30.3.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 94/38

(1)

nuosekliai įgyvendinamomis bendro pieno ir pieno produktų rinkos organizavimo reformomis, kurios dabar įtrauktos į 2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1234/2007, nustatantį bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas („Bendrą bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentą“) (4), buvo siekiama užtikrinti orientavimą į rinką, t. y. sudaryti sąlygas, kad priimdami sprendimus dėl to, ką ir kiek auginti, ūkininkai atsižvelgtų į kainų pokyčius, jog būtų padidintas pieno produktų sektoriaus konkurencingumas ir tvarumas prekybos globalizacijos sąlygomis. Todėl priėmus 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 72/2009 dėl bendros žemės ūkio politikos pakeitimų, iš dalies keičiantį reglamentus (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 320/2006, (EB) Nr. 1405/2006, (EB) Nr. 1234/2007, (EB) Nr. 3/2008 ir (EB) Nr. 479/2008 bei panaikinantį reglamentus (EEB) Nr. 1883/78, (EEB) Nr. 1254/89, (EEB) Nr. 2247/89, (EEB) Nr. 2055/93, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 2596/97, (EB) Nr. 1182/2005 ir (EB) Nr. 315/2007 (5) (2008–2009 m. BŽŪP patikrinimu pagrįsta reforma) buvo nuspręsta kvotas didinti palaipsniui, siekiant sklandžiai pereiti prie pieno kvotų sistemos panaikinimo ne vėliau kaip 2015 m.;

(2)

laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2009 m. pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkose susiklostė išskirtinės sąlygos, dėl kurių galiausiai 2008–2009 m. įvyko kainų griūtis. Iš pradžių Okeanijoje susidarė ekstremalios oro sąlygos, todėl labai sumažėjo produkcijos lygis ir atitinkamai greitai ir labai išaugo jų kainos. Nors pasaulio produkcijos lygis buvo pradėjęs stabilizuotis, o kainos – grįžti į įprastą lygį, tačiau po to prasidėjusi finansų ir ekonomikos krizė neigiamai paveikė Sąjungos pieno gamintojus ir lėmė didesnius kainų svyravimus. Dėl didesnių prekių kainų labai išaugo pašarų kainos ir kitos gamybos sąnaudos, įskaitant energijos kainas. Todėl dėl paklausos, įskaitant pieno ir pieno produktų paklausą, visame pasaulyje, taip pat ir Sąjungoje, sumažėjimo tuo metu, kai Sąjungoje gamybos lygis liko nepakitęs, Sąjungos kainos smarkiai krito iki apatinio minimalios apsaugos lygio. Labai sumažėjus pieno produktų kainoms, pieno kainos nevisiškai atsispindėjo vartotojų lygiu, todėl daugumoje šalių daugumos pieno ir pieno produktų vartotojų grandies sektorių bendroji pelno marža padidėjo, mažos produktų kainos nepadarė poveikio šių produktų paklausai, atitinkamai kainų grįžimas į įprastą lygį sulėtėjo, o mažos kainos labiau atsiliepė pieno gamintojams, dėl to daugelio jų gyvavimui iškilo didelis pavojus;

(3)

reaguojant į šią sudėtingą padėtį pieno rinkoje, 2009 m. spalio mėn. buvo įkurta Aukšto lygio ekspertų grupė pieno klausimais (toliau – ALG) siekiant aptarti vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius sprendimus pieno ir pieno produktų sektoriuje, kurie, atsižvelgiant į tai, kad 2015 m. pieno kvotų sistema nustos galioti, padėtų stabilizuoti rinką ir pieno gamintojų pajamas, taip pat didinti skaidrumą šiame sektoriuje;

(4)

ALG gavo didžiųjų Europos pieno tiekimo grandinės suinteresuotųjų subjektų grupių, atstovaujančių ūkininkams, pieno perdirbimo įmonėms, pieno prekiautojams, mažmenininkams ir vartotojams, atsiliepimų žodžiu ir raštu. Be to, savo nuomonę ALG pateikė kviestiniai moksliniai ekspertai, trečiųjų šalių atstovai, nacionalinės konkurencijos institucijos ir Komisijos tarnybos. Be to, 2010 m. kovo 26 d. buvo surengta pieno sektoriaus suinteresuotųjų subjektų konferencija; joje savo nuomonę galėjo pareikšti įvairių tiekimo grandinės šalių atstovai. 2010 m. birželio 15 d. ALG pateikė ataskaitą. Šioje ataskaitoje išnagrinėta dabartinė padėtis pieno sektoriuje ir pateikta keletas rekomendacijų, kuriose daugiausia dėmesio buvo skiriama sutartiniams santykiams, gamintojų derybinei galiai, tarpprofesinėms ir (arba) tarpšakinėms organizacijoms, skaidrumui (įskaitant tolesnį Europos kainų stebėsenos priemonės kūrimą), rinkos priemonėms ir perspektyvoms, prekybos standartams, kilmės ženklinimui bei naujovėms ir moksliniams tyrimams. Pirmiausia šiuo reglamentu sprendžiami pirmi keturi klausimai;

(5)

ALG pažymėjo, kad tarp valstybių narių pieno gamybos ir perdirbimo sektorių yra labai daug skirtumų. Be to, atskirose valstybėse narėse labai skiriasi padėtis, susijusi su operatoriais ir operatorių rūšimis. Tačiau daugeliu atvejų tiekėjų koncentracija yra maža, todėl tiekimo grandinėje sutrinka ūkininkų ir pieninių derybinės galios pusiausvyra. Dėl šios sutrikusios pusiausvyros gali kilti nesąžininga komercinė veikla; pavyzdžiui, ūkininkai, pristatydami pieną, gali nežinoti jo kainos, nes dažnai pieninės kainą nustato daug vėliau, remdamosi pridėtinės vertės kriterijais, kurių ūkininkai negali kontroliuoti;

(6)

taigi egzistuoja kainų, visų pirma supirkimo kainų, kurių lygis paprastai nekinta pagal augančias gamybos išlaidas, derinimo grandinėje problema. Priešingai, 2009 m. pieno tiekimas nebuvo skubiai koreguojamas atsižvelgiant į mažesnę paklausą. Iš tiesų kai kuriose didelėse valstybėse narėse gamintojose ūkininkai reagavo į sumažėjusias kainas gamindami daugiau nei ankstesniais metais. Vis didesnė pridėtinės vertės dalis tenka paskutiniams pieno grandinės sektoriams, visų pirma pieninėms bei mažmeniniams prekybininkams, o galutinė kaina vartotojui neatspindi pieno gamintojams sumokėtos kainos. Visi pieno grandinės subjektai turėtų būti skatinami bendradarbiauti siekiant išspręsti šią sutrikusios pusiausvyros problemą;

(7)

pieninių atveju pieno kiekis, kuris joms pristatomas per sezoną, ne visada gerai suplanuojamas. Netgi pieno kooperatyvų (kurie priklauso ūkininkams, turintiems perdirbimo infrastruktūrą, kuriose perdirbama 58 % Sąjungos žalio pieno) atveju potencialiai nepavyksta pritaikyti pasiūlą prie paklausos: ūkininkai priversti visą savo pieną pateikti savo kooperatyvui, o kooperatyvas visą tą pieną privalo priimti;

(8)

oficialios rašytinės sutartys, kuriose yra pagrindiniai elementai, sudarytos prieš pristatymą, nėra plačiai naudojamos. Vis dėlto tokios sutartys gali padėti didinti pieno grandinės subjektų atsakomybę ir geriau suprasti poreikį tam, kad būtų geriau atsižvelgta į rinkos signalus, geriau suderintos kainos grandinėje, pritaikyta pasiūla prie paklausos ir padėta išvengti tam tikros nesąžiningos komercinės veiklos;

(9)

atsižvelgdamos į tai, kad tokioms sutartims taikytinų Sąjungos teisės aktų nėra priimta, valstybės narės savo sutarčių teisės sistemose gali nustatyti, kad tokios sutartys yra privalomos, su sąlyga, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės, visų pirma reikalavimo užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir bendrą rinkos organizavimą. Atsižvelgiant į skirtingą padėtį Sąjungoje sutarčių teisės srityje ir siekiant užtikrinti subsidiarumą, tokio klausimo sprendimas turėtų būti paliktas spręsti valstybėms narėms. Vienodos sąlygos turėtų būti taikomos visam atitinkamoje teritorijoje pristatomam žaliam pienui. Todėl, jei valstybė narė nusprendžia, kad visam žaliam pienui, kurį jos teritorijoje ūkininkas pristato perdirbimo įmonei, turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ši pareiga taip pat turėtų būti taikoma iš kitų valstybių narių tiekiamam žaliam pienui, bet ji neprivalo būti taikoma pristatymams į kitas valstybes nares. Vadovaujantis subsidiarumo principu valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, ar reikalauti, kad pirmasis supirkėjas ūkininkui pateiktų rašytinį pasiūlymą dėl tokios sutarties sudarymo;

(10)

siekiant užtikrinti būtiniausius tokių sutarčių standartus, gerą vidaus rinkos veikimą ir bendro rinkos organizavimo funkcionavimą, kai kurios tokių sutarčių taikymo sąlygos turėtų būti nustatytos Sąjungos lygiu. Tačiau dėl visų tokių pagrindinių sąlygų turėtų būti deramasi laisvai. Vis dėlto, siekiant sustiprinti pieno rinkos stabilumą ir realizavimo rinką pieno gamintojams tam tikrose valstybėse narėse, kuriose dažnai naudojamos labai trumpos trukmės sutartys, valstybėms narėms tokiose sutartyse ir (arba) pasiūlymuose sudaryti tokias sutartis turėtų būti leidžiama nustatyti minimalią sutarties galiojimo trukmę. Vis dėlto tokia minimali galiojimo trukmė turėtų būti nustatoma tik pirmųjų supirkėjų ir pieno gamintojų sudarytose sutartyse arba pirmųjų supirkėjų pasiūlymuose pieno gamintojams sudaryti sutartis. Be to, tai neturėtų pakenkti tinkamam vidaus rinkos veikimui ir pieno gamintojai turėtų turėti galimybę laisvai pasirinkti netaikyti tokios minimalios galiojimo trukmės arba jos atsisakyti. Svarbu, kad viena iš pagrindinių sąlygų būtų ta, kad už pristatymą mokėtina kaina susitariančių šalių pasirinkimu sutartyje galėtų būti nustatyta kaip nekintama kaina arba kaip kaina, kintanti pagal apibrėžtus veiksnius, pristatyto žalio pieno kiekį, taip pat jo kokybę ar sudėtį, neatmetant galimybės nekintamą kainą už tam tikrą kiekį derinti su apskaičiuota kaina už papildomą žalio pieno, pristatyto pagal vieną sutartį, kiekį;

(11)

pieno kooperatyvams, kurių įstatuose arba jais grindžiamose taisyklėse ir sprendimuose yra nuostatų, kurių poveikis panašus į pagrindines sutarčių sąlygas, nustatytas šiame reglamente, paprastinimo sumetimais neturėtų būti taikomas reikalavimas sudaryti rašytinę sutartį;

(12)

siekiant padidinti pirmiau minėta sutartimi pagrįstos sistemos veiksmingumą, kai iš ūkininkų pieną paima ir perdirbimo įmonėms pristato tarpininkai, valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė taikyti tokią sistemą taip pat ir tarpininkams;

(13)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 42 straipsnyje numatyta, kad Sąjungos konkurencijos taisyklės žemės ūkio produktų gamybai ir prekybai taikomos tik tokiu mastu, kokį nustato Europos Parlamentas ir Taryba, laikydamiesi SESV 43 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta nustatyti bendrą žemės ūkio produktų rinkų organizavimą;

(14)

siekiant užtikrinti gyvybingą gamybos plėtrą ir tinkamą pieno ūkininkų gyvenimo lygį, turėtų būti padidinta jų derybinė galia pieno perdirbimo įmonių atžvilgiu, dėl to pridėtinė vertė tiekimo grandinėje būtų tinkamiau paskirstyta. Todėl siekiant įgyvendinti šiuos bendros žemės ūkio politikos tikslus, pagal SESV 42 straipsnį ir 43 straipsnio 2 dalį turėtų būti priimta nuostata, kad tik iš pieno ūkininkų ar jų asociacijų sudarytos gamintojų organizacijos bendrai galėtų su pieninėmis derėtis dėl visai jų narių produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių sąlygų, įskaitant kainas. Ta nuostata turėtų galėti pasinaudoti tik tos gamintojų organizacijos, kurios siekia būti ir yra pripažintos pagal Reglamento (EB) Nr. 1234/2007 122 straipsnį. Be to, ta nuostata neturėtų būti taikoma pripažintoms gamintojų organizacijoms, įskaitant kooperatyvus, perdirbančioms visą savo narių pagamintą žalią pieną, nes nekyla problemų dėl žalio pieno pristatymo kitiems perdirbėjams. Be to, turėtų būti priimta nuostata, numatanti galimybę esamas gamintojų organizacijas, pripažintas pagal nacionalinę teisę, pripažinti de facto pagal šį reglamentą;

(15)

siekiant nepakenkti veiksmingam kooperatyvų veikimui ir siekiant aiškumo, reikėtų nurodyti, kad tuomet, kai ūkininko narystė kooperatyve apima pareigą viso ūkininko pagaminto pieno arba jo dalies atžvilgiu pristatyti žalią pieną, kurios sąlygos yra nustatytos kooperatyvo įstatuose arba jais grindžiamose taisyklėse ir sprendimuose, dėl tų sąlygų neturėtų būti deramasi per gamintojų organizaciją;

(16)

be to, siekiant išsaugoti veiksmingą konkurenciją pieno rinkoje, šiai galimybei turėtų būti taikomi atitinkami apribojimai, išreikšti Sąjungos gamybos ir bet kurios valstybės narės, su kuria susijusios tokios derybos, gamybos procentine dalimi. Apribojimas, išreikštas nacionalinės gamybos procentine dalimi, visų pirma turėtų būti taikomas valstybėje narėje gamintojoje arba kiekvienoje iš valstybių narių gamintojų pagaminto žalio pieno kiekiui. Toks pat procentine dalimi išreikštas apribojimas taip pat turėtų būti taikomas žalio pieno, pristatomo į kurią nors konkrečią paskirties valstybę narę, kiekiui;

(17)

atsižvelgiant į saugomų kilmės vietos nuorodų (toliau – SKVN) ir saugomų geografinių nuorodų (toliau – SGN) svarbą, ypač pažeidžiamose kaimo vietovėse, ir siekiant užtikrinti pridėtinę vertę bei išsaugoti produktų, ypač sūrių su SKVN ir SGN, kokybę bei dėl to, kad pieno kvotų sistema nustos galioti, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama taikyti taisykles, kuriomis būtų reguliuojamas tokio sūrio tiekimas apibrėžtoje geografinėje vietovėje. Šios taisyklės turėtų būti taikomos visai atitinkamo sūrio gamybai ir jas nustatyti turėtų paprašyti tarpšakinė organizacija, gamintojų organizacija ar grupė, kaip apibrėžta 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (6). Tokį prašymą turėtų paremti didžioji pieno gamintojų, kurie pagamina didžiąją dalį šiam sūriui naudojamo pieno kiekio, dauguma, o tarpšakinių organizacijų ir grupių atveju – didžioji sūrio gamintojų, pagaminančių didžiąją to sūrio dalį, dauguma. Be to, tos taisyklės turėtų būti nustatomos pagal griežtas sąlygas, ypač siekiant išvengti pakenkti prekybai produktais kitose rinkose ir apsaugoti mažumų teises. Valstybės narės turėtų nedelsdamos paskelbti priimtas taisykles ir pranešti apie jas Komisijai, užtikrinti nuolatinius patikrinimus ir panaikinti taisykles, jei nesilaikoma reikalavimų;

(18)

Sąjungos lygiu buvo nustatytos tam tikrų sektorių tarpšakinėms organizacijoms taikomos taisyklės. Tos organizacijos gali būti naudingos siekiant užtikrinti tiekimo grandinės šalių dialogą, taip pat skatinti geriausią patirtį ir rinkos skaidrumą. Tokios taisyklės, taip pat nuostatos, kuriomis išaiškinama tokių organizacijų padėtis pagal konkurencijos teisę, turėtų būti taip pat taikomos pieno ir pieno produktų sektoriui su sąlyga, kad tų organizacijų taisyklės neiškreipia konkurencijos ar vidaus rinkos ir netrukdo sklandžiam bendros žemės ūkio rinkos organizavimui. Valstybės narės turėtų skatinti visus susijusius subjektus dalyvauti tarpšakinių organizacijų veikloje;

(19)

kad Komisija galėtų stebėti pokyčius rinkoje, ji turi laiku gauti informaciją apie pristatyto žalio pieno kiekį. Todėl turėtų būti nustatyta, kad pirmasis supirkėjas reguliariai perduoda tokią informaciją valstybėms narėms ir kad valstybė narė apie tai praneša Komisijai;

(20)

Komisijai taip pat reikalingi valstybių narių pranešimai apie derybas dėl sutarčių sudarymo, gamintojų organizacijų ir jų asociacijų bei tarpšakinių organizacijų pripažinimą, taip pat sutartinius santykius pieno ir pieno produktų sektoriuje, kad būtų galima stebėti ir analizuoti šio reglamento taikymą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Komisija turėtų parengti ataskaitas apie pieno rinkos padėties raidą ir jas pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(21)

šiame reglamente nustatytos priemonės yra pagrįstos atsižvelgiant į dabartines pieno rinkos sąlygas ir tiekimo grandinės struktūrą. Todėl jos turėtų būti taikomos pakankamai ilgą laikotarpį, kad jų poveikis būtų visavertis. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad jų poveikis didelis, jos turėtų būti laikinos ir peržiūrimos, siekiant nustatyti jų poveikį ir ar jas reikia ir toliau taikyti. Tai turėtų būti aptariama dviejose Komisijos pieno rinkos raidos ataskaitose, numatant galimas paskatas ūkininkams sudaryti bendrus gamybos susitarimus; ataskaitos turi būti pateiktos atitinkamai ne vėliau kaip 2014 m. birželio 30 d. ir ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d.;

(22)

tam tikrų nepalankių Sąjungos regionų ekonomika labai priklauso nuo pieno gamybos. Dėl tų regionų ypatumų bendrą politiką reikia pritaikyti taip, kad ji geriau atitiktų jų poreikius. Bendroje žemės ūkio politikoje jau numatyta konkrečių priemonių, skirtų tiems nepalankiems regionams. Papildomos šiame reglamente nustatytos politikos priemonės gali padėti sustiprinti pieno gamintojų poziciją tokiuose regionuose. Vis dėlto tas poveikis turėtų būti įvertintas minėtose ataskaitose, kuriomis remdamasi Komisija, prireikus, turėtų pateikti pasiūlymus Europos Parlamentui ir Tarybai;

(23)

siekiant užtikrinti, kad pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijų ir gamintojų organizacijų asociacijų tikslai ir pareigos būtų aiškiai apibrėžti, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl transnacionalinių gamintojų organizacijų ir transnacionalinių gamintojų organizacijų asociacijų pripažinimo sąlygų, steigimo taisyklių ir administracinės pagalbos teikimo tarpvalstybinio bendradarbiavimo atveju sąlygų bei žalio pieno, dėl kurio deramasi su gamintojų organizacija, kiekio skaičiavimo. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas ekspertų lygiu. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(24)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Įgyvendinimo įgaliojimais, susijusiais su gamintojų organizacijų ir jų asociacijų bei tarpšakinių organizacijų pripažinimo sąlygų įgyvendinimu, tų organizacijų pranešimais dėl žalio pieno, dėl kurio deramasi, kiekio, pranešimais, kuriuos valstybės narės turi teikti Komisijai dėl tų organizacijų ir dėl taisyklių, reglamentuojančių sūrio su SKVN arba SGN tiekimo, išsamiomis taisyklėmis dėl susitarimų, sprendimų bei suderintų veiksmų pieno ir pieno produktų sektoriuje, privalomų deklaracijų tame sektoriuje turiniu, forma ir pateikimo laiku, tam tikrais ūkininkų tiekiamo žalio pieno tiekimo sutarčių aspektais ir pranešimu Komisijai dėl valstybių narių pasirinkimo tuo klausimu turėtų būti naudojamasi laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (7);

(25)

atsižvelgiant į Komisijos įgaliojimus Sąjungos konkurencijos politikos srityje ir į specialų tų aktų pobūdį, Komisija turėtų netaikydama Reglamento (ES) Nr. 182/2011 nuspręsti, ar tam tikri susitarimai ir suderinti veiksmai pieno ir pieno produktų sektoriuje yra nesuderinami su Sąjungos konkurencijos taisyklėmis, ar gali vykti gamintojų organizacijų, susijusių su daugiau negu viena valstybe nare, derybos ir ar turėtų būti panaikintos tam tikros valstybių narių taisyklės, nustatytos siekiant reglamentuoti tokio sūrio su SKVN arba SGN tiekimu;

(26)

todėl Reglamentą (EB) Nr. 1234/2007 reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti,

1.

122 straipsnio pirmos pastraipos a punkte įterpiamas šis papunktis:

2.

123 straipsnis papildomas šia dalimi:

„4.   Be to, valstybės narės gali pripažinti tarpšakines organizacijas, kurios:

3.

II dalies II antraštinės dalies II skyriuje įterpiamas šis skirsnis:

„IIA   skirsnis

Taisyklės dėl gamintojų organizacijų ir tarpšakinių organizacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje

126a straipsnis

Gamintojų organizacijų ir jų asociacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje pripažinimas

1.   Valstybės narės pripažįsta kaip pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojų organizacijas visus juridinius asmenis arba aiškiai apibrėžtas juridinių subjektų, kurie kreipiasi dėl tokio pripažinimo, dalis, jeigu:

2.   Valstybės narės, atsakydamos į paraišką, gali pripažinti pieno ir pieno produktų sektoriaus pripažintų gamintojų organizacijų asociaciją, jei atitinkama valstybė narė mano, kad ši asociacija gali efektyviai vykdyti bet kurią pripažintos gamintojų organizacijos veiklą ir kad ji atitinka 1 dalyje nustatytas sąlygas.

3.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad gamintojų organizacijos, pripažintos pagal nacionalinę teisę anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir atitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, laikomos pripažintomis gamintojų organizacijomis pagal 122 straipsnio pirmos pastraipos a punkto iiia papunktį.

Gamintojų organizacijos, pripažintos pagal nacionalinę teisę anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir neatitinkančios šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, gali tęsti savo veiklą pagal nacionalinę teisę iki 2012 m. spalio 3 d.

4.   Valstybės narės:

126b straipsnis

Tarpšakinių organizacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje pripažinimas

1.   Valstybės narės gali pripažinti tarpšakines pieno ir pieno produktų sektoriaus organizacijas, jei tokios organizacijos:

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad gamintojų organizacijos, pripažintos pagal nacionalinę teisę anksčiau nei 2012 m. balandžio 2 d. ir atitinkančios 1 dalyje nustatytas sąlygas, laikomos pripažintomis tarpšakinėmis organizacijomis pagal 123 straipsnio 4 dalį.

3.   Kai valstybės narės naudojasi galimybe pripažinti tarpšakinę organizaciją pagal 1 ir (arba) 2 dalį, jos:

126c straipsnis

Derybos dėl sutarčių sudarymo pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Dėl visai bendrai produkcijai ar jos daliai taikytinų sutarčių dėl ūkininkų žalio pieno pristatymo žalio pieno perdirbimo įmonei ar surinkėjui, kaip apibrėžta 185f straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, savo ūkininkų narių vardu gali derėtis pagal 122 straipsnį pripažinta pieno ir pieno produktų sektoriaus gamintojo organizacija.

2.   Gamintojo organizacija gali derėtis:

3.   Nepaisant 2 dalies c punkto ii ir iii papunkčiuose nustatytų sąlygų, gamintojų organizacija gali derėtis pagal 1 dalį su sąlyga, kad tos gamintojų organizacijos atžvilgiu pagaminto ar pristatyto žalio pieno, dėl kurio deramasi, bendras kiekis valstybėje narėje, kurioje iš viso per metus žalio pieno pagaminama mažiau kaip 500 000 tonų, neviršija 45 % bendro toje valstybėje narėje pagaminamo kiekio.

4.   Taikant šį straipsnį nuorodos į gamintojų organizacijas apima ir tokių gamintojų organizacijų asociacijas.

5.   Taikydama 2 dalies c punktą ir 3 dalį Komisija, naudodama naujausią turimą informaciją, jai priimtinomis priemonėmis paskelbia, kiek žalio pieno pagaminama Sąjungoje ir valstybėse narėse.

6.   Nukrypstant nuo 2 dalies c punkto ir 3 dalies, net kai juose nustatytos viršutinės ribos neviršijamos, šios dalies antroje pastraipoje nurodyta konkurencijos institucija individualiu atveju gali nuspręsti, kad gamintojo organizacija turėtų vėl pradėti konkrečias derybas arba visai jų nerengtų, jeigu manoma, kad tai yra būtina norint išsaugoti konkurenciją arba kad būtų išvengta didelės žalos jos teritorijoje veikiančioms žalią pieną gaminančioms MVĮ.

Kai derybos apima daugiau nei vieną valstybę narę, pirmoje pastraipoje nurodytą sprendimą priima Komisija, netaikydama 195 straipsnio 2 dalyje arba 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros. Kitais atvejais tą sprendimą priima valstybės narės, su kuria susijusios derybos, nacionalinė konkurencijos institucija.

Šioje dalyje nurodyti sprendimai nepradedami taikyti anksčiau nei apie juos pranešama atitinkamoms įmonėms.

7.   Taikant šį straipsnį:

a)   nacionalinė konkurencijos institucija– 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 101 ir 102 straipsniuose, įgyvendinimo (8) 5 straipsnyje nurodyta institucija;

b)   MVI– mikroįmonė, mažoji ar vidutinė įmonė, kaip apibrėžta 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB dėl mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (9).

8.   Valstybės narės, kuriose vyksta pagal šį straipsnį nustatytos derybos, praneša Komisijai apie 2 dalies f punkto ir 6 dalies taikymą.

126d straipsnis

Taisyklės, pagal kurias reguliuojamas sūrio su saugoma kilmės vietos nuoroda arba saugoma geografine nuoroda, tiekimas

1.   Pagal 122 straipsnio pirmos dalies a punktą pripažintos gamintojų organizacijos, pagal 123 straipsnio 4 dalį pripažintos tarpšakinės organizacijos arba Reglamento (EB) Nr. 510/2006 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos ūkio subjektų grupės prašymu, valstybės narės gali ribotą laikotarpį nustatyti privalomas taisykles, skirtas sūrio su saugoma kilmės vietos nuoroda ar saugoma geografine nuoroda pagal Reglamento (EB) Nr. 510/2006 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, tiekimui reguliuoti.

2.   1 dalyje nurodytos taisyklės turi atitikti 4 dalyje nustatytas sąlygas ir joms taikomas esantis išankstinis Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytų geografinės vietovės šalių sudarytas susitarimas. Tą susitarimą turi sudaryti ne mažiau kaip dvi trečiosios pieno gamintojų arba jų atstovų, kuriems tenka ne mažiau kaip dvi trečiosios žalio pieno, naudojamo 1 dalyje nurodyto sūrio gamybai, ir, prireikus, ne mažiau kaip dvi trečiosios minėto sūrio gamintojų, kuriems tenka ne mažiau kaip dvi trečiosios to sūrio gamybos Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytoje geografinėje vietovėje.

3.   Taikant 1 dalį, atsižvelgiant į sūrį su saugoma geografine nuoroda, sūrio produkto specifikacijoje nurodoma žalio pieno geografinė kilmės vietovė turi būti tokia pati, kaip su tuo sūriu susijusi Reglamento (EB) Nr. 510/2006 4 straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta geografinė vietovė.

4.   1 dalyje nurodytos taisyklės:

5.   1 dalyje nurodytos taisyklės skelbiamos atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje.

6.   Valstybės narės atlieka patikrinimus siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi 4 dalyje nustatytų sąlygų, ir, jeigu kompetentingos nacionalinės institucijos nustato, kad nebuvo laikomasi tų sąlygų, panaikina 1 dalyje nurodytas taisykles.

7.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie jų priimtas 1 dalyje nurodytas taisykles. Komisija informuoja valstybes nares apie kiekvieną pranešimą dėl tokių taisyklių.

8.   Komisija gali bet kuriuo metu priimti įgyvendinimo aktus, kuriais reikalaujama, kad valstybė narė panaikintų tos valstybės narės pagal 1 dalį nustatytas taisykles, jeigu Komisija mano, kad tos taisyklės neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, riboja ar iškreipia konkurenciją didelėje vidaus rinkos dalyje arba kelia pavojų laisvai prekybai ar SESV 39 straipsnio tikslų įgyvendinimui. Tie įgyvendinimo aktai priimami netaikant 195 straipsnio 2 dalyje ar 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros.

126e straipsnis

Komisijos įgaliojimai, susiję su gamintojų organizacijomis ir tarpšakinėmis organizacijomis pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Siekiant užtikrinti, kad gamintojų organizacijų ir gamintojų organizacijų asociacijų pieno ir pieno produktų sektoriuje tikslai ir pareigos būtų aiškiai apibrėžti ir taip būtų prisidedama prie tokių organizacijų veiksmų efektyvumo nesukuriant jiems nereikalingos naštos, Komisijai turi būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus laikantis 196a straipsnio, kuriuose nustatomos:

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos išsamios taisyklės, kurių reikia:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.

175 straipsnyje žodžiai „remiantis šio reglamento 176–177 straipsniais“ keičiami žodžiais „remiantis šio reglamento 176–177a straipsniais“.

5.

Įterpiamas šis straipsnis:

„177a straipsnis

Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma pripažintų tarpšakinių organizacijų susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams, kurių tikslas – vykdyti šio reglamento 123 straipsnio 4 dalies c punkte nurodytą veiklą.

2.   1 dalis taikoma tik tais atvejais, jeigu:

3.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai negali būti įgyvendinami anksčiau nei baigiasi 2 dalies b punkte nurodytas laikotarpis.

4.   Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai pripažįstami nesuderinamais su Sąjungos taisyklėmis, jeigu:

5.   Jei praėjus 2 dalies b punkte nurodytam laikotarpiui Komisija nustato, kad neįvykdytos 1 dalies taikymo sąlygos, netaikydama 195 straipsnio 2 dalyje arba 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos procedūros, ji priima sprendimą, kuriuo paskelbia, kad atitinkamam susitarimui, sprendimui ar suderintiems veiksmams taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis.

Tas Komisijos sprendimas taikomas ne anksčiau negu apie jį pranešama atitinkamai tarpšakinei organizacijai, nebent ta tarpšakinė organizacija yra pateikusi neteisingą informaciją ar piktnaudžiavusi šio straipsnio 1 dalyje numatyta išimtimi.

6.   Jei sudaromas daugiametis susitarimas, pranešimas pirmaisiais susitarimo metais galioja ir vėlesniems susitarimo taikymo metams. Vis dėlto tokiu atveju Komisija bet kuriuo metu savo iniciatyva arba valstybės narės prašymu gali paskelbti apie nustatytą neatitikimą.

7.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos priemonės, būtinos šiam straipsniui vienodai taikyti. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

6.

184 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

7.

Įterpiami šie straipsniai:

„185e straipsnis

Privalomas deklaravimas pieno ir pieno produktų sektoriuje

Nuo 2015 m. balandžio 1 d. pirmieji žalio pieno pirkėjai pateikia kompetentingai nacionalinei institucijai deklaraciją apie jiems kas mėnesį pateikto žalio pieno kiekį.

Taikant šį ir 185f straipsnius „pirmasis pirkėjas“ reiškia įmonę ar įmonių grupę, perkančią pieną iš gamintojų, siekiant:

Valstybės narės praneša Komisijai žalio pieno kiekį pirmoje pastraipoje nurodyta tvarka.

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos tokių pranešimų turinio, formos ir pateikimo terminų taisyklės, taip pat priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos valstybės narės turi pateikti pagal šį straipsnį. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

185f straipsnis

Sutartiniai santykiai pieno ir pieno produktų sektoriuje

1.   Jei valstybė narė nusprendžia, kad kaskart, kai ūkininkas jos teritorijoje žalią pieną pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, privalo būti sudaroma šalių rašytinė sutartis, ir (arba) nusprendžia, kad pirmieji pirkėjai privalo ūkinininkams pateikti rašytinį pasiūlymą sudaryti sutartį dėl žalio pieno tiekimo, tokia sutartis ir (arba) toks pasiūlymas sudaryti sutartį turi atitikti 2 dalyje nustatytas sąlygas.

Kai valstybė narė nusprendžia, kad žalio pieno, kurį ūkininkas pristato žalio pieno perdirbimo įmonei, pristatymui turi būti taikoma rašytinė šalių sutartis, ji taip pat nusprendžia, kuriam pristatymo etapui ar etapams tokia sutartis taikoma, jei žalią pieną pristato vienas ar daugiau surinkėjų. Šiame straipsnyje vartojama sąvoka „surinkėjas“ reiškia įmonę, kuri žalią pieną gabena iš ūkininko ar kito surinkėjo žalio pieno perdirbimo įmonei ar kitam surinkėjui, kiekvienu atveju perduodant nuosavybės teisę.

2.   Sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį turi būti:

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies, sutartis ir (arba) pasiūlymas sudaryti sutartį neprivalomas, jei ūkininkas pristato žalią pieną kooperatyvui, kuriam jis priklauso, jei to kooperatyvo įstatuose arba taisyklėse ir sprendimuose, esančiuose tuose įstatuose arba pagal juos priimtuose taisyklėse ir sprendimuose yra nuostatos, kurių poveikis panašus į nuostatų, nustatytų 2 dalies a, b ir c punktuose.

4.   Dėl visų žalio pieno pristatymo sutarčių, kurias sudaro ūkininkai, surinkėjai ar žalio pieno perdirbimo įmonės, aspektų, įskaitant 2 dalies c punkte nurodytus aspektus, šalys derasi laisvai.

Nepaisant pirmos pastraipos,

Antra pastraipa nedaromas poveikis ūkininko teisei nesutikti, kad būtų taikoma tokia minimali sutarties galiojimo trukmė, su sąlyga, kad jis nurodo tą raštu. Tokiu atveju šalys derasi dėl visų sutarties sąlygų, įskaitant tas, kurios nurodytos 2 dalies c punkte.

5.   Valstybės narės, kurios pasinaudoja šiame straipsnyje nustatytomis galimybėmis, apie jų taikymo būdą informuoja Komisiją.

6.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos būtinos vienodo šio straipsnio 2 dalies a ir b punktų ir 3 dalies taikymo priemonės ir priemonės, susijusios su pranešimais, kuriuos pagal šį straipsnį turi pateikti valstybės narės. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 196b straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

8.

I skyriaus VII dalis papildoma šiais straipsniais:

„196a straipsnis

Naudojimasis įgaliojimais

1.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus laikantis šiame straipsnyje nustatytų sąlygų.

2.   Įgaliojimai priimti 126e straipsnio 1 dalyje nurodytus deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 2 d. Komisija parengia ataskaitą dėl įgaliojimų suteikimo likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos. Įgaliojimų suteikimas automatiškai pratęsiamas tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas ar Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokių pratęsimų likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno tokio laikotarpio pabaigos.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 126e straipsnio 1 dalyje nurodytų įgaliojimų suteikimą. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiamas tame sprendime nurodytų įgaliojimų suteikimas. Jis įsigalioja kitą dieną po sprendimo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų teisėtumui.

4.   Kai tik Komisija priima deleguotąjį aktą, apie tai ji tuo pačiu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.   Pagal 126e straipsnio 1 dalį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuomet, jei per du mėnesius nuo pranešimo apie jį Europos Parlamentui ir Tarybai dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškė prieštaravimų, arba jeigu iki to laikotarpio pabaigos tiek Europos Parlamentas, tiek Taryba pranešė Komisijai, kad jie nepareikš prieštaravimų. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva tas laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.

196b straipsnis

Komiteto procedūra

1.   Komisijai padeda komitetas, kuris vadinamas Bendro žemės ūkio rinkų organizavimo komitetu. Tas komitetas – komitetas, kaip apibrėžta 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (10).

2.   Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

9.

204 straipsnis papildomas šia dalimi:

„7.   Pieno ir pieno produktų sektoriui 122 straipsnio pirmos pastraipos a punkto iiia papunktis, 123 straipsnio 4 dalis ir 126a, 126b, 126e ir 177a straipsniai taikomi nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2020 m. birželio 30 d., o 126c, 126d, 185e ir 185f straipsniai – nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2020 m. birželio 30 d.“