2016 m. lapkričio 7 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2016 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo (septintoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-159/15, Puma SE/Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba

(Byla C-564/16 P)

(2017/C 086/07)

Proceso kalba: anglų

Šalys

Apeliantė: Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba, atstovaujama D. Hanf, D. Botis

Kita proceso šalis: Puma SE

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirma, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Tarnybos padėtį ir pareigas per joje vykstančią inter partes procedūrą, todėl pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 (1) 76 straipsnio 1 dalį ir gero administravimo principą, nes nusprendė, kad Puma„tinkamai rėmėsi“ trimis ankstesniais Tarnybos sprendimais tam, kad įvykdytų savo pareigą įrodyti Puma prekių ženklų gerą vardą (Reglamento Nr. 2868/95 (2) 19 taisyklės 2 dalies c punktas). Taip Bendrasis Teismas sutiko, kad šią pareigą galima įvykdyti pateikiant bendras ir nepatikslintas nuorodas į per ankstesnę tarp skirtingų šalių vykusią protesto procedūrą, kurioje kita šalis nedalyvavo, pateiktus dokumentus.

Kadangi Tarnyba negali ignoruoti kitos šalies teisės būti išklausytai, bet turi ją gerbti (Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis), Bendrojo Teismo išvada neišvengiamai įpareigoja Tarnybą aktyviai dalyvauti inter partes procedūroje. Tai pakerta šios procedūros rungimosi pobūdį, atitinkamą Tarnybos nešališkumo pareigą bei gerą šios procedūros administravimą.

Antra, vertindamas ankstesnius Tarnybos sprendimus, kuriais rėmėsi Puma, kaip Tarnybos „praktiką“, Bendrasis Teismas klaidingai suprato tiek inter partes procedūros rungimosi pobūdį, tiek sąvoką „geras vardas“ pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 5 dalį. Šis dvejopas klaidingas supratimas lėmė atitinkamą dvejopą gero administravimo principo pažeidimą.

Viena vertus, Sprendime Technopol suformuotos jurisprudencijos pirminė taikymo sąlyga nėra tenkinama šioje inter partes byloje, nes ta jurisprudencija dėl Tarnybos pareigos ex officio gilintis į svarbius bylos išsprendimui faktus yra susijusi tik su ex parte procedūra. Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į jokių konkrečių Tarnybos „ankstesnių sprendimų“ dėl Puma prekių ženklų gero vardo akivaizdų nebuvimą, negali kilti jokios pareigos nurodyti priežastis, dėl kurių nagrinėjamos bylos atveju netaikomos ankstesniuose sprendimuose padarytos išvados apie Puma prekių ženklų gerą vardą.

Kita vertus, Bendrasis Teismas, nepažeisdamas Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto rungimosi principo, taikomo inter partes procedūrose, iš gero administravimo principo negalėtų padaryti išvados, kad Apeliacinė taryba turi papildomą pareigą savo iniciatyva paraginti Puma pateikti papildomus jos Puma prekių ženklų tariamo gero vardo įrodymus.

Trečia, Bendrasis Teismas, prieidamas išvadą, kad Tarnyba turi pareigą savo iniciatyva paraginti Puma pateikti papildomus įrodymus, taip pat pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalį (taikomą pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalį), kuri yra taikoma tik šalių savo iniciatyva pateiktiems pareiškimams.

(1)  2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1).

(2)  1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189).