15.1.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 10/67

1.1

Jau daugelį metų ES ir valstybės narės domisi asmenų, kurie naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis, teisių klausimu. Jos priėmė atitinkamas chartijas ar didelį kiekį teisės aktų, leidžiančių įtvirtinti šias teises (1). Be abejonės, šios teisės priklauso nuo sveikatos sistemos kokybės ir sveikatos priežiūros organizavimo būdo. Tačiau šių teisių pripažinimas priklauso nuo medicinos specialistų ir pačių pacientų elgsenos; bei, todėl padėtį šioje srityje galima greitai pagerinti.

1.1.1

2002 m. Active CitizenshipNetwork pasiūlė priimti Europos pacientų teisių chartiją. Šios teisės, paremtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (35 straipsnis), yra labai svarbios ES piliečių santykiams su jų šalių sveikatos priežiūros sistemomis. Vis dėlto tyrimas, kurį atliko 14 ES valstybių narių piliečių organizacijos, parodė, kad šių teisių apsaugos lygis įvairiose šalyse labai skiriasi. Todėl kelia abejonių Europos Komisijos įsipareigojimas remiantis solidarumo principu užtikrinti visiems ES piliečiams veiksmingą galimybę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.

1.1.2

Šiuo metu stebima viešosios politikos raida, kai skatinama vis labaiu įtraukti piliečius įvairiose Europos šalyse plėtojant dalyvaujamosios demokratijos metodus, pvz. konsensuso konferencijos Danijoje, gyventojų žiuri, įsteigtos kelete Europos valstybių, generalinės asamblėjos ir pan. Taryba ir Europos Parlamentas remia tokias dalyvaujamąsias iniciatyvas.

1.1.3

Atsižvelgiant į Europos pagrindinių teisų chartiją, Komisijos komunikatą dėl Konsultacijos dėl Bendrijos veiksmų sveikatos paslaugų srityje, 2006 m. birželio 1 d. ES sveikatos ministrų tarybos Pareiškimą dėl ES sveikatos sistemų bendrų vertybių ir principų, ETT sprendimus dėl laisvo pacientų judėjimo, Europos Parlamento pranešimą dėl pacientų judėjimo ir sveikatos priežiūros plėtros ES, taip pat į 2007 m. kovo 15 d. Europos Parlamento rezoliuciją, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) ragina Europos Komisiją imtis iniciatyvos, užtikrinančios tokią sveikatos politiką, kuri gerbtų pacientų teises. Tam būtina:

1.1.4

EESRK ėmėsi nagrinėti pacientų teisių klausimą, norėdamas atkreipti Europos institucijų dėmesį į būtinybę gerbti šias teises, visų pirma atsižvelgiant į ES piliečių teisę laisvai judėti tarp 27 valstybių narių ir jų lygias galimybes naudotis aukšto lygio paslaugomis savo kilmės šalyje bei priimančioje šalyje, taip pat siekiant paskatinti įgyvendinti šias teises visose ES valstybėse narėse. Be to, šių teisių pakartotinis patvirtinimas reiškia, jog būtina keisti kasdienius medicinos specialistų, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų tarpusavio santykius.

1.1.5

Sprendžiant šiuos klausimus dažnai susiduriama su etika, kai atsakant į juos, reikia atsižvelgti į atitinkamos šalies politinę ir socialinę sistemą. Tačiau nepaisant skirtingų sveikatos priežiūros sistemų ir įvairių diskusijų, visose Europos šalyse stebima panaši sveikatos priežiūros problematikos raida ir bendra bei neišvengiama tendencija įtvirtinti pacientų, besinaudojančių sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis, teises.

1.2

Iš esmės, stebimi sveikatos poreikių ir gyventojų lūkesčių pokyčiai, be to kinta ir su sveikatos priežiūros sistema nesusijusi politika kuria siekiama vis labiau paisyti pavienių žmonių nuomonės.

1.3

Medicinos pažanga ir socialinės apsaugos sistemų sukūrimas lėmė epidemiologinės padėties pagerėjimą, kurį atsispindi sumažėjęs trumpalaikio gydymo atvejų skaičius, tačiau lėtinių ligų skaičius auga. Šią tendenciją dar labiau stiprina visuomenės senėjimas. Kadangi lėtinėmis ligomis sergančių ligonių gydymas trunka ilgai, šie asmenys naudodamiesi sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis įgyja žinių ir patirties, susijusių su jų liga.

1.4

Naujosios informacinės technologijos, visų pirma interneto plėtojimas, išplėtė pacientų žinias ir padidino jų galimybes keistis nuomonėmis su medicinos specialistais ir uždavinėti jiems klausimus. Tam tikrų patologijų atvejais pacientai turi labai daug žinių apie savo ligą, į kurias reikia atsižvelgti. Jų žinios kartais net būna gilesnės nei kai kurių medicinos specialistų.

1.5

Apskritai, pacientai tikisi iš medicinos personalo ne tik grynai techninių medicininės paslaugos aspektų, bet jų lūkesčiai sietini ir su žmogiškaisiais bei bendražmogiškais aspektais.

1.6

Be to, pacientai, kurie ilgą laiką serga ir (arba) yra neįgalūs, turi naujų poreikių ir lūkesčių Gydymo tikslas taip pat pakito: jau nebesiekiama išgyti bet kokia kaina, priešingai, mokomasi gyventi su savo liga ar negalia, nuolat dedant pastangas įveikti skausmą.

Dėl minėtų aplinkybių patys pacientai tampa aktyvūs gydymo proceso dalyviai, jie turi naujų vilčių ir poreikių.

1.7

Tokie pacientų poreikių ir lūkesčių pokyčiai susiję su jų gydymu ir atitinka gilias visuomenės permainas, pagrįstas laisvo asmens apsisprendimo modelio skatinimu ir jo teisių įtvirtinimu.

1.8

Remiantis visais šiais veiksniais, galima padaryti išvadą, kad paternalistinis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių modelis atgyveno, todėl būtina iš naujo apmąstyti, kokie turėtų būti paciento ir sistemos santykiai, įtvirtinti bei taikyti naujas paciento teises bei pareigas.

1.9

Šioje nuomonėje daugiausia nagrinėjamos pacientų, t. y. pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžtį sveikų arba sergančių asmenų, kurie naudojasi sveikatos priežiūros sistemos paslaugomis, teisės.

2.1

Medicinos raida, žmonių sveikatos poreikiai ir lūkesčiai reikalauja į asmenį žiūrėti neatsietai nuo jo gyvenimo aplinkybių, t. y. domėtis ne tik pačiu individu, bet ir jo šeima, draugais ir bendradarbiais. Gyventi su savo liga ar negalia reiškia, kad būtina atsižvelgti į gyvenimo kokybės aspektą, o tam reikia ne tik medikų, bet įvairių specialistų pagalbos.

2.2

Nors gydytojui ir toliau tenka svarbiausias vaidmuo rūpinantis žmonėmis, tačiau ryšio tarp gydytojo ir paciento sąvoka turi būti integruota į į sistemos, apimančios visus sveikatos priežiūros, medicinos ir socialinės rūpybos specialistus, veikimą.

2.2.1

Pacientas pasitiki medicinos specialistais, todėl gydytojas ir slaugos personalas turi jį atidžiai stebėti, kad galėtų atitinkamai derinti su juo pokalbį, gydymą ir paaiškinimus. Šį interaktyvų procesą sudaro paciento išklausymas, pasikalbėjimas ir priežiūra. Tai sudaro sąlygas užmegzti reikiamus tvirtus savitarpio santykius, būtinus kovoti su liga.

2.2.2

Todėl medicina, spręsdama šiuos klausimus, privalo iš pat pradžių parengti tikrą socialinę praktiką ir imtis ne tik būtinų, griežtų techninio pobūdžio veiksmų, bet ir tenkinti bendrus žmonių visapusiškos priežiūros reikalavimus, atsižvelgiant į kiekvieno individo poreikius.

2.2.2.1

Medicinos personalas ir socialiniai darbuotojai privalo būti savo pacientų konsultantai, tačiau kartu turi prisiimti ir atsakomybę. Kadangi jų pareiga yra pacientą gydyti, informuoti ir palaikyti, reikia parengti gydymo strategiją, paremtą paciento simptomų analize ir santykiu su juo. Medicinos specialistams keliamas teisėtas reikalavimas individualiai bendrauti su pacientu ir tokiu būdu sudaryti sąlygas pasiūlyti jam tiek techniniu, tiek psichologiniu požiūriu tinkamiausią gydymą.

2.2.3

Kaip pavyks rasti geriausią gydymą ir kaip bus įveikta liga, didžiąja dalimi priklausys nuo paciento ir medicinos specialistų santykio, tai didžiulis iššūkis tiek gydančiam personalui, tiek ir pacientui. Kartais reikia ir tarpinių sričių, norint atkreipti dėmesį į socialinius suvaržymus (profesija, finansiniai sunkumai, teisių pripažinimas ir pan.), taip pat emociniai ir šeimos klausimai. Esant šioms aplinkybėms, svarbiausias vaidmuo tenka šeimos nariams ir pacientų draugijoms.

2.3

Taigi galima apsvarstyti, kokią naudą galėtų duoti pacientų draugijų ir medikų draugijų susitikimai.

2.3.1

Kartais skundžiamasi, kad nutrūkus tradiciškai suvokiamam gydytojo ir paciento ryšiui, prarandamas pasitikėjimas. Tačiau ši permaina veikiau rodo, kad pereinama nuo aklo pasitikėjimo prie pasitikėjimo, kuris atsiranda interaktyvaus asmens, jo aplinkos ir medicinos specialistų bendravimo metu.

3.1

Pacientų teisių įtvirtinimas yra žmogaus teisė ir juo siekiama ilgainiui užtikrinti jų autonomiją. Todėl tos teisės dažnai būna tarpusavyje susijusios. Europos pacientų teisių chartijoje įtvirtinta 14 teisių, kurioms EESRK pritaria.

3.2.1

Pacientų teisių įtvirtinimas yra žmogaus teisė ir juo siekiama ilgainiui užtikrinti jų autonomiją. Todėl tos teisės dažnai būna tarpusavyje susijusios. Europos pacientų teisių chartijoje, kurią 2002 m. parengė Active Citizenship Network, įtvirtinta 14 teisių, kurioms EESRK pritaria ir kurias pripažįsta.

3.2.1.1

Siekiant pagerinti gyventojų sveikatą didžiausia svarba tenka prevencijai. Todėl kuriant struktūras, turinčias atitinkamus tyrimų pajėgumus ir teikiančias tinkamas gydymo paslaugas, reikia tuo pat metu vystyti informavimo ir sąmoningumo ugdymo kampanijas.

3.2.2

Informavimas nėra savitikslis, tai veikiau priemonė siekti tikslo, kad ligonis iš anksto turėdamas informaciją galėtų laisvai apsispręsti. Todėl informacijos perteikimo būdai yra taip pat svarbūs kaip ir pati informacija. Jie paremti įvairiais informacijos šaltiniais, tarp jų ir internetu bei draugijų pagalbos telefonais, kur pacientai bendrauja su daugeliu specialistų, ir kiekvienas jų turi atlikti savo konkretų vaidmenį. Žodinis informacijos perdavimas turi didžiausią reikšmę. Gydytojas privalo reguliariai tikrinti, ar pacientas gauna informaciją ir ar jis patenkintas.

3.2.3

Be to ir nepriklausomai nuo paties paciento, informavimo procese reikia taip pat atsižvelgti ir į jį supančius žmones, ypač jei pacientas yra vaikas arba vyresnio amžiaus, nuo kitų priklausantis žmogus. Akivaizdu, kad paciento aplinkos informavimo lygis priklauso nuo paciento būklės ir jo gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus.

3.2.3.1

Kiekvieną pacientą reikia informuoti jo gimtąja kalba ir atsižvelgti į jo specifinius sutrikimus.

3.2.4

Gauti sutikimą galima tik iš anksto pateikus informaciją, o sutikimas prisiimti riziką turi būti pagrįstas. Paciento informavimas yra ir bus individualaus gydytojo-paciento ryšio rezultatas, kuriame svarbiausia yra paciento interesai ir gera savijauta.

3.2.5

Tokia galimybė gauti individualią informaciją yra neatsiejamas etapas, siekiant laipsniškai sumažinti pasitaikančią nelygybę, susijusią su sveikatos nusiskundimais, liga, gydymu, kartu pagerinti visų piliečių galimybes gauti sveikatos priežiūros sistemos paslaugas.

Duomenys apie paciento sveikatos būklę ir diagnostikos bei gydymo priemones, kartu apie jų rezultatus turėtų būti įrašyti į ligos istoriją. Galimybė susipažinti su ligos istorija — arba pačiam pacientui tiesiogiai arba tarpininkaujant jo pasirinktam gydytojui, priklausomai nuo jo pageidavimo — taip pat yra informavimo ir autonomijos dalis. Tačiau svarbu, kad suteikiant daugiau informacijos ir užtikrinant didesnį skaidrumą atitinkamomis teisinėmis taisyklėmis būtų užtikrinta, kad surinkti duomenys apie paciento sveikatą nebūtų naudojami kitam nei numatyta tikslui. Reikia dėti visas pastangas kad ypač budriai būtų saugomi elektroninėje laikmenoje laikomi ir kartais į kitas šalis siunčiami duomenys.

3.2.6

Informaciją apie sveikatos apsaugą reikia būtinai tobulinti, kad ji būtų suprantamesnė ir skaidresnė. Pacientai, susidūrę su daugybe veikėjų, gali pasijusti labiau nepriklausomi arba priešingai — tapti visiškai priklausomi nuo juos gydančio gydytojo, nelygu, kiek jie turi žinių ir ką jie išmano apie sveikatos apsaugos sistemą. Atsiranda pavojus, kad naudotojai gali kelti nepagrįstus reikalavimus.

3.3.1

Šiuo atveju svarbu įtvirtinti paciento teisę dalyvauti priimant su juo susijusius sprendimus. Tai nereiškia, kad gydytojo atsakomybė perkeliama ligoniui, bet norima atkreipti dėmesį į jų tarpusavio bendravimą ir siekti jų bendradarbiavimo, turint bendrą tikslą — gydymą, kiekvienam iš jų paliekant jo užduotis kartu su visomis teisėmis ir atsakomybe.

3.3.1.1

Paciento, iš anksto gavusio informaciją, sutikimas automatiškai netaikytinas visoms būsimoms medicininėms procedūroms. Todėl prieš atliekant rimtesnes medicinines intervencijas arba operacijas reikia gauti paciento sutikimą.

Paciento, kuris iš anksto supažindintas su informacija, sutikimas turi būti aiškus, t. y. jis turi būti objektyviai išsakytas. Gavęs atitinkamą informaciją, pacientas gali sutikti su jam siūlomu gydymo būdu arba jį atmesti.

Jei persodinami gyvo donoro organai, reikia ypač atkreipti dėmesį į galimus pavojus.

3.3.1.2

Kalbant apie naujų gydymo metodų išbandymą, turi būti taikomi tie patys principai kaip ir norint gauti ligonio sutikimą tiek gydymui, tiek ir tyrimams atlikti: svarbu, kad būtų gerbiama paciento laisvė ir principai būtų nukreipti į vieną tikslą — abipusę atsakomybę ir tarpusavio pasitikėjimą.

3.3.1.3

Atliekant klinikinius tyrimus tiek sveikiems, tiek ir kitiems asmenims, būtina speciali pedagogika. Ji turi tiksliai atitikti nustatytus kriterijus ir gali būti įgyvendinama tik, jei yra patvirtintas paciento noras bendradarbiauti, prie kurio pridedamas visiško suinteresuoto asmens sutikimo liudijimas.

3.3.1.4

Esant skubiems atvejams, galimos tam tikros išimtys, t. y. daroma prielaida, kad pacientas sutiktų ir tai patvirtins tik vėliau atgavęs sąmonę.

3.3.1.5

Pacientui turi būti suteikta galimybė paskirti asmenį, kuris jam galėtų atstovauti, jei jis vėliau nesugebėtų išsakyti savo norų.

3.3.1.6

Galima atsiklausti sergančių vaikų arba sąmonę atgavusių ar galinčių priimti sprendimus nepilnamečių pacientų dėl jų nereikšmingo gydymo, kadangi tokie veiksmai padeda nuo vaikystės mokyti sveikatingumo, be to, vėliau nedramatizuojamos tam tikros situacijos ir galima geriau bendrauti su jaunaisiais pacientais.

3.4.1

Ši apibrėžtis apima teisę į privatumą, skausmo gydymą, teisę į orumo nežeminančią mirtį, kūno neliečiamumą ir nediskriminavimą.

3.4.1.1

Kiekvienas pilietis turi teisę į informacijos, susijusios su jo sveikatos būkle, diagnoze ir gydymu, slaptumą, taip pat turi būti gerbiamas jo privatumas atliekant tyrimus, vykstant konsultacijoms, gydymui bei atliekant chirurgines operacijas. Ši pagrindinė teisė numato, kad su pacientu reikia elgtis pagarbiai, jis neturi kęsti žeminančių medicinos darbuotojų pastabų ir poelgių.

3.4.1.2

Liga, negalia ir priklausomybė nuo kitų silpnina žmogų, ir kuo labiau jis jaučiasi bejėgis, tuo mažiau jis įstengia reikalauti, kad jam būtų rodoma bent minimali pagarba. Todėl medicinos specialistų uždavinys — būti dėmesingesniems, nes ligoniai dėl savo ligos ir (arba) negalios yra ypač pažeidžiami.

3.4.1.3

Gerbti žmogų reiškia skirti laiko konsultuoti pacientą, jį išklausyti, kartu išaiškinti jam diagnozę ir gydymą — tai pasakytina tiek apie ambulatorinį, tiek apie stacionarinį gydymą. Šios laiko „investicijos“ padeda sustiprinti gydymo sąjungą ir laimėti laiko kitur. Neskubėti šiuo atveju reiškia būti rūpestingam.

3.4.1.4

Tai pirmiausia taikytina žmonėms, kuriems ir taip trūksta socialinio pripažinimo: vyresnio amžiaus, nepalankioje socialinėje padėtyje esantys, fizinę, psichologinę ar protinę negalią turintys žmonės ir pan.

3.4.1.5

Dar apdairiau reikia elgtis nepagydomų ligų atvejais arba esant labai sunkiam gydymui. Kad pagarba žmogui ir jo teisė numirti oriai būtų įgyvendinta, būtina visiems sudaryti galimybę pasinaudoti paliatyvine slauga, kuri skausmą daro pakeliamą ir garantuoja kiek geresnę gyvenimo kokybę, paciento teisė gerbti jo sprendimus turi būti garantuota iki jo gyvenimo pabaigos. Tam reikia numatyti, be kitų dalykų, patikėtinio paskyrimą, norint užtikrinti pacientui galimybę išsakyti savo valią.

3.4.1.6

Skausmo palengvinimas taikant veiksmingas priemones, galimybė pasinaudoti specializuotomis struktūromis, medicinos specialistų informavimas ir mokymas, kartu pacientų ir jų aplinkos informavimas, turi būti toliau gerinamas, nes tai reiškia pagarbą asmens teisei į medicinos pagalbą, skirtą skausmui malšinti.

3.4.1.7

Pagarba žmogui nesibaigia su jo mirtimi. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai pacientas miršta ligoninėje, tiek jo artimieji, tiek medicinos personalas, kuris rūpinosi juo iki jo gyvenimo pabaigos, gaus psichologinę pagalbą ir mirusiojo valia bus itin gerbiama.

3.5

Siekiant įgyvendinti visuomenės sveikatos iniciatyvas, būtina įteisinti kai kurias kitas atskiras teises; tam būtinas dabartinės sistemos, atsakas.

3.5.1

Teisė visiems gauti medicinos priežiūros paslaugas reiškia ne tik galimybę turėti teises ir socialinę apsaugą, bet ir tiesiogiai gauti visas paslaugas ir naudotis medicinos personalo paslaugomis nepatiriant diskriminacijos dėl asmens socialinės ir ekonominės padėties; kalbama ne apie sveikatos priežiūros paslaugų rinkos atvėrimą, bet apie kryptingą visuomenės sveikatos politiką, nors šios teisės konkretus įgyvendinimas įvairiose šalyse gerokai skiriasi priklausomai nuo atsakomybės pasidalijimo ir finansavimo būdų.

