–

Banco Cetelem SA, atstovaujamos abogados D. Sarmiento Ramírez‑Escudero ir C. Vendrell Cervantes,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz, I. Rubene ir N. Ruiz García,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Sąjungos teisinės viršenybės ir teisinio saugumo principų, SESV 120 straipsnio ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 4 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant vartotojos Casilda ir Banco Cetelem SA ginčą dėl atnaujinamojo kredito, kurį Banco Cetelem suteikė šiai vartotojai ir kurio palūkanų norma yra lupikiška, sutarties.

3

Direktyvos 93/13 4 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

4

Šios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias [griežtesnes] Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

5

2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 22 straipsnyje „Suderinimas ir šios direktyvos privalomas pobūdis“ nurodyta:

„1.   Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai negalėtų atsisakyti teisių, kurias jiems suteikia šią direktyvą įgyvendinančių arba atitinkančių nacionalinės teisės aktų nuostatos.

3.   Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nuostatų, kurias jos priima įgyvendindamos šią direktyvą, laikymosi negalėtų būti išvengiama dėl to, kaip suformuluojamos atitinkamų sutarčių nuostatos, visų pirma dėl išmokamų lėšų arba kredito sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, įtraukimo į kredito sutartis, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti jos taikymo.

<…>“

6

Pagal Código Civil (Civilinis kodeksas) 1255 straipsnį „sutarties šalys gali savo nuožiūra sudaryti sandorius, nustatyti sąlygas ir išlygas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, moralei ar viešajai tvarkai“.

7

1908 m. liepos 23 d.Ley sobre nulidad de los contratos de préstamos usurarios (Įstatymas dėl lupikiškų paskolos sutarčių negaliojimo; BOE, Nr. 206, 1908 m. liepos 24 d.; toliau – Įstatymas dėl lupikavimo) 1 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta:

„Paskolos sutartis yra negaliojanti, jeigu joje nustatyta palūkanų norma yra gerokai didesnė nei įprasta piniginė palūkanų norma ir akivaizdžiai neproporcinga konkretaus atvejo aplinkybėms arba tokiomis sąlygomis, dėl kurių sutartis tampa nesąžininga, ir yra pagrindo manyti, kad paskolos gavėjas su ja sutiko dėl savo sunkios padėties, patirties trūkumo ar ribotų protinių gebėjimų.“

8

2007 m. lapkričio 16 d. Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos ir kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija, patvirtinto Real Decreto Legislativo 1/2007, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios (Karaliaus įstatyminis dekretas 1/2007 dėl Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos ir kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija; BOE, Nr. 287, 2007 m. lapkričio 30 d.; toliau – LGDCU), 80 straipsnio, susijusio su „Sąlygoms, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, keliamais reikalavimais“, c punkte kaip vienas iš šių reikalavimų nurodytas reikalavimas „atitikti sąžiningumo reikalavimą ir išlaikyti subalansuotą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, o tai bet kuriuo reiškia, kad nesąžiningos sąlygos negali būti nustatytos“.

9

LGDCU 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nesąžiningomis sąlygomis laikomos visos nuostatos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, ir visi veiksmai, dėl kurių nebuvo gautas aiškus sutikimas ir dėl kurių, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, atsiranda ryškus iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo ir naudotojo nenaudai.“

10

2011 m. balandžio 8 d. ieškovė pagrindinėje byloje, vartotoja, su Banco Cetelem sudarė atnaujinamojo (angl. revolving) vartojimo kredito sutartį, kurioje buvo numatyta 23,14 % bendros kredito kainos metinė norma (toliau – BKKMN) ir su kuria buvo susietas kredito kortelės išdavimas (toliau – nagrinėjama kredito sutartis).

11

Ši vartotoja pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Juzgado de Primera Instancia no 4 de Castelló de la Plana (Kasteljon de la Plana pirmosios instancijos teismas Nr. 4, Ispanija), jame prašė pripažinti nagrinėjamą kredito sutartį negaliojančia, nes, pirmiausia, ją sudarant trūko skaidrumo ir informacijos, kiek joje nustatyta 23,14 % BKKMN, ir subsidiariai – ši palūkanų norma turi būti laikoma lupikiška. Šiuo ieškiniu taip pat prašoma nurodyti Banco Cetelem jai grąžinti jau sumokėtas palūkanas, nes ieškovė pagrindinėje byloje turi grąžinti tik paskolintą kapitalą.

12

Banco Cetelem ginčija skaidrumo trūkumą ir nagrinėjamos kredito sutarties lupikišką pobūdį. Šiuo tikslu jis, be kita ko, remiasi 2020 m. kovo 4 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) sprendimu Nr. 149/2020 (ES:TS:2020:600) dėl Įstatymo dėl lupikavimo išaiškinimo. Iš šio sprendimo matyti, kad nagrinėjamoje kredito sutartyje nustatyta palūkanų norma negali būti laikoma lupikiška. Iš tiesų iš to sprendimo matyti, kad siekiant nustatyti, ar palūkanų norma yra tokio pobūdžio, reikia remtis Ispanijos nacionalinio banko oficialiojoje statistikoje skelbiama vidutine palūkanų norma, taikoma kategorijai, prie kurios priskiriamas nagrinėjamas sandoris. Šiuo atveju nagrinėjamoje kredito sutartyje nurodyta 23,14 % BKKMN yra mažesnė už vidutinę palūkanų normą, paprastai taikomą šios kategorijos sutartims, t. y. atnaujinamojo kredito sutartims.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl 2015 m. lapkričio 25 d. ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo Nr. 628/2015 (ES:TS:2015:4810) ir 2020 m. kovo 4 d. to teismo sprendimo Nr. 149/2020 (ES:TS:2020:600) suderinamumo su Sąjungos teisės viršenybės bei teisinio saugumo principais ir direktyvomis 93/13 ir 2008/48.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šiuose Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendimuose įtvirtintais principais ne tik iškraipoma sąvoka „lupikavimas“, nes jais pašalinamas subjektyvusis aspektas, t. y. vartotojo pažeidžiamos padėties vertinimas, bet jie taip pat nesuderinami su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi, nes leidžia nustatyti vartojimo kredito kainą ar net išlaidas arba vykdyti jų teisminę kontrolę, nesant teisinio pagrindo ir peržengiant sutarties pripažinimo negaliojančia dėl lupikiško pobūdžio ribas. Todėl tam teismui kilo klausimas, ar vadovaudamasis Sąjungos teisės viršenybės principu jis turi netaikyti šios Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos, spręsdamas nagrinėjamą ginčą.

15

Be to, kadangi 2020 m. kovo 4 d. Sprendime Nr. 149/2020 (ES:TS:2020:600) Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad teismas gali nagrinėti sutarties sąlygos, kuria nustatyta palūkanų norma, nesąžiningumą, tik jei vartotojas dėl to pateikė prašymą, ši jurisprudencija taip pat nesuderinama su iš Direktyvos 93/13 kylančia teismo pareiga ex officio patikrinti vartojimo kredito sutarties sąlygos sąžiningumą.

16

Galiausiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tame sprendime Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) apribojo nacionalinio teismo diskreciją vertinti galimą vartojimo kredito sutarties lupikišką pobūdį, kai šiuo tikslu nustatė kriterijus, kurie nėra nei objektyvūs, nei tikslūs, ir, kaip matyti iš prieštaringos nacionalinių teismų jurisprudencijos, taip pažeidė teisinio saugumo principą. Šis teisinis nesaugumas nesuderinamas su vartojimo kreditų vidaus rinkos veiksmingo veikimo tikslu, kurio siekiama Direktyva 2008/48 ir SESV 120 straipsniu.

17

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 4 de Castelló de la Plana (Kasteljon de la Plana pirmosios instancijos teismas Nr. 4) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė, kad ši byla būtų nagrinėjama taikant prejudicinio sprendimo priėmimo pagreitinta tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje. Grįsdamas tai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad iškelti klausimai turi didelį poveikį dabartinei vartojimo kredito rinkos padėčiai.

19

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta.

20

Šiuo aspektu dėl to, kad šioje byloje keliami klausimai gali būti susiję su dideliu asmenų skaičiumi ir jų teisiniais santykiais, reikia priminti, kad šioje nuostatoje numatyta pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, skirta reaguoti į ypatingą nepaprastąją padėtį (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Veridos, C‑669/20, EU:C:2022:684, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21

Vien tai, kad yra daug asmenų ar teisinių situacijų, kuriuos gali paveikti sprendimas, nacionalinio teismo turimas priimti po kreipimosi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, savaime negali būti išimtinė aplinkybė, kuri galėtų pateisinti pagreitintos procedūros taikymą (2022 m. kovo 3 d. Sprendimo Presidenza del Consiglio dei Ministri ir kt. (Gydytojai rezidentai), C‑590/20, EU:C:2022:150, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Šiomis aplinkybėmis, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, 2021 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šį prašymą.

23

2022 m. rugpjūčio 1 d. raštu Banco Cetelem informavo Teisingumo Teismą (ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus), kad, viena vertus, 2021 m. balandžio 29 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pateiktas sutikimo dokumentas, kuriuo Banco Cetelem pripažino visus ieškovės pagrindinėje byloje reikalavimus. Kita vertus, Banco Cetelem nurodė, kad pagrindinės bylos šalys sudarė taikos sutartį, pagal kurią ieškovė pagrindinėje byloje atsisako visų reikalavimų už tai, kad Banco Cetelem sumokėtų reikalaujamą sumą. Prie šio rašto buvo pridėta prašymo patvirtinti šią taikos sutartį, 2021 m. gegužės 10 d. pateikto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kopija ir 2021 m. gegužės 12 d. sutartos sumos sumokėjimą patvirtinančio dokumento kopija.

24

Pagal minėtą taikos sutartį nagrinėjama kredito sutartis nutraukiama ir kiekviena šalis pareiškia, kad nebeturi reikalavimų viena kitai.

25

Teisingumo Teismui paklausus, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dar reikia atsakymo į prejudicinius klausimus ginčui pagrindinėje byloje išspręsti, 2022 m. rugpjūčio 31 d. atsakyme tas teismas nurodė, kad 2021 m. gegužės 7 d., nepaisydamas sutikimo dokumento, nusprendė, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą neturi būti atsiimtas, nes jis grindžiamas aiškiu bendruoju interesu. Be to, 2021 m. gegužės 11 d. jis nusprendė, kad prašymas patvirtinti taikos sutartį negali būti tenkinamas, nes sustabdytas bylos nagrinėjamas, kol Teisingumo Teismas priims prejudicinį sprendimą.

26

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną jų nagrinėjamiems ginčams išspręsti (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas).

28

Be to, pagal Procedūros reglamento 100 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas gali bet kada konstatuoti, kad nebetenkinamos jo jurisdikciją apibrėžiančios sąlygos.

29

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, iš 2022 m. rugpjūčio 1 d.Banco Cetelem atsiųsto rašto matyti, kad pagrindinės bylos šalys sudarė taikos sutartį, pagal kurią ieškovė pagrindinėje byloje už Banco Cetelem sumokėtą sumą atsisakė visų reikalavimų, kylančių iš nagrinėjamos kredito sutarties. Kaip matyti iš 2022 m. rugpjūčio 31 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo rašto ir prie jo pridėtų dokumentų, tas teismas patvirtino, kad buvo sudaryta taikos sutartis.

30

Kita vertus, reikia konstatuoti, kad 2022 m. rugpjūčio 31 d. rašte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad nenori atsiimti šio prašymo, nes jo klausimai susiję su bendruoju interesu. Jo nuomone, atsakymai galėtų padėti panaikinti dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos susidariusią teisinio netikrumo situaciją ir galėtų būti svarbūs sprendžiant daugelį panašių, be kita ko, jame nagrinėjamų ginčų.

31

Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą. Taigi, jeigu paaiškėja, kad pateikti klausimai akivaizdžiai nebėra reikšmingi ginčui išspręsti, Teisingumo Teismas turi konstatuoti pagrindo sprendimui priimti nebuvimą (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 70 punktas).

32

Kalbant konkrečiai, kadangi iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir struktūros matyti, jog procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo grindžiamas prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tikrųjų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turi padaryti išvadą, kad nėra pagrindo priimti sprendimą, jei ginčas pagrindinėje byloje neteko dalyko (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 12 d. Sprendimo Djabali, C‑314/96, EU:C:1998:104, 21 bei 22 punktus ir 2019 m. spalio 1 d. Nutarties YX (Nuosprendžio perdavimas nuteistojo pilietybės valstybei narei), C‑495/18, EU:C:2019:808, 19 ir 24–26 punktus).

33

Šiuo atveju, net jei ginčas pagrindinėje byloje formaliai vis dar yra nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, nes jis nusprendė sustabdyti to ginčo nagrinėjimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš Teisingumo Teismo turimos informacijos matyti, kad pagrindinės bylos šalys sudarė taikos sutartį, kuri buvo įvykdyta, ir kad jos kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydamos patvirtinti šią sutartį, kuria užbaigiamas jų ginčas. Darytina išvada, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus būtų nenaudingas šiam teismui sprendžiant šį ginčą, kuris neteko dalyko.

34

Šiomis aplinkybėmis nėra pagrindo priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

35

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Nėra pagrindo priimti sprendimą dėl Juzgado de Primera Instancia no 4 de Castelló de la Plana (Kasteljon de la Plana pirmosios instancijos teismas Nr. 4, Ispanija) 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą.