1

Atitinkamais apeliaciniais skundais, pirma, Scandlines Danmark ApS ir Scandlines Deutschland GmbH ir, antra, Stena Line Scandanavia AB prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland / Komisija (T‑630/15, EU:T:2018:942, toliau – pirmasis skundžiamas sprendimas), kiek jis susijęs su pirmosiomis apeliantėmis, ir 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Stena Line Scandinavia / Komisija (T‑631/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:944, toliau – antrasis skundžiamas sprendimas), kiek jis susijęs su antrąja apeliante (toliau kartu – skundžiami sprendimai); skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas panaikino 2015 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimą C(2015) 5023 final, susijusį su valstybės pagalba SA.39078 (2014/N) (Danija) dėl Fėmarno juostos fiksuotos jungties finansavimo (OL C 325, 2015, p. 5) (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek Europos Komisija nusprendė neteikti prieštaravimų dėl Danijos Karalystės priemonių, suteiktų Femern A/S ir skirtų Fėmarno juostos fiksuotos jungties planavimui, statybai ir eksploatavimui.

2

Priešpriešiniais apeliaciniais skundais Komisija prašo panaikinti skundžiamus sprendimus tiek, kiek jais priimtina buvo pripažinta Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland bei Stena Line Scandinavia pareikštų ieškinių dalis, susijusi su Danijos Karalystės priemonėmis, suteiktomis Femern Landanlæg ir skirtomis Danijos geležinkelių ir kelių vidaus jungčių planavimui, statybai ir eksploatavimui.

3

Pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 1 straipsnio h punktą „suinteresuotoji šalis“ – tai, be kita ko, kiekviena įmonė arba įmonių asociacija, kurios interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, ypač pagalbos gavėjas, konkuruojančios įmonės ir prekybinės asociacijos.

4

Šio reglamento 4 straipsnio 1–4 dalyse numatyta:

„1.   Komisija iš karto patikrina gautą pranešimą. Nepažeisdama 8 straipsnio, Komisija priima sprendimą pagal 2, 3 arba 4 dalis.

2.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisija nustato, kad pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, ji savo išvadą pateikia priimtame sprendime.

3.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai nekyla jokių abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su [vidaus] rinka, tiek kiek minėtoji priemonė priskiriama [SESV 107] straipsnio 1 dalies taikymo sričiai, Komisija nusprendžia, kad minėtoji priemonė atitinka [vidaus] rinką (toliau – sprendimas nepateikti prieštaravimų). Šiame sprendime nurodoma išimtis, kuri buvo taikyta pagal Sutartį.

4.   Jeigu po pirminio patikrinimo Komisijai kyla abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su [vidaus] rinka, ji nusprendžia pradėti bylos procesą pagal [SESV 108] straipsnio 2 dalį (toliau – sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą).“

5

2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamente (ES) 2015/1589, nustatančiame išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), kuriuo nuo 2015 m. spalio 14 d. panaikintas Reglamentas Nr. 659/1999, numatytos tokios pačios nuostatos, kokios nurodytos pirmesniame punkte.

6

Ginčo dalykas – Fėmarno sąsiaurio jungties tarp Danijos ir Vokietijos, į šiaurę nuo Liubeko (Vokietija), projekto (toliau – projektas) finansavimas. Projektas apima, pirma, povandeninio tunelio tarp Danijos Lolando saloje esančio Riodbiu miesto ir Putgardeno vietovės Vokietijos Fėmarno saloje statybą (šio tunelio ilgis yra apie 19 km ir jame bus įrengtos elektrifikuoto geležinkelio linijos bei greitkelis (toliau – fiksuota jungtis)) ir, antra, esamų Danijos geležinkelių ir kelių vidaus jungčių, be kita ko, esamos maždaug 120 km ilgio geležinkelio jungties tarp Ringstedo (Danija) ir Riodbiu miestų, išplėtimą ir patobulinimą. Projektas buvo patvirtintas 2008 m. rugsėjo 3 d. pasirašyta ir 2009 m. ratifikuota Danijos Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi.

7

Bendros numatomos projekto sąnaudos, atitinkančios fiksuotąsias 2014 m. kainas, yra 64,4 mlrd. Danijos kronų (DKK) (maždaug 8,7 mlrd. EUR), iš kurių 54,9 mlrd. DKK (apie 7,4 mlrd. EUR) skirta fiksuotos jungties planavimui ir statybai, o 9,5 mlrd. DKK (apie 1,3 mlrd. EUR) – Danijos kelių ir geležinkelių vidaus jungčių patobulinimo planavimui ir statybai.

8

Pagal minėtą tarptautinį susitarimą, pasirašytą 2008 m. rugsėjo 3 d., ir 2015 m. gegužės 4 d.Lov nr. 575 om anlæg og drift af en fast forbindelse over Femern Bælt med tilhørende landanlæg i Danmark (Įstatymas Nr. 575 dėl Fėmarno sąsiaurio fiksuotos jungties ir Danijos vidaus jungčių statybos ir valdymo) vykdyti projektą buvo pavesta dviem Danijos valstybės įmonėms. Pirmoji – Femern A/S, įsteigta 2005 m., atsakinga už fiksuotos jungties finansavimą, statybą ir eksploatavimą. Antroji – Femern Landanlæg A/S, įsteigta 2009 m., atsakinga už Danijos kelių ir geležinkelio vidaus jungčių finansavimą, statybą ir eksploatavimą. Femern Landanlæg yra Danijos valstybei priklausančios bendrovės Sund & Bælt Holding A/S patronuojamoji bendrovė. Įsteigus Femern Landanlæg, Femern tapo jos patronuojamąja bendrove.

9

Nagrinėjamų geležinkelio jungčių nuosavybės teisę dalysis Banedanmark (20 %), Danijos nacionalinės geležinkelių infrastruktūros viešasis valdytojas, ir Femern Landanlæg (80 %).

10

Projektą finansuoja Femern ir Femern Landanlæg, gaudamos paskolas tarptautinėse finansų rinkose, užtikrintas Danijos valstybės garantija arba papildomomis Danijos nacionalinio banko paskolomis. Tačiau šios bendrovės negalės gauti paskolų kitai veiklai, išskyrus fiksuotosios Danijos kelių ir geležinkelio vidaus jungties finansavimą, planavimą, statybą ir eksploatavimą. Šios dvi įmonės taip pat gavo Danijos valstybės kapitalo injekciją.

11

Femern rinks fiksuotosios jungties naudotojų mokesčius savo paskolai grąžinti ir mokės dividendus Femern Landanlæg, kuriuos ši panaudos savo paskolai grąžinti.

12

Femern Landanlæg gaus 80 % naudojimo mokesčių, kuriuos geležinkelių operatoriai mokės Banedanmark už naudojimąsi geležinkelių jungtimis proporcingai šios infrastruktūros nuosavybės teisių paskirstymui tarp Femern Landanlæg ir šio infrastruktūros valdytojo.

13

Banedanmark prisiims visas išlaidas, susijusias su Danijos geležinkelio vidaus jungčių eksploatavimu, o išlaidos, susijusios su jų priežiūra, bus padalytos Femern Landanlæg ir Banedanmark proporcingai jų turimoms nuosavybės teisių dalims.

14

Prieš projektą vyko planavimo etapas, apie kurio finansavimą Danijos valdžios institucijos pranešė Komisijai.

15

2009 m. liepos 13 d. sprendimu dėl valstybės pagalbos N 157/2009 – Fėmarno juostos fiksuotos geležinkelio jungties planavimo etapo finansavimas (OL C 202, 2009, p. 2) Komisija padarė išvadą, pirma, kad priemonės, susijusios su projekto planavimo finansavimu, gali būti nelaikomos valstybės pagalba ir, antra, kad jos bet kuriuo atveju yra suderinamos su vidaus rinka. Taigi ji nusprendė neteikti prieštaravimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 ir 3 dalis.

16

2014 m. gruodžio 22 d. Danijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie projekto viešojo finansavimo tvarką, kurią sudaro įnašai į abiejų įmonių įstatinį kapitalą, taip pat valstybės garantijos ir paskolos.

17

Komisija patvirtino šias priemones ginčijamu sprendimu. Ji, be kita ko, manė, kad Femern Landanlæg suteiktos Danijos geležinkelio vidaus jungčių viešosios finansavimo priemonės nėra valstybės pagalba, nes šios priemonės neiškraipo konkurencijos, kadangi nėra konkurencijos „dėl“ nacionalinio geležinkelių tinklo valdymo ir eksploatavimo rinkos, ir kad šiai įmonei priklausančios geležinkelio jungtys būtų Banedanmark patobulintos ir eksploatuojamos tokiomis pat sąlygomis kaip ir kitos Danijos nacionalinio geležinkelių tinklo atkarpos.

