1.

Ar apskritai pagal Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemą ir, konkrečiai, pagal SESV 288 straipsnio trečią pastraipą draudžiama nacionaliniam teismui, nagrinėjant privačių asmenų ginčą, netaikyti aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai į nacionalinę teisę neperkeltos arba netinkamai perkeltos direktyvos nuostatai prieštaraujančios vidaus teisės nuostatos, dėl kurios privačiam asmeniui nustatoma papildoma pareiga, jei tai pagal nacionalinę reglamentavimo sistemą (Įstatyminio dekreto 504/1995 14 straipsnio 4 dalį) yra būtina sąlyga, kad šis galėtų ginti minėta direktyva jam suteiktas teises prieš valstybę?

2.

Ar pagal veiksmingumo principą draudžiama nacionalinės teisės nuostata (Įstatyminio dekreto 504/1995 14 straipsnio 4 dalis), pagal kurią galutiniam vartotojui neleidžiama tiesiogiai valstybės prašyti grąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį, o jam pripažįstama tik galimybė pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo apmokestinamajam asmeniui, kuris vienintelis turi teisę į nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimą iš mokesčių administratoriaus, kai vienintele mokesčio neteisėtumo priežastimi, t. y. prieštaravimu [Sąjungos] direktyvai, gali būti remiamasi tik santykyje tarp mokestį privalančio sumokėti asmens ir mokesčių administratoriaus, o ne santykyje tarp pirmojo asmens ir galutinio vartotojo, taip faktiškai užkertant kelią veiksmingam nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimui, ar vis dėlto, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi minėto principo, tokiu atveju turi būti pripažįstama tiesioginė galutinio vartotojo teisė prieš mokesčių institucijas, kaip atveju, kai yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga iš tiekėjo susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą mokestį?