniai
apribojimai neturėtų būti kliūtis ekonomiškai efektyviausioms priemonės
pasirinkti. Tai taip pat galioja įgyvendinant skirtingus aplinkos teisės aktus,
pvz., Vandens pagrindų direktyvos priemonių programos yra būtinos siekiant kai
kurių Potvynių direktyvos, Jūrų strategijos pagrindų direktyvos, ES biologinės
įvairovės išsaugojimo strategijos ar Buveinių direktyvos tikslų. Suderinus Vandens pagrindų
direktyvoje ir Potvynių direktyvoje numatytų valdymo planų parengimo
tvarkaraščius atsiras galimybė drauge panaudoti informaciją tiek apie būklę,
tiek apie neigiamus veiksnius ir parengti priemonių programas, kurios padės
užtikrinti gerą vandens būklę, kartu sumažinant potvynių riziką. Ši sinergija
turi būti išnaudota visapusiškai. Rinkdamosi rizikos valdymo
priemones pagal Potvynių direktyvą, valstybės narės turėtų atsižvelgti į
įvairius ilgalaikius natūralių vandens sulaikymo priemonių privalumus. Į juos
turėtų būti atsižvelgta ir vertinant aplinkos požiūriu geresnes alternatyvas
projektams, dėl kurių fiziškai pakinta vandens telkinys, kaip reikalaujama
pagal Vandens pagrindų direktyvos 4 straipsnio 7 dalį. Įgyvendinant Potvynių
direktyvą taip pat padaryta tam tikra pažanga. Atsižvelgiant į pamatinį
direktyvos principą, jos sėkmė daugiausia priklausys nuo valstybių narių užmojo
ir nuoseklaus 2015 m. planų įgyvendinimo išmatuojamų rezultatų[42]. Reikėtų pagerinti metodus, pagal kuriuos
daromos didelių potvynių prognozės ir nustatoma potencialių būsimų padarinių
kiekybinė apimtis. Turėtų būti daugiau atsižvelgiama į klimato ir socialinius
bei ekonominius pokyčius (pvz., miestų plėtrą ir žemės naudojimą užsandarinant
dirvožemį), nes jie yra svarbūs potvynių rizikos valdymo elementai. Per antrąjį upių baseinų
valdymo planų rengimo ciklą bus galima išnaudoti šių planų ir pirmųjų priemonių
programų, rengiamų pagal Jūrų strategijos pagrindų direktyvą, sinergiją. Ši
direktyva ir Vandens pagrindų direktyva papildo viena kitą ir turi būti
įgyvendinamos drauge. Investavimo galimybių
išnaudojimas Valstybės narės turėtų
išnaudoti daugybę ES siūlomų galimybių finansiškai remti priemonių programų
įgyvendinimą. Tai visų pirma išmokos už klimatui ir aplinkai naudingą žemės
ūkio praktiką, skiriamos pagal kaimo plėtros programas, Sanglaudos politikos
fondų lėšos, skiriamos pagal vandentvarkos ir prisitaikymo prie klimato kaitos
tikslus, LIFE integruotieji projektai, pagal programą „Horizontas 2020“
skiriama parama inovacijų diegimui vandens sektoriuje ir inovaciniams gamtos
poreikiais grindžiamiems sprendimams, kuriais šalinamos su vandentvarka ir
potvynių rizikos mažinimu susijusios socialinės problemos. Komisija pateikė
išsamių pastabų apie valstybių narių pasiūlytus partnerystės susitarimus, kaimo
plėtros programas ir veiksmų programas, kuriose išdėstė, kaip būtų galima
padidinti jų indėlį siekiant Vandens pagrindų direktyvos tikslų ir apskritai
naudos aplinkai, tačiau už realų lėšų panaudojimą atsako valstybės narės ir
regionai. Tokiu pat būdu valstybės
narės turėtų panaudoti pagal Europos inovacijų partnerystės iniciatyvas
išplėtotas inovacijas, susijusias su vandentvarka, žemės ūkio produktyvumu ir
tvarumu, ir susieti jas su Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo
uždaviniais. Galiausiai valstybės narės
galėtų išnaudoti galimybes, numatytas Komisijos pasiūlytame ES investicijų
plane[43], visų
pirma vandens infrastruktūros plėtrai paremti. [1] 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos
srityje pagrindus, OL L 327, 2000 12 22. [2] Žr. http://eur-lex.europa.eu/legal-content/lt/TXT/?uri=CELEX:52012DC0670. [3]
Apskaičiuota, kad, jei nebus imtasi prisitaikomųjų veiksmų (t. y., darant
prielaidą, kad ir toliau bus taikomas dabartinis apsaugos nuo potvynių režimas,
grindžiamas dabartine vieno įvykio per 100 metų tikimybe), ES nuostoliai,
patiriami dėl klimato kaitos ir socialinių bei ekonominių pokyčių drauge, iki
3-iojo dešimtmečio išaugs nuo 6,9 mlrd. EUR per metus iki
20,4 mlrd. EUR per metus, 6-ąjį dešimtmetį sieks
45,9 mlrd. EUR per metus, o 9-ąjį dešimtmetį –
97,9 mlrd. EUR per metus. Žr. 2013 m. R. Rojas et al.
tyrimą Climate change and river floods in the European Union: Socio-economic
consequences and the costs and benefits of adaptation („Klimato kaita ir
upių potvyniai Europos Sąjungoje: socialiniai ir ekonominiai padariniai ir
prisitaikymo prie jų sąnaudos ir nauda“) (leidinys Global Environmental
Change, 23 tomas, 1737–1751 p.), paskelbtą http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0959378013001416#. [4] 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2007/60/EB dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo,
OL L 288, 2007 11 6. [5] Žr. http://ec.europa.eu/environment/water/water-framework/impl_reports.htm#third. [6] Vandens pagrindų direktyvos nuostatų dėl priemonių programų
įgyvendinimo pažangos ataskaita; Potvynių direktyvos įgyvendinimo pažangos
ataskaita. [7] Vandens pagrindų direktyvos nuostatų dėl upių baseinų įgyvendinimo
planų įgyvendinimo ataskaitos. [8] 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2006/118/EB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos ir jo
būklės blogėjimo, OL L 372, 2006 12 27; 2008 m.
gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/105/EB
dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, OL L 348,
2008 12 24; 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB
dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių,
OL L 375, 1991 12 31; 1991 m. gegužės 21 d.
Tarybos direktyva 91/271/EEB dėl miesto nuotėkų valymo,
OL L 135, 1991 5 30; 2010 m. lapkričio 24 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/75/ES dėl pramoninių išmetamų
teršalų (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės), OL L 334,
2010 12 17; 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos
direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės,
OL L 330, 1998 12 5; 2006 m. vasario 15 d.
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/7/EB dėl maudyklų vandens
kokybės valdymo, OL L 64, 2006 3 4; 2008 m. birželio
17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/56/EB, nustatanti
Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų
direktyva), OL L 164, 2008 6 25; 2009 m. spalio
21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/128/EB, nustatanti
Bendrijos veiksmų pagrindus siekiant tausiojo pesticidų naudojimo,
OL L 309, 2009 11 24. [9] SWD(2012) 393 final. [10] COM(2012) 673 final. [11] Kadangi Europos upių baseinų būklė skiriasi, ES vidurkyje (numatyta,
kad iki 2015 m. apie 90 proc. vandens telkinių bus užtikrinta gera
požeminio vandens kiekybinė būklė, o 77 proc. – gera požeminio vandens
cheminė būklė) neatsispindi didelės regioninės problemos. Be to, šiuos skaičius
reikia vertinti atsargiai, nes kai kurių valstybių narių naudojami požeminio
vandens būklės vertinimo metodai pasižymi didelėmis spragomis ir trūkumais. [12] COM(2014) 177 final. [13] Bendroji įgyvendinimo strategija – tai atviras bendradarbiavimo
procesas, kuriame dalyvauja Komisija, valstybės narės ir suinteresuotosios
šalys. Ji pradėta įgyvendinti 2001 m. siekiant palengvinti Vandens
pagrindų direktyvos įgyvendinimą. [14] Vandens pagrindų direktyvos nuostatų dėl priemonių programų
įgyvendinimo pažangos ataskaitos priede pateiktos specialios rekomendacijos dėl
veiksmų, kurių turi imtis valstybės narės. Į jas įtrauktos Komisijos vertinimo
išvados ir dvišalio proceso rezultatai. [15] Prioritetinės sritys: užtikrinimas, kad būtų laikomasi upių baseinų
valdymo planų priėmimo terminų, stebėsena ir vertinimas, žemės ūkio keliama
difuzinė tarša, su Vandens pagrindų direktyva nesuderinama infrastruktūra ir
kt.; jų įgyvendinimo veiksmai derinami su nitratų ir miesto nuotekų valymo
direktyvų įgyvendinimo užtikrinimo veiksmais. [16] COM(2012) 216 final. [17] Potential for stimulating sustainable growth in the water industry
sector in the EU and the marine sector – input to the European Semester
(„ES vandens pramonės sektoriaus ir jūrų sektoriaus tvaraus augimo skatinimo
potencialas. Indėlis į Europos semestrą“, Vandens pramonės sektoriaus galutinė
ataskaita, Acteon (ketinama paskelbti). [18] http://ec.europa.eu/environment/water/innovationpartnership/about_en.htm. [19] COM(2013) 0683 final. [20] Vandens telkinio, kuriam daromas didelis poveikis, atveju kyla rizika,