18

Komisija taip pat nusprendė, kad šios priemonės negali daryti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai, nes nagrinėjamas geležinkelių tinklas yra eksploatuojamas ir valdomas atskiroje ir geografiškai uždaroje nacionalinėje rinkoje, kuri nėra atvira konkurencijai.

19

Dėl Femern suteiktų priemonių, skirtų fiksuotai jungčiai finansuoti, Komisija nurodė, kad, jei šios priemonės turėtų būti laikomos valstybės pagalba, jos bet kuriuo atveju būtų suderinamos su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.

20

2015 m. lapkričio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

21

Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. balandžio 6 d., Danijos Karalystė paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2016 m. birželio 29 d. nutartimi Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą ir patenkino apeliančių prašymą užtikrinti konfidencialumą Danijos Karalystės atžvilgiu.

22

Dokumentais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. balandžio 7 d., Föreningen Svensk Sjöfart (toliau – FSS), Švedijoje įsteigta laivų savininkų asociacija, ir Naturschutzbund Deutschland (NABU) eV, Vokietijoje įsteigta aplinkos apsaugos organizacija, paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti apeliančių reikalavimų. 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą ir patenkino apeliančių prašymą užtikrinti konfidencialumą FSS ir NABU atžvilgiu.

23

Pirmuoju skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija nusprendė neteikti prieštaravimų dėl priemonių, kurias Danijos Karalystė suteikė Femern ir kurios buvo skirtos fiksuotos jungties planavimui, statybai ir eksploatavimui, ir atmetė likusią ieškinio dalį.

24

2015 m. lapkričio 11 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Stena Line Scandinavia ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

25

Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. balandžio 6 d., Danijos Karalystė paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2016 m. birželio 29 d. nutartimi Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.

26

Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. balandžio 7 d., FSS prašė leisti įstoti į bylą palaikyti apeliantės reikalavimų. 2016 m. lapkričio 30 d. nutartimi Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą.

27

Antruoju skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija nusprendė neteikti prieštaravimų dėl priemonių, kurias Danijos Karalystė suteikė Femern ir kurios buvo skirtos fiksuotos jungties planavimui, statybai ir eksploatavimui, remdamasis motyvais, identiškais nurodytiesiems pirmajame skundžiamame sprendime, išskyrus antrojo skundžiamo sprendimo 162–165 punktuose pateiktus papildomus patikslinimus. Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė.

28

2019 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland / Komisija (C‑174/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:1096) Rederi Nordö-Link AB, Trelleborg Hamn AB ir Aktionsbündnis gegen eine feste Fehmarnbeltquerung eV (toliau – Aktionsbündnis) buvo leista įstoti į bylą palaikyti Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland reikalavimų.

29

2019 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Stena Line Scandinavia / Komisija (C‑175/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:1095) Rederi Nordö-Link, Trelleborg Hamn ir Aktionsbündnis buvo leista įstoti į bylą palaikyti Stena Line Scandinavia reikalavimų.

30

2020 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑174/19 P ir C‑175/19 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

31

Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland Teisingumo Teismo prašo:

32

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

33

Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti pagrindinį apeliacinį skundą ir patenkinti priešpriešinį apeliacinį skundą.

34

FSS Teisingumo Teismo prašo:

35

NABU Teisingumo Teismo prašo:

36

Rederi Nordö-Link, Trelleborg Hamn ir Aktionsbündnis Teisingumo Teismo prašo:

37

Stena Line Scandinavia Teisingumo Teismo prašo:

38

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

39

Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti pagrindinį apeliacinį skundą ir patenkinti Komisijos priešpriešinį apeliacinį skundą.

40

FSS Teisingumo Teismo prašo:

41

Rederi Nordö-Link, Trelleborg Hamn ir Aktionsbündnis Teisingumo Teismo prašo:

42

Byloje C‑174/19 P Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland savo apeliacinį skundą grindžia septyniais pagrindais. Apeliacinio skundo pirmasis ir antrasis pagrindai pateikti dėl Bendrojo Teismo vertinimo, susijusio su projekto dalies dėl Danijos geležinkelio vidaus jungčių finansavimu, o kiti pagrindai – dėl Bendrojo Teismo vertinimo, susijusio su fiksuotos jungties finansavimu. Byloje C‑175/19 P Stena Line Scandinavia savo apeliacinį skundą grindžia šešiais pagrindais, iš esmės tapačiais pirmiesiems šešiems apeliančių byloje C‑174/19 P pateiktiems pagrindams.

43

Komisija ir Danijos Karalystė visų pirma remiasi apeliančių nurodytų trečiojo–šeštojo pagrindų, grindžiamų teisės klaidomis, kurias Bendrasis Teismas tariamai padarė, kiek tai susiję su skatinamuoju poveikiu, Danijos vidaus jungčių išlaidų tinkamumu ir konkurencijos iškraipymu, atsiradusiu dėl Femern suteiktų priemonių, nepriimtinumu. Jos remiasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalimi ir su šia nuostata susijusia jurisprudencija, teigdamos, kad šie pagrindai yra nepriimtini, nes jie pateikti dėl skundžiamų sprendimų motyvų, o ne dėl rezoliucinės dalies.

44

Apeliantės tvirtina, kad jos yra suinteresuotos pareikšti ieškinį ir kad šie pagrindai yra priimtini, be kita ko, dėl to, kad jie leidžia išvengti situacijos, kurioje skundžiamų sprendimų motyvai, kurie yra ginčijami, įgytų res judicata galią. NABU ir FSS iš esmės pritaria apeliančių argumentams.

45

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį apeliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje.

46

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas panaikino ginčijamo sprendimo motyvus, susijusius su bendrovei Femern suteiktomis priemonėmis, skirtomis fiksuotai jungčiai.

47

Apeliacinio skundo trečiajame–šeštajame pagrinduose apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, vertindamas šių priemonių skatinamąjį poveikį, Danijos vidaus jungčių išlaidų tinkamumą ir dėl minėtų priemonių atsiradusį konkurencijos iškraipymą.

48

Taigi reikia konstatuoti, kad šiais pagrindais apeliantės siekia užginčyti ne skundžiamų sprendimų rezoliucinę dalį, o jų motyvus ir kad patenkinus šiuos pagrindus nebūtų galima visiškai ar iš dalies panaikinti kiekvieno iš šių sprendimų rezoliucinės dalies.

49

Darytina išvada, kad šie apeliacinio skundo pagrindai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

50

Šio vertinimo negali paneigti NABU ir FSS argumentas, grindžiamas šiuose pagrinduose nurodytų skundžiamų sprendimų motyvų res judicata galia.

51

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog res judicata galia taikoma tik tiems sprendimo motyvams, kurie grindžia jo rezoliucinę dalį, todėl yra nuo jos neatskiriami (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Société des produits Nestlé ir kt. / Mondelez UK Holdings & Services, C‑84/17 P, C‑85/17 P ir C‑95/17 P, EU:C:2018:596, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Bendrajam Teismui panaikinus Komisijos sprendimą, motyvai, kuriais remdamasis šis teismas atmetė tam tikrus šalių pateiktus argumentus, negali būti laikomi įgijusiais res judicata galią (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Société des produits Nestlé ir kt. / Mondelez UK Holdings & Services, C‑84/17 P, C‑85/17 P ir C‑95/17 P, EU:C:2018:596, 53 punktą).

53

Trečiasis–šeštasis pagrindai bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P susiję su pirmojoje instancijoje pateiktais argumentais; juos Bendrasis Teismas atmetė skundžiamuose sprendimuose. Šiomis aplinkybėmis apeliančių trečiajame–šeštajame pagrinduose nurodyti argumentai negali būti joms naudingi ir turėti įtakos skundžiamų sprendimų rezoliucinei daliai, kiek ja panaikinami ginčijamo sprendimo motyvai, susiję su bendrovei Femern suteiktomis priemonėmis.

54

Darytina išvada, kad trečiąjį–šeštąjį pagrindus bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P reikia atmesti kaip nepriimtinus.

55

Apeliacinio skundo septintuoju pagrindu byloje C‑174/19 P apeliantės, palaikomos Rederi Nordö-Link ir Aktionsbündnis, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pirmojo skundžiamo sprendimo 40–52 punktuose atmetė jų pagrindus dėl pagalbos priemonių, kurias sudaro geležinkelių mokesčiai ir Danijos valstybei priklausančio turto naudojimas, kaip nepriimtinus, motyvuodamas tuo, kad šių priemonių nebuvo nurodyta ginčijamame sprendime. NABU ir FSS iš esmės pritaria šiems argumentams.

56

Šiuo klausimu apeliantės remiasi to sprendimo prieštaravimu 2018 m. gruodžio 13 d. Nutarčiai Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland / Komisija (T‑890/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2018:1004); joje Bendrasis Teismas konstatavo, kad minėtos priemonės buvo nurodytos ginčijamame sprendime. Jos teigia, kad šis prieštaravimas pažeidžia SESV 263 straipsnio pirmą ir ketvirtą pastraipas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį.

57

Komisija ir Danijos Karalystė tvirtina, kad septintasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas, be to, Komisija mano, kad šis pagrindas bet kuriuo atveju yra nereikšmingas.

58

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pirmajame skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nepriėmė tokio sprendimo, kaip teigia apeliantės.

59

Iš tiesų, pirma, to sprendimo 48 punkte Bendrasis Teismas atmetė apeliančių argumentus dėl šių priemonių kaip naujus, taigi nepriimtinus. Antra, siekiant išsamumo reikia pažymėti, kad minėto sprendimo 52 punkte Bendrasis Teismas nekonstatavo, kad sprendime dėl 2015 m. statybų nebuvo nurodyta geležinkelių mokesčių ir nemokamo Danijos valstybei priklausančio turto naudojimo, o tik atmetė apeliančių argumentą, grindžiamą šio sprendimo motyvavimo stoka, kiek tai susiję su šiomis priemonėmis, ir nusprendė, kad šis siaurai suprantamas argumentas nesusijęs su minėto sprendimo motyvavimo stoka. Be to, tame 52 punkte Bendrasis Teismas tik nurodė apeliančių pretenzijas, visiškai nevertindamas klausimo, ar tas sprendimas iš tikrųjų buvo susijęs su minėtomis priemonėmis (2021 m. rugsėjo 3 d.Nutarties Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland / Komisija, C‑173/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2021:699, 53 punktas).

60

Vadinasi, apeliacinio skundo septintasis pagrindas byloje C‑174/19 P turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

61

Pirmajame pagrinde, kurį sudaro keturios dalys, apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį ir SESV 108 straipsnio 2 dalį, kai nusprendė, kad Komisija nepadarė teisės klaidos ir nesusidūrė su dideliais sunkumais, priėmusi sprendimą, kad bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės negalėjo iškraipyti konkurencijos. Antrajame pagrinde jos tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė tas pačias teisės klaidas, kai nusprendė, kad šios priemonės negalėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos.

62

Reikia priminti, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

63

Be to, kadangi pirmasis ir antrasis apeliančių pagrindai susiję su tariamu jų procesinių teisių pažeidimu, taip pat reikia priminti, kad Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsniu nustatomas pagalbos priemonių, apie kurias pranešta, preliminaraus tyrimo etapas, kuriuo siekiama suteikti Komisijai galimybę susidaryti pirminę nuomonę apie atitinkamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka. Pasibaigus šiam etapui Komisija gali konstatuoti arba kad ši priemonė nėra pagalba, arba kad ji patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pastaruoju atveju, jei nekyla abejonių dėl priemonės suderinamumo su vidaus rinka, Komisija pripažįsta ją suderinama su vidaus rinka, priimdama sprendimą nepateikti prieštaravimų. Priešingu atveju Komisija turi pradėti oficialią tyrimo procedūrą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 43, 44 ir 46 punktus).

64

Kai Komisija priima sprendimą nepateikti prieštaravimų, ji pripažįsta ne tik tai, kad priemonė yra suderinama su vidaus rinka, bet ir netiesiogiai atsisako pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 24 d. Sprendimo Komisija / Kronoply ir Kronotex, C‑83/09 P, EU:C:2011:341, 45 punktą).

65

SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra yra privaloma, kai Komisija patiria didelių sunkumų vertindama, ar valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka. Taigi Komisija, priimdama pagalbai palankų sprendimą, gali apsiriboti SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta pirminio tyrimo stadija tik tuo atveju, jei po pirmojo tyrimo gali įsitikinti, kad ta pagalba suderinama su vidaus rinka. Ir atvirkščiai, jei po šio pirmojo tyrimo Komisija padaro priešingą išvadą arba jei per pirmąjį tyrimą nesugebėjo įveikti visų sunkumų, kilusių vertinant šios pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, ji privalo surinkti visas reikalingas nuomones ir pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija, C‑431/07 P, EU:C:2009:223, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66

Kadangi „didelių sunkumų“ sąvoka yra objektyvi, jų buvimo faktas turi būti nustatytas atsižvelgiant ne vien į pasibaigus pirminiam patikrinimui Komisijos priimto akto priėmimo aplinkybes, bet ir į vertinimus, kuriais ji rėmėsi (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Club Hotel Loutraki ir kt. / Komisija, C‑131/15 P, EU:C:2016:989, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67

Taigi atliekant šią analizę reikia nustatyti, ar, atliekant pirminį pagalbos, apie kurią buvo pranešta, patikrinimą, Komisijos turėtos informacijos ir įrodymų vertinimas galėjo sukelti didelių abejonių dėl tos priemonės suderinamumo su vidaus rinka, nes esant tokių abejonių turi būti pradėta oficiali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys; paprastai tokie pat principai turi būti taikomi, kai Komisija dar abejoja dėl paties nagrinėjamos priemonės priskyrimo prie pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Club Hotel Loutraki ir kt. / Komisija, C‑131/15 P, EU:C:2016:989, 32 ir 33 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

68

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P apeliantės, palaikomos įstojusių į bylą šalių, tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės negali daryti poveikio konkurencijai, nors fiksuota jungtis ir geležinkelių jungtys yra bendro projekto dalis; kiek tai susiję su šiuo projektu, neginčijama, kad bendrovei Femern suteiktos priemonės gali iškraipyti konkurenciją. FSS ir NABU iš esmės pritaria šiems argumentams.

69

Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Femern Landanlæg veikla neapima transporto paslaugų teikimo Fėmarno sąsiauryje, nors šios jungtys ir fiksuota jungtis sudaro vieną integruotą projektą ir bus pastatytos būtent siekiant teikti transporto paslaugas šiame sąsiauryje. Taigi, tiek bendrovei Femern, tiek bendrovei Femern Landanlæg suteiktų priemonių dalykas yra toks pats – transporto paslaugų teikimas Fėmarno sąsiauryje.

70

Be to, bet kuriuo atveju priemonės, skirtos tik geležinkelių jungtims, iškraipo konkurenciją taip pat, kaip ir fiksuotos jungties geležinkelių infrastruktūrai skirtos priemonės.

71

Taigi pirmojo skundžiamo sprendimo 88 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 63 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Femern ir Femern Landanlæg suteiktos priemonės yra susijusios su tuo pačiu projektu, bet turi skirtingus tikslus ir gavėjus.

72

Apeliantės taip pat teigia, kad Komisijos ir Danijos Karalystės pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas yra nepagrįstas.

73

FSS savo ruožtu teigia, kad aplinkybė, jog projektą įgyvendina dvi atskiros bendrovės, nepateisina to, kad suteiktos finansavimo priemonės būtų nagrinėjamos atskirai, ir mano, kad poveikio konkurencijai analizė turėjo būti vertinama viso projekto lygmeniu. Ji tvirtina, kad projekto dalis, susijusi su Danijos geležinkelių vidaus jungtimis, yra siejama su fiksuotos jungties egzistavimu ir kad jos finansavimą užtikrina, be kita ko, bendrovės Femern išmokėti dividendai bendrovei Femern Landanlæg.

74

Rederi Nordö-Link teigia, kad Femern Landanlæg skirtos priemonės bet kuriuo atveju daro poveikį Fėmarno sąsiaurį kertančių transporto paslaugų rinkai ir konkurencijai pradinės grandies rinkose, kaip antai statybos medžiagų tiekimo rinkoje, ir galutinės grandies rinkose, kaip antai Danijos geležinkelių transporto paslaugų rinkoje.

75

Komisija tvirtina, kad apeliantės tiksliai nenurodė skundžiamų sprendimų motyvų punktų, kuriuos ginčijo.

76

Ji priduria, kad pirmojo pagrindo pirma dalis bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P bet kuriuo atveju yra nepagrįsta.

77

Danijos Karalystė visų pirma tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime nepriėmė galutinio sprendimo nei dėl klausimo, ar Femern suteiktos priemonės gali iškraipyti konkurenciją, nei dėl klausimo, ar ji yra laikoma įmone, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Ji teigia, kad įmone negali būti pripažįstama nei Femern, nei Femern Landanlæg.

78

Be to, ji tvirtina, kad apeliantės Teisingumo Teisme nurodė tuos pačius argumentus, kuriuos atmetė Bendrasis Teismas.

79

Ji taip pat remiasi jų nepriimtinumu dėl to, kad apeliantės tiksliai nenurodė skundžiamų sprendimų motyvų punktų, kuriuos ginčijo, ir kad jos taip pat ginčijo Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, kiek tai susiję su vidaus jungčių dalyku ir funkcija, tačiau jos neteigė, kad tas teismas minėtas aplinkybes iškraipė.

80

Galiausiai ji tvirtino, kad pirmojo pagrindo pirma dalis abiejose bylose bet kuriuo atveju yra nepagrįsta.

81

Dėl Komisijos ir Danijos Karalystės pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su tuo, kad apeliantės pakankamai tiksliai nenurodė skundžiamų sprendimų motyvų punktų, kuriuos ginčijo, pažymėtina, kad šiuos punktus apeliantės aiškiai identifikavo.

82

Iš tiesų pakanka konstatuoti, kad Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland, grįsdamos savo argumentus dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies byloje C‑174/19 P, aiškiai nurodė pirmojo skundžiamo sprendimo 87–93 punktus, visų pirma to sprendimo 88 punktą, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė dėl nagrinėjamų priemonių priklausymo tam pačiam projektui svarbos, atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu Stena Line Scandinavia, grįsdama pirmojo pagrindo pirmą dalį byloje C‑175/19 P, nurodė antrojo skundžiamo sprendimo 62–71 punktus, visų pirma jo 63 punktą.

83

Taigi nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

84

Be to, negalima pritarti Danijos Karalystės pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, susijusiam su tuo, kad pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantės tik pakartojo pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, nes šiais argumentais jos ginčijo Bendrojo Teismo vertinimą, pagal kurį pirmojo skundžiamo sprendimo 87–93 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 62–71 punktuose jis atmetė jų argumentus.

85

Iš tiesų iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės aspektai gali būti iš naujo aptariami nagrinėjant apeliacinį skundą. Jeigu šalis negalėtų taip grįsti savo apeliacinio skundo Bendrajame Teisme pateiktais pagrindais ir argumentais, apeliacinis procesas netektų dalies prasmės (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Club Hotel Loutraki ir kt. / Komisija, C‑131/15 P, EU:C:2016:989, 26 punktą).

86

Kita vertus, kaip teigia Danijos Karalystė, apeliančių argumentai, kuriais jos tvirtina, kad Femern Landanlæg veikla apima transporto paslaugų teikimą Fėmarno sąsiauryje, yra nepriimtini, nes jais apeliantės Teisingumo Teismo prašo iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, tačiau nenurodo, kad Bendrasis Teismas jas iškraipė. Faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Komisija / Italija ir kt., C‑425/19 P, EU:C:2021:154, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

87

Be to, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 92 punkte, iš argumentų, susijusių su projekto integruotu pobūdžiu, be kita ko, susijusių su projekto tikslu ir finansavimo tvarka, visiškai nematyti, kad Femern Landanlæg veikla apima transporto paslaugų pasiūlą Fėmarno sąsiauryje.

88

Rederi Nordö-Link argumentai, kad bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės taip pat daro poveikį konkurencijai pradinės grandies rinkose, kaip antai statybos medžiagų tiekimo rinkoje, ir galutinės grandies rinkose, kaip antai Danijos geležinkelių transporto paslaugų rinkoje, iš tikrųjų susiję su pirmojo skundžiamo sprendimo 91 punktu ir antrojo skundžiamo sprendimo 66 punktu, kuriuose Bendrasis Teismas padarė nuorodą į skundžiamų sprendimų punktus, susijusius su konkurencijos buvimu. Taigi tokie argumentai neturi reikšmės teisinėms pasekmėms, kylančioms iš įvairių nagrinėtų priemonių priklausymo tam pačiam projektui, todėl jais negalima veiksmingai remtis grindžiant pirmojo pagrindo pirmą dalį.

89

Vertinant pirmojo pagrindo pirmą dalį taip pat nereikšmingas klausimas, ar Femern ir Femern Landanlæg yra įmonės, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

90

Galiausiai valstybės priemonėmis siekiamų tikslų pobūdis ir jų pateisinimas neturi jokios įtakos jų kvalifikavimui kaip valstybės pagalbos. Iš tiesų SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaroma skirtumo pagal valstybės priemonių priežastis ar tikslus – jos apibrėžiamos pagal poveikį (2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

91

Darytina išvada, kad nors bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės yra projekto, kuriuo, kaip nurodo generalinis advokatas išvados 99 punkte, siekiama gerinti keleivių ir prekių vežimo tarp Šiaurės šalių ir Centrinės Europos sąlygas, dalis, negalima vien dėl šios priežasties SESV 107 straipsnio 1 dalies atžvilgiu jų vertinti kartu su bendrovei Femern suteiktomis priemonėmis, nes abiejų šių bendrovių veikla yra atskira. Iš tiesų neginčijama, kad įgyvendinus projektą Femern Landanlæg veikla apsiribos geležinkelių jungčių valdymu ir eksploatavimu, o Femern veikla bus susijusi tik su fiksuota jungtimi, be to, šios skirtingos infrastruktūros gali būti naudojamos nepriklausomai viena nuo kitos.

92

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, pirmojo skundžiamo sprendimo 88 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 63 punkte galėjo nuspręsti, kad bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės, priimtos įgyvendinant tą patį projektą, kuriame numatytos priemonės Femern naudai (skirtos fiksuotai jungčiai ir Komisijos pripažintos valstybės pagalba), negali būti dėl šios „vienintelės priežasties“ laikomos valstybės pagalba, nes šių dviejų rūšių priemonės turi skirtingus tikslus ir gavėjus. Taigi pirmojo skundžiamo sprendimo 90–92 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 65–67 punktuose Bendrasis Teismas taip pat teisingai atskyrė vienai ir kitai įmonei suteiktų priemonių poveikį konkurencijai.

93

Darytina išvada, kad apeliančių pirmojo pagrindo pirma dalis bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P yra iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta, taigi turi būti atmesta.

94

Pirmojo pagrindo antroje ir trečioje dalyse bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P, kurias reikia nagrinėti kartu, apeliantės, palaikomos į bylą įstojusių šalių, tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros valdymo rinka nebuvo atvira konkurencijai. Pirmojo skundžiamo sprendimo 108–120 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 83–95 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai atmetė jų argumentus, grindžiamus faktinės ir teisinės konkurencijos dėl Danijos geležinkelių infrastruktūros valdymo ir eksploatavimo egzistavimu. NABU ir FSS iš esmės pritaria šiems argumentams.

95

Visų pirma apeliantės teigia, kad jų argumentais taip pat siekiama užginčyti Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą pirmojo skundžiamo sprendimo 94–96 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 69–71 punktuose, pagal kurį geležinkelių vidaus jungtys yra nacionalinio geležinkelių tinklo dalis.

96

Dėl konkurencijos egzistavimo teisės požiūriu apeliantės mano, kad Danijos teisės aktais nustatyta Danijos geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo, valdymo ir priežiūros licencijų sistema, pagal kurią reikalaujama gauti licencijas iš už transportą atsakingos nacionalinės institucijos tam, kad būtų galima valdyti geležinkelių infrastruktūrą, ir kuri 2015 m. buvo pakeista saugos leidimų sistema, reiškia, kad tokia veikla yra atvira konkurencijai, bent jau kiek tai susiję su konkurencija „dėl“ geležinkelių infrastruktūros valdymo rinkos. Iš tiesų bet kuri licenciją ir saugos leidimą gavusi bendrovė galėtų eksploatuoti geležinkelių infrastruktūrą. Be to, Danijoje yra keli geležinkelių infrastruktūros valdytojai.

97

Apeliantės remiasi „analizės schema“, kurią Komisija paminėjo dokumente dėl geležinkelių, metro ir vietos transporto infrastruktūros (Infrastructure Analytical Grid for Railway, Metro and local transport infrastructure), kurioje nurodyta, kad geležinkelių infrastruktūros valdymas yra uždaras konkurencijai tik tuo atveju, jeigu valdymui ir eksploatavimui taikomas teisėtas monopolis, o tai reiškia, kad paslaugą pagal įstatymą teikia tik vienas paslaugų teikėjas ir kad bet kuriam kitam ekonominės veiklos vykdytojui aiškiai draudžiama tą paslaugą teikti.

98

Danijoje taip nėra, o licencijų tvarka leidžia įmonėms konkuruoti tiek kuriant infrastruktūrą ir ją eksploatuojant, tiek teikiant paslaugas esamoje infrastruktūroje tuo atveju, jei Femern Landanlæg ar Banedanmark subranguotų savo veiklą.

99

Be to, apeliantės remiasi kitais ekonomikos sektoriais, kuriuose veikla taip pat grindžiama tinklo naudojimu, pavyzdžiui, telekomunikacijų, elektros ar dujų, ir tvirtina, kad rinkos atvėrimas konkurencijai priklauso tik nuo sistemos, sukurtos tam, kad konkuruojantys operatoriai turėtų prieigą prie infrastruktūros, net neatsižvelgiant į faktinį jų buvimą rinkoje.

100

Beje, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pirmojo skundžiamo sprendimo 112 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 87 punkte nusprendė, kad aplinkybės, jog įmonės, išskyrus Banedanmark, gavo licencijas ir vykdė valdymo ir eksploatavimo veiklą geležinkelių tinklo atkarpose, kurios yra „natūralios monopolijos“, nepakanka įrodyti konkurencijos egzistavimui nacionalinėje geležinkelių eksploatavimo ir valdymo „rinkoje“ arba „dėl“ šios rinkos.

101

Be to, aplinkybė, kad pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad geležinkelių infrastruktūros valdymas būtų atvertas konkurencijai, kaip Bendrasis Teismas priminė pirmojo skundžiamo sprendimo 111 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 86 punkte, ir kad kitų valstybių narių operatoriai Danijoje galėtų remtis savo kilmės šalių išduotais leidimais, kaip nurodyta pirmojo skundžiamo sprendimo 113 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 88 punkte, neturi reikšmės.

102

Bet kuriuo atveju bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės iškraipo konkurenciją pradinės grandies rinkose, kaip antai statybos medžiagų tiekimo rinkoje, ir galutinės grandies rinkose, kaip antai Danijos geležinkelių transporto paslaugų rinkoje.

103

Remdamosi panašiais argumentais apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, nes nekonstatavo faktinės konkurencijos rinkoje, kurioje veikia Femern Landanlæg, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad rinkoje yra bendrovių, turinčių teisę valdyti vietos geležinkelių tinklus, atskirtus nuo nacionalinio tinklo.

104

Jos taip pat remiasi Komisijos pranešimu dėl Europos Sąjungos gairių dėl valstybės pagalbos taikymo plačiajuosčio ryšio tinklų sparčiam diegimui (OL C 25, 2013, p. 1) – tokia valstybės pagalba gali būti suteikta operatoriams ir skirta infrastruktūros statybai ir eksploatavimui – ir tvirtina, kad reikšmingas kriterijus nustatant, ar Femern Landanlaeg suteikta pagalba yra valstybės pagalba, yra tai, ar šis operatorius gavo finansavimą rinkos sąlygomis. Šiuo atveju jos mano, kad taip nebuvo.

105

Dublike jos tvirtina, kad Komisijos ir Danijos Karalystės pateikti nepriimtinumu grindžiami prieštaravimai yra nepagrįsti.

106

FSS pabrėžia ginčijamame sprendime Komisijos pateiktos analizės precedento neturinį pobūdį, nes retais atvejais, kai ši institucija iki šiol buvo nusprendusi, kad konkurencija nebuvo iškraipyta, tai buvo susiję su mažareikšme veikla, dažniausiai vykdoma toli nuo pasienio ir turinčia tik vietinį poveikį.

107

FSS tvirtina, kad, atsižvelgiant į Danijoje taikomą licencijų sistemą, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog nebuvo konkurencijos „dėl“ geležinkelių infrastruktūros rinkos, nes bet kuris suinteresuotasis operatorius galėjo sudaryti sutartį dėl vidaus jungčių eksploatavimo. Net jei kiekviena geležinkelių infrastruktūra pasižymi natūralios monopolijos savybėmis, tai nereiškia, kad operatoriai negali konkuruoti „dėl“ šios rinkos ir kad tik vienam iš jų suteikta finansinė parama iškraipytų konkurenciją.

108

Net ir darant prielaidą, kad šios rinkos dėl teisėto monopolio yra uždaros konkurencijai, FSS teigimu, finansinė parama darytų poveikį konkurencijai transporto sektoriuje. Taigi infrastruktūros statybos viešasis finansavimas turėtų turėti svarbių pasekmių sektoriaus konkurencingumui kitų transporto rūšių nenaudai, be kita ko, sumažinant kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybes teikti transporto paslaugas šios valstybės rinkoje. FSS visų pirma remiasi 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) 77 ir 78 punktais ir 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimu UPF / Komisija (T‑747/17, EU:T:2019:271).

109

FSS taip pat tvirtina, kad Danijos vidaus geležinkelio jungčių finansavimas turės didelių konkurencinių pasekmių pradinės grandies rinkoms, be kita ko, pastatų sektoriui, nes darbus atliekančių įmonių apyvarta padidės.

110

Jos nuomone, vidaus geležinkelio jungčių finansavimas gali daryti poveikį konkurencijai kaip ir bet kurios kitos tinklo pramonės infrastruktūros, kuriai būdingos natūralios monopolijos ypatybės. Taigi tokios infrastruktūros finansavimas kiekvienu konkrečiu atveju buvo Komisijos kruopščiai išnagrinėtas, atsižvelgiant į taisykles dėl valstybės pagalbos. Šiuo klausimu FSS remiasi Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (OL C 262, 2016, p. 1) 214 ir paskesniais punktais.

111

NABU, Rederi Nordö-Link, Trelleborg Hamn ir Aktionsbündnis pritaria šiems argumentams. Rederi Nordö-Link taip pat teigia, kad teisėto monopolio egzistavimo nepakanka, kad būtų konstatuota, jog nėra konkurencijos, nes geležinkelių infrastruktūra konkuruoja su kita transporto infrastruktūra, kaip antai uostais.

112

Komisija teigia, kad apeliančių argumentai yra nepriimtini, nes Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose nenustatė, jog remiantis teisės požiūriu konkurencijos nebuvo.

113

Be to, apeliančių argumentai dėl galimos faktinės konkurencijos yra nepakankamai tiksliai susiję su ginčijamais skundžiamų sprendimų motyvų punktais, taigi yra nepriimtini.

114

Ji taip pat tvirtina, kad argumentas, jog konkurencija pradinės grandies ir galutinės grandies rinkose buvo iškraipyta, nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, taigi tai yra naujas pagrindas.

115

Galiausiai, jos nuomone, argumentus, kuriais apeliantės ginčija Bendrojo Teismo pateiktą Danijos teisės aiškinimą, visų pirma pirmojo skundžiamo sprendimo 110 ir 112 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 85 ir 87 punktuose, kiek jie susiję su faktinių aplinkybių vertinimu, reikia atmesti kaip nepriimtinus.

116

Subsidiariai Komisija teigia, kad pirmojo pagrindo antra ir trečia dalys abiejose bylose yra nepagrįstos.

117

Danijos Karalystė tvirtina, kad šios dvi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalys yra nepriimtinos, nes jose tik pakartojami pirmojoje instancijoje pateikti argumentai, ir kad jos susijusios su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, nors nebuvo teigta, kad tos faktinės aplinkybės buvo iškraipytos.

118

Ji taip pat teigia, kad pirmojo pagrindo antra ir trečia dalys abiejose bylose yra nepagrįstos.

119

Priešingai, nei teigia Komisija ir Danijos Karalystė, apeliantės pakankamai tiksliai nurodė skundžiamų sprendimų motyvų punktus, kuriuos ginčija.

120

Byloje C‑174/19 P pagrindinio apeliacinio skundo 35 punkte kalbama apie Bendrojo Teismo analizę, susijusią su „de lege“ konkurencijos nebuvimu, pateiktą pirmojo skundžiamo sprendimo 108–116 punktuose, būtent jo 110 punkte. Be to, šio apeliacinio skundo 47 punktas susijęs su pirmojo skundžiamo sprendimo 117–120 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė dėl to, ar ta pati rinka buvo „de facto“ atvira konkurencijai. Panašūs argumentai gali būti pateikti dėl byloje C‑175/19 P pateikto pagrindinio apeliacinio skundo, kuriame Stena Line Scandinavia tiksliai nurodė antrojo skundžiamo sprendimo 83–91 punktus, būtent jo 85 punktą, ir to sprendimo 92–95 punktus.

121

Be to, svarbu pažymėti, kad apeliantėms negali būti priekaištaujama konkrečiai nenurodžius skundžiamų sprendimų motyvų punktų, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamos priemonės neiškraipo konkurencijos, nes Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 133 ir 134 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose bendrai atsižvelgė į teisines pasekmes, kylančias iš jo atlikto konkurencijos iškraipymo ir poveikio prekybai vertinimo.

122

Taip pat reikia atmesti Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su tuo, kad Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose nekonstatavo, jog konkurencijos nebuvo remiantis teisės požiūriu. Iš tiesų iš pirmojo skundžiamo sprendimo 97, 98 ir 108–116 punktų ir antraštės „Atitinkamų rinkų „de lege“ atvėrimas Įstatymu Nr. 1249“, esančios prieš to sprendimo 108 punktą, aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas atliko nagrinėjamų priemonių analizę, atsižvelgdamas į konkurencijos iškraipymo kriterijų. Šie vertinimai pateikti ir antrojo skundžiamo sprendimo 72, 73 ir 83–91 punktuose.

123

Be to, Danijos Karalystės pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, susijęs su tuo, kad apeliančių argumentuose tik pakartojami pirmojoje instancijoje pateikti argumentai, atrodo, yra suformuluotas pernelyg abstrakčiai ir netiksliai, kad būtų galima jį priimti.

124

Kita vertus, reikia iš dalies pritarti Komisijos ir Danijos Karalystės pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui, susijusiam su tuo, kad apeliantės ginčijo Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau netvirtino, kad jis iškraipė tas aplinkybes, ir to neįrodė.

125

Šiuo klausimu reikia priminti, kad iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, nesant reikalo iš naujo įvertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Komisija / Italija ir kt., C‑425/19 P, EU:C:2021:154, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 107 punktą).

126

Iš to matyti, kad apeliantės negali ginčyti Bendrojo Teismo vertinimo, pateikto pirmojo skundžiamo sprendimo 94–96 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 69–71 punktuose, pagal kuriuos projekte numatytos Danijos geležinkelių vidaus jungtys yra Danijos nacionalinio geležinkelių tinklo dalis, kai jos nenurodė aplinkybių iškraipymo, norėdamos užginčyti šį vertinimą, kuris iš esmės grindžiamas pirmojo skundžiamo sprendimo 95 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 70 punkte nurodytu teiginiu, kad geležinkelių jungtys, kuriomis siekiama išplėsti ir patobulinti Banedanmark priklausančią geležinkelio jungtį tarp Ringstedo ir Riodbiu miestų, yra valdomos Banedanmark pagal taisykles, taikomas visam nacionaliniam tinklui, taigi fiksuota jungtis paprasčiausiai sujungiama su esamu nacionaliniu tinklu ir tampa jo dalimi.

127

Iš to matyti ir tai, kad apeliantės taip pat negali ginčyti Bendrojo Teismo atliktos rinkų, kuriose Femern Landanlæg suteiktos priemonės gali iškraipyti konkurenciją, analizės, atitinkamame apeliaciniame skunde nurodydamos konkurencijos iškraipymą kitose rinkose, esančiose pradinės grandies ir galutinės grandies rinkose, nei Bendrojo Teismo išnagrinėta rinka.

128

Kita vertus, priešingai, nei teigia, be kita ko, Komisija, apeliantės savo argumentais dėl Bendrojo Teismo vertinimo, pateikto pirmojo skundžiamo sprendimo 110 ir 112 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 85 ir 87 punktuose, pagal kurį Danijos licencijų sistema nereiškia, jog nacionalinės geležinkelių infrastruktūros eksploatavimo ir valdymo rinka yra atvira konkurencijai, neapsiriboja ginčydamos Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą; šie argumentai taip pat yra susiję su teisiniu vertinimu, kurį Bendrasis Teismas pateikė dėl tokios sistemos, kiek tai susiję su konkurencijos „dėl“ atitinkamos rinkos egzistavimu tokiu atveju, kai viena infrastruktūros eksploatavimo šalis taip pat turi monopolį, taigi šie argumentai turi būti laikomi priimtinais apeliaciniame procese.

129

Kaip nurodyta šio sprendimo 62 punkte, kad nagrinėjama priemonė būtų kvalifikuota kaip „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi, be kita ko, iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

130

Kaip iš esmės nurodo Komisija savo pranešimo dėl SESV 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos 188 ir 219 punktuose, tai, kad valstybė narė viešosios paslaugos, kuriai taikomas teisėtas monopolis, teikimo užduotį patiki valstybės įmonei, tam tikromis aplinkybėmis nelemia konkurencijos iškraipymo, ir teisėto monopolio sąlygomis eksploatuojamos infrastruktūros eksploatuotojui suteiktas pranašumas tokiomis aplinkybėmis negali iškraipyti konkurencijos. Vis dėlto, kaip Komisija taip pat nurodo šio pranešimo 188 punkto b papunktyje, kad tokiomis aplinkybėmis galėtų būti pašalinta tokio iškraipymo galimybė, reikia, kad teisėtas monopolis panaikintų ne tik konkurenciją „rinkoje“, bet ir konkurenciją „dėl“ rinkos, t. y. panaikintų bet kokią galimą konkurenciją dėl teisės tapti išimtiniu atitinkamos paslaugos teikėju (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt., C‑385/18, EU:C:2019:1121, 57 punktą).

131

Šiuo atveju apeliantės neginčijo pirmojo skundžiamo sprendimo 112 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrojo Teismo padarytos išvados, kad Banedanmark valdo nacionalinį geležinkelių tinklą teisėto monopolio pagrindu.

132

Taigi neginčijama, kad Banedanmark turi tokį teisėtą monopolį valdyti ir eksploatuoti jai priklausančią nacionalinę geležinkelių infrastruktūrą ir kad šiai infrastruktūrai priklauso geležinkelių vidaus jungtys.

133

Iš skundžiamų sprendimų taip pat matyti, kad po projekto įgyvendinimo Banedanmark bus atsakinga už geležinkelių jungčių valdymą ir eksploatavimą, įskaitant ir tų, kurios priklauso Femern Landanlæg.

134

Be to, nors visų pirma iš pirmojo skundžiamo sprendimo 112 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 87 punkto matyti, kad pagal Danijos teisės aktus tam tikras sąlygas atitinkančioms įmonėms leidžiama gauti licenciją valdyti ir eksploatuoti geležinkelių tinklo atkarpas, šios atkarpos yra nuo nacionalinio geležinkelių tinklo atskiros to tinklo dalys.

135

Šiuo klausimu nebuvo įrodyta ir net nebuvo teigta, kad licencijų suteikimas, o vėliau – saugos leidimų suteikimas būtų leidęs kitoms įmonėms nei Banedanmark vykdyti veiklą nacionalinės geležinkelių infrastruktūros valdymo ir eksploatavimo rinkoje arba dėl šios rinkos.

136

Reikia pridurti, jog tai, kad Banedanmark turi teisėtą nacionalinės geležinkelių infrastruktūros valdymo ir eksploatavimo monopolį, leidžia konstatuoti, jog Danijos Karalystė įstatymais ar kitais teisės aktais yra įpareigota patikėti nacionalinės infrastruktūros valdymą ir eksploatavimą tik šiam operatoriui, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt., C‑385/18, EU:C:2019:1121, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

137

Be to, pirmojo skundžiamo sprendimo 113 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 88 punkte konstatavęs, kad pagal Danijos teisės aktus leidžiama kitose Sąjungos valstybėse narėse įsteigtiems operatoriams remtis savo kilmės šalyse išduotais leidimais, Bendrasis Teismas, remdamasis tuo ir nepadarydamas teisės klaidos, nusprendė, kad Danijos geležinkelių infrastruktūros valdymo ar eksploatavimo rinka vien dėl šios aplinkybės netapo atvira konkurencijai.

138

Dėl FSS argumento, kuriuo siekiama patvirtinti poreikį, net ir esant tokiam monopoliui, išnagrinėti galima konkurenciją su kitomis transporto rūšimis, grindžiamo 2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo UPF / Komisija (T‑747/17, EU:T:2019:271) 97 punktu, iš šio 97 punkto matyti, kad ta byla buvo susijusi su kitokia situacija, nei yra susiklosčiusi šioje byloje, nes tuo atveju Komisija konstatavo galimą konkurenciją ne dėl uosto paslaugų, teikiamų monopolio pagrindu, o dėl uostų teikiamų transporto paslaugų, kurios tam tikru mastu konkuravo su kitų uostų ar kitų transporto paslaugų teikėjų paslaugomis.

139

Galiausiai, priešingai, nei teigia apeliantės, pirmojo skundžiamo sprendimo 111 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 86 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad Sąjungos teisėje pripažįstama, jog geležinkelių infrastruktūra yra natūralus monopolis, yra reikšminga, siekiant patikrinti, ar Banedanmark teisėtas monopolis būtų draudžiamas pagal Sąjungos teisę, nepriklausomai nuo to, kas numatyta Danijos teisėje.

140

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 110 ir 112 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 85 ir 87 punktuose Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai nuspręsti, jog Danijos teisės aktai, kuriais nustatoma geležinkelių infrastruktūros valdymo licencijų sistema, neleidžia manyti, kad egzistavo nacionalinės infrastruktūros, kurią Banedanmark valdo teisėto monopolio pagrindu, valdymo ir eksploatavimo rinkos „de lege“ konkurencija, konkurencija šioje „rinkoje“ arba konkurencija „dėl“ šios rinkos.

141

Svarbu pridurti, kad nagrinėjamų priemonių suteikimas kitai įmonei, kaip antai Femern Landanlæg, įsteigtai Danijos įstatymų leidėjo, siekiant užtikrinti projekto dalies, susijusios su Danijos geležinkelio vidaus jungtimis, finansavimą, kuri taip pat bus atsakinga už tų jungčių eksploatavimą ir priežiūrą, negali pakeisti šios išvados.

142

Visų pirma reikia pabrėžti, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 119 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 94 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, ir tai nebuvo ginčyta, kad nei iš Danijos teisės aktų, susijusių su Femern Landanlæg, nei iš šios bendrovės įstatų nematyti, kad ji vykdo ar galėtų vykdyti kitą veiklą nei ta, kuri jai buvo patikėta įgyvendinant projektą.

143

Pirmojo skundžiamo sprendimo 132 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada nagrinėjant klausimą, ar ginčijamos pagalbos priemonės galėjo daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, taip pat yra reikšminga; ši išvada, kad aplinkybė, jog Banedanmark vykdo Danijos geležinkelių tinklo priežiūros veiklą konkuruodama su kitomis bendrovėmis ir gali patekti į kitas nacionalines rinkas, darant prielaidą, kad ši aplinkybė įrodyta, neįrodo, pirma, kad Femern Landanlæg, o ne bendrovei Banedanmark suteiktos priemonės yra netiesioginė pagalba Banedanmark ir, antra, kad tokios priemonės gali iškraipyti konkurenciją rinkoje, kurioje veikia Femern Landanlæg.

144

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas galėjo pagrįstai atmesti apeliančių argumentus, pateiktus pirmojo pagrindo antroje dalyje, dėl „de lege“ konkurencijos egzistavimo rinkoje, kurioje veikia Femern Landanlæg.

145

Dėl tų pačių priežasčių apeliančių argumentai, nurodyti pirmojo pagrindo trečioje dalyje, susiję su rinkos „de facto“ atvėrimu konkurencijai, analogiški argumentams dėl rinkos „de lege“ atvėrimo konkurencijai, negali paneigti šios analizės.

146

Dėl apeliančių argumento, kad atliekant analizę svarbus kriterijus iš tikrųjų yra tai, ar Femern Landanlæg gavo finansavimą tokiomis sąlygomis, kurios atitinka (arba ne) rinkos sąlygas, reikia priminti, kad tai yra atskira sąlyga, būtina, kad priemonė būtų kvalifikuota kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kuri neturi reikšmės sprendžiant klausimą, ar rinka, kurioje veikia įmonė, yra atvira konkurencijai.

147

Darytina išvada, kad pirmojo pagrindo antra ir trečia dalys bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P turi būti atmestos kaip iš dalies nepriimtinos ir iš dalies nepagrįstos.

148

Pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P apeliantės, palaikomos į bylą įstojusių šalių, tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pirmojo skundžiamo sprendimo 121–127 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 96–102 punktuose, kai vertindamas Femern Landanlæg suteiktų priemonių poveikį konkurencijai atskyrė, pirma, geležinkelių infrastruktūros statybos ir priežiūros veiklą nuo, antra, šios infrastruktūros valdymo ir eksploatavimo veiklos. NABU ir FSS iš esmės pritaria šiems argumentams.

149

Apeliantės tvirtina, kad Danijos licencijų sistema, vėliau pakeista saugos leidimų sistema, apima visą šią veiklą, nedarant skirtumo. Jos patikslina, kad Danijos teisėje infrastruktūros valdytojas apibrėžiamas kaip bet kuris už tai atsakingas subjektas.

150

Jos priduria, kad motyvai, dėl kurių Bendrasis Teismas atskyrė šias veiklas, nenurodyti skundžiamuose sprendimuose, nes šis atskyrimas nekyla iš 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32), tačiau jis nurodytas pirmojo skundžiamo sprendimo 101–104 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 76–79 punktuose. Apeliantės konkrečiai nurodo minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 punktą, kuriame „infrastruktūros valdytojas“ apibrėžiamas kaip įstaiga ar įmonė, atsakinga visų pirma už geležinkelių infrastruktūros „valdymą ir priežiūrą“, o jos 7 straipsnio 1 dalyje be papildomų patikslinimų minimos infrastruktūros valdytojo „pagrindinės funkcijos“.

151

Jos teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir iškraipė įrodymus pirmojo skundžiamo sprendimo 125 ir 127 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 100 ir 102 punktuose, kai nusprendė, jog nei iš Danijos teisės aktų, nei iš ginčijamo sprendimo ar Femern Landanlæg įstatų nematyti, kad ši įmonė vykdo geležinkelių tinklo statybos ir priežiūros veiklą konkuruodama su kitais operatoriais.

152

Jos priduria, kad, priešingai, nei teigia Danijos Karalystė, argumentai dėl pirmojo skundžiamo sprendimo 125 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 100 punkto, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Femern Landanlæg negali vykdyti šios veiklos, negali būti laikomi nauju pagrindu ir būti nepriimtini, nes šiuose punktuose pateiktas vertinimas nekyla iš ginčijamo sprendimo ir todėl negali būti ginčijamas Bendrajame Teisme.

153

Rederi Nordö-Link, Trelleborg Hamn ir Aktionsbündnis taip pat tvirtina, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 122 ir 127 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 97 ir 102 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, įskaitant ginčijamą sprendimą, nusprendęs, kad Femern Landanlæg vykdoma geležinkelių tinklo valdymo ir eksploatavimo veikla neapima šio tinklo statybos ir priežiūros.

154

Komisija ir Danijos Karalystė mano, kad pirmojo pagrindo ketvirta dalis yra nepagrįsta.

155

Danijos Karalystė priduria, kad argumentai, kuriais apeliantės ginčija Bendrojo Teismo pateiktą Danijos teisės aktų aiškinimą, yra nauji ir bet kuriuo atveju turi būti atmesti kaip nepriimtini.

156

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas, atitinkamai pirmojo skundžiamo sprendimo 122–124 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 98–100 punktuose nurodęs atitinkamas nacionalines nuostatas, pirmojo skundžiamo sprendimo 125 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 100 punkte nusprendė, kad Femern Landanlæg pavesta vykdyti geležinkelių jungčių statybos ir eksploatavimo veiklą, tačiau ši bendrovė negali pati vykdyti su tinklo priežiūra ir statyba susijusios veiklos, konkuruodama su kitais operatoriais. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantės, šis vertinimas nėra nepakankamai motyvuotas.

157

Be to, nesant reikalo priimti sprendimo dėl Danijos Karalystės pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, reikia konstatuoti, kad apeliančių argumentai, pateikti siekiant įrodyti, jog Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, kai nusprendė, kad Femern Landanlæg nėra pavesta vykdyti geležinkelių infrastruktūros statybos ir priežiūros veiklos, bet kuriuo atveju turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

158

Iš tiesų, kaip pabrėžia Komisija ir Danijos Karalystė, nei iš pirmojo skundžiamo sprendimo 125 punkto, nei iš antrojo skundžiamo sprendimo 100 punkto nematyti, kad Femern Landanlæg nėra atsakinga už geležinkelių jungčių statybos ir priežiūros veiklą. Bendrasis Teismas paprasčiausiai nurodė, kad ši įmonė „negali pati vykdyti“ šios veiklos, arba, kaip jis nurodė pirmojo skundžiamo sprendimo 127 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 102 punkte, kad minėta įmonė „tiesiogiai nevykdo“ šios veiklos, ir šis faktinių aplinkybių vertinimas nebuvo ginčijamas.

159

Be to, skundžiamų sprendimų 9 punkte Bendrasis Teismas, apibrėždamas projektą, priminė, kad Femern Landanlæg bus „atsakinga“ už geležinkelio vidaus jungčių statybą ir valdymą, „įskaitant priežiūrą“, ir kad ji padengs išlaidas proporcingai savo nuosavybės daliai, o kitą dalį turės padengti Banedanmark. Be to, iš pirmojo skundžiamo sprendimo 124 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 99 punkto matyti, kad Banedanmark bus atsakinga už šios veiklos įgyvendinimą.

160

Darytina išvada, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 122 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 97 punkte Bendrojo Teismo nustatytas geležinkelių infrastruktūros statybos ir priežiūros rinkų, kuriose Femern Landanlæg„nevykdo veiklos“, ir geležinkelių infrastruktūros „griežto“ valdymo ir eksploatavimo rinkų atskyrimas grindžiamas tik skirtumu tarp tos įmonės konkretaus šios skirtingos veiklos vykdymo ar nevykdymo.

161

Kaip pabrėžia Komisija, siekiant įvertinti Femern Landanlæg suteiktų priemonių poveikį konkurencijai, svarbu atsižvelgti į veiklą, kurią šiai įmonei buvo konkrečiai ir faktiškai pavesta vykdyti.

162

Kadangi Femern Landanlæg negali pati užtikrinti nei geležinkelio jungčių statybos, nei jų priežiūros veiklos, Bendrasis Teismas pirmojo skundžiamo sprendimo 126 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 101 punkte pagrįstai galėjo pažymėti, kad šią veiklą Danijos geležinkelių tinkle vykdančių bendrovių egzistavimas, be kita ko, paskelbus konkursą dėl viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo, neįrodo, kad Femern Landanlæg šioje srityje vykdoma geležinkelių infrastruktūros valdymo ir eksploatavimo veikla taip pat yra atvira konkurencijai.

163

Reikia pažymėti, jog argumentai, kad šios įmonės veikla vis dėlto yra vykdoma konkurencijai atviroje rinkoje, kaip tai matyti, be kita ko, iš Danijoje galiojančios licencijų sistemos, iš tikrųjų susiję su Femern Landanlæg suteiktų priemonių poveikiu konkurencijai, o tai yra pirmojo pagrindo antros ir trečios dalių dalykas.

164

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai Femern Landanlæg veiklą, susijusią su geležinkelių tinklo statyba ir priežiūra, atskyrė nuo veiklos, susijusios su siaurai suprantamu šio tinklo eksploatavimu.

165

Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirta dalis bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

166

Kadangi reikia atmesti visas pirmojo pagrindo dalis, vadinasi, reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą.

167

Apeliacinio skundo antruoju pagrindu bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P apeliantės, FSS ir Rederi Nordö-Link teigia, kad bendrovei Femern Landanlæg suteiktos priemonės gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes jos gali paveikti konkurenciją tiek geležinkelių infrastruktūros valdymo rinkoje, tiek transporto Fėmarno sąsiauryje rinkoje. Taip pat reikia atsižvelgti į projekto tarpvalstybinį pobūdį, nes jis jungia dvi valstybes nares.

168

Komisija ir Danijos Karalystė teigia, kad apeliacinio skundo antrasis pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantės tiksliai nenurodė skundžiamų sprendimų motyvų punktų, kuriuos ginčija, ir kad bet kuriuo atveju šis pagrindas yra nepagrįstas.

169

Danijos Karalystė priduria, kad argumentai, kuriais apeliantės ginčija pirmojo skundžiamo sprendimo 129–132 punktus ir antrojo skundžiamo sprendimo 104–107 punktus, nenurodydamos Bendrojo Teismo padaryto faktinių aplinkybių ar įrodymų iškraipymo, yra nepriimtini, nes jie susiję su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu.

170

Priešingai, nei teigia Komisija ir Danijos Karalystė, antruoju pagrindu, kuriuo remiamasi bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P, pakankamai tiksliai nurodomi ginčijami skundžiamų sprendimų punktai, nes apeliantės, be kita ko, nurodo pirmojo iš šių sprendimų 128–132 punktus ir antrojo sprendimo 103–107 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė dėl apeliančių argumentų, susijusių su tuo, ar ginčijamos pagalbos priemonės padarė poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

171

Taip pat svarbu pažymėti, kad apeliantėms negalima priekaištauti dėl to, kad jos konkrečiai nenurodė skundžiamų sprendimų punktų, kuriuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamos priemonės negalėjo turėti įtakos prekybai, nes pirmojo skundžiamo sprendimo 133 ir 134 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 108 ir 109 punktuose Bendrasis Teismas bendrai atmetė apeliančių pateikto apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą ir trečiojo pagrindo antros dalies pirmąjį argumentą, grindžiamus SESV 107 straipsnio 1 dalies ir pareigos pradėti oficialią tyrimo procedūrą pažeidimu, kiek tai susiję su priemonėmis, suteiktomis Femern Landanlæg ir skirtomis geležinkelių jungčių planavimui, statybai ir eksploatavimui.

172

Toliau reikia priminti, kad išnagrinėjus pirmojo pagrindo antrą ir trečią dalis matyti, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog nacionalinės geležinkelių infrastruktūros valdymo ir eksploatavimo rinkoje konkurencijos nebuvo.

173

Vadinasi, Bendrasis Teismas, nepadarydamas teisės klaidos, pirmojo skundžiamo sprendimo 129 ir 130 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 104 ir 105 punktuose taip pat galėjo nuspręsti, pirma, kad konkurencijos šioje rinkoje nebuvimas trukdo kitose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms patekti į šią rinką ir, antra, kad pagal ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje nurodytą Planavimo įstatymą ir jo 50 konstatuojamojoje dalyje nurodytą Statybos įstatymą Femern Landanlæg neleidžiama užsiimti kita nei geležinkelio jungčių planavimo, statybos ir eksploatavimo veikla.

174

Taigi pirmojo skundžiamo sprendimo 131 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 106 punkte jis galėjo padaryti išvadą, kad apeliantėms nepavyko įrodyti, jog Femern Landanlæg buvo leista vykdyti kitą, su projektu nesusijusią veiklą ir taip ji galėjo patekti į rinkas kitose valstybėse narėse.

175

Kaip pabrėžia Danijos Karalystė, šie punktai susiję su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, dėl kurio nebuvo nei aiškiai teigta, nei įrodyta, kad faktinės aplinkybės buvo iškraipytos.

176

Dėl apeliančių argumento, grindžiamo tarpvalstybiniu projekto pobūdžiu, nes jis leis sujungti dvi valstybes nares, reikia pažymėti, kad nagrinėjant šį ieškinio pagrindą išanalizuotos priemonės bet kuriuo atveju susijusios tik su Danijos geležinkelių vidaus jungtimis, kurios nėra tokio „tarpvalstybinio pobūdžio“ kaip tai nurodo apeliantės. Be to, jų finansavimas yra vertinamas atskirai nuo fiksuotos jungties finansavimo, kaip tai matyti, be kita ko, iš pirmojo skundžiamo sprendimo 88 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 63 punkto.

177

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai pirmojo skundžiamo sprendimo 133 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 108 punkte nusprendė, kad, kiek tai susiję su poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai kriterijumi, Komisijos tyrime nebuvo padaryta teisės klaidos ir jai nekilo didelių sunkumų, dėl kurių ji būtų turėjusi pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

178

Darytina išvada, kad antrasis pagrindas bylose C‑174/19 P ir C‑175/19 P yra nepagrįstas.

179

Taigi, kadangi visi apeliančių pagrindai, pateikti pagrindiniams apeliaciniams skundams pagrįsti, buvo atmesti, reikia atmesti visus šiuos apeliacinius skundus.

180

Priešpriešiniuose apeliaciniuose skunduose Komisija nurodo vienintelį pagrindą, grindžiamą tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai netiesiogiai pripažino apeliančių teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo tiek, kiek jis susijęs su bendrovei Femern Landanlæg suteiktomis priemonėmis.

181

Apeliantės, NABU ir FSS savo ruožtu tvirtino, kad šie priešpriešiniai apeliaciniai skundai nepriimtini.

182

Šiuo klausimu, nesant reikalo priimti sprendimo dėl priešpriešinių apeliacinių skundų nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, reikia pažymėti, pirma, kad, kaip nurodė generalinis advokatas išvados 43 punkte, Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose nepriėmė sprendimo dėl apeliančių ieškinių, kuriuos jos pareiškė Bendrajame Teisme dėl ginčijamo sprendimo, kiek jis susijęs su bendrovei Femern Landanlæg suteiktomis priemonėmis, priimtinumo, ir, antra, kad jis pagrįstai galėjo taip padaryti, nes nepadarė teisės klaidos, kai atmetė šiuos ieškinius iš esmės.

183

Vadinasi, priešpriešiniai apeliaciniai skundai turi būti atmesti.

184

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

185

Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

186

Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliančių, o šios bylą pralaimėjo, apeliantės turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su pagrindiniais apeliaciniais skundais.

187

Kadangi Komisijos reikalavimai priešpriešiniuose apeliaciniuose skunduose nebuvo patenkinti, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su šiais priešpriešiniais apeliaciniais skundais.

188

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinį skundą pateikia ne pirmojoje instancijoje įstojusi į bylą šalis, iš šios šalies gali būti priteistos bylinėjimosi apeliaciniame procese išlaidos tik tuo atveju, jeigu ji dalyvavo Teisingumo Teisme vykusio proceso rašytinėje arba žodinėje dalyje. Jeigu tokia šalis dalyvauja procese, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

189

Pagal šias nuostatas Danijos Karalystė, FSS ir NABU, pirmojoje instancijoje į bylą įstojusios šalys, kurios dalyvavo procese Teisingumo Teisme, padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas procesuose, kuriuose jos įstojo į bylą.

190

Galiausiai pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 3 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

191

Pagal šias nuostatas Rederi Nordö-Link, Trelleborg Hamn ir Aktionsbündnis padengia savo bylinėjimosi abiejose bylose išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: