2.3.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 66/29

1.

Direktyvos 2002/83/EB 36 straipsnio 1 dalyje nereglamentuojami teisiniai sandoriai, kaip antai tokie, kuriuos sudarius su investiciniais vienetais susijęs gyvybės draudimo polisas pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžiamas kitam asmeniui, kai draudžiama rizika, tai yra apdraustasis asmuo, draudimo polise išlieka tas pats. Su investiciniais vienetais susijusio gyvybės draudimo poliso perleidimas sudarant teisinį sandorį nelaikomas poliso sąlygų pakeitimu, jeigu nėra pakeičiamos ir paties draudimo sąlygos ir tokiu būdu nėra pakeičiama draudimo sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra. Įvertinti visus bylos faktus ir nustatyti, ar perleidus atitinkamus polisus, kuriuos įsigijo ieškovai, buvo pakeistos su investiciniais vienetais susijusių gyvybės draudimo polisų sąlygos, turi prašymą pateikęs teismas.

2.

Jeigu poliso sąlygos buvo pakeistos, kaip apibrėžta Direktyvoje, prašymą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar perleisto poliso draudėjui buvo raštu oficialia EEE valstybės narės, kurioje priimtas įsipareigojimas, kalba pateikta aiški, tiksli ir išsami informacija, nurodyta III priedo B dalies b punkto 2 papunktyje.

3.

Draudimo įmonės pareigai informuoti neturi reikšmės tai, ar buvęs draudėjas yra įmonė, o naujasis draudėjas – vartotojas, jeigu dėl šio skirtumo nebuvo pakeistos draudimo sutarties sąlygos.

4.

Direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija yra susijusi tik su „informacija apie draudimo įmonę“ ir „informacija apie įsipareigojimą“. Todėl tai, ar pirminis draudėjas atskleidė informaciją apie save, kad būtų galima įvertinti jo riziką arba investuotojo profilį, neturi reikšmės Direktyvoje nustatytai draudimo įmonės pareigai pateikti informaciją.

5.

Direktyvos turi būti perkeltos į EEE valstybių nacionalinę teisinę sistemą neginčytinos teisinės galios aktais ir laikantis tokio konkretumo, tikslumo ir aiškumo, kad būtų įvykdytas teisinio tikrumo reikalavimas. Be to, nacionaliniai teismai nacionalinės teisės aktus turi aiškinti taip, kad jie atitiktų EEE teisės aktus. Pagal Susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo 34 straipsnį Teismas turi jurisdikciją teikti patariamąją nuomonę dėl EEE susitarimo išaiškinimo, jeigu to prašo nacionaliniai teismai. Teismui priėmus sprendimą, prašymą pateikęs teismas nacionalinės teisės aktus turi aiškinti atsižvelgdamas į ELPA Teismo išaiškintus veiksnius. Tais atvejais, kai atitinkamo nacionalinės teisės išaiškinimo nepakanka rezultatui, kurio siekiama atitinkama EEE norma, pasiekti, tas klausimas gali būti iškeltas ELPA Teisme taikant Susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo 31 straipsnyje nustatytą procedūrą.