kad dabartinėmis priemonėmis gera jo būklė užtikrinta nebus. [21]http://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php/Agri-environmental_indicator_-_mineral_fertiliser_consumption. [22] Valstybės narės, prisijungusios prie ES iki 2004 m. gegužės
1 d. ES 13 valstybės narės prisijungė po šios datos. [23] Kanalizacijos persipildymas tiek vien paviršinėmis nuotekomis, tiek
drauge kanalizacijos ir paviršinėmis nuotekomis. [24] Tik aštuonios valstybės narės savo ataskaitose praneša, kad kaip
pagrindinio tipo priemones taiko pramoninių nuotekų valymo įrenginių
atnaujinimo arba patobulinimo priemones; jos taikomos tik 29 upių baseinų
rajonuose. [25] Tai konkrečiame upės baseine nustatyti paviršinio vandens teršalai
arba požeminio vandens teršalai, kurių ribines vertes nustato valstybės narės. [26] Pvz., debito dydį, dažnį, trukmę, laiką ir potvynių pokyčių dažnį. [27] Žr. bendrosios įgyvendinimo strategijos rekomendacinį dokumentą
dėl Vandens pagrindų direktyvos įgyvendinimo gamtosauginio debito https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp. [28] Rekomendacinį dokumentą dėl vandens balanso numatyta parengti
2015 m. pavasarį. [29] Žr. tyrimą apie Žemės stebėjimo taikymą siekiant nustatyti
neleistino vandens ėmimo atvejus https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp. [30] Žr. bendrosios įgyvendinimo strategijos išteklių dokumentą apie
Potvynių direktyvos (2007/60/EB) ir Vandens pagrindų direktyvos (2000/60/EB)
sąsajas https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp. [31] Žr. bendrosios
įgyvendinimo strategijos politikos dokumentą apie natūralias vandens sulaikymo
priemones https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp. [32] Maždaug devyni iš dešimties potencialios didelės potvynių rizikos
rajonai (iš viso valstybės narės nurodė daugiau kaip 8 000 tokių rajonų)
yra susijęs su upių patvinimu, o dažniausiai ataskaitose nurodomi potencialūs
padariniai – ekonominiai. [33] 2015 m. vasario mėn. trys valstybės narės dar nebuvo pateikusios
potvynių pavojaus ir rizikos žemėlapių. [34] Rizikos valdymo sritis yra nauja sritis, kuriai galima skirti
finansavimą pagal 2014–2020 m. sanglaudos politiką, taigi projektai,
kuriais siekiama valdyti oro sąlygų keliamą grėsmę ir gaivalinių nelaimių
pavojų ir užkristi jiems kelią, gali būti bendrai finansuojami. [35] Žr. Audito Rūmų Specialiąją ataskaitą Nr. 04/2014 „ES
vandens politikos tikslų integravimas į BŽŪP iš dalies pasiteisino“, http://www.eca.europa.eu/Lists/ECADocuments/SR14_04/SR14_04_LT.pdf. [36] Pvz., pagal buvusio Kaimo plėtros reglamento ((EB) Nr. 1698/2005)
41 straipsnį pasinaudota pelno nesiekiančiomis investicijomis upės krantų
būklei pagerinti (Flandrijoje) ir pelkėms atkurti (Danijoje). [37] 2005 m. rugsėjo 20 d.
Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo
plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai, OL L 277,
2005 10 21. [38] 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu 2010 m., kai pagal
Vandens pagrindų direktyvą buvo galima rengti priemonių programas, leista pagal
Kaimo plėtros reglamento Nr. 1698/2005 38 straipsnį finansuoti su
vandentvarka susijusias priemones. Kalbant apie priemonių finansavimą pagal
Kaimo plėtros reglamento (ES) Nr. 1305/2013 30 straipsnį, pažymėtina, kad
dauguma 2014–2020 m. kaimo plėtros programų dar nepatvirtintos, todėl dar
sunku pasakyti, ar su vandentvarka susijusios priemonės bus įtrauktos. [39] 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos
reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės
plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės
ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui
bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam
fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui
taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB)
Nr. 1083/2006. [40] 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją,
C-525/12. [41] Žr. gerosios patirties dokumentą apie nuotėkį https://circabc.europa.eu/faces/jsp/extension/wai/navigation/container.jsp. [42] Sėkmei pamatuoti labai svarbu ES valstybėse narėse parengti nelaimių
nuostolių duomenų fiksavimo gaires, http://drr.jrc.ec.europa.eu/LossDataWorkshopOctober2014. [43] http://ec.europa.eu/priorities/jobs-growth-investment/plan/index_en.htm.