13.11.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 382/28

1.

Ar atsižvelgiant į byloje C–470/12, Pohotovosť, priimtą sprendimą ir į ES Teisingumo Teismo šio sprendimo 46 punkte suformuluotus argumentus, teisės norma, pagal kurią, nustatant, kad įstatymo saugomi interesai ir vartotojų interesų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų yra lygiaverčiai, neleidžiama, kad juridinis asmuo, kurio veiklą sudaro kolektyvinė vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų ir kuria siekiama Direktyvos 93/13/EEB (1) 7 straipsnio 1 dalies, perkeltos į Civilinio kodekso 53a straipsnio 1 ir 2 dalis, tikslo, be vartotojo, atsakovo, sutikimo, įstotų į bylą kaip kita proceso šalis (įstojantis į bylą asmuo) nuo proceso pradžios, ir šiame procese veiksmingai naudotųsi procesinėmis ir teisių gynimo priemonėmis vartotojo labui siekdamas šiame procese apsaugoti jį nuo sistemingo nesąžiningų sutarties sąlygų naudojimo, nors kitais atvejais įstojantis į bylą atsakovo pusėje asmuo, kuris, skirtingai nei vartotojų apsaugos asociacija, yra suinteresuotas, kad būtų pripažintos materialinės (turtinės) teisės, neturi gauti atsakovo sutikimo, kad galėtų įstoti į bylą jo pusėje nuo proceso pradžios siekdamas naudingai pasinaudoti procesinėmis ir teisių gynimo priemonėmis atsakovo labui, prieštarauja Sąjungos teisės lygiavertiškumo principui?

2.

Ar atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išvadas sprendimuose C–26/13 ir C-94/14, žodžių junginys „pateikiamos aiškia, suprantama kalba“, vartojamas Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje, turi būti aiškinamas taip, kad sutarties sąlyga gali būti laikoma suformuluota neaiškiai ir nesuprantamai ir dėl to atsiranda teisinė pasekmė, kad teismas [ex officio] nagrinėja sąlygos nesąžiningą pobūdį, net ir tuomet, kai dokumentas (nuostata), kuriame ši sutarties sąlyga įtvirtinta, pats savaime yra sudėtingas, nes jo teisinės pasekmės sunkiai numatomos vidutiniam vartotojui ir jo supratimui bendrai reikia profesionalios teisinės konsultacijos, kurios kaina yra neproporcinga paslaugos, kurią vartotojas gauna pagal sutartį, vertei?

3.

Ar tuo atveju, kai teismas priima sprendimą dėl teisių, kylančių iš sutarties, sudarytos su vartotoju, kuriomis remiamasi prieš vartotoją, atsakovą, remdamasis tik ieškovo teiginiais ir išduoda mokėjimo įsakymą taikydamas pagreitintą procedūrą ir procese netaikant Civilinio proceso kodekso 172 straipsnio 9 dalies, kurioje neleidžiama išduoti mokėjimo įsakymo, jeigu su vartotoju sudarytoje sutartyje yra nesąžiningų sąlygų, Sąjungos teisei prieštarauja valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos dėl nustatyto trumpo termino pateikti prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo ir vartotojui nesiėmus jokių priemonių, neleidžiama vartotojų apsaugos asociacijai, kuri gali ir turi teisę siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies, perkeltos į Civilinio kodekso 53a straipsnio 1 ir 2 dalis, tikslų, be vartotojo sutikimo (bet nesant aiškiam vartotojo prieštaravimui) veiksmingai pasinaudoti vienintele vartotojo apsaugos priemone – prieštaravimu dėl mokėjimo įsakymo, kai teismas nesilaiko pareigos pagal Civilinio proceso kodekso 172 straipsnio 9 dalį?

4.

Ar atsakant į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikšminga aplinkybe galima laikyti tai, kad pagal teisės sistemą vartotojas neturi teisės į privalomą teisinę pagalbą ir kad klausimo neišmanymas, nesant teisiniam atstovui, kelia didelę riziką, kad jis nesirems sutarties sąlygų nesąžiningu pobūdžiu ir nesiims veiksmų, kad vartotojų apsaugos asociacija, kuri gali ir turi teisę siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies, perkeltos į Civilinio kodekso 53a straipsnio 1 ir 2 dalimi, tikslų, įstotų į bylą jo pusėje?

5.

Ar teisės nuostatos, kaip antai dėl pagreitintos mokėjimo įsakymo išdavimo procedūros (Civilinio proceso kodekso 172 straipsnio 1 dalis ir paskesni), pagal kurias leidžiama 1) pripažinti pardavėjui ar tiekėjui teisę į pinigų sumą priimant teismo sprendimo galią turintį aktą 2) pagal pagreitintą procedūrą, 3) kurią vykdo teismo tarnautojas, 4) atsižvelgdamas tik į pardavėjo ar tiekėjo teiginius ir 5) nerinkdamas įrodymų, 6) kai vartotojas nėra atstovaujamas teisininko ir kai 7) jo gynybos be jo leidimo negali veiksmingai užtikrinti vartotojų apsaugos asociacija, kuri gali ir turi teisę siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies, perkeltos į Civilinio kodekso 53a straipsnio 1 ir 2 dalis, tikslų, prieštarauja Sąjungos teisei ir pirmiausia reikalavimui įvertinti visas bylos aplinkybes taikant Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį?