10.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 64/72

(1)

2006 m. kovo 23 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 553/2006 (2) kuriuo tam tikrai importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR arba Kinija) ir Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos (toliau – avalynė) nustatytos laikinosios antidempingo priemonės (toliau – laikinasis reglamentas).

(2)

Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 (3) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1472/2006 arba ginčijamas reglamentas) Taryba tam tikrai importuojamai Vietnamo ir KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos dvejiems metams nustatė 9,7–16,5 % galutinius antidempingo muitus.

(3)

Reglamentu (EB) Nr. 388/2008 (4) Taryba tam tikrai importuojamai KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos nustatytų galutinių antidempingo priemonių taikymą išplėtė iš Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao (toliau – YAR Makao) siunčiamam importuojam produktui, deklaruojamam kaip YAR Makao kilmės arba ne.

(4)

Taryba po 2008 m. spalio 3 d. inicijuotos priemonių galiojimo termino peržiūros (5) Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 (6) (toliau – Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1294/2009) antidempingo priemonių taikymą pratęsė dar 15 mėnesių, t. y. iki 2011 m. kovo 31 d., kada priemonės nustojo galioti.

(5)

„Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“ (toliau – pareiškėjai) Pirmosios instancijos teismui (dabar – Bendrasis Teismas) pateikė ieškinius dėl ginčijamo reglamento. Bendrasis Teismas šiuos ieškinius atmetė 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu byloje T-401/06 Brosmann Footwear (HK) Ltd ir kt. prieš Tarybą ir 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu sujungtose bylose T-407/06 Zhejiang Aokang Shoes ir T-408/06 Wenzhou Taima Shoes prieš Tarybą.

(6)

Šiuos sprendimus ieškovai apskundė. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimu byloje C-249/10 P Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimu byloje C-247/10P Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd prieš Tarybą (toliau – bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirti sprendimai) Teisingumo Teismas šiuos sprendimus panaikino. Jis konstatavo, kad Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad Komisija pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus neturėjo nagrinėti neatrinktų prekiautojų prašymų taikyti rinkos ekonomikos režimą (toliau – RER) (Sprendimo C-249/10 P 36 punktas ir Sprendimo C-247/10 P 29 ir 32 punktai), padarė teisės klaidą.

(7)

Tada šiuo klausimu Teisingumo Teismas priėmė savo sprendimą. Jis konstatavo, kad „[…] Komisija privalėjo išnagrinėti tinkamai pagrįstus apeliančių prašymus, pateiktus pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus, taikyti RESVĮS per ginčijamame reglamente išdėstytą antidempingo procedūrą. Taip pat reikia konstatuoti, kad negali būti atmesta galimybė, jog toks tyrimas būtų leidęs nustatyti kitokio nei 16,5 % dydžio galutinį antidempingo muitą, koks joms yra taikomas pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 3 dalį. Iš tos pačios nuostatos matyti, kad 9,7 % galutinis antidempingo muitas nustatytas tik vienam Kinijos ūkio subjektui, kuris buvo atrinktas ir kuriam pripažintas RESVĮS. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, jei Komisija būtų konstatavusi, kad apeliantės taip pat veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, tuomet, nesant galimybės apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, joms taip pat turėjo būti taikomas minėto dydžio muito tarifas“ (sprendimo C-249/10 P 42 punktas ir sprendimo C-247/10 P 36 punktas).

(8)

Todėl Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su nagrinėjamaisiais pareiškėjais.

(9)

2013 m. spalio mėn. Komisija pranešimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (7) paskelbė, kad nusprendė atnaujinti antidempingo tyrimą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. pareiškėjai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis. Tame pranešime ji paprašė suinteresuotųjų šalių pranešti apie save.

(10)

2014 m. kovo mėn. Įgyvendinimo sprendimu 2014/149/ES (8) Taryba atmetė Komisijos pasiūlymą priimti Tarybos įgyvendinimo reglamentą, kuriuo iš naujo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas, nustatytas importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su odiniais batviršiais, kurią pagamino bendrovės „Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co. Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“, ir šių gamintojų atžvilgiu tyrimą užbaigė. Taryba laikėsi nuomonės, kad importuotojai, nusipirkę batus iš šių eksportuojančių gamintojų, kuriems kompetentingos nacionalinės institucijos kompensavo atitinkamus muitus, remdamosi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/1992 (9) (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 236 straipsniu įgijo teisėtų lūkesčių pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 4 dalį, nustatančią Bendrijos muitinės kodekso nuostatų, visų pirma jo 221 straipsnio, taikymą renkant muitus.

(11)

Trys nagrinėjamojo produkto importuotojai – „C&J Clark International Ltd“ (toliau – „Clark“), „Puma SE“ (toliau – „Puma“) ir „Timberland Europe B.V.“ (toliau – „Timberland“) (toliau – nagrinėjamieji importuotojai), remdamiesi 5–7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta teismų praktika, savo nacionaliniuose teismuose pateikė ieškinius dėl antidempingo priemonių, nustatytų iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai tam tikrai avalynei; šie teismai perdavė klausimą Teisingumo Teismui, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą.

(12)

2016 m. vasario 4 d., sprendimuose sujungtose bylose C-659/13 C & J Clark International Limited ir C-34/14 Puma SE  (10) Teisingumo Teismas Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009 paskelbė negaliojančiais tokia apimtimi, kokia Europos Komisija nenagrinėjo RER ir individualaus režimo (toliau – IR) prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai (toliau – sprendimai), nesilaikydama Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 (11) 2 straipsnio 7 dalies b punkto ir 9 straipsnio 5 dalies.

(13)

Dėl bylos C-571/14 Timberland Europe Teisingumo Teismas besikreipusio nacionalinio teismo prašymu 2016 m. balandžio 11 d. nusprendė pašalinti bylą iš registro.

(14)

SESV 266 straipsnyje nustatyta, kad institucijos privalo imtis būtinų priemonių Teismo sprendimams vykdyti. Jeigu panaikinamas aktas, institucijų priimtas atliekant administracinę procedūrą, pvz., antidempingo tyrimą, Teismo sprendimas įgyvendinamas panaikintą aktą pakeičiant nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas (12).

(15)

Pagal Teismo praktiką panaikinto akto pakeitimo procedūra gali būti atnaujinta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas (13). Tiksliau tai reiškia, kad tokiu atveju, kai panaikinamas administracinę procedūrą užbaigiantis aktas, panaikinimas nebūtinai turi įtakos parengiamiesiems veiksmams, pvz., antidempingo tyrimo inicijavimui. Kai panaikinamas reglamentas, kuriuo nustatomos galutinės antidempingo priemonės, tai reiškia, kad po panaikinimo antidempingo tyrimas yra vis dar vykdomas, nes Sąjungos teisės sistemoje nebėra antidempingo tyrimą užbaigiančio akto (14), nebent pažeidimas padarytas inicijavimo etapu.

(16)

Išskyrus tai, kad institucijos neišnagrinėjo RER ir IR prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai, visi kiti Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 nustatyti faktai lieka galioti.

(17)

Šioje byloje pažeidimas padarytas po inicijavimo etapo. Taigi, Komisija nusprendė atnaujinti šį antidempingo tyrimą, kuris po to, kai buvo priimti sprendimai, dar buvo nebaigtas tuo momentu, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar 2004 m. balandžio 1 d. – 2005 m. kovo 31 d. tiriamuoju laikotarpiu (toliau – tiriamasis laikotarpis) nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis. Tinkamais atvejais Komisija taip pat apsvarstė, ar nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams buvo galima suteikti individualų režimą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 (15) (toliau – pagrindinis reglamentas, prieš jį iš dalies pakeičiant) 9 straipsnio 5 dalį (16).

(18)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1395 (17) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai bendrovių „Clark“ ir „Puma“ importuojamai KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai trylikos Kinijos eksportuojančių gamintojų, kurie pateikė RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(19)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1647 (18) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai bendrovių „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“ importuojamai Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai tam tikrų Vietnamo eksportuojančių gamintojų, kurie buvo pateikę RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(20)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1731 (19) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą bendrovių „Puma“ ir „Timberland“ importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai bendrovės „General Footwear Ltd“, ir tam tikrai Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai RER ir IR prašymus pateikusių, bet neatrinktų bendrovių „Diamond Vietnam Co. Ltd“ ir „Ty Hung Footgearmex/Footwear Co. Ltd“ (toliau – „Ty Hung Co. Ltd“).

(21)

Bendrovės „Puma“ ir „Timberland“ užginčijo Įgyvendinimo reglamentų (ES) 2016/1395, (ES) 2016/1647 ir (ES) 2016/1731 galiojimo pagrįstumą Bendrajame Teisme bylose T-781/16 „Puma“ ir kt. prieš Komisiją ir T-782/16 „Timberland Europe“ prieš Komisiją. Be to, bendrovė „Clark“ taip pat užginčijo Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/1395 galiojimo pagrįstumą Bendrojo Teismo bylose T-790/16 „C & J Clark International“ prieš Komisiją ir T-861/16 „C & J Clark International“ prieš Komisiją.

(22)

Siekdama įgyvendinti 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytą Sprendimą sujungtose bylose C-659/13 „C & J Clark International Limited“ ir C-34/14 „Puma SE“, Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/223 (20). To reglamento 1 straipsnyje Komisija nurodė nacionalinėms muitinėms persiųsti visus pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį importuotojų pateiktus prašymus sugrąžinti galutinius antidempingo muitus, sumokėtus už importuojamą Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynę, atsižvelgiant į tai, kad atliekant tyrimą, po kurio Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 buvo nustatytos galutinės priemonės, neatrinktas eksportuojantis gamintojas pateikė RER arba IR prašymą (toliau – pradinis tyrimas). Komisija įvertina atitinkamą RER arba IR prašymą ir iš naujo nustato atitinkamą muitą. Remdamosi tuo nacionalinės muitinės vėliau turėtų nuspręsti dėl prašymo grąžinti arba atsisakyti išieškoti antidempingo muitus.

(23)

Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 galiojimo pagrįstumas priklauso nuo 2016 m. gegužės 9 d. pateikto Finanzgericht Düsseldorf prašymo priimti prejudicinį sprendimą (byla C-256/16 „Deichmann“). Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Vokietijos avalynės importuotojo „Deichmann“ ir atitinkamos nacionalinės muitinės Hauptzollamt Duisburg. Ginčas kilo dėl antidempingo muitų, kuriuos bendrovė „Deichmann“ sumokėjo už, inter alia, jos Kinijos tiekėjo „Chengdu Sunshine Shoes Co. Ltd“, pateikusio RER ir IR prašymus, bet neatrinkto, importuotą avalynę, grąžinimo. Antrą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 galiojimo pagrįstumo 2016 m. lapkričio 28 d. pateikė Jungtinės Karalystės pirmosios instancijos teismas (Mokesčių bylų skyrius) (byla C-612/16 „C & J Clark International“).

(24)

Be to, gavusi Prancūzijos muitinės pranešimą pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 1 straipsnį, Komisija išnagrinėjo trijų Kinijos eksportuojančių gamintojų „Chengdu Sunshine Shoes Co. Ltd“, „Foshan Nanhai Shyang Yuu Footwear Ltd“ ir „Fujian Sunshine Footwear Co. Ltd“ RER ir IR prašymus.

(25)

Tuomet Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/2257 (21) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai trijų eksportuojančių gamintojų, kurie buvo pateikę RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(26)

2016 m. liepos 12 d. pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 1 straipsnį Jungtinės Karalystės muitinė pranešė Komisijai apie Sąjungos importuotojų pateiktus muitų sugrąžinimo prašymus ir pateikė patvirtinamuosius dokumentus.

(27)

2016 m. liepos 13 d. pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 1 straipsnį Belgijos muitinė pranešė Komisijai apie Sąjungos importuotojų pateiktus muitų sugrąžinimo prašymus ir pateikė patvirtinamuosius dokumentus.

(28)

2016 m. liepos 26 d. pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 1 straipsnį Švedijos muitinė pranešė Komisijai apie Sąjungos importuotojų pateiktus muitų sugrąžinimo prašymus ir pateikė patvirtinamuosius dokumentus.

(29)

Šiuose pranešimuose, kurie reglamentuojami šiuo reglamentu, iš viso išvardytos 246 avalynę iš Kinijos ir Vietnamo tiekiančios bendrovės.

(30)

Komisija neturi jokių duomenų, kad daugelis šių bendrovių (šio reglamento III priede išvardytos 168 bendrovės) būtų pateikusios RER ar IR prašymų formas, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas. Tarp šių bendrovių taip pat buvo su tyrimu nesusijusių bendrovių, kurios, pvz., nebuvo įsikūrusios Kinijoje ar Vietname arba kurios užsiėmė prekyba ar perdirbimu ir kurioms bet kuriuo atveju nebuvo taikomas joks individualus dempingo skirtumas. III priede išvardytos bendrovės taip pat negalėjo įrodyti, kad buvo susijusios su kuriais nors Kinijos ar Vietnamo eksportuojančiais gamintojais, pateikusiais RER arba IR prašymą, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas. Tačiau, kaip minėta 79 konstatuojamojoje dalyje, Komisija pripažįsta, kad ne visi importuotojai, pirkę avalynės iš šių prekiautojų, galėjo žinoti apie reikalavimą pranešti Komisijai eksportuojančių gamintojų, iš kurių minėti prekiautojai įsigijo avalynės, pavadinimus. 79 konstatuojamojoje dalyje taip pat išsamiau paaiškinta, kodėl Komisija, atsižvelgdama į tai, nusprendė laikinai sustabdyti tyrimą, susijusį su III priede išvardytomis bendrovėmis.

(31)

Iš visų likusių bendrovių dvidešimt (nurodytų šio reglamento IV priede) jau buvo įvertintos atskirai arba kaip dalis bendrovių, atrinktų atliekant pradinį tyrimą į Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų grupę. Kadangi nė vienai iš šių bendrovių nebuvo nustatyta individuali muito norma, šių bendrovių importuojamai avalynei atitinkamai taikoma 16,5 % muito norma, jei iš Kinijos, arba 10 % muito norma, jei iš Vietnamo. Šioms normoms 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytas sprendimas poveikio neturėjo.

(32)

Įgyvendinant 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytą sprendimą, iš visų likusių bendrovių trisdešimt viena (nurodyta šio reglamento V priede) jau buvo įvertinta atskirai arba kaip dalis bendrovių grupės, vadovaujantis konkrečiai Įgyvendinimo sprendimu 2014/149/ES arba atitinkamai įgyvendinimo reglamentais (ES) 2016/1395, (ES) 2016/1647, (ES) 2016/1731 ir (ES) 2016/2257. Į šiuos vertinimus taip pat buvo įtrauktos aštuonios bendrovės, apie kurias po faktų atskleidimo buvo pranešta Komisijai ir kurios iš Europos sporto prekių pramonės federacijos (toliau – FESI) ir Avalynės sąjungos gautose pastabose buvo įvardytos kaip susijusios su viena iš bendrovių arba bendrovių grupių, kurios anksčiau jau buvo įvertintos viename iš pirmiau minėtų reglamentų.

(33)

Kaip minėta 10 konstatuojamojoje dalyje, vadovaujantis Įgyvendinimo sprendimu 2014/149/ES įvertintoms bendrovėms ar bendrovių grupėms antidempingo muitas iš naujo nebuvo nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad šioms bendrovėms muitas jau buvo grąžintas, todėl jos įgijo teisėtų lūkesčių, kad jis iš naujo nebus nustatytas. Kita vertus, nereikėtų patenkinti muitų sugrąžinimo prašymų, kuriuos pateikė Sąjungos importuotojai, susiję su bendrovėmis ar bendrovių grupėmis, įvertintomis remiantis atitinkamai įgyvendinimo reglamentais (ES) 2016/1395, (ES) 2016/1647, (ES) 2016/1731 ir (ES) 2016/2257. Taip yra dėl to, kad šių importuotojų teisinė padėtis skiriasi nuo įvertintųjų remiantis Įgyvendinimo sprendimu 2014/149/ES, visų pirma dėl to, kad pirmieji jų neįgijo teisėtų lūkesčių.

(34)

Po faktų atskleidimo vienas Kinijos eksportuojantis gamintojas, apie kurį buvo pranešta Komisijai, iš FESI ir Avalynės sąjungos gautose pastabose buvo įvardytas kaip bendrovė, kuri buvo pateikusi RER arba IR prašymų formą, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, tačiau nebuvo atrinkta ir įvertinta vykdant 18–20 ir 25 konstatuojamosiose dalyse nurodytas ankstesnes įgyvendinimo procedūras. Tos pačios šalys taip pat įvardijo dar keturias bendroves, apie kurias buvo pranešta Komisijai ir kurios buvo susijusios su Kinijos ar Vietnamo eksportuojančiais gamintojais, kurie buvo pateikę RER arba IR prašymų formas, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, tačiau nebuvo atrinkti ir nebuvo įvertinti vykdant 18–20 ir 25 konstatuojamosiose dalyse nurodytas ankstesnes įgyvendinimo procedūras. Taigi iš viso reikia įvertinti penkių bendrovių (nurodytų VI priede) arba su jomis susijusių bendrovių RER arba IR prašymus. Jų vertinimo negalima atlikti vykdant šią įgyvendinimo proecdūrą, tad jis bus atliktas vykdant paskesnę įgyvendinimo procedūrą. Todėl reikėtų laikinai sustabdyti šių Sąjungos importuojančių bendrovių (nurodytų VI priede) pateiktų muitų sugrąžinimo prašymų nagrinėjimą, kol bus įvertinti atitinkamų Kinijos ir (arba) Vietnamo tiekėjų RER arba IR prašymai.

(35)

Galiausiai po faktų atskleidimo tos pačios šalys tvirtino, kad šešios iš III priede išvardytų bendrovių buvo susijusios su bendrove arba bendrovių grupe, kuri jau buvo įvertinta vykdant ankstesnes įgyvendinimo procedūras, todėl jos turėtų būti įvardytos. Tačiau su tyrimo medžiaga pateikti įrodymai šio teiginio nepatvirtino, kaip, bet kuriuo atveju, nepatvirtino ir jokie kiti įrodymai. Todėl šis tvirtinimas atmetamas.

(36)

Likusios devyniolika bendrovių buvo Kinijos ar Vietnamo eksportuojantys gamintojai, kurie nebuvo atrinkti per pradinį tyrimą ir buvo pateikę RER arba IR prašymų formas. Todėl Komisija įvertino šių bendrovių pateiktus RER ir IR prašymus. Į šį vertinimą taip pat buvo įtrauktos dvi bendrovės, apie kurias po faktų atskleidimo buvo pranešta Komisijai ir kurios iš FESI ir Avalynės sąjungos gautose pastabose buvo įvardytos kaip bendrovės, susijusios su šiuo metu vertinamu vienu Kinijos eksportuojančiu gamintoju.

(37)

Bendrai tariant, šiame reglamente Komisija įvertino šių bendrovių RER arba IR prašymų formas: „Fujian Viscap Shoes Co. Ltd“, „Vietnam Ching Luh Shoes Co. Ltd“, „Vinh Thong Producing-Trading-Service Co. Ltd“, „Qingdao Tae Kwang Shoes Co. Ltd“, „Maystar Footwear Co. Ltd“, „Lien Phat Company Ltd“, „Qingdao Sewon Shoes Co. Ltd“, „Panyu Pegasus Footwear Co. Ltd“, „PanYu Leader Footwear Corporation“, „Panyu Hsieh Da Rubber Co. Ltd“, „An Loc Joint Stock Company“, „Qingdao Changshin Shoes Company Limited“, „Chang Shin Vietnam Co. Ltd“, „Samyang Vietnam Co. Ltd“, „Qingdao Samho Shoes Co. Ltd“, „Min Yuan“, „Chau Giang Company Limited“, „Foshan Shunde Fong Ben Footwear Industrial Co. Ltd“ ir „Dongguan Texas Shoes Limited Co.“

(38)

Komisija turi galimybę ištaisyti ginčijamo reglamento dalis, dėl kurių reglamentas buvo panaikintas, ir nekeisti tų vertinimo dalių, kurioms sprendimas nedaro poveikio (22).

(39)

Šiuo reglamentu siekiama pataisyti tas ginčijamo reglamento dalis, kurios, kaip nustatyta, neatitinka pagrindinio reglamento ir dėl kurių reglamentas buvo paskelbtas negaliojančiu, kiek jis susijęs su 37 konstatuojamojoje dalyje nurodytais eksportuojančiais gamintojais.

(40)

Visos kitos Teismo nepanaikintos ginčijamo reglamento ir Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1294/2009 išvados lieka galioti ir yra įtraukiamos į šį reglamentą.

(41)

Todėl tolesnės konstatuojamosios dalys yra susijusios tik su nauju vertinimu, kuris būtinas Teismo sprendimams vykdyti.

(42)

Komisija ištyrė, ar tiriamuoju laikotarpiu RER arba IR prašymus pateikusiems 37 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems eksportuojantiems gamintojams (toliau – nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai) buvo taikomas RER arba IR. Taip siekiama išsiaiškinti, kokią nagrinėjamieji importuotojai turi teisę susigrąžinti sumokėtą antidempingo muitą, atsižvelgiant į antidempingo muitus, sumokėtus už šių tiekėjų eksportuotus produktus.

(43)

Jeigu analizė parodys, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, kurių eksportui buvo taikomas nagrinėjamųjų importuotojų sumokėtas antidempingo muitas, turėjo būti suteiktas RER, nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti nustatyta individuali muito norma ir būtų grąžinta tik muito suma, atitinkanti sumokėto muito ir individualios muito normos skirtumą, t. y. 16,5 %, jei tai importas iš Kinijos, bei vienintelei atrinktai eksportuojančiai bendrovei, kuriai suteiktas RER, nustatytos 9,7 % muito normos skirtumą, ir 10 %, jei tai importas iš Vietnamo, bei nagrinėjamojo eksportuojančio gamintojo atžvilgiu apskaičiuotos individualios muito normos, jei ji yra, skirtumą.

(44)

Jeigu analizė parodys, kad eksportuojančiam gamintojui, kuriam atsisakyta suteikti RER, turėjo būti suteiktas IR, nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui turėtų būti nustatyta individuali muito norma ir būtų grąžinta tik muito suma, atitinkanti sumokėto muito skirtumą, t. y. 16,5 %, jei tai importas iš Kinijos, bei 10 %, jei tai importas iš Vietnamo, ir nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui apskaičiuoto individualaus muito (jei jis yra) skirtumą.

(45)

Priešingu atveju, jeigu tokių RER ir IR prašymų analizė parodytų, kad neturėtų būti taikomas nei RER, nei IR, negalima grąžinti jokių antidempingo muitų.

(46)

Kaip paaiškinta 12 konstatuojamojoje dalyje, Teisingumo Teismas tam tikrų Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų eksportuojamos tam tikros avalynės atžvilgiu ginčijamą reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009 panaikino tokia apimtimi, kokia Komisija nenagrinėjo šių eksportuojančių gamintojų pateiktų RER ir IR prašymų.

(47)

Todėl Komisija, siekdama nustatyti nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų eksportui taikytiną muito normą, išnagrinėjo jų RER ir IR prašymus. Remiantis šiuo vertinimu paaiškėjo, kad pateikta informacija neįrodė, jog nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis arba kad jiems buvo galima taikyti individualų režimą (išsamus paaiškinimas yra (48) ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse).

(48)

Reikia pabrėžti, kad prievolė įrodyti tenka gamintojui, pateikusiam RER prašymą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nurodytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti būtinų sąlygų. Yra priešingai – Sąjungos institucijos, prieš taikydamos RER, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nurodytų kriterijų, o Sąjungos teisminės institucijos turi išnagrinėti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (Sprendimo byloje C-249/10 P 32 punktas ir Sprendimo byloje C-247/10 P 24 punktas).

(49)

Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu, tam, kad eksportuojančiam gamintojui būtų galima taikyti RER, reikėtų laikytis visų penkių šiame straipsnyje išvardytų kriterijų. Todėl Komisija nusprendė, kad RER prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(50)

Nė vienas iš nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų negalėjo įrodyti, kad atitiko pirmą kriterijų (bendrovių sprendimai). Konkrečiau tariant, Komisija nustatė, kad dauguma nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų (bendrovės Nr. 7, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25) (23) negalėjo aiškiai nustatyti savo pardavimo kiekio vidaus ir eksporto rinkose. Šiuo atveju Komisija nustatė, kad konkrečiose rinkose (vidaus ir eksporto) buvo taikomi produkcijos ir (arba) parduodamo kiekio apribojimai. Be to, kai kurie eksportuojantys gamintojai (bendrovės Nr. 8, 9, 10, 15) nepateikė esminės ir išsamios informacijos (pvz., įrodymų apie bendrovės struktūrą ir kapitalą, įrodymų ar paaiškinimų apie sprendimų priėmimą bendrovėje), kad galėtų įrodyti, jog jų verslo sprendimai buvo priimami be didelio valstybės kišimosi ir atsižvelgiant į padėtį rinkoje.

(51)

Dėl antro kriterijaus (apskaita) bendrovės Nr. 8, 10, 13, 14, 15, 16, 17, 19, 20, 21, 24 ir 25 taip pat neįrodė, kad jų pagrindinių apskaitos įrašų rinkinys buvo patikrintas nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus. Visų pirma, po RER vertinimo paaiškėjo, kad šios bendrovės Komisijai nepateikė nepriklausomų auditorių nuomonės ir (arba) ataskaitos arba jų sąskaitos nebuvo patikrintos, arba balanse ir pelno bei nuostolių ataskaitoje trūko kai kurių punktų paaiškinimų.

(52)

Dėl trečio kriterijaus (turtas ir perkėlimas) bendrovės Nr. 7, 8, 9, 10, 11, 13, 15, 16, 17, 18, 19, 22, 23 ir 25 neįrodė, jog iš ne rinkos ekonomikos sistemos nebuvo perkelta rinkos iškraipymų. Visų pirma, šios bendrovės nepateikė esminės ir išsamios informacijos, be kita ko, apie bendrovei priklausantį turtą ir apie žemėnaudos teisių sąlygas ir vertę.

(53)

Galiausiai, dėl 49 konstatuojamojoje dalyje išdėstytų priežasčių nė vieno iš nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų atžvilgiu Komisija neįvertino ketvirto kriterijaus (bankrotas ir nuosavybės įstatymai) ir penkto kriterijaus (valiutos konvertavimas). Komisija pranešė nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams RER tyrimo išvadas ir paragino juos pateikti pastabų. Nebuvo gauta jokių pastabų.

(54)

Remiantis pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai taikomas to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas visgi turi būti nurodytas eksportuotojams, galintiems įrodyti, kad atitinka visus kriterijus, nustatytus pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje.

(55)

Kaip nurodyta 48 konstatuojamojoje dalyje, reikia pabrėžti, kad prievolė įrodyti tenka gamintojui, pateikusiam IR prašymą pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį. Šiuo tikslu 9 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad pateiktas prašymas turi būti tinkamai pagrįstas. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad eksportuotojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – Sąjungos institucijos, prieš taikydamos IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo eksportuotojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje nurodytų kriterijų.

(56)

Pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį eksportuotojai, remdamiesi tinkamai pagrįstu prašymu, turėtų įrodyti, kad tenkinami visi penki išvardyti kriterijai ir jiems gali būti taikomas IR. Todėl Komisija nusprendė, kad IR prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(57)

Minėti penki kriterijai:

(58)

Visi RER prašymus pateikę nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai taip pat prašė, kad tuo atveju, jei RER nebūtų taikomas, jiems būtų taikomas IR. Todėl Komisija įvertino visų nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų IR prašymus.

(59)

Dėl pirmo kriterijaus (kapitalo ir pelno grąžinimas į savo šalį) bendrovės Nr. 9 ir 20 nepateikė įrodymų, kad galėjo nevaržomai grąžinti kapitalą bei pelną į savo šalį, tad neįrodė, kad šio kriterijaus buvo laikomasi.

(60)

Dėl antro kriterijaus (pardavimas eksportui ir laisvas kainų nustatymas) Komisija padarė išvadą, kad bendrovės Nr. 7, 8, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 22, 23 ir 24 neįrodė, kad verslo sprendimai, kaip antai dėl eksporto kainų bei kiekių ir pardavimo sąlygų, buvo priimami laisvai, atsižvelgiant į padėtį rinkoje, nes išnagrinėjus įrodymus, tokius kaip įstatai ar verslo licencijos, paaiškėjo, kad konkrečiose rinkose buvo taikomi avalynės produkcijos ir (arba) pardavimo kiekio apribojimai.

(61)

Dėl trečio kriterijaus (bendrovė (vadovybė ir akcijos) yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės kišimosi) bendrovės Nr. 7, 8, 9, 10, 13, 15, 16, 17, 18, 19, 22, 23 ir 25 nepateikė reikiamos informacijos, kad įrodytų, jog yra pakankamai nepriklausomos nuo valstybės kišimosi. Be kita ko, nebuvo pateikta jokios informacijos apie tai, kaip ir kokiomis sąlygomis šioms bendrovėms buvo suteiktos žemėnaudos teisės.

(62)

Be to, bendrovės Nr. 8, 10, 17, 18 ir 25 taip pat neįrodė, kad atitiko penktą kriterijų (apėjimas), kadangi nepateikė informacijos apie tai, kaip bendrovėse priimami sprendimai.

(63)

Galiausiai, remdamasi 56 konstatuojamosios dalies nuostatomis, nė vieno iš nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų atžvilgiu Komisija neįvertino ketvirto kriterijaus (valiuta konvertuojama pagal rinkos kursą).

(64)

Nė vienas iš nagrinėjamųjų devyniolikos eksportuojančių gamintojų nesilaikė pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų, todėl nė vienam iš jų IR nebuvo taikomas. Komisija atitinkamai informavo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus ir paragino juos pateikti pastabų. Nebuvo gauta jokių pastabų.

(65)

Todėl Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu šiems devyniolikai nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų turėtų būti nustatytas visiems kitiems Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams atitinkamai taikomas 16,5 ir 10 % dydžio antidempingo muitas. Pradžioje to reglamento taikymo laikotarpis buvo 2006 m. spalio 7 d.–2008 m. spalio 7 d. Inicijavus priemonių galiojimo termino peržiūrą, 2009 m. gruodžio 30 d. laikotarpis buvo pratęstas iki 2011 m. kovo 31 d. Sprendimuose nustatyta, kad Sąjungos institucijos nenustatė, ar nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų gaminamiems produktams turėtų būti taikomas kitiems eksportuojantiems gamintojams taikomas muitas ar individualus muitas, o tai yra pažeidimas. Remiantis Teismo nustatytu pažeidimu nėra teisinio pagrindo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus visiškai atleisti nuo bet kokio antidempingo muito taikymo jų gaminamiems produktams. Todėl nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas, turi būti iš naujo įvertinta tik taikytina antidempingo muito norma, o ne pačios priemonės.

(66)

Reglamento (EB) Nr. 388/2008 keisti nereikia, nes padaryta išvada, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams reikėtų iš naujo nustatyti pradžioje ginčijamu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 nustatyto dydžio muitą, taikomą visiems kitiems Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams. Pirmiau minėtasis reglamentas lieka galioti.

(67)

Atsižvelgus į pateiktas pastabas ir jų analizę padaryta išvada, kad ginčijamo reglamento taikymo laikotarpiu turėtų būti iš naujo nustatytas Kinijai ir Vietnamui taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams atitinkamai nustatytas 16,5 ir 10 % dydžio antidempingo muitas.

(68)

Nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams ir visoms apie save pranešusioms suinteresuotosioms šalims pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis ketinta rekomenduoti devyniolikos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų eksportuojamiems produktams iš naujo nustatyti galutinį antidempingo muitą. Jiems buvo nustatytas laikas pastaboms po faktų atskleidimo pareikšti.

(69)

Po faktų atskleidimo Komisija gavo pastabų iš i) Sąjungos avalynės importuotojams atstovaujančios FESI ir Avalynės sąjungos (24) ir ii) Sąjungos avalynės importuotojo „Cortina NV“ (toliau – bendrovė „Cortina“).

(70)

Savo pastabose po faktų atskleidimo FESI ir Avalynės sąjunga pirmiausia pažymėjo, kad dabartinė įgyvendinimo procedūra grindžiama tais pačiais teisiniais pagrindais ir priežastimis kaip ir su ta pačia įgyvendinimo procedūra susiję ankstesni Komisijos reglamentai, t. y. įgyvendinimo reglamentai (ES) 2016/1395, (ES) 2016/1647, (ES) 2016/1731 ir (ES) 2016/2257. Todėl savo atsakyme po faktų atskleidimo jos paminėjo ir kaip nuorodą įtraukė 2015 m. gruodžio 16 d., 2016 m. birželio 6 d., 2016 m. birželio 16 d. ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. pateiktas pastabas dėl pirmiau minėtų reglamentų, tačiau tų pastabų ir tvirtinimų išsamiai nedėstė.

(71)

Atsakydama į šias pastabas Komisija remiasi įgyvendinimo reglamentais (ES) 2016/1395, (ES) 2016/1647, (ES) 2016/1731 ir (ES) 2016/2257, kuriuose visapusiškai atsižvelgta į dabartinės įgyvendinimo procedūros metu FESI ir Avalynės sąjungos pateiktas pastabas. Kadangi FESI ir Avalynės sąjunga savo argumentų nebepatikslino, Komisija mano, kad į juos pirmiau minėtuose reglamentuose buvo išsamiai atsakyta, tad minėtuose reglamentuose pateiktos su šiuo klausimu susijusios išvados patvirtinamos.

(72)

Be to, FESI ir Avalynės sąjunga pateikė pastabų, o šios pastabos išsamiai aptariamos tolesnėse dalyse.

(73)

FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad III priede išvardytų bendrovių atžvilgiu Komisija taikė neteisėtą metodą. Taigi, III priede išvardinusi bendroves, susijusias su bendrovėmis, kurios jau buvo įvertintos pagal įgyvendinimo reglamentus (ES) 2016/1395, (ES) 2016/1647, (ES) 2016/1731 arba (ES) 2016/2257, Komisija nesilaikė per pradinį tyrimą vartotos vieno ekonominės veiklos vykdytojo sąvokos. Be to, dėl tokio metodo galėtų atsirasti teisinis nenuoseklumas, nes pirmiau minėtais reglamentais Komisija antidempingo muitus šioms bendrovėms nustatė iš naujo, nors III priede tos pačios bendrovės yra išvardijamos kaip bendrovės, kurios nebuvo pateikusios RER arba IR prašymų, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas.

(74)

Kalbant apie nesusijusius prekiautojus, kurie teisiškai neprivalėjo pateikti RER arba IR prašymų, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, jų bet kuriuo atveju nereikėtų išvardyti III priede.

(75)

Galiausiai dėl bendrovių, susijusių su Kinijos ar Vietnamo tiekėjais, kurie buvo pateikę RER arba IR prašymus, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, tačiau, įgyvendinant 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytus sprendimus, dar nebuvo įvertinti jokiame 63 konstatuojamojoje dalyje nurodytame reglamente, FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad jų taip pat nereikėjo išvardyti III priede. Visų pirma buvo tvirtinama, kad ateityje toks metodas neleistų Komisijai vertinti jokių RER arba IR prašymų, kuriuos pateiktų su jais susiję Kinijos ar Vietnamo tiekėjai. Tos pačios šalys taip pat tvirtino, kad Komisija privalo nurodyti į bendrovių, apie kurias pranešė nacionalinės muitinės, sąrašą įtrauktas bendroves arba prekiautojus, kurie priklauso tai pačiai bendrovių grupei, ir pranešti, ar jie priklauso kuriems nors Kinijos ar Vietnamo eksportuojantiems gamintojams, kurie buvo pateikę RER arba IR prašymą, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, tačiau jo metu nebuvo atrinkti. Priešingu atveju Komisija suinteresuotosioms šalims perkeltų neįmanomą prievolę įrodyti.

(76)

Kaip paminėta 34 konstatuojamojoje dalyje, po faktų atskleidimo FESI ir Avalynės sąjunga iš tiesų įvardijo bendroves, kurios buvo susijusios su Kinijos ar Vietnamo eksportuojančiais gamintojais, kurie buvo pateikę RER arba IR prašymų formas, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, tačiau nebuvo atrinkti ir įvertinti vykdant 18–20 ir 25 konstatuojamosiose dalyse nurodytas ankstesnes įgyvendinimo procedūras. Sukaupta tyrimo informacija patvirtino šių suinteresuotųjų šalių gautą informaciją, tad šių bendrovių RER arba IR prašymai bus įvertinti. Šio vertinimo rezultatai bus įtraukti į atskirą teisės aktą. Todėl su šiomis bendrovėmis susijęs prašymas buvo patenkintas ir III priede šios bendrovės nėra išvardytos.

(77)

Dėl prekiautojų, prašiusių sugrąžinti sumokėtus muitus (susijusių arba nesusijusių su Kinijos arba Vietnamo tiekėjais), Komisija mano, kad prievolė įrodyti tenka šiems prekiautojams.

(78)

Tačiau nė vienas iš III priede išvardytų prekiautojų nepateikė informacijos ar įrodymų dėl savo tiekėjų Kinijoje arba Vietname (išskyrus nurodytuosius 76 konstatuojamojoje dalyje).

(79)

Komisija pripažįsta, kad ne visi importuotojai, pirkę avalynės iš šių prekiautojų, galėjo žinoti apie reikalavimą pranešti Komisijai eksportuojančių gamintojų, iš kurių tie prekiautojai įsigijo avalynės, pavadinimus. Todėl, siekdama užtikrinti visapusiškas jų teises į gynybą, Komisija nusprendė specialiai susisiekti su aptariamais importuotojais ir jiems pranešti apie padėtį bei jų prievolę įrodyti. Siekiant suteikti šiam sprendimui įgyvendinti būtino laiko, III priede išvardytų bendrovių vertinimas laikinai sustabdomas, kol Komisija susisieks su atitinkamais importuotojais ir duos jiems laiko pastaboms pateikti. Aštuonių mėnesių trukmės RER arba IR prašymų vertinimo terminas prasidės tą dieną, kai importuotojas praneš Komisijai nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų pavadinimus ir adresus arba, jeigu per tą laiką atsakymas nebus gautas, per Komisijos nustatytą laiką nuo to termino pabaigos.

(80)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat teigė, kad siekiant teisinio tikrumo Komisija daugiau neturėtų priimti ir skelbti teisės aktų, kuriais įgyvendinamas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose C-659/13 ir C-34/14, kol Teisingumo Teismas nepriims sprendimo dėl prejudicinių sprendimų dėl 23 konstatuojamoje dalyje nurodyto Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223, 19 konstatuojamoje dalyje nurodyto Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/1647 ir 20 konstatuojamoje dalyje nurodyto Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/1731 galiojimo pagrįstumo. Šiuo atžvilgiu buvo teigiama, kad SESV 278 straipsnis šiuo atveju yra netaikytinas, kadangi ieškinys teismui dėl institucijų priimtų teisės aktų neturi stabdomojo poveikio, nes tokiu ieškiniu siekiama ne sustabdyti Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 taikymą, o sulaikyti nuo kitų reglamentų, kuriais iš naujo nustatomi galutiniai antidempingo muitai iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai avalynei, priėmimo. Dėl tų pačių priežasčių taip pat buvo tvirtinama, kad teisiniu požiūriu nuorodos į sprendimus byloje „Zuckerfabrik Süderdithmarschen/Altana“ buvo nepagrįstos.

(81)

Dėl SESV 278 straipsnio ir sprendimų byloje „Zuckerfabrik Süderdithmarschen/Altana“ Komisija sutinka su FESI ir Avalynės sąjungos nuomone, kad tokia teismų praktika netinka įvertinti, ar Teisingumo Teismo sprendimo sujungtose bylose C-659/13 ir C-34/14 įgyvendinimas turėtų būti stabdomas. Tačiau Komisija mano, kad šį sprendimą privalo įgyvendinti per pagrįstą laiką ir kad dėl ankstesnių to sprendimo įgyvendinimo teisės aktų vykstantys procesai nėra pagrįsta priežastis nebaigti įgyvendinti sprendimo. Visų pirma, ji mano, jog tokiu būdu iš kitų suinteresuotųjų šalių nei FESI ir Avalynės sąjunga būtų atimta galimybė pasinaudoti administracinio proceso teisėmis ir teise į galimą teismo procesą.

(82)

Dėl įgyvendinimo reglamentų (ES) 2016/1647 bei (ES) 2016/1731 galiojimo pagrįstumo FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad Komisijos metodas bei argumentai ir įgyvendinimo reglamentų (ES) 2016/1647 bei (ES) 2016/1731 pripažinimas negaliojančiais taip pat reikštų, kad bet koks kitas panašus reglamentas taip pat negaliotų, kadangi pastarųjų reglamentų ir bet kokio naujo reglamento, kuriuo iš naujo nustatomi galutiniai muitai importuojamai Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynei, teisinis pagrindas yra toks pat. Todėl Komisijos metodas neatspindi sąžiningų pastangų įgyvendinti 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytą sprendimą sujungtose bylose C-659/13 „C & J Clark International“ ir C-34/14 „Puma“.

(83)

Galiausiai FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad pirmiau nurodyto sprendimo įgyvendinimui nebūtų taikomi jokie Teisingumo Teismo nustatyti terminai, juo būtų padarytas neigiamas poveikis Sąjungos importuotojams, kita vertus, finansiniu požiūriu jis nebūtų naudingas Sąjungai. Dėl šių priežasčių Komisija turėtų susilaikyti nuo sprendimo įgyvendinimo, kol Teisingumo Teismas išnagrinės 80 konstatuojamojoje dalyje nurodytas bylas.

(84)

Komisija nurodo 81 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas priežastis.

(85)

FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad vertinant RER arba IR prašymus prievolė įrodyti tenka Komisijai, nes Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai šią prievolę įvykdė pateikdami RER arba IR prašymus, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas. FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusiems eksportuojantiems gamintojams turėjo būti suteiktos tos pačios procesinės teisės kaip per pradinį tyrimą atrinktiems eksportuojantiems gamintojams. FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad, visų pirma, vietoj tikrinimų vietoje buvo atlikta tik dokumentų analizė, o Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteikta galimybė papildyti savo RER arba IR prašymų formas atsiunčiant raštus dėl trūkstamos informacijos.

(86)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat teigė, kad su šia įgyvendinimo procedūra susijusiems eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteiktos tokios pačios procedūrinės garantijos kaip per standartinius antidempingo tyrimus, o buvo taikomi griežtesni reikalavimai. FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad Komisija neatsižvelgė į laikotarpį nuo RER arba IR prašymo pateikimo, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, iki šių prašymų įvertinimo. Be to, atliekant pradinį tyrimą eksportuojantiems gamintojams RER arba IR prašymams užpildyti vietoj, kaip yra įprasta, 21 dienos buvo suteikta tik 15 dienų.

(87)

Tuo remdamosi FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, jog nepaisyta pagrindinio teisinio principo, kad suinteresuotosios šalys turėtų visapusišką galimybę pasinaudoti savo teise į gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje. Tuo remiantis buvo teigiama, kad, nesuteikusi eksportuojantiems gamintojams galimybės pateikti trūkstamą informaciją, įgyvendinimo etapu Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais ir praktiškai perkėlė prievolę įrodyti.

(88)

Galiausiai FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad šis metodas diskriminuotų pradinio tyrimo metu atrinktus Kinijos ir Vietnamo eksportuojančius gamintojus, taip pat kitus ne rinkos ekonomikos šalių eksportuojančius gamintojus, kurių atžvilgiu buvo atliekamas antidempingo tyrimas ir kurie jo metu pateikė RER arba IR prašymus. Todėl su dabartinėmis įgyvendinimo procedūromis susijusioms Kinijos ir Vietnamo bendrovėms neturėtų būti taikomi griežtesni procesiniai reikalavimai ir toks pat informacijos pateikimo terminas kaip įprastinio 15 mėnesių trukmės tyrimo metu.

(89)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad Komisija de facto vadovavosi faktais, nustatytais remiantis pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, nors Komisija nesilaikė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytų procedūrinių taisyklių.

(90)

Komisija primena, kad, remiantis Teismo praktika, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam pateikti RER arba IR prašymą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nurodytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Taigi, kaip Teismas konstatavo bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirtuose sprendimuose, institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – Komisija, prieš taikydama RER arba IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nurodytų kriterijų (žr. 48 konstatuojamąją dalį). Dėl to primenama, kad Komisija neprivalo prašyti eksportuojančio gamintojo, kad jis papildytų RER arba IR prašymą. Komisija vertinimą gali grįsti eksportuojančio gamintojo pateikta informacija.

(91)

Dėl tvirtinimo, kad buvo atlikta tik dokumentų analizė, Komisija pažymi, kad dokumentų analizė yra procedūra, kurią taikant RER arba IR prašymai nagrinėjami remiantis eksportuojančio gamintojo pateiktais dokumentais. Komisija taip turi išnagrinėti visus RER arba IR prašymus. Be to, Komisija gali nuspręsti atlikti patikrinimus vietoje. Tačiau patikrinimai vietoje nėra privalomi, be to, jie neatliekami dėl kiekvieno RER arba IR prašymo. Kai patikrinimai vietoje atliekami, paprastai siekiama patvirtinti tam tikrą institucijų atliktą preliminarų įvertinimą ir (arba) patikrinti nagrinėjamojo eksportuojančio gamintojo pateiktos informacijos teisingumą. Kitaip tariant, jeigu eksportuojančio gamintojo pateikti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad RER arba IR nėra pagrįstas, papildomas, bet neprivalomas patikrinimų vietoje etapas paprastai nevykdomas. Komisija turi nuspręsti, ar tikrinamasis vizitas yra reikalingas (25). Šiai institucijai suteikta teisė savo nuožiūra nuspręsti, kokiu būdu bus patikrinta RER arba IR prašymo formoje pateikta informacija. Todėl jeigu, kaip šioje byloje, Komisija nusprendžia, remdamasi dokumentų analize, jog turi pakankamai įrodymų, kad priimtų sprendimą dėl RER arba IR prašymo, tikrinamasis vizitas yra nereikalingas ir negali būti privalomas.

(92)

Dėl tvirtinimo, kad, Komisijai nusprendus nesiųsti raštų dėl trūkstamos informacijos, buvo nepaisoma teisės į gynybą, visų pirma reikėtų priminti, kad teisė į gynybą yra subjektyvi teisė ir kad FESI ir Avalynės sąjunga negali remtis tuo, jog gali būti pažeista kitų bendrovių subjektyvi teisė. Antra, Komisija nesutinka su tvirtinimu dėl praktikos, kurią taikydama ir atlikdama tik dokumentų analizę, o ne dokumentų analizę ir patikrinimą vietoje, Komisija intensyviai keičiasi informacija ir atlieka išsamų trūkumų pašalinimo procesą. Iš tiesų, FESI ir Avalynės sąjunga nesugebėjo įrodyti, kad yra priešingai.

(93)

FESI ir Avalynės sąjungos pastabos dėl diskriminacijos taip pat turi būti atmestos kaip nepagrįstos. Reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tada, kai Sąjungos institucijos skirtingai traktuoja panašius atvejus, suteikdamos kai kuriems prekiautojams mažiau palankias sąlygas nei kitiems ir nepagrįsdamos tokio skirstymo jokiais esminiais objektyviais skirtumais (26). Tačiau tai nėra būtent tai, ką daro Komisija: reikalaudama, kad neatrinkti Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai pateiktų RER arba IR prašymus, kad juos būtų galima iš naujo įvertinti, ji siekia šiems anksčiau neatrinktiems eksportuojantiems gamintojams sudaryti tokias pačias sąlygas kaip ir tiems, kurie buvo atrinkti, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas. Be to, pagrindiniame reglamente nenustatytas trumpiausias laikotarpis šiam tikslui pasiekti, todėl nėra jokios diskriminacijos, kol šiam tikslui pasiekti naudojamas laikotarpis yra pagrįstas ir šalims suteikiama pakankamai galimybių (iš naujo) surinkti reikiamą informaciją, tuo pačiu užtikrinant jų teisę į gynybą.

(94)

Dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies šiuo atveju Komisija sutiko nagrinėti nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų pateiktą informaciją, neatmetė šios informacijos ir ja pagrindė savo vertinimą. Taigi Komisija 18 straipsnio netaikė. Todėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytos procedūros nereikėjo taikyti. 18 straipsnio 4 dalyje nustatyta procedūra taikoma tais atvejais, kai Komisija ketina atmesti tam tikros suinteresuotosios šalies pateiktą informaciją ir remtis nustatytais faktais.

(95)

FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad Komisija pažeistų SESV 266 straipsnį, nes šiuo straipsniu jai nesuteikiamas teisinis pagrindas iš naujo pradėti tyrimą dėl priemonės, kurios galiojimas baigėsi. FESI ir Avalynės sąjunga taip pat pakartojo, kad SESV 266 straipsniu neleidžiama atgaline data nustatyti antidempingo muitų, o tai patvirtina ir Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-458/98P IPS prieš Tarybą.

(96)

Šiuo požiūriu FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad antidempingo tyrimas dėl iš Kinijos ir Vietnamo importuojamos avalynės buvo baigtas 2011 m. kovo 31 d., kai baigėsi priemonių galiojimas. Šiuo tikslu 2011 m. kovo 16 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje Komisija paskelbė pranešimą dėl muitų taikymo pabaigos (27) (toliau – pranešimas apie priemonių galiojimo pabaigą), Sąjungos pramonė neprašė pratęsti dempingo, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nepanaikino pranešimo apie priemonių galiojimo pabaigą.

(97)

Be to, tos pačios suinteresuotosios šalys tvirtino, kad pagrindiniame reglamente taip pat nėra jokio pagrindo, kuriuo remdamasi Komisija antidempingo tyrimą galėtų pradėti iš naujo.

(98)

Šiomis aplinkybėmis FESI ir Avalynės sąjunga dar teigė, kad tyrimo atnaujinimas ir su pradiniu tyrimu susijusių Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų pateiktų RER arba IR prašymų vertinimas pažeidžia visuotinį senaties principą. Šis principas nustatytas PPO susitarimu ir pagrindiniu reglamentu, kuriuose nurodyta, kad priemonių galiojimo trukmė yra 5 metai, ir Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalimi bei 221 straipsnio 3 dalimi, kuriose nustatytas 3 metų laikotarpis, per kurį importuotojai, viena vertus, gali reikalauti grąžinti sumokėtus antidempingo muitus, o nacionalinės muitinės, antra vertus, gali surinkti importo ir antidempingo muitus (28). Nuo šio principo neleidžia nukrypti SESV 266 straipsnis.

(99)

Galiausiai buvo tvirtinama, kad Komisija nepateikė jokių argumentų ar nenurodė ankstesnės teismo praktikos, kad pagrįstų SESV 266 straipsnio, kaip teisinio pagrindo iš naujo pradėti procedūrą, taikymą.

(100)

Dėl trūkstamo teisinio pagrindo iš naujo pradėti tyrimą Komisija primena 15 konstatuojamojoje dalyje paminėtą teismo praktiką, pagal kurią ji gali atnaujinti tyrimą nuo pažeidimo padarymo momento. Remiantis teismo praktika antidempingo reglamento teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į objektyvias Sąjungos teisės normas, o ne į sprendimų priėmimo praktiką, net jeigu tokia praktika egzistuoja (tai netaikytina aptariamu atveju). Taigi ankstesnė Komisijos praktika, quod non, negali sukurti teisėtų lūkesčių: pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisėti lūkesčiai gali atsirasti tik tais atvejais, kai institucijos suteikė konkrečių garantijų, kurios suinteresuotajai šaliai leistų daryti teisėtą išvadą, kad Sąjungos institucijos veiks tam tikru būdu (29). Nei FESI, nei Avalynės sąjunga nebandė įrodyti, jog šioje byloje tokios garantijos buvo suteiktos. Juo labiau taip yra dėl to, kad pirmiau nurodyta praktika neatitinka šios bylos faktinės ir teisinės padėties, o skirtumus galima paaiškinti remiantis faktiniais ir teisiniais šios bylos skirtumais.

(101)

Nustatyti skirtumai aprašomi toliau. Teismo nustatytas pažeidimas susijęs ne su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų, taigi ir ne su pačiu muito nustatymo principu, o tik su tikslia muito norma. Ankstesni panaikinimai, kuriais rėmėsi suinteresuotosios šalys, buvo kaip tik susiję su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų. Todėl institucijoms leidžiama perskaičiuoti nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams nustatytą tikslią muito normą.

(102)

Visų pirma, nagrinėjant šią bylą suinteresuotųjų šalių nereikėjo prašyti papildomos informacijos. Tiksliau tariant, Komisija turėjo įvertinti pateiktą informaciją, kuri nebuvo įvertinta prieš priimant Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006. Bet kokiu atveju, kaip pažymėta 100 konstatuojamojoje dalyje, kitose bylose taikyta ankstesnė praktika nesuteikia tikslių ir besąlygiškų garantijų, kad taip bus ir šioje byloje.

(103)

Galiausiai, visoms šalims, kurių atžvilgiu vykdomas tyrimas, t. y. nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, taip pat Teismo bylų šalims ir asociacijoms, atstovaujančioms vienai iš šių šalių, buvo atskleisti atitinkami faktai, kuriais remdamasi Komisija ketina patvirtinti šį RER ir (arba) IR vertinimą. Tokiu būdų jų teisės į gynybą yra apsaugotos. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad antidempingo tyrimo metu nesusiję importuotojai neturi teisės į gynybą, nes tokie tyrimai nėra nukreipti prieš juos.

(104)

Dėl tvirtinimo, kad aptariamos priemonės baigė galioti 2011 m. kovo 31 d., Komisija nemato priežasčių, kodėl priemonės galiojimo pabaiga galėtų turėti poveikio Komisijos galimybei po Teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas pradinis aktas, priimti naują aktą, kuriuo būtų pakeistas panaikintas aktas. Pagal (15) konstatuojamojoje dalyje nurodytą teismo praktiką administracinė procedūra turėtų būti atnaujinta nuo pažeidimo padarymo momento.

(105)

Todėl antidempingo tyrimai yra vis dar neužbaigti, nes aktas, kuriuo tyrimai užbaigiami, yra panaikintas. Komisija privalo užbaigti šiuos tyrimus; pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tyrimas turi būti užbaigtas Komisijos priimtu aktu.

(106)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad priimtas sprendimas iš naujo pradėti tyrimą ir muitus nustatyti atgaline data prilygsta Komisijos piktnaudžiavimui įgaliojimais ir pažeidžia ES sutartį. Šiuo požiūriu FESI ir Avalynės sąjunga papildė, kad Komisija neturi įgaliojimų kištis į Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalies taikymą, neleisdama grąžinti sumokėtų antidempingo muitų. Jos teigė, kad nacionalinės muitinės turėjo pačios įvertinti antidempingo muitus nustatančio teisės akto pripažinimo negaliojančiu pasekmes ir kad nacionalinės muitinės privalės grąžinti tuos muitus, kuriuos Teisingumo Teismas buvo paskelbęs negaliojančiais.

(107)

Šiuo požiūriu FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalimi Komisijai nesuteikta galimybė nukrypti nuo Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio, nes abu teisės aktai yra vienodos teisinės galios, tad Bendrijos muitinės kodekso atžvilgiu pagrindinis reglamentas negali būti laikomas lex specialis.

(108)

Be to, šios šalys toliau tvirtino, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos į Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį, tik nustatyta, kad Komisija gali priimti specialias nuostatas, išskyrus nukrypti nuo Bendrijos muitinės kodekso leidžiančias nuostatas.

(109)

Atsižvelgiant į tai, svarbu pabrėžti, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalis nereiškia, kad Sąjungos muitų teisės aktų nuostatos yra automatiškai taikomos individualių antidempingo muitų nustatymui (30). Priešingai, pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalimi Sąjungos institucijoms suteikiama teisė perkelti Sąjungos muitų teisės aktų nuostatas į nacionalinę teisę ir, kai būtina ir tikslinga, nustatyti jų taikymą (31).

(110)

Perkeliant taip nuostatas į nacionalinę teisę nereikalaujama visapusiškai taikyti visas Sąjungos muitų teisės aktų nuostatas. Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatytos specialios nuostatos dėl bendros kilmės sąvokos apibrėžties, ir tai yra geras pavyzdys, kaip atsiranda nukrypti nuo Sąjungos muitų teisės aktų leidžiančios nuostatos. Būtent tuo remdamasi Komisija pasinaudojo pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais įgaliojimais, reikalaudama, kad nacionalinės muitinės laikinai susilaikytų nuo bet kokio muitų sugrąžinimo. Tai neužginčija nacionalinių muitinių išimtinės kompetencijos su skola muitinei susijusių ginčų klausimais: sprendimų priėmimo galia priklauso valstybių narių muitinėms. Valstybių narių muitinės ir toliau sprendžia, ar, remiantis Komisijos išvadomis dėl RER ir IR prašymų, muitus reikėtų sugrąžinti.

(111)

Taigi, nors ir tiesa, kad jokia Sąjungos muitų teisės aktų nuostata nenumato galimybės sukliudyti sugrąžinti per klaidą sumokėtus muitus, tokios bendros išvados negalima daryti kalbant apie antidempingo muitų sugrąžinimą. Todėl, siekdama visų pirma apsaugoti Sąjungos nuosavus išteklius nuo nepagrįstų prašymų sugrąžinti muitus ir atsižvelgdama į su tuo susijusius sunkumus, kurie būtų kilę pareikalavus nepagrįstai sugrąžinti muitus, Komisija turėjo laikinai nukrypti nuo Sąjungos muitų teisės aktų, pasinaudodama pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais įgaliojimais.

(112)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat teigė, kad Komisija pažeidė SESV 296 straipsnį, nes nenurodė tinkamų motyvų ir teisinio pagrindo, kuriais remiantis atgaline data buvo iš naujo nustatyti muitai ir todėl su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusiems importuotojams nebuvo sugrąžinti sumokėti muitai. Taigi, FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad Komisija pažeidė suinteresuotųjų šalių teises į veiksmingą teisminę apsaugą.

(113)

Komisija mano, kad pastarieji jos sprendimai buvo tinkamai pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais bendrame faktų atskleidimo dokumente ir šiame reglamente.

(114)

Be to, FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad nebegaliojančių priemonių koregavimas atgaline data pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. FESI teigimu, pirma, suinteresuotosios šalys, įskaitant importuotojus, būtų gavusios patikinimą, kad priemonės nustojo galioti 2011 m. kovo 31 d. ir kad, atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo pradinio tyrimo, jos turėjo teisę turėti pagrįstų lūkesčių, jog pradinis tyrimas nebus atnaujintas arba pradėtas iš naujo. Be to, Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai turėjo teisę turėti pagrįstų teisėtų lūkesčių, kad Komisija nebesvarstys RER arba IR prašymų, kuriuos jie pateikė per pradinį tyrimą, remiantis tik tuo, kad šie prašymai nebuvo įvertinti per nustatytą trijų mėnesių laikotarpį, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas.

(115)

Dėl suinteresuotųjų šalių teisėtų lūkesčių, kad antidempingo priemonių galiojimas baigėsi ir kad tyrimas nebus pradėtas iš naujo, daroma nuoroda į 104 ir 105 konstatuojamąsias dalis, kuriose minėti tvirtinimai išsamiai aptarti.

(116)

Dėl Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų teisėtų lūkesčių, kad jų RER arba IR prašymai nebus peržiūrėti, daroma nuoroda į 100 konstatuojamąją dalį, kurioje šis klausimas irgi išnagrinėtas, atsižvelgiant į susijusią Teisingumo Teismo praktiką.

(117)

FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad antidempingo priemonių nustatymas atgaline data yra diskriminuojantis i) su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusius importuotojus, palyginti su importuotojais, kurių atžvilgiu įgyvendinami 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyti bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirti sprendimai ir kuriems buvo sugrąžinti muitai, sumokėti už importuojamą penkių eksportuojančių gamintojų, kuriems buvo skirti šie sprendimai, avalynę, taip pat ii) su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusius eksportuojančius gamintojus, palyginti su eksportuojančiais gamintojais, kuriems buvo skirti sprendimai, skirti bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“, ir kuriems pagal Įgyvendinimo sprendimą 2014/149/ES nebuvo taikomas joks muitas.

(118)

Visų pirma, kalbant apie tvirtinimą dėl diskriminavimo, Komisija primena 93 konstatuojamojoje dalyje nurodytus diskriminavimo kriterijus.

(119)

Taip pat pažymima, kad su dabartine įgyvendinimo procedūra susiję importuotojai nuo tų, kurių atžvilgiu įgyvendinami bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirti sprendimai, skiriasi tuo, kad pastarieji Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006 nusprendė užginčyti Bendrajame Teisme, o pirmiau minėtieji – ne.

(120)

Sąjungos institucijų priimtas sprendimas, kurio suinteresuotoji šalis neužginčijo per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą laiką, jos atžvilgiu tampa galutinis. Visų pirma, ši taisyklė pagrįsta tvirtinimu, kad laikotarpis, per kurį galima užginčyti sprendimą, turi užtikrinti teisinį tikrumą, kad teisinį poveikį turinčių Sąjungos priemonių nebūtų įmanoma ginčyti neribotą laiką (32).

(121)

Taikant šį procedūrinį Sąjungos teisės principą neišvengiamai atsiranda dvi suinteresuotųjų šalių grupės: tų, kurios užginčijo Sąjungos priemonę ir taip įgijo palankią padėtį (pvz., „Brosmann“ ir kiti keturi eksportuojantys gamintojai), ir tų, kurios neužginčijo. Tačiau tai nereiškia, kad Komisija, pažeisdama vienodo požiūrio principą, abiem šalims taikė skirtingas sąlygas. Antrosios grupės nediskriminuoja pripažinimas, kad šalis priskirtina šiai grupei, nes sąmoningai nusprendė neginčyti Sąjungos priemonės.

(122)

Taigi, visoms suinteresuotosioms šalims Sąjungos teismuose visą laiką buvo taikoma teisminė apsauga.

(123)

Kalbant apie eksportuojančių gamintojų, kurie yra susiję su dabartine įgyvendinimo procedūra ir kuriems pagal Įgyvendinimo sprendimą 2014/149/ES nebuvo taikomas joks muitas, tariamą diskriminavimą, reikėtų pažymėti, kad Tarybos sprendimas iš naujo nenustatyti muitų buvo priimtas neabejotinai atsižvelgiant į su minėtu atveju susijusias konkrečias aplinkybes tuo metu, kai Komisija pateikė pasiūlymą tuos muitus nustatyti iš naujo, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjami antidempingo muitai jau buvo sugrąžinti, ir į tai, kad po bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirtų sprendimų susijusiam skolininkui adresuotas pradinis pranešimas apie skolą buvo atšauktas. Anot Tarybos, šis muitų sugrąžinimas nagrinėjamiems importuotojams suteikė teisėtų lūkesčių. Kadangi kitiems importuotojams muitai nebuvo panašiai sugrąžinti, jų padėtis nėra panaši į importuotojų, kuriems skirtas Tarybos sprendimas, padėtį.

(124)

Bet kuriuo atveju tai, kad Taryba nusprendė imtis tam tikrų veiksmų, atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes, negali įpareigoti Komisijos kitą sprendimą vykdyti tokiu pačiu būdu.

(125)

Be to, FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad vykstant dabartinei įgyvendinimo procedūrai Komisija neturi kompetencijos priimti reglamentą, kuriuo antidempingo muitas nustatomas atgaline data, ir kad bet kuriuo atveju šią kompetenciją turi Taryba. Šis tvirtinimas grindžiamas tuo, kad tyrimą atnaujinus nuo pažeidimo padarymo momento, turėtų būti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir pradinio tyrimo metu, kai Taryba patvirtino galutines priemones. Šios šalys teigė, kad šiomis aplinkybėmis pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 37/2014 (33) (dar vadinamas „Omnibus I“ reglamentu), 3 straipsnį naujoji bendros prekybos politikos srities sprendimų priėmimo procedūra nėra taikoma, kadangi prieš įsigaliojant „Omnibus I“ reglamentui Komisija i) jau priėmė aktą (toliau – laikinasis reglamentas), ii) buvo inicijuotos ir užbaigtos pagal Reglamentą (EB) Nr. 384/96 ir iii) Komisija jau buvo priėmusi Tarybos reglamento, kuriuo patvirtinamos galutinės priemonės, pasiūlymą. Tuo remdamosi šalys padarė išvadą, kad turėtų būti taikomos iki „Omnibus I“ reglamento įsigaliojimo galiojusios sprendimų priėmimo procedūros.

(126)

Vis dėlto šis tvirtinimas grindžiamas tyrimo inicijavimo data (iš tiesų tai yra aktualu kitų esminių pagrindinio reglamento pakeitimų atveju), tačiau nepastebima to, kad Reglamente (ES) Nr. 37/2014 taikomas kitoks kriterijus (t. y. priemonių priėmimo procedūros inicijavimas). Todėl FESI ir Avalynės sąjungos nuomonė grindžiama klaidingu Reglamento (ES) Nr. 37/2014 pereinamojo laikotarpio taisyklės išaiškinimu.

(127)

Iš tiesų, dėl Reglamento (ES) Nr. 37/2014 3 straipsnyje, kuriuo nustatomos pereinamojo laikotarpio taisyklės dėl sprendimų, susijusių su antidempingo priemonių nustatymu, priėmimo procedūrų pakeitimų, pateiktos nuorodos, skirtos „procedūroms, inicijuotoms dėl […] priemonių patvirtinimo“, ir dėl pagrindinio reglamento sąvokos „procedūra“ reikšmės tyrimui, pradėtam iki Reglamento (ES) Nr. 37/2014 įsigaliojimo, Komisijai nesurengus konsultacijų su atitinkamu komitetu dėl priemonių patvirtinimo iki minėto reglamento įsigaliojimo, minėtų antidempingo priemonių patvirtinimo procedūrai yra taikomos naujosios taisyklės. Tą patį galima pasakyti ir apie antidempingo tyrimus, kuriuos atlikus priemonės nustatomos pagal ankstesnes normas ir yra peržiūrimos, arba apie priemones, kurias taikant laikinieji muitai nustatomi pagal ankstesnes normas, tačiau tuo metu, kai įsigaliojo Reglamentas (ES) Nr. 37/2014, galutinių priemonių priėmimo procedūra dar nebuvo pradėta. Kitaip tariant, Reglamentas (ES) Nr. 37/2014 taikomas konkrečiai priėmimo procedūrai, o ne visam konkretaus tyrimo arba net antidempingo tyrimo laikotarpiui.

(128)

Taigi „Omnibus I“ reglamentu buvo taikoma tinkama sprendimų priėmimo procedūra.

(129)

Kalbant apie bendrovę „Cortina“, visų pirma ji tvirtino, kad nėra teisinio pagrindo, kuriuo remdamasi Komisija galėtų nagrinėti per pradinį tyrimą eksportuojančių gamintojų pateiktų RER arba IR prašymų. Bendrovė „Cortina“ teigė, kad, priėmus Sprendimą sujungtose bylose C-659/13 ir C-34/14, tyrimas, baigtas pasibaigus priemonių galiojimui 2011 m. kovo 31 d., nebuvo paskelbtas negaliojančiu, todėl negali būti vėl pradėtas iš naujo.

(130)

Atsakydama į šią pastabą, Komisija nurodo 104 ir 105 konstatuojamosiose dalyse pateiktus paaiškinimus.

(131)

Antra, Bendrovė „Cortina“ tvirtino, kad dabartinis tyrimas pažeidžia pagrindinio reglamento 10 straipsnyje įtvirtintus netaikymo atgaline data ir teisinio tikrumo principus.

(132)

Dėl teiginio apie taikymą atgaline data, grindžiamo pagrindinio reglamento 10 straipsniu bei PPO antidempingo susitarimo 10 straipsniu, pagrindinio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, kuri grindžiama PPO antidempingo susitarimo 10 straipsnio 1 dalies formuluote, nustatyta, kad laikinosios priemonės ir galutiniai antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie išleidžiami į laisvą apyvartą po to, kai įsigalioja sprendimas, priimtas atitinkamai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį arba 9 straipsnio 4 dalį. Šiuo atveju nagrinėjami antidempingo muitai taikomi tik tiems produktams, kurie į laisvą apyvartą buvo išleisti po to, kai įsigaliojo laikinasis reglamentas ir ginčijamas (galutinis) reglamentas, priimti atitinkamai pagal pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 4 dalį. Tačiau taikymas atgaline data, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje, susijęs tik su atveju, kai prekės buvo išleistos į laisvą apyvartą prieš priemonių nustatymą, kaip matyti iš pačios tos nuostatos formuluotės ir išimties, numatytos pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje.

(133)

Komisija taip pat pažymi, kad dabartiniu atveju nėra pažeidžiamas nei taikymo atgaline data principas, nei teisinis tikrumas ir teisėti lūkesčiai.

(134)

Kalbant apie taikymą atgaline data, kai vertinama, ar priemonė yra taikoma atgaline data, pagal Teismo praktiką naujos taisyklės taikymas esant padėčiai, kuri tapo galutine (dar vadinama esama arba nusistovėjusia teisine padėtimi) (34), atskiriamas nuo taikymo esant padėčiai, kuri susiklostė prieš įsigaliojant naujai taisyklei, bet kuri dar nėra galutinė (dar vadinama laikinąja padėtimi) (35).

(135)

Dabartiniu atveju padėtis, susijusi su nagrinėjamaisiais produktais, kurie buvo importuojami Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu, dar netapo galutine, nes panaikinus ginčijamą reglamentą šiems produktams taikomas antidempingo muitas dar nebuvo galutinai nustatytas. Tuo pačiu metu, paskelbus pranešimą apie inicijavimą (36) ir laikinąjį reglamentą, avalynės importuotojai buvo perspėti, kad toks muitas gali būti nustatytas. Pagal nusistovėjusią Sąjungos teismų praktiką veiklos vykdytojai negali įgyti teisėtų lūkesčių, kol institucijos nepriima akto, kuriuo užbaigiama galutine tapusi administracinė procedūra (37).

(136)

Šis reglamentas iš karto taikomas nepasibaigusios situacijos būsimoms pasekmėms: nacionalinės muitinės surinko muitus už avalynę. Kadangi buvo pateikti prašymai sugrąžinti muitus ir dėl jų nebuvo priimtas galutinis sprendimas, tai reiškia nepasibaigusią situaciją. Šiuo reglamentu nustatoma šiam importui taikoma muito norma, tokiu būdu jis reglamentuoja nepasibaigusios situacijos būsimas pasekmes.

(137)

Bet kuriuo atveju, net jei ir įvyktų taikymas atgaline data, kaip apibrėžta Sąjungos teisės aktuose, quod non, toks taikymas atgaline data būtų pagrįstas dėl toliau nurodytų priežasčių.

(138)

Materialinės Sąjungos teisės normos gali būti taikomos prieš joms įsigaliojant susiklosčiusiose situacijose, jei pagal tų normų sąlygas, tikslus ar bendrą sistemą visiškai aišku, kad jos turėjo įsigalioti (38). Konkrečiai, byloje C-337/88 Società agricola fattoria alimantare (SAFA) konstatuota, kad: „[N]ors apskritai pagal teisinio tikrumo principą Bendrijos priemonė negali įsigalioti jos nepaskelbus, išimtinėmis aplinkybėmis gali būti daroma priešingai, jei to reikia dėl siektino tikslo ir jei tinkamai atsižvelgiama į susijusių šalių teisėtus lūkesčius (39).“

(139)

Šiuo atveju siekiama laikytis Komisijos pareigos pagal SESV 266 straipsnį. Kadangi 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose sprendimuose Teisingumo Teismas nustatė pažeidimą, susijusį tik su taikytinos muito normos nustatymu, o ne su pačių priemonių nustatymu (t. y. susijusį su išvada dėl dempingo, žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų), nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad nebus nustatyta jokių galutinių antidempingo priemonių. Taigi, priemonių nustatymas, nors buvo įvykdytas atgaline data, quod non, negali būti vertinamas kaip teisėtų lūkesčių pažeidimas.

(140)

Trečia, bendrovė „Cortina“ teigė, kad 46 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai tvirtina, jog Teisingumo Teismas panaikino ginčijamo reglamento ir Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1294/2009 nuostatas dėl tam tikrų Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų eksportuojamos tam tikros avalynės, nes Sprendimu bylose C-659/13 ir C-34/14 Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1294/2009 nuostatos buvo panaikintos ne devyniolikos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų atžvilgiu, o erga omnes. Anot bendrovės „Cortina“, jeigu Komisija turėtų iš naujo nustatyti antidempingo muitą tik devyniolikos nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų, o ne kitų eksportuojančių gamintojų, kuriems irgi skirtas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose C-659/13 „C & J Clark International Limited“ ir C-34/14 „Puma SE“, importuojamiems produktams, pirmiau minėtųjų eksportuojančių gamintojų importas, skirtingai nei pastarųjų, būtų nepagrįstai diskriminuojamas, ir tai taip pat pažeistų SESV 266 straipsnį.

(141)

Kalbant apie tvirtinimą dėl diskriminuojančio požiūrio į kitų eksportuojančių gamintojų, kuriems skirtas Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose C-659/13 „C & J Clark International Limited“ ir C-34/14 „Puma SE“, importuojamus produktus, Komisija pažymi, kad šiuo atveju eksportuojantys gamintojai ir tam tikri importuotojai, kuriems taikomas šis reglamentas, turi teisę į teisminę apsaugą Sąjungos teismuose. Kiti importuotojai yra šitaip apsaugoti per nacionalinius teismus ir tribunolus, kurie priima sprendimus dėl bendrosios Sąjungos teisės.

(142)

Kaip paminėta 21 konstatuojamojoje dalyje, siekdama įgyvendinti Sprendimą sujungtose bylose C-659/13 „C & J Clark International Limited“ ir C-34/14 „Puma SE“, Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/223. To reglamento 1 straipsnyje Komisija nurodė nacionalinėms muitinėms persiųsti visus pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį importuotojų pateiktus prašymus kompensuoti galutinius antidempingo muitus, sumokėtus už importuojamą Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynę, atsižvelgiant į tai, kad atliekant pradinį tyrimą neatrinktas eksportuojantis gamintojas pateikė RER arba IR prašymą. Komisija įvertins atitinkamą RER arba IR prašymą ir iš naujo nustatys atitinkamą muito normą. Remdamosi tuo nacionalinės muitinės vėliau turės nuspręsti dėl prašymo grąžinti arba atsisakyti išieškoti antidempingo muitus.

(143)

Todėl Komisija išnagrinės visus RER ir IR prašymus, susijusius su visa importuojama avalyne, atitinkančia pirmiau minėtus kriterijus, o antidempingo muitai bus nustatyti iš naujo, remiantis pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 2 straipsnio 7 dalies b punkte ir 9 straipsnio 5 dalyje nustatytais objektyviais kriterijais. Todėl vėliau Įgyvendinimo reglamente (ES) 2016/223 nustatyta tvarka visų kitų neatrinktų KLR ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų ir jų importuotojų atžvilgiu bus imtasi tokių pačių veiksmų. RER ir IR prašymai nebus vertinami tik tuo atveju, jei bus neužbaigtų nacionalinių procedūrų, nes tai būtų visiškai nepraktiška.

(144)

Ketvirta, bendrovė „Cortina“ teigė, kad devyniolikai nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų iš naujo nustatytas antidempingo muitas reikštų diskriminavimą, kadangi antidempingo muitas nebuvo iš naujo nustatytas po bendrovėms Brosmann ir Aokang skirtų sprendimų.

(145)

Šis tvirtinimas yra nepagrįstas. Faktinė ir teisinė importuotojų, kurie importavo iš bendrovės „Brosmann“, ir kitų keturių eksportuojančių gamintojų, kuriems yra skirti sprendimai C-247/10 P ir C-249/10 P, padėtis yra kitokia, nes jų eksportuojantys gamintojai nusprendė užginčyti ginčijamą reglamentą ir jiems buvo sugrąžinti sumokėti muitai, taigi jie yra apsaugoti pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį. Kiti to neužginčijo ir muitai jiems nebuvo sugrąžinti. Šiuo klausimu taip pat žr. 118–122 konstatuojamąsias dalis.

(146)

Penkta, bendrovė „Cortina“ teigė, kad atliekant šį tyrimą buvo padaryta keletas procedūrinių pažeidimų. Visų pirma, ji teigė, kad nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai gali nebeturėti galimybės pateikti prieš keletą metų pateiktus RER arba IR prašymus pagrindžiančių reikšmingų pastabų arba paminėti papildomų įrodymų. Pavyzdžiui, bendrovių arba susijusių dokumentų jau gali nebebūti.

(147)

Be to, bendrovė „Cortina“ tvirtino, kad, priešingai nei per pradinį tyrimą, Komisijos priemonės de facto ir de jure būtų taikomos tik importuotojams, o jie neturi jokių galimybių pateikti reikšmingos informacijos ir negali reikalauti, kad jų tiekėjai bendradarbiautų su Komisija.

(148)

Komisija pažymi, kad pagal pagrindinį reglamentą Komisija eksportuojančioms bendrovėms, prašančioms taikyti RER arba IR, neprivalo suteikti galimybės nurodyti trūkstamą faktinę informaciją. Ji primena, kad, remiantis Teismo praktika, prievolė įrodyti tenka gamintojui, pateikusiam RER arba IR prašymą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nurodytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Taigi, kaip Teismas konstatavo bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirtuose sprendimuose, institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – Komisija, prieš taikydama RER arba IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nurodytų kriterijų (žr. 44 konstatuojamąją dalį). Teisė būti išklausytam yra susijusi su šių faktų vertinimu, tačiau neapima teisės pateikti trūkstamą informaciją. Priešingu atveju eksportuojantis gamintojas galėtų užtęsti vertinimą neribotam laikui, kiekvieną kartą vis pateikdamas dalį informacijos.

(149)

Dėl to primenama, kad Komisija neįpareigota prašyti eksportuojančio gamintojo, kad jis papildytų RER arba IR prašymą. Kaip minėta ankstesnėje konstatuojamojoje dalyje, Komisija vertinimą gali pagrįsti eksportuojančio gamintojo pateikta informacija. Bet kuriuo atveju nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai neužginčijo Komisijos atlikto RER arba IR prašymų vertinimo ir nenurodė, kuriais dokumentais ar kuriais asmenimis jie nebegalėjo remtis. Todėl tvirtinimas yra toks abstraktus, kad institucijos, vertindamos RER arba IR prašymus, negali atsižvelgti į šiuos sunkumus. Kadangi šis argumentas pagrįstas hipoteze ir nebuvo konkrečiai nurodyta, kokių dokumentų jau nebėra, kurie darbuotojai jau nebedirba ir kaip šie dokumentai bei darbuotojai yra svarbūs vertinant RER arba IR prašymą, argumentas atmetamas.

(150)

Kalbant apie tvirtinimą, kad importuotojas neturėtų galimybės pateikti reikšmingos informacijos, Komisija pažymi, kad: pirma, importuotojai neturi teisės į gynybą, nes antidempingo priemonė yra taikoma ne jiems, o eksportuojantiems gamintojams. Antra, importuotojai turėjo galimybę pateikti pastabų šiuo klausimu dar tada, kai buvo taikoma administracinė procedūra, prieš priimant ginčijamą reglamentą. Trečia, jeigu, anot importuotojų, tokių pažeidimų buvo, vadovaudamiesi su tiekėjais sudarytomis sutartimis, jie turėjo pasirūpinti, kad gautų reikiamus dokumentus. Todėl šis tvirtinimas turi būti atmestas.

(151)

Šešta, bendrovė „Cortina“ teigė, kad Komisija neišnagrinėjo, ar nustatyti antidempingo muitai atitiks Sąjungos interesus, ir teigė, kad šios priemonės jų neatitiks, nes i) priemonės jau padarė numatytą poveikį, kai buvo nustatytos pirmą kartą; ii) priemonės neduos papildomos naudos Sąjungos pramonei; iii) priemonės neturės poveikio eksportuojantiems gamintojams ir iv) dėl šių priemonių Sąjungos importuotojai patirs daug sąnaudų.

(152)

Dabartinis atvejis susijęs tik su RER arba IR prašymais, nes Sąjungos teismai nustatė tik su šiuo aspektu susijusią teisinę klaidą. Kalbant apie Sąjungos interesus, toliau visapusiškai galioja Reglamente (EB) Nr. 1472/2006 pateiktas vertinimas. Be to, dabartinė priemonė yra pateisinama, nes ja siekiama apsaugoti Sąjungos finansinius interesus.

(153)

Septinta, bendrovė „Cortina“ tvirtino, kad jei būtų iš naujo nustatytas antidempingo muitas, jo nebebūtų įmanoma surinkti dėl suėjusio Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalies (dabar – Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnio 1 dalis) taikymo senaties termino. Anot bendrovės „Cortina“, toks veiksmas reikštų Komisijos piktnaudžiavimą įgaliojimais.

(154)

Komisija primena, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalį (Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnio 1 dalį) tais atvejais, kai pateikiamas apeliacinis skundas pagal Bendrijos muitinės kodekso 243 straipsnį (Sąjungos muitinės kodekso 44 straipsnio 2 dalį), senaties terminas netaikomas, kaip ir yra visais šiais atvejais, susijusiais su apeliaciniais skundais pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį (Sąjungos muitinės kodekso 119 straipsnį). Taikant Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnio 3 dalį pateiktas apeliacinis skundas, remiantis to paties reglamento 44 straipsnio 2 dalyje pateiktu paaiškinimu, apima pirminį ieškinį dėl muitus nustačiusios nacionalinės muitinės sprendimo iki nacionalinio teismo galutinio sprendimo, įskaitant prireikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Todėl trejų metų laikotarpis skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos.

(155)

Galiausiai bendrovė „Cortina“ tvirtino, kad, 2016 m. gruodžio 11 d. pasibaigus Kinijos stojimo į PPO protokolo 15 dalies a punkto ii papunkčio galiojimui, Komisija nebegali taikyti Kinijos eksportuotojų normaliosios vertės nustatymo metodikos, taikytos, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, t. y. panašios šalies metodo pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą.

(156)

Ginčijamas reglamentas buvo priimtas 2006 m. Atliekant šį tyrimą turėtų būti taikomas Reglamentas (ES) 2016/1036. Todėl šis tvirtinimas atmetamas.

(157)

Šis reglamentas atitinka Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalimi įsteigto komiteto nuomonę,