(1)

priėmus reglamentus (EB) Nr. 2560/2001 (4) ir (EB) Nr. 924/2009 (5), mokesčiai už euro zonos valstybių narių tarpusavio tarptautinius mokėjimus eurais labai sumažėjo ir daugeliu atvejų jų dydis tapo nereikšmingas;

(2)

tačiau tarptautiniai mokėjimai eurais iš euro zonai nepriklausančių valstybių narių sudaro apie 80 % visų tarptautinių mokėjimų iš euro zonai nepriklausančių valstybių narių. Mokesčiai už tokius tarptautinius mokėjimus išlieka pernelyg dideli daugumoje euro zonai nepriklausančių valstybių narių, nors euro zonai nepriklausančiose valstybėse narėse esantys mokėjimo paslaugų teikėjai gali naudotis tokia pačia veiksminga infrastruktūra, kaip ir euro zonoje esantys paslaugų teikėjai, ir tas operacijas vykdyti labai nebrangiai;

(3)

dideli mokesčiai už tarptautinius mokėjimus toliau kliudo euro zonai nepriklausančių valstybių narių įmonėms ir piliečiams visiškai integruotis į vidaus rinką ir tai daro poveikį jų konkurencingumui. Dėl tų didelių mokesčių Sąjungoje išlieka dviejų kategorijų mokėjimo paslaugų vartotojai: mokėjimo paslaugų vartotojai, kurie naudojasi bendra mokėjimų eurais erdve (SEPA), ir vartotojai, kurie brangiai moka už savo tarptautinius mokėjimus eurais;

(4)

siekiant palengvinti vidaus rinkos veikimą ir pašalinti tarptautinių mokėjimų eurais nelygybę tarp euro zonos ir euro zonai nepriklausančių valstybių narių mokėjimo paslaugų vartotojų, būtina užtikrinti, kad mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais Sąjungoje būtų suderinti su mokesčiais už atitinkamus nacionalinius mokėjimus, atliekamus nacionaline valstybės narės, kurioje mokėjimo paslaugų teikėjai siūlo savo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojams, valiuta. Mokėjimo paslaugų teikėjas laikomas esančiu valstybėje narėje, kurioje jis teikia savo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojui;

(5)

mokesčiai už valiutos keitimą sudaro didelę dalį tarptautinių mokėjimų kainos, kai mokėtojo valstybėje narėje ir gavėjo valstybėje narėje naudojamos skirtingos valiutos. Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) 45 straipsnį reikalaujama užtikrinti mokesčių ir taikomo valiutos keitimo kurso skaidrumą, tos direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje nurodomi informacijos, susijusios su mokėjimo operacijomis, kurioms taikoma bendroji sutartis, reikalavimai ir tos direktyvos 59 straipsnio 2 dalyje nurodyti valiutos keitimo paslaugas teikiančių šalių informacijos teikimo bankomate arba pardavimo vietoje reikalavimai. Tais informacijos teikimo reikalavimais nėra pasiektas pakankamas mokesčių už valiutos keitimą skaidrumas ir palyginamumas tais atvejais, kai bankomate arba pardavimo vietoje siūlomi pasirenkamieji valiutos keitimo variantai. Dėl to skaidrumo ir palyginamumo trūkumo neužtikrinama konkurencija, dėl kurios sumažėtų valiutos keitimo mokesčiai, ir didėja rizika, kad mokėtojai rinksis brangius valiutos keitimo variantus. Todėl būtina pradėti taikyti papildomas priemones, kuriomis vartotojai būtų apsaugomi nuo per didelių mokesčių už valiutos keitimo paslaugas ir kuriomis būtų užtikrinama, kad vartotojams būtų suteikta reikiama informacija, kad jie pasirinktų geriausią valiutos keitimo variantą;

(6)

siekiant užtikrinti, kad rinkos dalyviams netektų daryti neproporcingai didelių investicijų pritaikant savo mokėjimų infrastruktūrą, įrangą ir procesus didesnio skaidrumo užtikrinimo tikslais, priemonės, kurios turi būti įgyvendintos, turėtų būti tikslingos, pakankamos ir ekonomiškai efektyvios. Tačiau tais atvejais, kai mokėtojui bankomate arba pardavimo vietoje pateikiama skirtingų valiutos keitimo variantų, pateikta informacija mokėtojui turėtų suteikti galimybę juos palyginti ir priimti informacija pagrįstą sprendimą;

(7)

kad būtų galima palyginti, visi kortele grindžiamų mokėjimų valiutos keitimo mokesčiai turėtų būti pateikiami vienodai, t. y. kaip naujausio Europos Centrinio Banko (ECB) paskelbto pagrindinio užsienio valiutos ir euro keitimo kurso procentinis antkainis. Antkainis galėtų būti pagrįstas iš dviejų ECB keitimo kursų išvestu kursu, jei keičiamos dvi ne euro valiutos;

(8)

laikydamiesi Direktyvoje (ES) 2015/2366 nustatytų reikalavimų teikti bendrojo pobūdžio informaciją apie valiutos keitimo mokesčius, valiutos keitimo paslaugų teikėjai privalo pateikti informaciją apie valiutos keitimo mokesčius prieš inicijuojant mokėjimo operaciją. Valiutos keitimo paslaugas teikiančios šalys bankomate arba pardavimo vietoje turėtų pateikti aiškią ir prieinamą informaciją apie jų taikomus tokių paslaugų mokesčius, pavyzdžiui, pateikdamos kainoraštį prie langelio arba skaitmeniniu būdu terminaluose, arba, kai perkama internetu, ekrane. Kartu su Direktyvos (ES) 2015/2366 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, tos šalys prieš mokėjimo inicijavimą turėtų pateikti aiškią informaciją, kokia suma bus sumokėta gavėjui jo naudojama valiuta ir kokią sumą turi sumokėti mokėtojas jo sąskaitos valiuta. Suma, kuri bus sumokėta gavėjo naudojama valiuta, turėtų būti perkamų prekių ir paslaugų kaina ir ji gali būti nurodoma patvirtinant mokėjimą, o ne mokėjimo terminale. Gavėjo naudojama valiuta paprastai yra vietos valiuta, tačiau pagal sutarties laisvės principą kai kuriais atvejais gali būti kita Sąjungos valiuta. Bendrą sumą, kurią mokėtojas turi sumokėti savo sąskaitos valiuta, turėtų sudaryti prekių arba paslaugų kaina ir valiutos keitimo mokesčiai. Be to, abi sumos turėtų būti nurodytos kvite arba kitoje patvariojoje laikmenoje;

(9)

kiek tai susiję su Direktyvos (ES) 2015/2366 59 straipsnio 2 dalimi, kai valiutos keitimo paslauga siūloma bankomate arba pardavimo vietoje, mokėtojui turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti tos paslaugos ir mokėti gavėjo naudojama valiuta;

(10)

siekiant sudaryti sąlygas mokėtojams palyginti valiutos keitimo variantų mokesčius bankomate arba pardavimo vietoje, mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų ne tik pateikti visapusiškai palyginamą informaciją apie taikomus valiutos keitimo mokesčius pagal bendrosios sutarties sąlygas, bet ir aiškiai ir lengvai suprantama forma viešai ją paskelbti visiems lengvai prieinamoje elektroninėje erdvėje, visų pirma savo vartotojams skirtose svetainėse, internetinės bankininkystės puslapiuose ir mobiliosios bankininkystės programėlėse. Tai leistų sukurti palyginimo svetaines, kad vartotojams būtų lengviau palyginti kainas keliaujant arba perkant užsienyje. Be to, mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjai mokėtojams turėtų priminti apie taikomus valiutos keitimo mokesčius, kai kortele grindžiama mokėjimo operacija atliekama kita valiuta, pasitelkdami plačiai ir lengvai prieinamus elektroninių ryšių kanalus, pavyzdžiui, SMS pranešimus, e. paštą arba aktyviuosius pranešimus, siunčiamus per mokėtojo mobiliosios bankininkystės programėlę. Mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų susitarti su mokėjimo paslaugų vartotojais dėl elektroninių ryšių kanalo, kuriuo jie teiks informaciją apie valiutos keitimo mokesčius, atsižvelgdami į efektyviausią kanalą mokėtojui pasiekti. Mokėjimo paslaugų teikėjai taip pat turėtų tenkinti mokėjimo paslaugų vartotojų prašymus nesiųsti jiems elektroninių pranešimų, kuriuose teikiama informacija apie valiutos keitimo mokesčius;

(11)

periodiniai priminimai yra tinkami tais atvejais, kai mokėtojas praleidžia užsienyje daugiau laiko, pavyzdžiui, kai vyksta į komandiruotę arba studijuoja užsienyje, arba kai mokėtojas reguliariai naudoja kortelę pirkdamas internetu vietos valiuta. Įpareigojimui teikti tokius priminimus vykdyti nereikėtų neproporcingai didelių investicijų, kad būtų galima pritaikyti esamus mokėjimo paslaugų teikėjo veiklos procesus ir mokėjimų vykdymo infrastruktūrą, ir būtų užtikrinama, kad mokėtojas būtų geriau informuotas apie skirtingus valiutos keitimo variantus;

(12)

Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui, Tarybai, ECB ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ataskaitą dėl taisyklės, pagal kurią suvienodinami mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais ir nacionalines operacijas nacionaline valiuta, taikymo ir šiame reglamente nustatytų reikalavimų teikti su valiutos keitimu susijusią informaciją veiksmingumo. Komisija turėtų išnagrinėti ir kitas galimybes (taip pat techninį įgyvendinamumą pasinaudoti tomis galimybėmis) taikyti vienodų mokesčių taisyklę visoms Sąjungos valiutoms ir dar labiau padidinti valiutos keitimo mokesčių skaidrumą ir palyginamumą, taip pat galimybę leisti keisti valiutą arba neleisti kitoms šalims, kurios nėra mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas;

(13)

kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl mokėjimų tarptautinio pobūdžio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

2 straipsnio 9 punktas pakeičiamas taip:

„9.   mokestis– tiesiogiai arba netiesiogiai su mokėjimo operacija susijusi suma, kuria mokėjimo paslaugų teikėjas apmokestina mokėjimo paslaugų vartotoją, arba suma, kuria mokėjimo paslaugos teikėjas arba valiutos keitimo paslaugas teikianti šalis apmokestina mokėjimo paslaugos vartotoją pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (*1) 59 straipsnio 2 dalį už valiutos keitimo paslaugą, arba abi tos sumos drauge;

(*1)   2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015 12 23, p. 35).“;"

3)

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4)

įterpiamas šis straipsnis:

5)

įterpiamas šis straipsnis:

6)

15 straipsnis pakeičiamas taip:

(*2)   2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/518, kuriuo iš dalies keičiamos Reglamento (EB) Nr. 924/2009 nuostatos, susijusios su tam tikrais tarptautinių mokėjimų mokesčiais ir valiutos keitimo mokesčiais (OL L 91, 2019 3 29, p. 36).“ "