3.5.2

Teisė į sveikatos priežiūros paslaugų kokybę: kiekvienas žmogus, priklausomai nuo sveikatos būklės, turi teisę į optimalų gydymą, geriausias gydymo galimybes ir vaistus, atsižvelgiant į išlaidų ir naudos santykį (parama generinių vaistų gamybai). Teisė į sveikatos priežiūros paslaugų kokybę apima teisę į profilaktinius patikrinimus ir medicininį švietimą, o tai reikalauja išteklių (finansinių ir kitų) investicijų; būtina prielaida yra tinkamai parengtas medicinos personalas ir pakankamas jo skaičius.

3.5.3

Teisė į prevenciją ir saugią sveikatos priežiūrą: piliečiai nori tokios sveikatos priežiūros sistemos, kuri būtų kuriama atsižvelgiant į žmogaus poreikius ir jam naudinga. Jie nori geriau suprasti siūlomas gydymo strategijas, dalyvauti imantis individualių ir kolektyvinių prevencijos priemonių ir stebėti, kad visuomenės padarytas pasirinkimas, elgsena ir vartojimas nedarytų žalos sveikatai.

4.1

Šių teisų įtvirtinimas ir įgyvendinimas yra daugelio medicinos specialistų, pacientų, sveikatos politikos sprendimus priimančių politikų ir vartotojų asociacijų uždavinys. Todėl reikia kuo skubiau įveikti priešiškumą, kylantį tarp vienų grupių teisių, o kitų — pareigų. Pagarba pacientų teisėms lemia, kad medicinos personalas pasidalija pareigas ir atsakomybę po lygiai.

4.1.1

Kadangi gydytojai neprivalo patys vieni priimti žmogaus ateitį lemiančių sprendimų, tai jiems nereikia vieniems prisiimti neribotos atsakomybės.

4.2

Bendram labui, prisiimant kolektyvinę atsakomybę reikia padėti medicinos specialistams rasti atsakymus įgyvendinant šiuos lūkesčius:

5.1

Atskirų teisių įgyvendinimo efektyvumas labai priklausys nuo to, kokie bus kolektyviniai atsakymai, siekiant paremti šią iniciatyvą. Todėl būtina siekti įgyvendinti sveikatos demokratiją, o tai susiję su kolektyviniu naudotojų įtraukimuir jų interesų atstovavimu įvairiais sistemos lygiais.

5.2

Pacientų teisės yra tik viena žmogaus teisių išraiškos formų, tačiau jokiu būdu tai nėra atskira teisių kategorija. Jose kalbama apie tai, kad nė vienas pacientas nenori, kad su juo būtų elgiamasi kitaip nei su kitais visuomenės nariais, juo labiau nenori atsidurti visuomenės pakraštyje.

5.2.1

Reikia pripažinti, kad sveikatos priežiūros sistemos naudotojai savo pojūčius, susijusius su gydymu, vis dažniau išreiškia remdamiesi savo patirtimi; tai galima paaiškinti tuo, kad jie gauna vis daugiau informacijos.

5.3

Todėl vertėtų iš naujo apgalvoti paciento vietą su juo susijusių sprendimų sistemoje, kuri jam yra svarbi siekiant metodų skaidrumo ir gerbiant asmens privatumą.

5.4

Nesiekiama teisiškai apibrėžtos vartotojiškos elgsenos, tačiau norima pripažinti, jog pacientas yra pakankamai brandus, kad galėtų dalyvauti priimant su juos susijusius sprendimus laikantis reikalavimo gerbti jo teises.

5.5

Suteikti naudotojams ir jų atstovams galimybę būti išklausytiems yra juo labiau būtina, kadangi su sveikata susiję klausimai apima ir kitas sritis, pvz. gamybos metodai, gyvenimo būdas, darbo sąlygos, aplinkos apsauga ir kt. Tai apima socialinius, ekonominius ir etinius sprendimus, kurie nėra vien medicinos specialistų atsakomybės sritis.